Hum.
m.
dr.
Andrius
Vaišnys
„Parlamento
studijų“ mokslinis redaktorius
El. paštas:
parlamentostudijos@lrs.lt
Skaitinys ar
skaitalas apie aktualias sensacijas sudaro prielaidų skaitytojams vertinti
informaciją neplėšiant viešai aptariamo įvykio iš konteksto: juk toje pat
erdvėje gyvenant, dirbant, bendraujant yra būdų įsitikinti, kas labiau
tikra, kas – ne; be to, išpūsti, sureikšminti dalykėliai vis tiek
subliūkšta (žiūrėk, tuose „pasitikėjimo“ reitinguose žiniasklaida jau
nuslenka iš pirmosios į septintąją vietą).
Vis dėlto
pravartu atkreipti dėmesį į tą literatūrą, kuri tariamai yra „dokumentinio“
pobūdžio, tačiau iš tikrųjų dezorientuoja auditoriją ne tik patraukliu
dėstymu, bet ypač paviršutinišku įvykių, reiškinių, o tam tikrais atvejais
– ir pamatinių demokratijos principų vertinimu. Šiuo atveju problema ta,
kad aprašomi dalykai pateikiami tarsi tikri, tačiau skaitytojas neturi
galimybių jų patikrinti (nei juolab prisiminti): tai „nuotykiai“ iš mūsų
XX amžiaus paraščių.
Knygynuose pasirodė nebrangus daiktas – „knyga apie didžiausius skandalus
Lietuvoje 1918–1940“ (kaip ji apibūdinama anotacijoje)[1].
Antrasis patrauklios, kišeninio formato knygelės straipsnelis pavadintas „Raudona
vaivorykštė Seime“ nustebina ne tuo lingvistiniu apibūdinimu, bet požiūriu
į… Steigiamąjį Seimą. Iš pradžių suteikiama tyrinėtojams žinoma gan
palanki Steigiamojo Seimo darbų charakteristika, nors autoriai ir čia
neišvengia klaidų, kaip antai: [Steigiamasis Seimas]… pasirašė sutartį su
Sovietų Rusija. Ar tikrai nacionalinis parlamentas tai padarė? Apskritai
visą knygelę perskaitęs, galiu sutikti, kad nebūtų rimta oponuoti dėl
teisinių sąvokų, istorinių terminų vartojimo – to reikalauti iš autorių
pernelyg subtilu. Tačiau esu tikras, jog dėl pagrindinių įvykių reikšmės
atkirsti verta, nes pernelyg mažai Lietuvos visuomenė suvokia demokratijos
vertybinį principą: parlamentinėje valstybėje ji pati dalijasi valstybine
valdžia ir atsakomybe. O paminėtoje knygelėje autoriai teigia, esą iš
anuometinio Seimo tribūnos „nedraudžiamos liejosi bolševikinės kalbos bei
agitacinė propaganda“[2].
Parlamentarizmas visada grindžiamas nuomonių derinimu ar bent siekimu jas
suderinti – kad ir kokių stiprių ginčų būtų. Tad kuo čia dėta „skandalo“
sąvoka?! Debatai dėl Konstitucijos, dėl švietimo ir žemės ūkio reformų,
dėl užsienio politikos tam ir buvo reikalingi, kad atskleistų skirtingų
politinių jėgų (frakcijų), atstovaujančių rinkėjams, požiūrius. Pavyzdžiui,
diskusijos dėl Prezidento institucijos įkūrimo turėjo asmeninę potekstę:
tarp dalies politikų buvęs Lietuvos Tarybos išrinktas Lietuvos vadovas
Antanas Smetona vertintas neigiamai, tad tuo patyrimu remdamiesi, jie
priešinosi Prezidento įteisinimui Konstitucijos projekte.
Jeigu
autoriai būtų norėję ištraukti šmaikščios kritikos vertus pasisakymus iš
parlamento stenogramų – tai visai kas kita. Tačiau dabar aptikau tik
sujauktai pateikiamą neigiamą parlamentinio darbo įvaizdį. Be to, galima
susidaryti klaidingą įspūdį tarsi paminėtieji Seimo nariai (pavyzdžiui,
S. Kairys, V. Čepinskis) priskirtini tiems, „kurie norėjo matyti Lietuvą
Maskvos glėbyje“[3].
Valstybininkų atžvilgiu įžeidžios prielaidos atsiranda iš noro pripūsti tą
raudoną balioną ten, kur jau seniai subliūškęs. Steigiamasis Seimas tuo ir
buvo ypatingas, kad paklojo demokratinio valstybingumo pamatus; tuo tarpu
aptariamos geltonosios knygelės autoriai teigia: „daug keistų dalykų vyko
ir kituose – I, II ir III Seimuose“[4].
Išties, kaip galima pasikliauti tikslumo prasme kitomis istorijomis apie
šnipus ar banko aferą, kai publikacijoje „Viena gruodžio mėnesio naktis“[5]
rašoma, neva III Seimui pirmininkavo… Justinas Staugaitis! Vadinas,
įžymusis krikdemas vadovavo kairiųjų daugumos parlamentui?! Menkai
nacionalinę istoriją išmanančiam skaitytojui bus naujiena, kai perskaitys
griežtą vertinimą: „Ypač daug žalos padarė III Seimas, smarkiai pasukęs
valdžios vairą komunizmo link“[6].
Ir šitaip parašoma apie nacionalinį parlamentą, kuris suteikė galimybių
visiškai įsiteisėti 1922 metais krikščionių demokratų balsų dauguma
priimtai Konstitucijai![7]
Kalbos
stilius, atsiliepiant apie parlamentą, verčia stebėtis, kaip antai: „Beieškant
kai kurių komunistinių sukilimų bendrumo, reikia apsistoti ties Seimų
laikotarpiu, ypač III Seimo, į kurį susigrūdo visos kairiosios jėgos…“.
Visos? Pasirodo, su komunistais galima sieti anuometinius 22 valstiečius
liaudininkus ir 15 socialdemokratų![8]
Ką darysi, bet tą sangrūdą nulėmė rinkimai. Deja, knygelėje, kur
komentuojamas 1926-ųjų perversmas, neaptiksime tikro politinio skandalo:
kaip tautininkai apmovė partnerius krikdemus ir Aleksandrui Stulginskiui
(III Seimo Pirmininkui) 1927 m. balandžio mėnesį teko apleisti parlamento
rūmus. Kai dėl vadinamųjų plečkaitininkų maišto, autoriai prisipažįsta
norį „akcentuoti tik avantiūristinį sukilimo pobūdį“[9].
Tačiau ši avantiūra tikrai nepriskirtina demokratijos vaisiams, veikiau
priešingai!
Patarčiau
tokiems tariamų seiminės istorijos sensacijų rankiotojams pastebėti
keistus dalykus dar ir IV Seime (1936–1940 m.) – tikriausiai įdomybės iš
jo atsiradimo (rinkimų) aplinkybių bei ryšių su Vyriausybe būtų nežinomos
P. ir V. Sasnauskams? O kai dėl atviros probolševikinių idėjų sklaidos,
tai rimtų istorikų pasiteiravę, autoriai būtų galėję stabtelėti tik ties I
Seimo (paleisto Prezidento dekretu 1923 m.) stenogramomis.
Šio
atsiliepimo tikslas – atkreipti dėmesį, kad parlamentarizmo, kurio turinį
lietuvių visuomenei perprasti tebėra sudėtinga silpnai žinant jo raidą,
menkinimas daugina neteisingą, nepelnytai kritišką požiūrį į demokratiją,
į laisvo gyvenimo teikiamas pasirinkimų galimybes. Visad maloniau skaityti
tai, kas yra ir nauja, bent iš dalies pagrįsta tikrais faktais – juk jie
ir šiuo atveju vertė minėti tikrus vardus, kurie populiarų skaitalą
pasigavusio skaitytojo galės likti neteisingai, negerai suprasti.
Į pradžią
