ISTORINĖ VĖLIAVA ĮTEISINTA. TEREIKIA JOS NEBIJOTI

Vieną 2002-ųjų gegužės rytą, atvykęs į Seimo rūmus, Valstybės vadovas trumpai stabteli fojė ties išskleista raudona vėliava su Vyčiu centre. Jis ir lydintys asmenys žino, kad gegužės 15-ąją, minint Steigiamojo Seimo dieną, tas, heraldikos specialisto dailininko Arvydo Každailio, kūrinys mūsų parlamente buvo pristatytas visuomenei susipažinti, kad pagaliau pavyktų atkreipti politinio elito dėmesį į visiškai nepraktišką, bet vis dėlto istorinę problemą. Tačiau stebint tą stabtelėjimą iš arti, galima susidaryti įspūdį, jog Prezidentas pateikto projekto atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai.

Sudėtinga atsakyti, kodėl Heraldikos komisijai, įkurtai prie Prezidento kanceliarijos, dviejų istorinių valstybės ženklų – Didžiojo herbo ir Vėliavos likimo klausimu iki tol niekaip nepavykdavo sudominti Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus taip, kad dviems „užsilikusiems“ ženklams būtų ieškoma teisiškai apibrėžtos reprezentacinės vietos. Jau metas pamiršti jausminius „argumentus“, tėkštus 1918 ir 1990 – esą „raudonoji vėliava“ gali turėti asociatyvaus ryšio su komunistiniu „raudonuoju tvanu“, nors jai buvo rasta tinkama vieta ir 1905-ųjų Didžiajame Vilniaus Seime, ir Lietuvių konferencijoje prieš 90 metų. Kita vertus, niekad netrūks skeptiškų balselių, kad „žaidimai“ su valstybine grafika nėra svarbiausias dalykas palyginti su pensijomis, šalies saugumu, struktūriniais fondais. Be abejo! Tai tiesiog yra kitos reikšmės dalykas. Vis dėlto tos grafikos kūrėjai ir gynėjai nesuklydo, 2002 m. istorinę problemą pagaliau pateikę įstatymų leidėjams.

Nuo paminėto viešo pristatymo Seime, kurį surengė Seimo Pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas ir Heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Rimša, prasidėjo Vėliavos įteisinimo kelias. E.Rimšos laišką apie dviejų vėliavų – tautinės ir valstybinės sampratą ir apie Didįjį valstybės herbą Č.Juršėnas nukreipė parlamento frakcijomis, kurios jį ilgokai skaitė. Perprasti laiško esmę lygiai taip pat nesudėtinga, kaip ir šiek tiek išplėsti politinės kultūros sąvoką: kai tik istorinė tradicija politikui tampa suprantama, jis pagrįstai ims didžiuotis, jog, savo valstybei atstovaudamas, gali prisistatyti su žinomu Europoje nuo viduramžių heraldikos ženklu, kuris tikrai sustiprina įspūdį, atriedant kad ir naujausios klasės BMW simboliu. Taigi heraldikos specialistai siūlė atskirti tautinės ir valstybinės vėliavų sąvokas, kad jos rastų teisinę apibrėžtį ir Lietuva galėtų priminti Europai: visa tai, kas susiję su Didžiosios Kunigaikštystės istorija yra mūsų.

2004 m. vasario 16 d. mūsų „raudonoji vėliava“ buvo iškilmingai iškelta prie buvusios spaustuvės, kurioje 1918-aisiais buvo padaugintas Nepriklausomybės aktas.

Ir pagaliau heraldikos specialistų pasiūlymas pradžioje suteikti kelis šimtmečius žinomai vėliavai Istorinės vėliavos pavadinimą rado atsaką 2004 m. liepos 8 d., kai Seimas priėmė naujos redakcijos Valstybės vėliavos įstatymą. Tuo metu žiniasklaidos nedomino ši tema, ir tikriausia tai galima laikyti savotišku privalumu: valstybinės reikšmės grafika buvo įteisinta palyginti ramiai, be demagogijos ar siūlymų „atidėti“, kol visi ją supras... Taigi šiame akte jau numatyta, kad 5 kartus per metus Istorinė valstybės vėliava iškilmingai iškeliama valstybinių švenčių progomis (pavyzdžiui, kovo 11-ąją sostinės Nepriklausomybės aikštėje, liepos 6 – Daukanto aikštėje). Rengiant teisės projektą, Seimo kanceliarijos užsakymu A.Každailis pateikė „raudonosios vėliavos“ etaloną. Būtent Seimo rūmuose iš karto pavyko rasti šiam heraldikos ženklui pastovią reprezentacinę vietą vienoje gretoje su trispalve ir Europos Sąjungos vėliava. Tiesa, „pirmas kartas“, įgyvendinant įstatymą, 2005 m. kovo 11-ąją buvo kiek sutrikdęs valstybės protokolo pareigūnus, kadangi jie net bandė abejoti, ar ta raudona su Vyčiu vėliava gali derėti greta mėlynosios su žvaigždutėmis, ar ji „neužgožia“ ES simbolio... ? Bet įstatymas aukščiau už protokolą. Keistesnis pasirodė vienas istorikas, paprašytas per visuomeninę televiziją komentuoti „raudonosios vėliavos“ pakėlimą Daukanto aikštėje 2005 m. liepos 6 d.: deja, jis dar nelabai žinojo, kada, kaip ji sugrąžinta į viešą gyvenimą ir net suabejojo, ar apskritai to reikia. Vadinas, įstatymų leidėjai buvo pakankamai drąsūs. Ir, kaip matome, nieko „baisaus“ nenutiko: aukščiausio lygio svečių delegacijos Seime rodo deramą pagarbą ir supratimą Lietuvos heraldiniams ženklams. Tikrai nesuklydau, pavartodamas daugiskaitą. Seimo reprezentacinėje erdvėje rado vietą ir kitas ženklas – Didysis valstybės herbas, papildytas parašu: „Lietuvos Seimas“. Jei jau pripažįstame istorinę parlamentarizmo raidą nuo LDK laikų ir su pasididžiavimu apie ją papasakojome čia viešėjusiai Anglijos karalienei, tai Didysis herbas gali bent šitaip ateiti į politinį gyvenimą, tapdamas Seimo, kaip svarbiausios ir seniausios šalies valdžios institucijos, simboliu. Beje, ne tik Elžbieta II, bet ir kelios dešimtys delegacijų vadovų, atvykdavusių ir atvykstančių į mūsų nacionalinį parlamentą, nuo 2002 metų įsiamžino, spragsint fotografams, būtent Didžiojo herbo fone. Neištrinsi. Galiausiai Istorinės valstybės vėliavos ir Didžiojo herbo atvaizdai papuošė greta trispalvės ir Lietuvos Respublikos Seimo elektroninį tinklapį.

Dabar, žiniasklaidai įskeliant diskusiją visuomenėje dėl platesnio Istorinės valstybės vėliavos statuso, būtina pabrėžti svarbų politinį aspektą, iš esmės susijusį ne tik su valstybingumo tradicija, bet pirmiausia su aiškiomis pretenzijomis į kultūrinį ir politinį paveldą: ne tiek svarbi jau įvykdyta „raudonosios vėliavos“ įteisinimo forma, kiek jos naudojimas.

Viena yra palikti ties baigtos mokyklos slenksčiu kelis mūšius, tarpvalstybines Didžiosios Kunigaikštystės sutartis ir net LDK Seimus, paženklintus Vyčiu raudoname dugne. Kas kita – išlaikyti politinį pagrindimą, Valstybės vardu ieškant materialaus, paminklinio Lietuvos paveldo. Tai istorinės savimonės reikalas. Jei tik vėliava „gyvena“ visuomenėje, ji tampa jos atpažinimo, tapatumo ženklu, vienu iš jos kilmę liudijančių dokumentų. Tikriausiai kuris nors teisininkas net rastų paprastesnį heraldikos taikymo argumentą: tai, kas Respublikos – yra su trispalve, tai, kas Kunigaikštystės – buvo su „raudonąja vėliava“. Bet tai nerimtas argumentas: su kuo tada sieti kiekviename amžiuje pamestus po keletą „uždraustų“ dešimtmečių?!

Prieš 14 metų Baltarusijoje, vos sudygus šiokiems tokiems demokratijos daigams, tuoj suplevėsavo Vytis, ten pat pradėjo plisti ir teorijos apie išskirtines tik tos gudų šalies teises į istorinį paveldą. Atėjęs diktatorius nurodė paslėpti Vytį, pakeisdamas jį kitu savo valstybės ženklu, bet teorijos tebesklando. Žinoma, jos yra naudingos specialistų diskusijoms, bet tik tada, kai istorijos specialistai turi motyvuotą politinį „užnugarį“. Mūsų įstatymų leidėjai iš esmės tokį foną jau pagaliau sukūrė ir tikriausiai artimiausiu metu laužyti galvą dėl Konstitucijos skirsnio keitimo nebūtina: kol visuomenė nesusigyvens su „raudonąja vėliava“, kol apsipras vyresnioji karta su mintimi, kad trispalvė kaip plazdėjo Gedimino bokšte, taip ir plazdės, tol referendumo siūlymas keisti Konstituciją, neatlikus sociologinių tyrimų, kad būtų atskirtos dvi vėliavų sąvokos, yra tikrai ankstyvas. Ir juolab pakeisti trispalvės derinio, tikiuosi, taip pat niekas niekada nesumanys, kad ir kaip tas Jono Basanavičiaus sugalvotas kūrinys būtų kritikuotinas: paradoksai tuo ir žavūs istorijoje, kad istorija iš jų sudedama.

Taigi dabar tereikia „drąsos“ ambasadoriams, ministrams ir jų premjerui, visų lygių mokyklų vadovams, kad jų vadovaujamų įstaigų reprezentacinėse erdvėse greta tautinės trispalvės taip pat atsirastų ir Istorinė valstybės vėliava: juk ja didžiuotis tikrai galima ne vien 5 progomis – kaip įpareigojo įstatymų leidėjas. Tautos vardu įstatymas pagaliau leidžia didžiuotis savo heraldika, ir to pakanka.

Į pradžią