|
Andrius Vaišnys
Tik istorikai mėgaujasi
perversmais: juos tirti yra naudinga tik jiems, kadangi tai atskleidžia
politinės kultūros prieštaravimus, taip pat – valstybės elito interesus,
kurie domina visuomenę. Deja, istorikams reikia, kad įvykiai būtų
senstelėję. Politologų svarstymas apie perversmo prielaidas ir net
rezultatus padeda perprasti visuomenės institutų galias ir pilietiškumo
sampratą. Tačiau, kai perversmo dalyviai istorijos tėkmėje ištirpsta,
politologams konkretus įvykis tampa neaktualus.
Tirti perversmą nenaudinga
žurnalistams, kadangi jie negalės to žurnalistinio tyrimo publikuoti, juolab
nežinia, ar galėtų jį bent jau baigti. Ir taip pat perversmo nė negali
pradėti tirti prokurorai: valstybinis perversmas įvyko ir tai priimama kaip
politinis sprendimas. Teisinis aspektas lieka nuošalėje iki tol, kol sugrįš
demokratas.
Padarykime prielaidą, kad
1926 metų gruodžio 17 dieną perversmas dar neįvyko; tąnakt jis tik
prasidėjo. Prieš 80 metų Lietuvoje sulaužyta Konstitucija: Seimas
priverčiamas pakeisti savo vadovybę ir perrinkti Prezidentą, nes teisėtai
išrinktas vadovas priverčiamas atsistatydinti. Kodėl taip nutinka?
Krikščionys demokratai,
pakloję demokratinės valstybės pamatus, įsivelia į sąmokslą. Po III Seimo
rinkimų, neištvėrę ankšto opozicijos drabužio, nutaria vėl imtis Lietuvos
valdymo užuot išlaikydami politinį dialogą. Tai - paprasta „tiesa“, kurią
apskritai mėginama kartais pridengti kažkokia istorine kovos su komunistais
būtinybe; taigi šiuolaikiškai kalbant, grėsmėmis nacionaliniam saugumui. Vis
dėlto būtų kur kas geriau tiesą palikti visiškai nuogą: žmonės, nusipelnę
parlamentinės valstybės sukūrimu, parlamentą nutarė paversti savo priemone.
„Kuriam laikui“. Iš tikrųjų sandėris su tautininkais, tik ir laukusiais
progos „padaryti galą seimų politikai“, krikščionis demokratus - valstybės
kūrėjus mūsų istorijoje pavertė šalikelės stebėtojais. Perversmo kulminacija
- pavasarį, 1927 m. balandžio 12 d., kai III Seimas nutarė pradėti
parlamentinį tyrimą. Tai Prezidentui pasirodė pernelyg įžūlu: įžymiam
valstybės veikėjui - Seimo Pirmininkui A. Stulginskiui, vienam iš krikdemų
lyderių, jis atsiunčia sprendimą paleisti Seimą. Po to pareikalauja per
tarpininką atiduoti Seimo archyvų raktus. Perversmas įvyksta. Valstybėje,
kaip dokumentuose rašo tautininkų vyriausybės valdininkai, atsirado
„režimas“.
Iš esmės labai nuosekliai
sudėliotai Lietuvos santvarkai - nuo jos deklaratyvios užuomazgos Vasario
16-osios Akte, vėliau įtvirtintai Steigiamojo Seimo rezoliucijoje 1920 m.
gegužės 15 d. ir pirmajame nuolatiniame pagrindiniame įstatyme –
Konstitucijoje (1922 m.) ateina pabaiga. Visuomenė praranda teisę
pasisakyti, rinkti valdžią. Komunistinės šalies dienraštį „Izvestija“ galima
viešai skaityti Lietuvos laikinosios sostinės kavinėje, kai tuo tarpu
valstiečių liaudininkų, socialdemokratų laikraščiai imami cenzūruoti, o
krikdemų didžiausias dienraštis 1935 m. apskritai uždraudžiamas. Kaip ir jų
partija - drauge su kitomis.
Parlamentarizmas yra
vertybė net ir tuo atveju, kai visuomenė to neperpranta, bet naudojasi. O
dalis jos elito ima žaisti žodžiais. Pasikėsinimas į demokratijos pamatą
žodžiais gali atvesti ir prie veiksmų, nes panieka Seimui veda į valstybės
valdymo aklavietę.
Aš taip pat manau, kad V.
Leninas - tikrai „amžinai gyvas“: jis atskleidė vieną paprastą, pasaulį
skeliančią į tariamai blogą ir gerą „darbininkų sėkmės“ teoriją. Tai tikra,
klasikinė perversmo teorija - apie socializmą, kuris negali laimėti
visose šalyse iš karto, bet - žingsnis po žingsnio, šalis po šalies.
Bolševikų vadas pagrįstai netikėjo kairiųjų partijų Europos šalyse
gebėjimais įgyvendinti šią teoriją (tapti jo talkininkais), todėl nurodė
ieškoti „kitų kelių“. Esminė kliūtis - parlamentarizmas. Jį, kaip vertybinį
reiškinį, „sukompromitavus“, t.y. atitinkamai parengus viešą nuomonę apie
būtinybę tvarkingai valdyti šalį
be jokios parlamentinės kontrolės,
visuomenė susileidžia sau tvarkos „narkotiką“.
Taigi perversmai - kaip
minėjau - naudingiausi tik istorikams, kadangi tai yra nusikaltimai. Jų
prielaidas niekada nebūna sudėtinga pastebėti sąžiningiems apžvalgininkams
ir politikos tyrinėtojams. Tada, 1926 metais - nuo liepos iki gruodžio,
apžvalgininkai tikrai tas grėsmes pastebėjo. Deja, nauja parlamentinė
dauguma buvo silpna perversmui įveikti. Ne tik dėlto, kad institucinis
saugumas buvo „ne jų“. Ta dauguma... nemokėjo parlamentarizmo, susijusio su
kontrole. Kaip ir nuolat susirūpinęs prezidentas, skaitydavęs spaudą.
Parlamentarizmo neišsaugojimas jam turėjo likti skaudžiausia pamoka.
Į pradžią |
