|
Vytenis Povilas Andriukaitis
Įsitvirtina parlamentinė tradicija Lietuvos
Respublikos Seime rengti konferencijas ir kitus renginius, skirtus
prasmingoms mūsų Tautos ir Valstybės raidos datoms. Ypač svarbu tai, kad
Lietuvos Respublikos Seime bandome suteikti prasmę tiems mūsų istorijos
įvykiams, be kurių būtų labai sunku suvokti nelengvą Laisvės atgavimo
kelią. Praėjusiais metais buvo surengta konferencija, skirta 45
pabaltijiečių memorandumu priimtai Europos Parlamento rezoliucijai. 2003-iųjų
sausio 13-ąją minėjome jos 20-metį.
Parlamentarizmo idėja Lietuvos laisvės kovos
sąjūdžio tarybos Deklaracijoje - bene svarbiausias šio dokumento turinio
aspektas. Be to, prieš 5 metus Lietuvos Respublikos Seime buvo priimtas
Lietuvos Respublikos Įstatymas „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio
Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos“, kuriuo Lietuvos Respublikos
Seimas suteikė šiai deklaracijai Lietuvos Valstybės teisės akto statusą, o
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybą pripažino vienintele teisėta
valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Šiuo įstatymu Lietuvos
Respublikos Seimas taip pat pripažino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio
Tarybos legitinumą bei jos organizuoto pasipriešinimo teisėtumą. Tai - ir
dar vienas teisinis Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas, į vientisą
visumą sujungiantis mūsų šalies, patyrusios nacių ir stalininės TSRS
okupacijas, istorinę-teisinę raidą.
1949-ųjų vasario 16-ąją priimta Deklaracija
buvo pirmasis dokumentas, patvirtintas autentiškais parašais ir aiškiai
išreiškęs pagrindinius Tautos tikslus bolševikų okupuotoje Lietuvoje.
Lietuvos laikinosios Vyriausybės po 1941-ųjų metų birželio sukilimo,
vėliau - nacių okupacijos metu veikusio Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo
komiteto dokumentai bei pareiškimai atspindėjo iš esmės Lietuvos pastangas
išsaugoti valstybingumo elementus. Vis dėlto šis 1949 metų dokumentas turi
visai kitokį pobūdį. Jame iškeliami esminiai konstituciniai Lietuvos,
kurios valstybingumo atkūrimu Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba
neabejojo, valstybės sąrangos klausimai. Deklaraciją pasirašę LLKS Tarybos
nariai pasisako už demokratinę respubliką, laisvus, demokratinius,
visuotinus, lygius ir slaptus rinkimus į Seimą, lygių teisių visiems
Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams,
užtikrinimą. Visiškai aiškiai apibrėžiamas kertinis demokratinis
teisingumo vykdymo principas - teisingumą vykdys tik Lietuvos Teismas. Iš
esmės pripažįstama 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasia ir būtinybė
priimti žmogaus laisvės ir demokratijos siekius atitinkančią valstybės
Konstituciją. Komunistų partija įvardijama kaip diktatūrinė ir nelaikoma
teisine partija. Aiškiai nustatomas teisinių principų prioritetas partijų
programos ir veiklos atžvilgiu. Ypač aiškiai suvokiamas konstitucinis
socialinės valstybės principas. Socialinė globa pripažįstama vienu iš
pirmųjų valstybės uždavinių, socialinių problemų sprendimas įvardijamas
kaip vienas iš pirmųjų nepriklausomos valstybės žingsnių.
1949 m., per Lietuvą praūžus dviem baisioms
jėgoms - nacistinei ir stalininei diktatūroms - toks kertinius
konstitucinės parlamentinės demokratijos principus įtvirtinantis
dokumentas tik patvirtino, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos
nariai savyje brandino Lietuvos demokratinės parlamentinės respublikos
viziją. Viziją, kurios jie negalėjo atsinešti iš Antano Smetonos
autoritarinio režimo. Galima teigti, kad priimdami šią Deklaraciją
autoriai davė aiškų atsakymą ir į tai, kaip jie vertino ir A. Smetonos
režimą Lietuvoje. Akivaizdu, kad neigiamai. Deklaracija turi aiškias
sąsajas su Vasario 16-osios Aktu, su 1918-1926 m. Lietuvos
parlamentarizmu, 1922-ųjų metų Lietuvos Konstitucija ir su demokratine
pasaulėžiūra apskritai. Netgi Laikinosios tautos tarybos idėja turi
aiškias sąsajas su 1917-1919 m. Lietuvos Taryba bei jos formavimo
principais. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaracija, jei būtų
lemta ją įgyvendinti, neabejotinai sugrąžintų Lietuvą į parlamentarizmo
kelią, nuo kurio ji nusisuko po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo.
Deklaraciją pasirašiusieji akivaizdžiai
patvirtino, kad jie visi buvo kovotojai-demokratai, ištikimi parlamentinei
demokratinei respublikai. Deklaracijos tekstas lakoniškas, konkretus,
nuoseklus savo konstitucine logika. Jis atspindi ir tai, kad jos autoriai
turėjo žinių apie Prezidento Trumeno 12 punktų, apie Atlanto Chartiją ir
apie Žmogaus teisių deklaraciją. Jis leidžia daryti išvadą, kad
Deklaracijos signatarai pamatiniais laikė 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje
ir Vasario 16-osios Akte išdėstytus principus.
Nežinau, ar yra žinių apie tai, kad ši
Deklaracija pasiekė Vakarų valstybes bei dar išlikusias kai kurias
Lietuvos diplomatines atstovybes. Nežinau, ar ji buvo nagrinėjama kitų
valstybių Vyriausybėse ar tarptautinėse organizacijose. Bet Deklaracija
yra įtikinantis dokumentas bet kurioje tarptautinėje byloje apie tai, kad
okupuotoji Lietuva kovojo ir tikėjosi atkurti demokratinę, o ne
autoritarinę respubliką. Skirtingai nuo šios deklaracijos, antrasis
okupuotoje Lietuvoje parašais patvirtintas dokumentas - 1979-ųjų metų 45
pabaltijiečių memorandumas - pasiekė tikslą - okupuotų šalių piliečių
parašai tapo neginčijamu įrodymu Europos Parlamentui priimti rezoliuciją
dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės. Tad istorikai turi du
okupuotoje Lietuvoje patvirtintus dokumentus - 1949-ųjų vasario 16-osios
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaraciją - kaip pamatinį
okupuotos Lietuvos dokumentą, išreiškiantį jos tikslą - atkurti
demokratinę valstybės valdymo formą - parlamentinę respubliką ir 1979-ųjų
metų memorandumą, reikalaujantį panaikinti Ribentropo-Molotovo pakto
padarinius ir surengti plebiscitą. Tarp šių dokumentų yra ryšys - abu jie
paremti parlamentarizmo idėja. Šių dokumentų tikslai buvo įgyvendinti
1990-ųjų kovo 11-ąją bei vėliau, - 1992-ųjų metų spalio 25-ąją, kai buvo
vėl patvirtinta Lietuvos Konstitucija, įkūnijusi ir 1949-ųjų metų vasario
16-osios Deklaracijos postulatus. Parlamentarizmo ir teisinės valstybės
principai Lietuvoje pagaliau buvo įgyvendinti.
Minėdami 55-ąsias Lietuvos laisvės kovos
sąjūdžio tarybos Deklaracijos metines, galime pasidžiaugti, kad signatarų
siekiai išsipildė. Galima konstatuoti ir tai, kad Deklaracijos signatarai
suteikė gyvąją prasmę 1918-ųjų metų vasario 16-ajai. Iš pastarosios kilo
1922-ųjų metų Lietuvos Konstitucija, iš jos kilo ir parlamentarizmo idėja.
1949-ųjų metų vasario 16-osios Deklaracijos signatarai parlamentarizmo
idėją apgynė savo gyvybėmis, pasmerkdami tiek nacių, tiek ir bolševikų
totalitarizmą ir nesiedami savęs ir savo kovos tikslų su smetoniniu
autoritarizmu. 1999 m. sausio 12-ąją priėmus Lietuvos Respublikos įstatymą
„Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d.
Deklaracijos“, Deklaracija tampa ir Lietuvos Respublikos teisės šaltiniu,
taip reikalingu parlamentarizmo idėjai Lietuvoje stiprinti.
Žinant tragišką ir sunkią padėtį 1949-ųjų
metų Lietuvoje, negali neatsistebėti šios Deklaracijos signatarų
optimizmu, ryžtu ir idealizmu. Stebint kai kurias šios dienos tendencijas,
kai vėl prabunda „tvirtos rankos“, „tvarkos“, Seimo išvaikymo ir „langų
jam išdaužymo“ tendencijos, negalima nepriminti tokios tvarkos
propaguotojams 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracijos signatarų idėjų ir
tikslų. Parlamentarizmo idėjos gaivinimas reikalauja nuolatinių pastangų.
Ir istorikai, ir teisininkai, ir visuomenininkai turėtų nenuilstamai
darbuotis šios idėjos labui. Nes demokratija nepersiduoda iš kartos į
kartą automatiškai. Ją reikia ugdyti ir puoselėti. Ir tokiu pavyzdžiu mums
išlieka Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaracijos signatarai.
Šios Deklaracijos priėmimo 55-osios metinės
gražiai įsilieja į 2004 metų istorinių Lietuvos įvykių raidą. Nuo 2004-ųjų
metų gegužės 1-osios Lietuva tampa visateise Europos Sąjungos nare. Bet
visateise Europos Sąjungos nare gali tapti tik demokratinė, žmogaus teises
ir laisves ginanti valstybė. Šiais metais Lietuva tampa ir NATO nare. O
NATO šalys visos įgyvendino principus, paskelbtus Atlanto Chartijoje. O
juk būtent apie tai, apie galimybes „sukurti pasaulyje teisingumu ir
laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu
tikrosios demokratijos principų“ skelbė 1949-ųjų metų vasario 16-osios
Deklaracijos signatarai. Jų tikslai siejasi ir su Europos Sąjungos
Konstitucinės sutarties tikslais bei vertybėmis. Taip pat ir su NATO bei
Jungtinių Tautų ginamais principais.
Esu įsitikinęs, kad ir šių signatarų,
sugebėjusių savo drąsiomis parlamentarizmo idėjomis pralenkti laiką bei
numatyti Lietuvos ateities raidą, pagerbimas taps demokratinės Lietuvos
Respublikos pareiga ir būtinybe.
|
