TERM OF THE MONARCH‘S AUTHORITY IN A PARLIAMENTARY MONARCHY
Santrauka
Avinjono popiežių nelaisvė ir augančio absoliutizmo ženklai Prancūzijoje ir Anglijoje inspiravo pirmuosius mąstytojų ginčus dėl valdovo įgaliojimų trukmės ir subjekto (tautos, jos atstovybės), galinčio juos nutraukti nepriklausomai nuo valdovo valios. XV a. pradžioje bažnytiniams susirinkimams atstatydinus popiežius, buvo sukurti pirmieji valdovo įgaliojimų nutraukimo precedentai. Jie lėmė tolesnes Europos mokslo pasaulio diskusijas dėl galimybių nutraukti ne vien bažnytinio, bet ir pasaulietinio valdovo įgaliojimus.
Ispanijos ir Anglijos absoliutizmo krizės XVI a. pabaigoje ir XVII a. viduryje sudarė prielaidas įgyvendinti tautos ar jos atstovybės teisę nutraukti valdovo įgaliojimus. Drauge šie įvykiai atskleidė tolimesnės tokios institucijos veiklos organizavimo problemas. Jų sprendimas buvo neatsiejamas nuo tautos suvereniteto ir jo atstovavimo klausimų nagrinėjimo. Thomo Hobbeso, Johno Locke‘o ir kitų mąstytojų (Charleso L. Montesquieu, Franciso Hutchesono) darbai apie suvereniteto kilmę, jo įgyvendinimą monarchijos sąlygomis didino parlamento, jo priimamų konstitucinių aktų reikšmę, tarp jų ir galias nustatyti bei kontroliuoti valdovo įgaliojimų trukmės sąlygas.
Jungtinėje Karalystėje susiformavusi instituciškai (pirmiausia parlamentu) ir teisiškai (konstituciniais aktais) apribota valdovo įgaliojimų trukmės sistema palaipsniui paplito kitose Europos ir pasaulio monarchijose. Šiuo metu parlamentinėms ir dualistinėms santvarkoms sudarant monarchijos valdymo formos daugumą, jų valdovų įgaliojimų trukmės reikalavimai iš esmės atitinka tautos suvereniteto, valdžių padalijimo ir konstitucijos viršenybės principų reikalavimus.
Reikšminiai žodžiai: monarchijos valdymo forma; tautos suverenitetas; valdovas; tautos atstovybė; įgaliojimų trukmė.
Įvadas
Straipsnyje atskleidžiama valstybės vadovo (valdovo) įgaliojimų trukmės problema, jos mokslinio pažinimo ir teisinio formalizavimo ypatumai istorinėse Europos bei šiuolaikinėse pasaulio monarchijose.
Pirmajame skyriuje atskleidžiamas valdovo įgaliojimų trukmės klausimo priežastingumas. Jis siejamas su suvereniteto šaltinio (bažnytinio/pasaulietinio) moksliniu diskursu ir laipsnišku tautos/religinės bendruomenės ar jos atstovybės teisės nutraukti valdovo galias pripažinimu. Čia taip pat pateikiami mąstytojų samprotavimai apie tautos ar religinės bendruomenės atstovavimo būtinybę įgyvendinant tokią teisę.
Antrajame skyriuje aptariami pirmieji pasaulietinių valdovų įgaliojimų nutraukimo atvejai ir pavyzdinės parlamentinės monarchijos – Jungtinės Karalystės – konstitucinės doktrinos formavimosi ypatumai, plėtojant tautos ar jos atstovybės teisę reguliuoti valdovo įgaliojimų trukmę. Atkreipiamas dėmesys į jos sąsają su kitų konstitucinių principų (tautos suvereniteto, valdžių padalijimo) moksliniu pagrindimu, rutuliojant parlamento viršenybės idėją.
Trečiajame skyriuje analizuojami valdovo įgaliojimų trukmės ypatumai šiuolaikinėse Europos, pasaulio konstitucinėse monarchijose, jų panašumai ir skirtumai, materialių bei procesinių sąlygų įvairovė. Tyrime vertinamas ir parlamento vaidmuo, jo galios nustatant valdovo įgaliojimų trukmės reikalavimus (materialiosios normos) ir užtikrinant jų įgyvendinimą (procesinės normos).
Straipsnio išvadose apibendrinti tyrimo duomenys atspindi šį valdovo įgaliojimų trukmės klausimą kaip kompleksinį tautos suvereniteto principo suvokimo, argumentavimo ir įgyvendinimo uždavinį, kuris šiuolaikinių pasaulio parlamentinių monarchijų konstituciniuose aktuose sprendžiamas pakankamai sėkmingai.
I. Tautos ar jos atstovybės teisės nutraukti valdovo įgaliojimus doktrininis pagrindimas ir įgyvendinimas Europos monarchijose XIV–XVII a.
Monarcho išsivadavimas iš Romos popiežiaus globos ir apsikeitimas vietomis Avinjono nelaisvės šimtmetyje (1309–1377 m.) pakirto bažnytinio suvereniteto šaltinio šaknis ir leido rastis pasaulietinėms valstybės idėjoms. Popiežiaus valdžios susilpnėjimas Italijoje drauge skatino laisvųjų respublikų prekybos ir bankininkystės proveržį.
Komplikuotas (du ir trys konkuruojantys popiežiai XV amžiuje) ir ilgas konciliarizmo laikotarpis Bažnyčiai sukėlė negrįžtamus padarinius ir paskatino pasipriešinimą jai moksle, politikoje bei plačiojoje visuomenėje. Vienas iš jų (suvereniteto sampratos pokytis) lėmė pasaulietinio monarcho galių augimą ir virsmą aukščiausia valstybine valdžia ar net jos sutapatinimu. Karaliaus institucijos iškilimas virš feodalinės visuomenės savo jėga grasino tiek Romos popiežiui, tiek vis labiau silpstančiai Šventajai Romos imperijai. Toks akivaizdus pasaulietinio valdovo institucijos išaugimas ir iškrypimas (tironizmas) neliko nepastebėtas. Todėl Europos intelektualų apmąstymuose vis dažniau susikirsdavo nuomonės dėl bažnytinės ir pasaulietinės monarcho valdžios pirmenybės prieš visuomenę/valstybės piliečius.
XIII a. antrojoje pusėje – XVI a. viduryje absoliutėjantį monarchizmą moksliškai pradėjo peikti dvi skirtingos intelektualų stovyklos – Bažnyčios suvereniteto šalininkai (Tomas Akvinietis, Remigio de Girolami) ir tautos suvereniteto šaukliai (Marsilijus Paduvietis, Brunetto Latini, Jonas Paryžietis, Williamas Ockhamas). Nors bažnytininkai ir pasauliečiai skirtingai suprato suvereniteto teisę, ir vieni, ir kiti neigiamai atsiliepė apie monarchą, tuo metu iškilusį aukščiau visų – iki pat Dievo malonės. Monarcho kritikų netenkino jo įgaliojimų apimtis ir trukmė, nes paveldint sostą tauta ar jos atstovybė negalėjo paveikti valdovo įgaliojimų pradžios, tęstinumo ir pabaigos.
Bažnytininkas Tomas Akvinietis buvo bene pirmasis, savo apmąstymuose „Apie karaliavimo principus“ ir „Teologijos sumoje“ drįsęs viešai ginti renkamo (tad įgaliojimus laikinai gaunančio iš rinkikų) monarcho modelį bei bibliniais pavyzdžiais pagrįstą tautos teisę atsikratyti valdovo, jei jis pažeidžia bendrąjį gėrį. Svarstydamas valdovo pašalinimo (arba įgaliojimų sutrumpinimo) klausimą, autorius nepateikė išsamaus atsakymo apie šias procedūras ar jų dalyvius. Tačiau Tomas Akvinietis pabrėžė, jog net ir tironą tautos valia nušalinti gali ne pavieniai sąmokslininkai, o kitos viešosios valdžios grandys.
Kitai grupei priskirtinas popiežiaus sukritikuotas ir Prancūzijos karaliaus globą gavęs W. Ockhamas savo 1340–1347 m. rašytame traktate „Apie imperatorių ir popiežių valdžią“ įgaliojimų ribojimo požiūriu buvo negailestingas tiek dvasiniams, tiek pasaulietiniams valdovams. Kalbėdamas apie popiežių, autorius pripažino dvi jo valdžios ribas – pasaulietinę ir bažnyčios vidaus hierarchinę. Pirmuoju atveju Ockhamas moksliškai įrodė, jog popiežius negali reikalauti pasaulietinės valdžios pavaldumo. Negana to, autorius teigė, kad popiežius yra priklausomas nuo kitų bažnytinių organų, kurie gali kontroliuoti jį, taip pat ir popiežiaus įgaliojimų tęstinumą.
Drauge W. Ockhamas pakankamai griežtai pasisakė ir dėl imperatorių valdžios tęstinumo. Galima teigti, jog autoriui atmetus popiežiaus teisę atskirti monarchą nuo bažnyčios ir atimti karūną, jo logikoje neišvengiamai turėjo atsirasti kitas svertas, galintis stabdyti valdovo įgaliojimus dėl nusižengimų bendriesiems visuomenės gėriams.
W. Ockhamo pastebėjimai apie bažnyčios valdymą ir popiežiaus valdžios laikinumą netruko išsipildyti. 1409–1439 m. Pizoje, Konstancoje ir Bazelyje įvykę visuotiniai Bažnyčios susirinkimai sugebėjo iš pareigų pašalinti popiežius Grigalių XII, Benediktą XIII, Joną XXIII ir Eugenijų VI.
Minėti susirinkimų sprendimai dėl valdovo įgaliojimų trukmės nustatymo laikytini pirmaisiais Europos istorijoje. Kaip pažymi Otto von Gierke‘as ir Adhemaras Esmeinas, teologai, tuomet norėję nustatyti, kad bažnyčia ir visuotinis susirinkimas būtų aukščiau popiežiaus valdžios, buvo priversti tokį pat visišką suverenitetą pripažinti kiekvienai valstybinei politinei sąjungai. Anot Juleso Colemano, jau konciliarizmo teorijų plėtojimo laikais susirinkimas buvo pripažintas kaip trečiojo – visuomenės (tautos) – suvereniteto teisėtas organas, atspindintis konstitucinio holizmo idėją.
XVI amžiuje (1516 m.) apie tautos teisę riboti valdovo įgaliojimų trukmę pakankamai aiškiai pasisakė Thomas More‘as savo „Utopijoje“. Autoriaus išgalvotame pasaulyje valstybės vadovo skyrimas buvo apipintas įvairiomis procedūromis: kandidatų kėlimu iš keturių federalinių vienetų, rinkikų (Syphogrants) delegavimu, rinkimų slaptumo principu, rinkikų bei išrinkto valdovo priesaikomis ir galiausiai iki gyvos galvos išrinkto valdovo atšaukimu (apkalta) iš užimamų pareigų, jeigu veikia prieš liaudį.
Kiek vėliau Liublino unijos sudarymo laikotarpyje naujai iškilusios Abiejų Tautų Respublikos vadovo instituciją apžvelgė Andrius Volanas. Savo 1573 m. kreipimesi į Lenkijos Karalystės ir LDK senatą autorius nešykštėjo senatoriams patarimų, kaip sutramdyti aikštingą valstybės vadovo pareigybės prigimtį ir apriboti jo įgaliojimų trukmę. Pritardamas dar Venecijos dožams taikyto „pomirtinio valstybės vadovo veiklos audito“ pavyzdžiui, Volanas palaikė monarcho pavaldumą parlamentui, kurio nepaisant tautos atstovai galėjo atimti jam suteiktą valdžią.
Žinoma, šios autoriaus mintys nebuvo naujos ir iš esmės atspindėjo reformacijos poveikį LDK šviesuomenei. Tačiau A. Volanas, ko gero, pirmasis iš žinomų mąstytojų parlamentui siūlė papildomai priimti įstatymus, reguliuojančius valdovo privatų gyvenimą ir įtvirtinančius galimybes netekti sosto dėl jo paikysčių. Plėtojantis konstitucionalizmo idėjoms tokios taisyklės, kol kas išreikštos gana jausmingai ir nenuosekliai, palengva įsitvirtins daugelyje parlamentinių monarchijų sosto paveldėjimo aktų, kuriuose nustatomos valdovo pareigų gavimo ir netekimo sąlygos.
XVI amžių galima laikyti pamokymų, skirtų valstybės vadovui, amžiumi. Jo pradžioje subtiliose patarimų užuominose monarcho valdžios santykinumo erdvėje ir laike požymiai buvo reiškiami gana atsargiai. Tačiau A. Volano nuomonė jau buvo skiriama monarchą tvirtinantiems tautos atstovams – rinkikams, ir pasižymėjo kur kas griežtesne logika.
Šie ir kiti Europos šviesuomenės svarstymai apie tautos ar jos atstovybės teisę nutraukti tironiško valdovo įgaliojimus pasaulietinėje monarchijoje pirmą kartą buvo įgyvendinti Nyderlanduose, vadinamojo Aštuoniasdešimtmečio karo (1568–1648 m.) pradžioje, 1588 m. vietos valstijoms atsisakius Ispanijos monarcho valdžios ir pašalinus jo vietininką. Šis įvykis paskatino žymius Nyderlandų ar su jais susijusius mąstytojus moksliškai ginti ir tvirtinti tautos ar jos atstovų teisę nutraukti valdovo įgaliojimus.
Hugo Grotiusas 1625 m. publikuotame „Karo bei taikos teisių“ traktate teigė, jog karaliaus suvereniteto teisė gali būti tik išvestinė iš tautos, autorius respublikos visuomenės darną grindė tolerancijos (taip pat ir religinės) ir prigimtinių teisių laikymosi pareigomis.
Greta H. Grotiuso (o galbūt net prieš jį) iškilo Johanneso Althusiuso mokymas apie federalizmą ir suverenitetą. 1603 m. išleistoje „Sisteminės politikos analizėje“ autorius pripažino pilietinės bendruomenės suverenumą. Althusiusas suvokė, jog pati pilietinė bendruomenė negali įgyvendinti jai priklausančio suvereniteto arba iš jo kylančių pagrindinių teisių (ius majestatis). Todėl buvo pasitelktas renkamų atstovų – eforų – institutas, kuriam suteiktos pilietinio suvereniteto įgyvendinimo galios. Tarp jų autorius išskyrė specialias eforų galias rinkti federalinį valdovą ir jį pašalinti iš pareigų, jeigu jo valdymas taptų tironiškas.
Maždaug po pusės amžiaus valdovo įgaliojimai buvo nutraukti Anglijoje. Kaip ir Nyderlanduose, Puritonų revoliucija prieš monarchiją turėjo ideologinį pamatą, kurį praturtino vietos mąstytojų darbai. Jamesas Harringtonas ir Johnas Miltonas Anglijoje buvo žymiausi iš tų, kurie ideologiškai rėmė Oliverio Kromvelio protektoratą ir kritikavo monarchiją. J. Harringtono „Okeanijoje“ (1654 m.) buvo pavaizduota ideali respublika, O. Kromvelio dėka turėjusi tapti tikrove. Autoriaus veikale monarchija išvengė tiesioginių kirčių, tačiau jo apmąstymuose dinastiniam valdymui neliko vietos. Valdžios įstaigas (arba magistratus) pagal įgaliojimų trukmę autorius skirstė į metinius, dvimečius ir trimečius, aukščiausios pareigos (stratego, oratoriaus) turėjo būti perrenkamos kasmet. Nors J. Harringtono idėjų O. Kromveliui nebuvo lemta įgyvendinti, Anglijos ir Europos politinės minties istorijoje jos suvaidino pakankamai žymų vaidmenį plėtojant rinkimų teisę ir parlamento viršenybės doktriną.
Praėjus vos kelioms savaitėms po karaliaus Karolio I nukirsdinimo, J. Miltonas traktate „The Tenure of Kings and Magistrates“ iškėlė tris esminius teiginius. Visų pirma jis atmetė karaliaus išskirtinumo/nebaudžiamumo idėją, teigdamas, jog ji prieštarauja valstybei ir prigimtinei teisei. Antra, kaip ir Locke‘as, Miltonas rėmė liaudies teisę pašalinti monarchą ir jį keisti, nepriklausomai nuo to, yra jis tironas, ar ne. Autorius iškėlė parlamento vaidmenį, palaikydamas jo teisę tautos vardu suteikti monarchui įgaliojimus ar juos panaikinti. Šioms J. Miltono idėjoms maždaug po pusšimčio metų (1688 m.) bus lemta įsikūnyti Anglijos Didžiosios revoliucijos subrandintuose konstituciniuose dokumentuose.
Pirmieji bažnytinių ir pasaulietinių valdovų įgaliojimų nutraukimai tautos ar religinės bendruomenės atstovų susirinkimuose bei juos įkvėpę ar pagrindę mąstytojai laikytini vienais iš tautos suverenitetu pagrįstos parlamentinės (konstitucinės) monarchijos pagrindų. Dėl jų maždaug nuo XVII a. vidurio tautos ar jos atstovų teisė priešintis tironiškam valdovui nutraukiant jo įgaliojimus tapo neginčijama ir rutuliojosi toliau, drauge su tautos suvereniteto ir visuomenės sutarties idėjomis.
II. Tautos ar jos atstovybės teisės reguliuoti valdovo įgaliojimų trukmę doktrininis pagrindimas ir įteisinimas Jungtinėje Karalystėje
Karaliaus nukirsdinimas Anglijoje buvo toks pats smūgis absoliutinio monarcho suverenitetui, kaip kažkada Avinjono nelaisvė bažnytiniam suverenitetui. Revoliucijai nugriovus dinastinį monarcho sostą, valstybė išliko ir gyvavo toliau. Tapo akivaizdu, jog monarchas nėra išskirtinis valstybės pradas, teikiantis jai gyvybę ir prasmę. Ši patirtis liudijo, kad valstybės suvereniteto ištakos glūdi visoje tautoje.
Visuomenės suvereniteto suvokimas ir pripažinimas Europos mokslo sluoksniuose buvo ilgas ir laipsniškas. Jo pažinimo kelias driekėsi per suvereniteto šaltinio (individualaus asmens ar grupės) diskursą, jo perdavimo galimybes (perduodamas ar neperduodamas). Vis dėlto juos visus vienijo bendras vardiklis – visuomenės sutartis ir ja išreikšta bendroji valia (Jeanas-Jacquesas Rosseau). Visuomenės suvereniai galiai sutartis tapo logiškiausia ir saugiausia jos forma dėl visų valstybės valdymo sprendimų priėmimo.
Ankstyvieji visuomenės sutarties teoretikai (T. Hobbesas ir J. Locke‘as), vis dar slegiami šimtametės monarchinės praeities tradicijos, nedrįso staiga paneigti monarchijos suverenumo požymių. Jų mintys ir darbai leido išplėtoti mišrios valstybinės santvarkos idėją (suverenitetas priklauso visuomenės, aristokratijos ir monarchijos junginiui). Ji visa ar iš dalies prigijo Jungtinėje Karalystėje ir keliolikoje kitų parlamentinių monarchijų. Tokios valstybės valdžios kūrimo tikslams buvo naudojamos perduodamo tautos suvereniteto ir įgaliojančiosios visuomenės sutarties priemonės.
T. Hobbesas: visuomenės sutarties ir monarchijos sąsajos būtinybė
T. Hobbeso „Leviatanas“ pasirodė praėjus vos dvejiems metams (1651 m.) po karaliaus Karolio I mirties. Pripažįstant šio traktato įtaką Europos ir pasaulio politinės minties raidai, verta paminėti ir tai, jog jis tiesiogiai pasitarnavo būsimai Anglijos karaliaus sosto restauracijai. Hobbesas, lygindamas valstybės valdymo formas, vienareikšmiai palaikė monarchiją ir siekė jai rasti pagrindimą ateities valstybės santvarkoje.
Mąstytojas aiškiai išskyrė ir paveldimą monarchiją, galinčią pretenduoti į valstybės suverenumo dalį, nepriklausančią nuo kitų pretendentų – visuomenės ir kilmingųjų. Renkamos monarchijos atžvilgiu Hobbesas buvo kritiškas ir teigė, jog skiriami valdovai daugiausia yra jį paskyrusio subjekto (tautos ar kilmingųjų) suvereniteto dalies vykdytojai (ministrai).
Kita vertus, autorius nebegalėjo paveldimos monarchijos valdymo būtinybės aiškinti remdamasis kilmės ar dieviškosios teisės sumetimais. Hobbesas, susipažinęs su moksliniais visuomenės suvereniteto argumentais bei patyręs savo karaliaus netektį, turėjo pripažinti valdžios šaltinio sampratos pokytį.
Jį Hobbesas interpretavo savotiškai, remdamasis valstybės valdymo formos pasirinkimu arba tiesiog susiklostymu. Autoriaus nuomone, valstybės suverenitetas yra tarsi kompetencijų erdvė, kurią pagal aplinkybes gali užimti ir aktyvuoti vienas asmuo (monarchas), jų grupė (aristokratija) arba visuomenė (demokratija). Visas tris prielaidas Hobbesas vertino kaip tikėtinas ir galinčias vienu metu sąveikauti tarpusavyje, derinant tarpusavio interesus.
Visuomenę Hobbesas laikė vienu iš trijų potencialių valstybės suvereniteto bendraturčių. Žmonių bendruomenę iš kitų gyvių grupių išskyrė ne dėl paklusimo instinktams, o dėl gebėjimo sąmoningai susitarti, telktis ir siekti bendros gerovės. Tačiau autorius atmetė visuomenės gebėjimą pačiai įgyvendinti savo suvereniteto dalį dėl jos dydžio ir individualių skirtumų, o kalbėdamas apie to suvereniteto patikėjimo arba perdavimo galimybes monarchui, vienvaldį Leviataną iškėlė prieš grupinę asamblėją. Atstovavimo kolegijas (parlamentus) Hobbesas vertino kritiškai ir ne viename „Leviatano“ skirsnyje naudojosi proga išryškinti monarchinio valdymo pranašumus.
Hobbeso samprotavimai apie valstybės suvereniteto šaltinius ir jų įgyvendinimo būdus laikytini konservatyvia visuomenės sutarties ir jos pasirinkimo valdyti valstybę bei nustatyti jos valdžių rėmus suvokimo pradžia. Hobbesas nedrįso pripažinti visuomenės viešpataujančių galių, nesuvokė, jog tai vienintelis suvereniteto šaltinis. Vis tik jo svarstymai apie visuomenę, kaip suvereniteto dalininką, turintį teisę nuspręsti, kam ir kaip savo suvereniteto dalį atiduoti, be abejo, reiškė monarchinio valdymo santykinumą.
J. Locke‘as: visuomenės sutarties ir monarchijos sąsajos galimybė
J. Locke‘o požiūris į valstybės suvereniteto ir valdžių sutvarkymo klausimus atsiskleidė 1688–1689 m. vykstant Didžiajai revoliucijai. Tuo metu paskelbti „Du traktatai apie valdžią“ kritikavo ankstesnius Anglijos absoliutizmo ideologus (R. Filmerį, T. Hobbesą) ir plėtojo visuomenės sutarties idėją, apimančią jos suvereniteto atskleidimo bei įgyvendinimo galimybes.
Kitaip nei Hobbesas, Locke‘as visuomenės susitarimo esmę matė ne būtinybėje užbėgti už akių anarchijai pastatant dirbtinį imperiumą („Leviataną“), o jo galimybėje arba laisvėje tai visuomenei sukuriant jai priimtiną valdžią (valstybės valdymo formą). Locke‘as leido visuomenei priskirti visą suverenią galią, kurią ji sutartimi sukaupia iš atskirų individų suverenumo dalelyčių, atliekančių apsauginę funkciją: „Niekas negali būti valdomas politinės valdžios be jo sutikimo“. Locke‘o, kaip liberalo, puoselėjama asmenų valios laisvė apėmė ir laisvę rinktis, ir taikyti įvairius valdymo būdus.
Anksčiau minėti Locke‘o požiūriai iš esmės atmetė monarchinio absoliutizmo natūralumą ir pirmapradiškumą. Sutelkdamas visą dėmesį į visuomenės suvereniteto idėją, Locke‘as absoliutizmui sudavė kur kas didesnį smūgį nei tiesiogiai jį kritikuodamas. Locke‘o pripažinta ir pagrįsta visuomenės suverenumo galia bei jos išraiškos galimybės absoliutinę monarchiją pateikė tik kaip vieną iš pasirinkimų įvairovės, nulemiant valstybės santvarkos bruožus.
Savo garsųjį traktatą Locke‘as baigė sakiniu: „Tautai apribojus savo įstatymo organo veikimo trukmę ir šią valdžią suteikus kuriam nors asmeniui ar susirinkimui tik laikinai arba dėl valdžioje esančių asmenų piktnaudžiavimo tą valdžią praradus, tai arba dėl šios priežasties, arba pasibaigus nustatytam laiko tarpui ji (valdžia) vėl grįžta visuomenei. Tauta vėl turi teisę veikti kaip aukščiausioji valdžia ir gali arba pasilikti įstatymų kūrimo galią sau, arba perduoti ją į naujas rankas – kaip jai atrodys geriausia.“
Ši Locke‘o nuostata vainikavo visuomenės suverenios galios įgyvendinimo laisvę ne tik dėl valstybės valdymo formos, valdžios institucijų kompetencijų, tačiau ir dėl jų trukmės nustatymo. Nors autorius čia nekalbėjo apie konkrečias valdžios institucijas, jo remiamas valdžių įgyvendintojų laikinumas ir kaitumas buvo akivaizdžiai prieštaringas monarcho institucijos bruožams.
Minėti Locke’o požiūriai tiesiogiai atsispindėjo to meto karalystės konstituciniuose dokumentuose. 1689 m. Teisių biliui nustačius, jog sosto paveldėjimo klausimus sprendžia ne valdovas, o parlamentas, šis per daugiau nei 300 metų sukūrė turiningą monarcho įgaliojimų trukmės reguliavimo jurisprudenciją.
Tarp priimtų Parlamento aktų svarbiausi – 1689 m. Karūnacijos priesaikos ir 1701 m. Sosto paveldėjimo – aktai valdovo įgaliojimų laiką apibrėžė keliais teisiniais aspektais. Pats priesaikos akto pasižadėjimo priėmimas reiškė valdymo pradžią ir jame nustatytų monarcho įsipareigojimų įsigaliojimą. Priesaikos aktas nustatė dalį reikalavimų: paisyti valstybės įstatymų, papročių ir pagal nustatytą tvarką vadovauti Protestantų bažnyčiai. Kitos monarcho valdžios tęstinumo sąlygos – protestantiško tikėjimo puoselėjimas, draudimas sudaryti santuoką su kito tikėjimo asmenimis, draudimas palikti valstybės teritoriją be parlamento sutikimo – buvo įtvirtintos Sosto paveldėjimo akte. Monarcho įgaliojimų nutraukimo procedūra jam pažeidus įsipareigojimus jau buvo susiformavusi XVII a. Parlamento sukurtuose precedentuose.
Pirmieji britų konstitucionalizmo laimėjimai ribojant valdovo įgaliojimų trukmę susidūrė su vis dar gyvybingu absoliutizmo šalininkų pasipriešinimu, todėl vietos mąstytojams valdžios ir ypač valdovo įgaliojimų trukmės klausimas įtvirtinant Parlamento galias tam tikrą laiką buvo aktualus.
F. Hutchesonas, 1725–1728 m. polemizuodamas su jau mirusiu T. Hobbesu, prieštaravo jo valdžios piramidei ir teikė valstybės pavyzdį, priimtiną visuomenės daugumai. Šio autoriaus visiškai utilitarinis valstybės devizas („Didžiausia laimė (džiaugsmas) – didžiausiam žmonių skaičiui“) turėjo ne tik gilią socialinę potekstę, tačiau ir tiesiogiai kėlė valstybės valdymo formos ir valdymo būdų nustatymo prielaidas taip, jog jie pasitarnautų anksčiau minėto tikslo įgyvendinimui.
F. Hutchesonas atvirai kritikavo absoliutinę monarchiją ir abejojo renkamos monarchijos galimybėmis, dėl pilietinių karų nutrūkus tokio valdovo įgaliojimams. Kalbėdamas apie kelių atskirų teritorijų sąjungą (tokią kaip to meto Jungtinė Karalystė), autorius pabrėžė, jog taip sudaryta valstybė turi būti atstovaujama proporcingai ir tik bendru sutikimu gali perduoti savo suverenias galias monarchui arba parlamentui.
Pasak F. Hutchesono, neribota valdžios įgaliojimų trukmė (nepriklausomai nuo institucijos pobūdžio) yra pavojinga ne tik bendrai valdymo tvarkai, bet ir tą tvarką nustatančiai konstitucijai. Šis autoriaus pastebėjimas buvo logiškai susietas su jo aukštuoju utilitarizmo tikslu, nes ribota įgaliojimų trukmė leistų politinės išminties ir patyrimo pasisemti didesniam žmonių skaičiui.
1765 m. Williamo Blackstone‘o „Komentaruose“ buvo moksliškai tvirtinama Jungtinės Karalystės Parlamento suvereniteto idėja ir jos trinarė struktūra. Čia autoriaus logika panėšėjo į Hobbeso svarstymus apie suvereniteto erdvę. Tačiau praėjus daugiau nei šimtmečiui, Blackstone‘as monarchijos, aristokratijos ir demokratijos pradus jungė ne abstrakčioje aplinkoje, o konkrečioje Parlamento struktūroje, nustatydamas aiškias tų trijų pradų formas (Parlamento rūmai ir sostas) ir ryšius tarp jų. Pripažindamas visų valstybės valdymo formų spragas, Blackstone‘as siekė tokio trinario bendradarbiavimo, kuris leistų paslėpti jų silpnybes. Valdžios galių sutelkimas Parlamente silpnino monarcho vienvaldiškumo ambicijas.
Blackstone‘o viltys dėl ilgalaikės Jungtinės Karalystės parlamentinės monarchijos ateities galėjo žlugti, kai paskutiniaisiais amžiaus dešimtmečiais ją pasiekė JAV respublikonizmo revoliucijos aidai. Tačiau to meto Anglijos filosofai (Richardas Price‘as, Josephas Priestley‘is) JAV permainas sutiko santūriai ir ragino visuomenę išlaikyti parlamentinės monarchijos tradiciją.
III. Tautos ar jos atstovybės teisės reguliuoti valdovo įgaliojimų trukmę paplitimas pasaulio parlamentinėse monarchijose
III.1. Klasikinės Europos monarchijos
Anksčiau minėti Didžiosios Britanijos konstituciniai aktai buvo tobulinami keliolika kartų, tačiau jų pagrindinės nuostatos dėl monarcho įgaliojimų trukmės beveik nepakito. Monarcho iniciatyva šios sąlygos buvo pakeistos tik kartą – 1716 metais, leidžiant monarchui išvykti iš Karalystės teritorijos be Parlamento sutikimo.
Monarcho pilnametystės (18 metų) ribą ir jo įgaliojimų perdavimą Didžiosios Britanijos Parlamentas iš pradžių nustatydavo individualiais sprendimais (1751; 1765 m.). Tokia tradicija gyvavo iki 1937 m., kol įstatymų leidėjas, paakintas to meto Britų sosto krizės, monarcho pavadavimo sąlygų (pilnametystės sąlyga išliko) ir sosto regento poreikį formalizavo norminiame teisės akte, galiojančiame iki šios dienos.
2011 m. Didžiosios Britanijos Vyriausybė parengė ir pateikė derinti likusių 14 Britų Sandraugos valstybių vadovybėms Sosto paveldėjimo akto pataisas. Jeigu projekto nuostatoms bus pritarta, daugiau nei 300 metų trukęs draudimas monarchui sudaryti santuoką su ne anglikonų bažnyčios nariu bus panaikintas.
Švedijos Karalystės parlamentas, 1809 m. sėkmingai atmetęs karaliaus Gustavo IV palikuonių teisę į sostą, netrukus priėmė du konstitucinius teisės aktus (1809 m. Valstybės įrankį ir 1810 m. Sosto paveldėjimo aktą), kuriuose įtvirtino esmines monarcho sosto užėmimo ir šių pareigų trukmės taisykles.
Visų pirma parlamento autorystė reiškė šių taisyklių nepavaldumą monarcho valiai. Nors vėliau švedų konstitucionalizme kuriam laikui susiklostė įstatymų leidybos pusiausvyra, neleidžianti valdovui ir parlamentui vykdyti teisėkūros atskirai, ši aplinkybė buvo palanki pirmųjų konstitucinių dokumentų atžvilgiu. Jie buvo priimti tuo metu, kai Švedijai monarchas faktiškai nevadovavo (1809–1818 m.).
Antra, Valdymo įrankyje ir Sosto paveldėjimo akte buvo nustatytos monarcho valdymo sąlygos: visada išpažinti valstybinę religiją (1809 m. Valdymo įrankio 4 p.), priimti kitos valstybės karūną be Riksdago sutikimo (1810 m. Sosto paveldėjimo akto 8 p.), būti ne jaunesniam kaip 21 metų amžiaus (1809 m. Valdymo įrankio 41 p.)
Bėgant laikui šios nuostatos išliko, o priimant naują Valdymo įrankį 1974 m. jame buvo įtvirtinti tie parlamentinės monarchijos konstituciniai papročiai, kurie susidarė nekeičiant senojo įstatymo. Monarcho įgaliojimų trukmės požiūriu buvo nustatyti papildomi ribojimai – Vyriausybės vadovo sutikimas valdovui vykstant į užsienį ir jo įgaliojimų savaiminis pasibaigimas, negrįžus iš užsienio ilgiau nei pusmetį. Tiesa, kitas monarcho įgaliojimų trukmės požymis – pilnametystės amžius – Konstitucijoje buvo sumažintas iki 18 metų ribos.
Tais pačiais metais pakeistas Sosto paveldėjimo aktas (panaikinti apribojimai titulą paveldėti moterims ir paveldėtojams tuoktis su savo išrinktaisiais gavus karaliaus sutikimą) permainų valstybės vadovo įgaliojimų trukmės požiūriu nesukėlė.
Nyderlandų Karalystės konstitucinėje santvarkoje monarcho įgaliojimų trukmės nuostatos klostėsi palaipsniui. Pirmojoje 1814 m. Konstitucijoje monarcho įgaliojimų trukmė tebuvo apribota priesaikos ir pilnametystės (18 metų) sąlygomis. Pažymėtina, jog prisaikdinus valdovą tokį patį ištikimybės pasižadėjimą jam turėjo duoti pavaldiniai.
Po Europą sukrėtusių revoliucijų Nyderlandų Konstitucijoje 1848 m. atsirado naujos nuostatos, susijusios su valdovo įgaliojimų trukmės tęstinumu. Monarchui tapo privaloma su parlamentu suderinti savo santuoką, o to nepadarius Konstitucija numatė jo įgaliojimų nutraukimo prielaidą.
1917 m. Nyderlandų Konstitucijoje sosto regento reglamentavimas buvo perduotas išskirtinai parlamento nuožiūrai. Monarchas nebegalėjo kištis į savo ar palikuonio sosto valdymo sritį neįgalumo valdyti laikotarpiu.
1983 m. Konstitucija papildomai numatė, jog pats valdovas gali laikinai pavesti parlamentui perimti jo įgaliojimus, jei nebūtų priežasčių, dėl kurių privalomai atsirastų sosto pavadavimo (regento) poreikis.
Norvegijos Karalystės 1814 m. Konstitucijoje nustatyti monarcho valdymo bruožai per beveik du šimtmečius iš esmės nepasikeitė. Kaip ir daugelyje kitų monarchijų, valdovo įgaliojimų trukmės sąlyga buvo susieta su religiniais, pilnametystės (21 metai), sėslumo (su parlamentu suderinta teisė išvykti iš šalies ne ilgesniam kaip pusės metų laikotarpiui) ir kitos karūnos priėmimo suderinimo reikalavimais. Laiko požiūriu Norvegijos Konstitucijoje valdovo įgaliojimų trukmės ribojimo priemonių sistema atsirado anksčiau už kitų kontinentinės Europos monarchijų atitinkamas konstitucines nuostatas.
Tam tikrų monarcho statuso ir jo įgaliojimų trukmės pokyčių atsirado 1905 m., Norvegijai nutraukus uniją su Švedija ir pasiryžus puoselėti savo dinastiją. Parlamento pakviestas Danijos princas Karlas (būsimasis Haakonas VII) sutiko pradėti savo įgaliojimus tada, kai tauta referendumu pritars jo ir monarchijos formos pasirinkimui. Tautai sutikus, Norvegijos Konstitucijoje padaryti monarcho statuso pakeitimai panaikino jo pilnametystės cenzą. Šio požymio nustatymas ir nepilnamečio monarcho pavadavimo rūpesčiai patikėti parlamento atsakomybei.
Po 1905 m. kai kurios monarcho sosto konstitucinės pataisos (paveldimumo eilė) įtakos jo įgaliojimų trukmei nebeturėjo.
1831 m. Belgijos Karalystės Konstitucija nustatė pakankamai liberalius monarcho įgaliojimų trukmės reikalavimus. Skirtingai nei daugelyje kitų monarchijų, čia Konstitucija nedraudė valdovui tuoktis savo nuožiūra, nekėlė karūnos tęstinumo problemos dėl karaliaus religijos. Esminėmis Belgijos karaliaus įgaliojimų trukmės sąlygomis buvo ir iki šiol išliko jo pilnametystė (18 metų) ir priesaika tautai parlamente.
1945 m. Konstitucija buvo papildyta nuostatomis, patikslinančiomis neįgalaus monarcho įgaliojimų perdavimo poreikį. Nuo tada net ir valdovui tapus veiksniam, jo įgaliojimai galėjo būti atnaujinti tik bendru parlamento rūmų sutikimu. Tiesa, šios sąlygos galiojo laikinai. 1993 m. Konstitucijos redakcijoje jos nebeminimos.
1849 m. Danijos Karalystės Konstitucijoje parlamento viršenybė atsispindėjo ir nuostatose dėl monarcho įgaliojimų trukmės. Pagal Konstituciją Danijos valdovo įgaliojimų trukmė priklausė nuo jo priesaikos davimo, lojalumo valstybinei religijai ir Konstitucijai. Kitų valstybių sostus savarankiškai priimti jam buvo draudžiama.
1953 m. priėmus naują Konstitucijos redakciją, valdovo įgaliojimų trukmės nuostatos iš esmės nepakito. Reglamentuotos Konstitucijoje ir Sosto paveldėjimo akte jos papildomai apibrėžė monarcho įgaliojimų trukmės reikalavimus, susijusius su būtinybe patvirtinti jo santuoką parlamente.
Monarcho įgaliojimų trukmės sąlygų griežtumu tarp klasikinių Europos konstitucijų nepralenkiamas buvo Ispanijos 1812 m. Cadizo aktas. Iškeldamas Kortesų galias, jis numatė bent keliolika sosto netekimo prielaidų, susijusių su monarcho tyčiniais veiksmais: savavališkai perduoti valstybės turtą, žemes, sudaryti sutartis, skirti bausmes ar atleisti nuo jų, skelbti karą, taiką, paleisti parlamentą ir kt. Šios konstitucinės nuostatos iš tiesų atspindėjo gana griežtai įgyvendinamą valdžių padalijimo ir ribojimo principą ne tik nurodant monarcho simbolinį vaidmenį valstybėje, tačiau ir atgrasant jį nuo tų prerogatyvų, kurios buvo perduotos kitoms valdžios įstaigoms. Kita vertus, tokį Cadizo akto stilių pateisina to meto politiniai neramumai Ispanijoje ir pagrįsti būgštavimai dėl monarcho lojalumo.
Be išskirtinių įgaliojimų trukmės reikalavimų minėtas aktas tradiciškai nustatė monarcho priesaikos, pilnametystės (14 metų), religijos ir santuokos parlamentinio derinimo sąlygas. Nors Cadizo akto galiojimas karalystėje buvo trumpalaikis, nemaža dalis jo nuostatų, ribojančių valdovo įgaliojimų tęstinumą, perkelta į 1837 m. Ispanijos Konstituciją.
1978 m. Konstitucijoje restauravus monarchiją, Ispanijos valdovo įgaliojimų trukmės sąlygos tapo kur kas švelnesnės. Savavališkos veiklos draudimai buvo susieti su parlamento ar vyriausybės bendru darbu (kontrasignacija), panaikintas draudimas išpažinti konkrečią religiją ar tuoktis be Kortesų leidimo.
III.2. Pasaulio konstitucinės monarchijos
Parlamentinės monarchijos
Pirmoji už Europos ribų esanti konstitucinė monarchija iškilo Japonijoje. Jos 1889 m. vadinamoji Meiji konstitucija ir Sosto paveldėjimo aktas buvo sukurti remiantis Vokietijos monarchijos pavyzdžiu ir įtvirtino kai kuriuos valdovo įgaliojimų trukmės ribojimo požymius (18 metų pilnametystės amžių).
Po II pasaulinio karo, skirtingai nei Meiji dokumente, 1946 m. Konstitucijoje Imperijos sosto paveldėjimo tvarką nustatė parlamentas. Tarp monarcho pareigų atsirado reikalavimai laikytis Konstitucijos (99 str.) ir neteikti bei negauti jokio turto ar dovanų be parlamento sutikimo (7 str.). Konstitucijos lydimajame naujame Sosto paveldėjimo akte nustatyti retai sutinkami draudimai monarchui įvaikinti ne dinastijos palikuonį. Kita vertus, nei Konstitucija, nei Sosto paveldėjimo aktas nenustatė imperatoriaus priesaikos pareigos. Ši aplinkybė menkino anksčiau minėtų valdovo įgaliojimų trukmės sąlygų reikšmę.
Tarpukaryje (1932 m.) priimta Siamo (Tailando) Karalystės Konstitucija per beveik 80-ties galiojimo metų laikotarpį patyrė keliolika valstybinių perversmų. Naujos valdžios paprastai priimdavo savas konstitucijas ir jose nuolat keisdavo valdžios organizaciją. Tačiau karaliaus institucija išliko neliečiama ir palaipsniui visiškai nutolo nuo realaus valdymo. Dešimtis perversmų išgyvenęs ir ilgiausiai pasaulyje valdantis Rama IX yra akivaizdus simbolinės Tailando monarchijos neliečiamybės pavyzdys.
Dėl taip susiklosčiusio vaidmens Tailando monarcho įgaliojimų trukmės ribojimo sąlygos yra menkos. Nors galiojanti Konstitucija nurodo kai kuriuos sosto reikalavimus (budizmo išpažinimas), joje nėra pareigos monarchui prisiekti. Sosto regento ir paveldėjimo tvarkos sprendimų teisė Konstitucijoje padalyta tarp valdovo, parlamento ir valstybės tarybos.
Pakankamai originalios ir svarios monarcho įgaliojimų trukmės nuostatos įsitvirtino šių laikų Kambodžos ir Butano konstitucijose.
Pirmojoje santvarkoje 1993 m. Konstitucija atribojo valdovą nuo bet kokios įtakos skiriant jo įpėdinį. Tokią teisę gavusi iš vyriausybės ir parlamento vadovų sudaryta Sosto rinkimų komisija valdovo pareigas galėjo suteikti prisaikdintam dinastijos atstovui, ne jaunesniam kaip 30 metų amžiaus. Minėta nuostata keitė ir sosto regento prasmę. Tokią funkciją turintis parlamento pirmininkas ją naudoti galėjo tik monarcho negalios atveju.
Butano Karalystės 2008 metų Konstitucija tapo kol kas vienintele pasaulyje, nurodančia didžiausią leistiną monarcho amžių (65 metai) ir suteikiančia tiesioginę teisę parlamentui pašalinti valdovą iš pareigų dėl politinio nepasitikėjimo juo. Drauge su parlamento nustatomais sosto regento, priesaikos ir sosto paveldėjimo reikalavimais Butano Konstitucijoje įtvirtinta valdovo įgaliojimų trukmės ribojimo sistema savo griežtumu pranoksta netgi Vakarų Europos parlamentines monarchijas.
Valstybės vadovo įgaliojimų ir jų trukmės požiūriu tarp visų monarchijų išsiskiria 1957 m. Malaizijos Federacija. Pagal jos Konstituciją jau daugiau nei 60 metų monarchą iš federacinių vienetų vadovų renka jų taryba. Šiai institucijai suteikta teisė nutraukti valdovo įgaliojimus dėl jam taikomų konstitucinių reikalavimų (tikėjimo, sėslumo, neutralumo ir kt.) pažeidimų.
Dualistinės monarchijos
Konstitucinėse monarchijose, išsaugojusiose valdovo galias, jo įgaliojimų trukmės sąlygos ir nustatymo tvarka labai skyrėsi nuo parlamentinių santvarkų.
Jordanijos Karalystės 1952 m. Konstitucija buvo keičiama keliolika kartų, tačiau jos straipsniai apie valstybės vadovo įgaliojimų tęstinumą išliko pastovūs. Jie nurodė tik vieną atvejį, kai šalies parlamentas galėjo specialiu aktu pašalinti valdovą iš sosto. Tokios teisės pagrindas buvo valstybės vadovo psichinės sveikatos neįgalumas. Tai patvirtinusi ministrų taryba turėjo sušaukti parlamentą ir pateikti jam karaliaus nušalinimo sprendimo projektą.
Nors Konstitucija nustatė valdovo tikėjimo, santuokos ir priesaikos reikalavimus, ji pripažino ir visišką monarcho nebaudžiamumą ir neatsakingumą. Svarbios monarcho įgaliojimų trukmės prielaidos (sosto regento paskyrimas, paveldėjimo eilės sudarymas, laikinas pareigų ėjimas) buvo paliktos paties valdovo valiai ir visiškai atribojant parlamento instituciją.
Maroko Karalystės 1962 m. Konstitucija, panašiai kaip Jordanijoje, monarcho įgaliojimų trukmės atžvilgiu didesnių apribojimų nenustatė. Joje nuo pradžių nustatytas monarcho pilnametystės reikalavimas kito nuo 18 iki 16 ir vėl iki 18 metų amžiaus paskutiniojoje Konstitucijos redakcijoje, o sosto regento taryboje monarcho deleguojami asmenys išlaikė narių daugumą.
Pirmosios Maroko Konstitucijos ir jos kitų redakcijų straipsniuose išliko reikalavimas monarchui išpažinti musulmonybę, tačiau jose nenurodytos jokios karaliaus atsakomybės prielaidos. Pažymėtina, jog per visą Maroko valdovo statusą nusakančių pakankamai pastovių konstitucinių nuostatų istoriją jose nebuvo įtvirtinta karaliaus priesaikos pareiga.
Kuveito emyrato Konstitucija, 1962 m. nustačiusi valdovo įgaliojimų trukmės sąlygas, iki šiol išliko nepakeista. Penkiasdešimtmetį galiojančios emyro valdžios tęstinumo taisyklės iš esmės sutapo su kitų tokio pobūdžio monarchijų teisiniais reikalavimais – valdovo musulmonybės išpažinimu, pilnametyste (tiesa, amžiaus riba Konstitucijoje nenurodyta).
Skirtingai nei kitose arabų monarchijose, Kuveito Konstitucija reglamentavo, kad sosto paveldėjimo ir sosto regento tvarką emyras nustato drauge su parlamentu. Kitos monarcho įgaliojimų trukmės ribojimo prielaidos (jo priesaika parlamentui ir įsipareigojimas gerbti Konstituciją) leidžia išskirti Kuveitą kaip pažangiausią arabų monarchiją valdovo įgaliojimų trukmės požiūriu.
Išvados
1. Valdovo įgaliojimų trukmės problema yra susijusi su tautos suvereniteto, jo išraiškos (visuomenės sutartis) ir atstovavimo (parlamentas, asamblėja, kolegija, senatas, kongresas) aspektų argumentavimu bei konstituciniu įtvirtinimu. Valdovo įgaliojimų trukmės ir jos doktrinos raidai įvairiose istorinėse valstybinėse santvarkose būdingas motyvo‒veiksmo‒veiksmo pagrindimo modelis.
2. Valdovo įgaliojimų trukmės ribojimo tautos ar jos atstovybės valia teisės formavimosi procesą sudaro trys etapai: tokios teisės identifikavimas ir mokslinis pagrindimas, jos praktinis įgyvendinimas istorinėse valstybinėse santvarkose, jos sampratos plėtojimas (iš teisės nutraukti valdovo įgaliojimus į teisę juos nustatyti) ir įtvirtinimas monarchijų (parlamentinių) konstituciniuose aktuose.
3. Pirmasis etapas sietinas su bažnytinio konciliarizmo reiškiniu. Jo pirmtakai (W. Ockhamas, M. Paduvietis, šv. T. Akvinietis), nors ir iš skirtingų pozicijų Bažnyčios atžvilgiu, pripažino valdomųjų teisę priešintis valdovams, jei šie valdo tironiškai. Bažnytinių susirinkimų sprendimai nutraukti konkuruojančių popiežių įgaliojimus sudarė prielaidas valdovo įgaliojimų trukmės klausimus plėtoti pasaulietinių monarchijų linkme. Šiam procesui įsibėgėjant (T. More‘as, N. Machiavellis, E. Roterdamietis), jo santykis su monarchizmu tapo kraštutinai priešiškas (A. Volano rekomendacijos parlamentui).
4. Antrąjį etapą atspindi 1588 m. ir 1649 m. įvykę Nyderlandų ir Anglijos monarchų/-ijų vietininkų įgaliojimų nutraukimai, įgyvendinant aptariamą tautos ar jos atstovybės teisę. Savo ruožtu jie atskleidė tokios teisės trūkumus, siekiant užtikrinti tolesnį institucijos/valstybės valdžios gyvavimą. Platesnė valdovo įgaliojimų trukmės sampratos diskusija buvo plėtojama drauge su tautos suvereniteto, visuomenės sutarties, valdžių padalijimo ir ribojimo klausimais.
5. Tautos ar jos atstovybės įgyvendinta valdovo įgaliojimų nutraukimo teisė atskleidė kitas tokios institucijos įgaliojimų trukmės modeliavimo problemas (valdovo įgaliojimų pradžia, jų suteikimo sąlygos (priesaika, kvalifikaciniai reikalavimai), subjektas (tauta/parlamentas). Diskutavimas apie jas Anglijoje (T. Hobbesas, J. Locke‘as) pasitarnavo pirmųjų Jungtinės Karalystės konstitucinių aktų sukūrimui, apribojant monarcho įgaliojimų trukmę ir nustatant parlamento galias juos užtikrinti.
6. Valdovo įgaliojimų trukmės ribojimą šiuolaikinėse parlamentinėse monarchijose nulemia daugianarė susijusių konstitucinių kriterijų sistema. Ją sudaro materialiosios (monarcho elgesio draudimai, imperatyvai) ir procesinės (sprendimai dėl monarcho įgaliojimų trukmės priėmimo, sprendimų subjektų nustatymas) teisės normos.
7. Materialiųjų konstitucinių normų turinys (reikalavimų kiekybė ir kokybė) yra atvirkščiai proporcingas monarcho įgaliojimų vertei. Kuo šie įgaliojimai yra mažesni (parlamentinė monarchija), tuo didesni ir gausesni įgaliojimų trukmės reikalavimai. Procesinių konstitucinių normų turinys (sprendimų įgyvendinimas, sprendimų subjektai) priklauso nuo monarcho įgaliojimų svorio. Parlamentinėse santvarkose valdovas priimant sprendimus dėl jo įgaliojimų trukmės beveik nedalyvauja, dualistinėse veikia kartu su kitomis institucijomis, absoliutinėse priima šiuos sprendimus vienasmeniškai.
8. Kai kuriose monarchijose nustatyti materialūs įgaliojimų tęstinumo reikalavimai (religiniai įsipareigojimai, santuokos derinimas, konstitucijos paisymas ir kt.) neturi procesinių vadų ir tokių reikalavimų sankcionavimo pagrindo (nenustatant prisaikdinimo). Lyginant ankstyvąsias ir vėlesnes konstitucijas ar jų pataisas, monarcho įgaliojimų trukmės reikalavimai (išskyrus pilnametystės amžių) griežtėja. Daugelio monarchijų konstitucinės nuostatos, įtvirtinančios valdovo įgaliojimų trukmės kriterijų sistemą, yra pastovios ir palankios konstituciniams papročiams atsirasti.
TERM OF THE MONARCH‘S AUTHORITY IN A PARLIAMENTARY MONARCHY
MANTAS VARAŠKA
Summary
Keywords: Monarchy; Form of Government; Parliament; Term Limits; Sovereignty.
The Papal enclave in Avignon and growing power of kings in France and England provoked first disputes of medieval thinkers about the tenure of monarch and the right to depose them by the nation or its representatives. Some cases of deposed Popes by Church councils in a beginning of XV century served to create precedents of execution of head of state term limits in reality. According to them, discussion between European scholars about the limitations of head of secular state tenure also started.
The crisis of absolutism in Spain and England between XVI and XVII centuries gave opportunities for nations or their representatives to depose kings or governors. Execution of such measures also uncovered the problems continuing governing state without the head of state. Its solution was connected with the recognition of sovereignty of the nation and its representation. The works of Thomas Hobbes, John Locke and others (Francis Hutcheson, Charles – Louis Montesquieu) about the origin of the sovereignty, its execution in the monarchy enhanced the power of the parliament and significance of constitutional acts, drafted by this institution and linked to its right to regulate and control the tenure of Throne.
The British system of measures and requirements, according the monarch term limits spread in other European and World monarchies. During the ages, the right of nation or its representatives (parliament) to set and control the term limits of Throne became dominant in most of monarchies of the present time. It could be judged as satisfying the principles of sovereignty, separation of powers and supremacy of constitution.
Įteikta 2012 m. kovo 26 d.
Į pradžią
