Kadangi tokiu būdu juridinis suverenitetas priklauso Parlamentui, tai negali būti jokios kitos valdžios, kuri varžytų šitą suvereną. Taigi tas suverenas kiekvienu momentu turi būti laisvas vienodai reikšti savo valią, keičiant visus valstybės įstatymus, neatsižvelgiant į jų svarbumą valstybės tvarkymui. Tokiu būdu Anglų Parlamentas lygiai lengvai gali keisti pagrindinius įstatymus, kaip ir visus kitus; čia nėra jokio juridinio skirtumo tarp konstitucinių ir kitų įstatymų ir pagalios nėra jokios teismo ir kitokios valdžios, kuri galėtų pripažinti Parlamento aktus neturinčiais galios arba nesutinkančiais su konstitucija.

Antrąją valstybių rūšį sudaro tokios, kaip Amerikos Jungtinės Valstybės ir kitos, kur yra išvestas aiškus skirtumas tarp konstitucijos ir kitų įstatymų, kurie negali prieštarauti konstitucijai, o jeigu prieštarauja, tai gali būti teismo valdžios pripažinti neturinčiais galios. Amerikos Jungtinių Valstybių Konstitucijoje pasakyta, kad „federalinė teismo valdžia žiūri visus ginčus, kurie gali kilti, šitą Konstituciją ir apskritai Jungtinių Valstybių įstatymus taikant“; be to, kitoje vietoje yra pažymėta, kad „Jungtinių Valstybių Konstitucija ir įstatymai, kurie su ja sutinka... bus krašto vyriausioji teisė“. Tokiu būdu teisė aiškinti įstatymus apima taip pat ir teisę spręsti, ar jie sutinka su konstitucija, ar ne, o jeigu ne, tai jie reikia skelbti netikrais, nesamais. Antra vertus, kadangi konstitucija yra vyriausias krašto įstatymas, tai susidūrus su ja įstatymams, kuriuos priėmė kongresas arba kuri atskira valstybė, teismo valdžia turi laikytis tik konstitucijos. Tokiu būdu teismas, kuriam teisėtu keliu yra paduotas koks nors skundas, gali atsisakyti pritaikyti įstatymą, kuriuo remiasi viena iš šalių, ir tokiu būdu pripažinti tą įstatymą priešingą konstitucijai. Taip pat atskirų Jungtinių Valstybių teismai gali paskelbti priešingais Konstitucijai ir atsisakyti pritaikyti įstatymus, išleistus jų parlamentų. Dėl tų pačių priežasčių federalinis teismas gali atmesti atskirų valstybių įstatymus, jeigu jie lietė sprendžiamąją bylą. Bet reikia pabrėžti, kad jei įstatymas nesutinka su konstitucija, tai Amerikos teismai nedaro sprendimo apie to įstatymo panaikinimą apskritai, o tik atsisako jį pritaikyti. Be to, teismas pats savo iniciatyva nekelia klausimo apie kurio nors įstatymo nekonstitucingumą, tik tatai konstatuoja, apskundus jį suinteresuotajai proceso šaliai.

Kad būtų suprantama, dėl ko Amerikoje pavesta teismams spręsti įstatymų konstitucingumas, reikėtų atsižvelgti į šiuos dalykus. Amerikoje pripažinta, kad suvereninė valdžia priklauso tautai ir reiškiasi trejopu būdu: per įstatymų leidžiamąsias įstaigas, per vykdomąją valdžia ir per teismo valdžią. Dalykas toks, kad iš vienos pusės XVIII amžiuje Montesquieu teorija apie valdžių padalinimą turėjo didelio autoriteto, o iš antros pusės Jungtinės Valstybės, būdamos pirmiau Anglijos kolonijomis, gavo iš Anglų karalių chartijas arba privilegijas, kuriose buvo išdėstyta kolonijų valdymo bei organizacijos pagrindiniai pradai. Bet kai kurios chartijos pakartojo pagrindinius dėsnius konstitucijos, kurią buvo nusistatę dar pirmiau patys kolonistai. Bet šitose kolonijose įstatymų leidžiamasai organas nevyravo taip, kaip Anglijoje, ant vykdomosios valdžios, nes gubernatoriaus veto faktinai veikė. Be to, kolonijų įstatymų leidžiamąsias įstaigas varžydavo Britų įstatymai ir kolonijų chartijos, kaip konstitucinės normos, kurios negalėjo būti pakeistos. Kiekvienas įstatymas, išeinantis iš šitų ribų, galėjo būti Britų privy council’io [Slaptoji taryba – red. pastaba] paskelbtas netikru. Tokiu būdu jau šitose chartijose reiškiasi būsiančių konstitucijų pagrindiniai dėsniai su valdžių padalinimu ir su teismo valdžios kompetencija spręsti įstatymų konstitucingumas.

Be to, reikia atsiminti, kaip sako prof. Dicey, kad valdžių padalinimas – tai federalizmo svarbi ypatybė. Federalinėje valstybėje, kokia yra Jungtinės Valstybės, valdžia dalinama tarp visos valstybės valdžios ir atskirųjų valstybių, įeinančių į sąjungą. Įgaliojimai, duoti visai valstybei, žinoma, aprėžia atskirųjų valstybių valdžias, ir kad centralinė valdžia neužgrobtų perdaug valdžios, tai Jungtinių Valstybių Konstitucija duoda specialių ir aiškių teisių sąjungos vykdomajai, įstatymų leidžiamajai ir teismo valdžioms, pažymėdama, kad neperduotosios teisės priklauso atskiroms valstybėms arba tautai. Centralinė Jungtinių Valstybių valdžia taip pat yra griežtai padalyta taip, kad vykdomoji valdžia visai nepriklauso įstatymų leidžiamosios, o teismas turi lygią valdžią su pirmosiom dviem valdžiom.

Trečią valstybių rūšį sudaro Prancūzija ir kitos Europos kontinento valstybės, prie kurių reikia priskaityti ir mūsų Lietuvos valstybė. Šitos valstybės, kad ir pripažįsta tautos suverenumą, bet valdžių griežto padalinimo neišveda ir savo konstitucijose iš vienos pusės suteikia pirmenybę įstatymų leidžiamajai valdžiai, kurios priklauso vykdomoji valdžia – Ministerių Kabinetas, kuris turi turėti parlamento pasitikėjimo, – o iš kitos pusės parlamento teisės kiek aprėžtos tuo, kad, einant Prancūzų Konstitucija, prezidentas turi teisės, senatui sutinkant, paleisti parlamentą ir grąžinti rūmams jų priimtą įstatymą iš naujo svarstyti, taip pat rūmai paprastąja tvarka negali pakeisti Konstitucijos. Tokiu būdu Prancūzų parlamentas nėra, kaip Anglų Parlamentas, suverenas pilnąja to žodžio prasme. Bet kaip Prancūzijoje, taip ir kitose Europos valstybėse, kurios turi sunkiai pakeičiamą konstituciją, pripažįstama tasai dėsnis, kad teismai neturi jokios teisės spręsti įstatymų konstitucingumą. Taisyklingai išleisti įstatymai privalomi teismams, kurie turi juos taikyti, o ne vertinti. Tokiu būdu išeina, kad teismai kompetentingi taikyti ir aiškinti paprastuosius įstatymus, bet ne konstituciją. Užtat įstatymų leidžiamosios valdžios suvaržymai, kurie nustatyti konstitucijoje, neturi jokios kitos sankcijos, kaip tik atstovų supratimą savo moralinės bei politinės atsakomybės prieš tautą. Tokia nuomonė buvo paskelbta Prancūzijos 1790 m. Steigiamojo Susirinkimo, ir nuo to laiko šita doktrina stipriai laikosi Prancūzijoje, ir ten toje doktrinoje matomas net valdžių padalinimo principo pritaikymas. Tai priimta net Šveicarijoje, nors jos įstaigos panašios į Amerikos įstaigas, taip pat ir Belgijoje, kur taip pat manoma, kad jeigu būtų kitaip, tai būtų įstatymų leidžiamojo suvereniteto ir valdžių padalinimo panaikinimas. Bet iš tikrųjų reikia pripažinti, kad šitose valstybėse, kaip Prancūzija, Belgija ir kt., nėra išvesta griežto valdžių padalinimo, kaip aukščiau buvo nurodyta, ir šitose valstybėse teismai neturi nė tokio autoriteto, kokį turi Amerikos teismai, kurie jį įgijo per ilgą laiką.

Bet painesnis klausimas iš kitos pusės, būtent, ar gali būti, kad Lietuvos Seimas išleistų priešingą mūsų Konstitucijai įstatymą ir kad tas įstatymas, tinkamai išleistas, neturėtų galios. Konstitucijos sumanytojų pareiškimas, kuris aukščiau buvo jau cituotas, kad „naujai leidžiamieji įstatymai turės įstatymų galios tuomet, kuomet jie neprieštaraus Konstitucijos įstatymui“, skamba labai kategoringai ir reikšmingai būsiančiam įstatymų leidimo organui – parlamentui. Po to dar prisiminus tautos suverenitetą, rodos, galėtų kilti sankcijos reikalingumas, jeigu Seimas peržengtų savo kompetencijos ribas. Bet toliau mes matome, kad vienintelis korektyvas Seimo valdžiai nustatyta tik Respublikos Prezidento valdžia, kurios uždavinys be kita ko yra „saugoti Konstituciją“, „skelbti įstatymus“, grąžinti Seimo priimtus įstatymus antrą kartą svarstyti ir pagalios paleisti Seimą. Tokiu būdu, jeigu Seimas priimtų įstatymą, priešingą Konstitucijai, tai Prezidentas gali tokį įstatymą grąžinti iš naujo svarstyti, o jeigu ir tai negelbėtų, galėtų paleisti Seimą. Jokios kitos sankcijos prieš įstatymų nekonstitucingumą mūsų Konstitucijoje nėra. Taip § 27 pasakyta, kad Seimas leidžia įstatymus, o įstatymų skelbimo tvarką ir jų įsiteisėjimo laiką nustato atskiras įstatymas; taigi čionai jokių aprėžimų nėra, o skyriuje apie teismus labai maža kas pasakyta. O kas svarbiausia – apie teismų organizaciją, kompetenciją ir jurisdikciją nieko nenustatyta, nes pasakyta § 66, kad visa tai nustato įstatymas. Tik viena naujesnė mintis pažymėta § 68, kad „Teismas sprendžia administracijos įsakymų teisėtumą“, bet apie teisę spręsti, ar Seimo išleistas įstatymas konstitucingas, nepasakyta nė pusės žodžio. Iš tikrųjų atrodo, kaip Konstitucijos komisija savo pranešime ir jos referentas p. Tumėnas savo kalboje St. Seime pažymėjo, kad teismas pastatytas ne kaip atskira valstybės valdžia su nepriklausoma nuo kitų valdžių kompetencija, bet pastatytas „nuošaliai“, net be paviršutinių nepriklausomybės žymių. Kadangi teismam mūsų Konstitucijoje palikta tik „nuošali“ vieta nuo kitų Respublikos valdžių: Seimo ir Vyriausybės, tai suprantama, kodėl nepavesta teismui aiškinti ir taikinti Konstitucija ir spręsti Seimo išleistų įstatymų konstitucingumas. Svarbiausia Respublikos valdžia pavesta Seimui, kurią tik, palyginti nedaug tesuvaržo Respublikos Prezidentas ir tautos valia visuotiniu balsavimu, bet daugiau aprėžimų dar iš teismo pusės mūsų Konstitucijos nenustatyta. Nepravedant griežto valdžių padalinimo, kaip Amerikos Jungtinėse Valstybėse, bet stengiantis, kaip Konstitucijos komisija sako, „sutaikinti“ šitą principą su jai priešingu vienos valstybės valdžios principu, pasitenkinta nedideliais korektyvais prie Seimo valdžios ir, matyt, pasitikėta Seimo atstovų atsakomybės jausmu prieš tautą. Kad šitas klausimas mūsų Konstitucijoje šitaip, o ne kitaip, nustatytas, dar labiau paaiškės, jeigu mes pažiūrėsime į Konstitucijos komisijos paruoštą ir Steigiamajam Seimui patiektą Konstitucijos projektą. Ten rasime § 69, kuris šitaip skambėjo: „Teismas nesvarsto atatinkamai išleistų ir paskelbtų įstatymų teisėtumo“. Taigi buvo nustatytas aiškus dėsnis, kad nors joks įstatymas, priešingas Konstitucijai, neturi galios, bet teismas apie tai spręsti neturi teisės. Ir šitą projekto § svarstant Steigiamajame Seime II skaitymu, referentas atstovas A. Tumėnas pareiškė: „Dėl šito § gali kilti klausimas, ar dėtinas ar nedėtinas toks §. Jei nedėtinas, tai kuo jis galima pakeisti? Komisija yra priėmusi tą principą, kad dėl Seimo išleistųjų įstatymų, ar jie yra suderinti su Konstitucija, ar nesuderinami, ar gal visai išeina iš Konstitucijos ribų – teismas, einant komisijos nusistatymu, to klausimo nesvarsto. Bet gali būti ir priešingas principas, būtent, kad teismas svarsto ir sprendžia, ar įstatymas yra suderinimas su Konstitucija. Pavyzdys toks: yra išleistas Seimo Žemės reformos įstatymas; pravedus Konstituciją ir pažymėjus principą, kuris čia siūlomas, teisėjai negalės svarstyti, ar Žemės reformos įstatymas nėra priešingas Konstitucijai. Jeigu pripažinti principą, kad teismas gali svarstyti išleistų ir paskelbtų įstatymų teisėtumą, tai teismas gali rast Žemės reformos įstatyme ar atskirus §, ar atskirus skyrius, kurie galbūt, teismo nuomone, bus priešingi Konstitucijos principams. Tai čia klausimas labai svarbus ir jis gali būti sprendžiamas pagal tai, iš kurio principo kas panorės išeiti. Konstitucijos komisija palinko į pusę to principo, kuris čia įneštas [pateiktas – red. pastaba]“. Prie to § 69 atstovas Starkus pasiūlė išbraukti žodžius „išleistų ir“ ir palikti tokį §: „Teismas nesvarsto atatinkamai paskelbtų įstatymų teisėtumo“ ir savo pasiūlymą motyvavo šitaip: „Iš tikrųjų teismas ir negalės gilintis į tai, kaip tie įstatymai išleisti. Čia pas mus tokia tvarka, kad įstatymai teisėti nuo paskelbimo dienos, ir teismas gali tik tikrinti, ar jie gerai paskelbti, ar ne. O į tai, kaip tie įstatymai buvo išleisti, keliais skaitymais, teismas negali gilintis: Jam svarbu tik paskelbimas „Vyr. Žiniose“ tų įstatymų. Tai aš manau, kad išmetimas žodžių „išleistų ir“ redakcinė pataisa, o ne esminė“. Šitas pasiūlymas St. Seimo II skaitymu buvo priimtas. Bet Konstitucijos projektą svarstant III skaitymu Bendrosios teisės ir Konstitucijos komisijos pasiūlė minėtą § visai išbraukti, kas be debatų ir buvo priimta 1922 m. liepos 21 d. posėdyje. Tą pačią dieną socialistai-liaudininkai ir valstiečių sąjunga, svarstant tolimesnius Konstitucijos projekto §§, buvo pasiūlę įrašyti naują § tokio turinio: „Priešingus vieni kitiems įstatymus teismas turi taip išaiškinti, kad priešingumai būtų prašalinti. Jei priešingumą aiškinimu pašalinti negalima, tai teismas apsvarstęs pasirenka, kuris įstatymas šiuo atsitikimu yra taikintinas. Jei įstatymas prieštarauja kuriai nors Konstitucijos normai, tai Konstitucijos norma turi pirmenybę“. Bet be debatų šitas pasiūlymas Steigiamojo Seimo buvo atmestas. Tokiu būdu aišku, kad sąmoningai Steigiamasis Seimas priėjo prie išvados, kad jokių kitoniškų garantijų, kad Seimas įstatymus leistų tik sutinkančius su Konstitucija, nenustatė, nes nematė reikalo nustatyti. Kaip jau buvo aukščiau pažymėta, mūsų Konstitucijoje neišvedant valstybės valdžių griežto padalinimo, bet suteikiant Seimo valdžiai vyriausios reikšmės, nerasta reikalo šalia jos pastatyti lygios reikšmės teismo valdžią ir duoti jai teisę spręsti Seimo išleistų įstatymų konstitucingumą. Kokią reikšmę teikė teismui Steigiamasai Seimas, matyti ir iš to, kad iš pradžių Konstitucijos komisijos paruoštame projekte buvo § 67, kur buvo pasakyta, kad „Teismas nepriklausomas“, bet St. Seimo priimtoje Konstitucijoje šitas § visai išmestas. Taigi, pastačius teismus nuošaliai nuo kitų Respublikos valdžių, jie nepripažinti kompetentingais spręsti įstatymų konstitucingumą. Tokiu būdu Konstitucijos kategoringas pareiškimas, jog Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai, kiek tai liečia įstatymus, Seimo leidžiamus po Konstitucijos paskelbimo, turi labiau deklaratyvinio [deklaratyvaus – red. pastaba] pobūdžio, primenančio Seimui Konstitucijos viršenybę ant kitų įstatymų [prieš kitus įstatymus – red. pastaba] ir reikalingumą leidžiamus įstatymus taikyti prie Konstitucijos. Nors tokiu būdu Konstitucija neduoda jokių juridinių suvaržymų Seimo valdžios, bet būtų klaidinga manyti, kad Seimas gali savavališkai elgtis, leisdamas įstatymus. Moraliniai bei politiniai veiksniai turi garantuoti, kad Seimas neleistų nekonstitucingų įstatymų. Šią moralinę pareigą uždeda atstovams Konstitucijos § 35, kur pasakyta, kad „kiekvienas atstovas, pradėdamas eiti savo pareigas, prisiekia arba iškilmingai pasižada būti ištikimas Lietuvos Respublikai, saugoti jos įstatymus ir sąžiningai vykdyti Tautos atstovo įgaliojimus...“

Naudotasi šiais veikalais: 1) Jellineko – „Bendras mokslas apie valstybę“; 2) A. Esmeno – „Valstybinės teisės pagrindiniai pradai“; 3) A. Daisi – „Anglijos valstybinės teisės pagrindai“; 4) Steigiamojo Seimo stenogramomis ir kt.