|
Antanas Napoleonas Stasiškis
Minėdami Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijos 55-ąsias
metines, turėtume mintimis persikelti į to laikmečio aplinką ir pabandyti
ją suvokti, pajusti, bent dalinai suprasti.
Nėra pasaulyje tokios šalies, kurioje būtų abejojama, kad
ginti savo Tėvynę yra garbingiausia pareiga. Mūsuose, vis dar laikas nuo
laiko, iškyla sovietinės propagandos sukurti recidyvai, bandymai
svarstyti, ar partizaninė kova priimtina atvirai, demokratinei visuomenei.
Kartais netgi teigiama, kad partizanų kova buvusi beprasmė, tarsi tai buvo
kažkieno sugalvota ir suorganizuota akcija ir to pasipriešinimo galėjo
nebūti. Neretai tokie svarstymai ir samprotavimai, ypač, jeigu pabrėžiame
pasaulio, Europos vienijimosi procesus bei šiuolaikinę visuomenės santykių
sampratą, supainioja mūsų sąmonėje pilietiškumo, patriotizmo ir
nacionalumo sąvokas, o tautinės savimonės paiešką daro tarsi gėdingu
provincialiu bruožu. Šių dienų vartotojiškos visuomenės supratimo
veidrodyje tautiškumo ir tautinės valstybės idealai atrodo nebepatrauklūs,
o dėl jų gyvenimą ir gyvybę paaukoję partizanai vaizduojami ir suprantami
kaip senamadiški naivuoliai.
Dažnai šių laikų gerokai suprimityvintus ir
suvulgarėjusius mąstymo štampus perkeliame į praeitį ir nesusimąstome,
kokia buvo tuometinio žmogaus pasaulėjauta. Lietuvos piliečio, –
išaugusio, subrendusio ką tik, po šimtmečio Rusijos carų priespaudos,
susikūrusioje savoje, tautinėje Nepriklausomoje valstybėje, –
pasaulėjauta. Romantizmo išpuoselėtas, pasididžiavimo virpulį keliantis
viduramžių Lietuvos paveikslas, ir štai vėl, dabar, – atkurta Lietuvos
valstybė, kurios Nepriklausomybę savo žygiais ir krauju apgynė eiliniai
žmonės, kaimo vyrai – savanoriai. Gražėjo kraštas, stiprėjo ūkis,
lietuviška spauda, knyga, sava kariuomenė, šaulių sąjunga ir daugybė kitų
organizacijų, – žmonės buvo pajutę kūrybos galią, džiaugsmą ir
pasididžiavimą savąja Tėvyne, alsavo jai meile ir ištikimybe. Ypač
jaunimas ir inteligentija. Tautos atgimimo ir Valstybės kūrimo procesas
buvo toks veržlus ir turėjo tiek potencijos, kad jo, iš esmės, nesutrukdė
demokratijos raidos kelio duobės. Sakyčiau, toks buvo Lietuvos visuomenės,
kai užgriuvo okupacijos, psichologinis kontekstas, kurio reljefą dar
labiau paaštrino pirmosios sovietų okupacijos žvėriškumai (trėmimai,
Rainių, Panevėžio, Červenės ir kitos žudynės), nuolatinės pastangos
atkurti Nepriklausomybę, ar bent kokį nors savistovumą (1941 m. birželio
sukilimas, SS batalionų boikotas, vietinės rinktinės organizavimas, LLA
susikūrimas). Visuomenė gyveno neatslūgstančiu noru ir nuolatine viltimi
atkurti savo valstybę.
Atkreiptinas dėmesys į to meto Lietuvos visuomenės
moralinį klimatą, kuris buvo grįstas krikščioniškomis vertybėmis, turėjo
tvirtus, gilius padorumo, teisingumo supratimo standartus. Tą galima
aiškinti tiek patriarchališkumu, tiek katalikų bažnyčios veiklos įtaka.
Aktyviai veikė daug katalikiškų jaunimo ir suaugusiųjų pasauliečių
organizacijų, kurių skaitlingumas bei laikraščių tiražai, šių dienų
akimis, yra beveik neįtikėtini. Antroji sovietų banga buvo sutikta ne kaip
nežinomybė, ne tik kaip politinė okupacija, – ji nešėsi 1940–1941 m.
vaizdą, tai yra melą, smurtą, prievartavimus ir neteisybę, viską, kas buvo
nepriimtina Lietuvos piliečio moralinei bei padorumo sampratai.
Antra vertus, 1944 m., vos įžengus Raudonosios armijos
daliniams, prasidėjusios vyrų gaudynės ir su tuo susiję civilių žmonių
žudymai, nuolatinės kratos ir kiti smurto veiksmai darė ginkluotą
partizaninį pasipriešinimą nebeišvengiamu. Okupacijai užsitęsus nebebuvo
realios galimybės pakeisti kovos su okupantais formos ir atsisakyti
aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo, nes partizanai nebeturėjo kitos
išeities, kaip tik likti nelegalioje padėtyje. Be to, negęstantis
troškimas ir viltis atkurti savą valstybę suponavo nuostatą, – kuri kaip
raudona gija tęsėsi iki partizaninių kovų pabaigos, – išlaikyti
nesuardytas pogrindžio ir partizanų struktūras tam atvejui, jei pasikeitus
tarptautinei situacijai atsirastų proga perimti krašto kontrolę ir
valdymą.
Tokia buvo moralinė ir ideologinė terpė, kurią jau
1944–1945 m. užpildė dešimtys tūkstančių vyrų, išėjusių partizanauti.
Okupantai prieš partizanus metė didžiules pajėgas. 1946 m. su partizanais
kovojo daugiau kaip 20 čekistinių pulkų ir dalinių, apie 10 reguliarios
sovietų armijos divizijų ir vietos kolaborantų-stribų pajėgos, tai yra
apie 90–100 tūkstančių karių. Prieš partizanus buvo naudojama artilerija
ir aviacija. Tačiau partizanų pasipriešinimas nebuvo palaužtas. Lietuvos
partizanai prieš galingąją sovietų imperiją kovojo vienui vieni,
neturėdami jokios paramos iš šalies, neturėdami resursų, rezervų.
Partizanų pajėgos buvo padalintos į karinio tipo dalinius ir laikėsi
griežtos drausmės, o 1946 m. buvo suskirstytos teritoriniu principu:
suformuotos septynios apygardos. Vėliau įkurtos dar dvi. Beveik dešimt
Lietuvos pokario metų yra paženklinti atkakliu ginkluotu pasipriešinimu
sovietų okupacijai. Būdingiausias, sakyčiau, nuostabiausias ir labai
tragiškas, dar nepakankamai išanalizuotas ir suprastas šio laikotarpio
bruožas yra gaivališkas, savaiminis kilusio pasipriešinimo visuotinumas,
masinis partizanų rėmimas. Tai ir buvo tikrasis partizanų stiprybės ir
gyvastingumo šaltinis. Beveik kasdieną slankiodavo čekistų ir stribų
būriai, rengdavo pasalas, darydavo kratas, vos ne kasdien girdėdavosi
susišaudymai, vykdavo kautynės. Ūkininkai būdavo apkraunami nepakeliamomis
pyliavomis – duoklėmis natūra bei mokesčiais, ir laikas nuo laiko
išbuožinami (tai yra konfiskuojamas turtas), tačiau metai iš metų rėmė
partizanus. Partizanai labai retai aplenkdavo kokią nors sodybą. Visur
rasdavo būtiną pagalbą ir paramą. Beveik kiekvienoje sodyboje buvo
įrengtos viena ar kelios slėptuvės-bunkeriai, kurių vienos buvo surastos
su daugiau ar mažiau tragiškomis pasekmėmis, kitos naudojamos ir
nesurastos, o dar kitos ir nepanaudotos. Tačiau jų, įvairių konstrukcijų,
buvo daug. Gaila, kad praleidome galimybę ir nesuregistravome šių
slėptuvių, – būtume turėję iškalbingus duomenis apie partizanų rėmimo
mastus. Matydamos miestelių aikštėse numestus išdarkytus sūnų, brolių,
vyrų ar kaimynų kūnus, kasdien drebėdamos dėl savo šeimų likimo, Lietuvos
kaimo moterys ištikimai globojo partizanus: maitino, tvarstė žaizdas ir
slaugė, skalbė baltinius, saugojo, nešė pranešimus. Tai Lietuvos moterų –
motinų, žmonų, seserų didžioji, amžinos garbės duoklė Laisvės kovai.
Ūkininkas, nors spaudžiamas nuolatinių, nesibaigiančių mokesčių ir duoklių
buvo pastovus ir patikimas materialinės paramos partizanų judėjimui
tiekėjas. Tas rėmimas buvo betarpiškai susijęs su realiai suvokiama
didžiule rizika: su mirtimi, sodybos sudeginimu, kalėjimu ar visos šeimos
tremtimi. Tai nuostabus, vis dar nepilnai suvoktas reiškinys. Reiškinys,
kai įsitikinimai, moralės nuostatos užgožia aiškiai suprantamą ir realiai
esantį mirtiną pavojų ir tampa istoriškai lemtingu, kai šie įsitikinimai
daugumai žmonių yra bendri. Okupantas suprato, kad ginkluotą
pasipriešinimą bus sunku palaužti, kol nebus sutraukyta partizanų ir kaimo
žmonių ryšio, pasitikėjimo ir paramos jungtis. Svarbiausios šiam tikslui
pasiekti okupacinio režimo naudotos tarpusavyje susijusios priemonės buvo
trėmimai ir kolektyvizacija. Trėmimai buvo vykdomi nuo pat okupacijos
pradžios, tačiau jie būdavo mažesnės apimties ar lokaliniai (buvo tremiama
iš atskirų apskričių ar tik tam tikros kategorijos žmonės, pavyzdžiui,
gyventojai, turintys vokiškas pavardes). Neatsitiktinai pagrindinis
didžiosios 1948 m. tremties taikinys buvo pasiturintys, savarankiški,
turintys autoritetą ir nepasiduodantys sovietinės valdžios propagandai
ūkininkai. Šio trėmimo tikslas buvo įbauginti kaimą ir pakirsti partizanų
atramos bazę. Po šio trėmimo prasidėjo sparti kolektyvizacija. Po metų
sekęs antras masinis, beveik tokios pačios apimties trėmimas palaužė
kaimą, o dar po metų žemės ūkis tapo kolektyviniu. Tai buvo lemiamas
smūgis partizaniniam pasipriešinimo judėjimui. Tačiau dėl daugumos kaimo
gyventojų simpatijų partizanams bei paramos visuotinumo, partizanų
struktūros neigiamas šio smūgio pasekmes pajuto ne iškart, o tik po 2–3
metų, kai kolūkinio gyvenimo tikrovė pradėjo daryti didesnę įtaką žmonių
elgesiui ir mąstysenai. Kolūkių sistema greitai taip nuskurdino kaimo
žmogų, kad dažnas gelbėjosi nuo bado tik vogtais ir kišenėse parsineštais
grūdais, nebeišgalėdamas kiek rimčiau paremti partizanų. Kolūkinio
gyvenimo, darbo, bendravimo būdas – priverstinės vagystės, neišvengiamas
sukčiavimas ir melas buvo palankus provokacijoms, šnipinėjimui, tarpusavio
nepasitikėjimui ir įtarimams. Prasidėjo moralinių vertybių sistemos
erozija. Plito moralinis pakrikimas, atsirado girtuoklystė ir pataikavimas
kolūkio valdžiai, dažnėjo įvairūs įskundimai ir išdavystės. Prasidėjo
ginkluoto partizanų judėjimo naikinimas. Tai buvo labai žiaurus, kruvinas,
pilnas tragizmo, dramatiškų ir šlykščių išdavysčių laikotarpis, užtrukęs
keletą metų. Nors atskiros nedidelės grupelės ar pavieniai partizanai
išsilaikė gerokai ilgiau. Po Jono Žemaičio-Vytauto suėmimo Vyriausiojo
partizanų pajėgų vado pareigas perėmęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo
išduotas ir suimtas 1956 m. Paskutiniai aktyviai veikę partizanai Antanas
Kraujelis-Siaubūnas ir Petras Končius-Adomas žuvo 1965 m.
Neretai istorija pateikia pavyzdžių, kai dvi priešingos
tendencijos, dvi priešingybės eina pagrečiui. Tada kalbama apie
paradoksalius procesus ar laikotarpius. Turbūt tai pasakytina ir apie
paskutiniuosius partizaninio judėjimo kelerius metus. Ne vienerių metų
teritorinių partizanų struktūrų vadų pastangos įkurti centralizuotą
vieningą visos Lietuvos partizanų karinę-politinę vadovybę buvo
įgyvendintos, kai 1949 m. vasario mėnesį visų partizanų apygardų vadų ir
įgaliotų atstovų suvažiavimas (Minaičių kaime) įsteigė Lietuvos laisvės
kovos sąjūdį ir sudarė Vyriausiąją vadovybę. Ten pat buvo paskelbta
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaracija, kuri ir dabar stebina
savo išbaigtumu ir įžvalgumu, nuostatų demokratiškumu, minties gilumu ir
raiškos tikslumu. Tai Konstitucijos lygmens dokumentas ir kartu valstybės
atkūrimo programa. Sunku įsivaizduoti ir patikėti, kad praėjus penkeriems
metams nuo okupacijos pradžios toks dokumentas buvo parašytas,
suredaguotas, suderintas ir pasirašytas tamsiame bunkeryje, kai aplinkui
siautė čekistų daliniai ir kiekvieną minutę galėjo užvirti žūtbūtinės
kautynės. Nuoširdžiai patarčiau besidomintiems mūsų šiandieninės valstybės
tęstinumo ir konstituciniais pamatais perskaityti šią Deklaraciją. Tikiu,
kad kiekvienas pajus nuostabą ir didelę pagarbą jos autoriams. Taip pat
buvo parengti ir įgyvendinti partizanų struktūras, jų veiklą ir santykius
reglamentuojantys statutai. Tokiu būdu buvo sukurta realiai veikianti
darni, unifikuota, vieninga visos Lietuvos partizanų organizacija, labai
aiškiai deklaruoti partizanų kovos politiniai siekiai bei būsimos Lietuvos
valstybės siekiai. Tačiau tai pasiekta tada, kai trėmimai ir
kolektyvizacija jau buvo pakirtę pagrindinę partizanų atramą.
Per pirmąjį Lietuvos pokario dešimtmetį eina dvi
tarpusavyje susipynusios gijos: ginkluotas pasipriešinimas ir trėmimai.
Partizanų judėjimas, kilęs iš natūralios būtinybės priešintis okupantui ir
prievartautojui, milžiniškų aukų kaina atliko savo istorinę misiją:
išsaugojo tautą savo krašte, apgynė nuo nutautėjimo kaimą. Nepasikartojo
XIX amžiaus trėmimų pasekmės – ištremtųjų ūkininkų sodybose neapsigyveno
atvykę kolonistai. Kita vertus, trėmimai fiziškai ardė lietuvių
bendruomenės pamatus, griovė moralinių vertybių sistemą, niokojo ūkinį
gyvenimą ir galų gale padėjo sunaikinti ginkluotą pasipriešinimą. Tai
kruvinas mūsų naujųjų laikų istorijos lapas: naikinimas ir gintis. Tai
didingas, tragiškas ir unikalus, neturintis analogų nei chronologine, nei
geografine prasme istorijos puslapis. Galbūt šiandien galėtume kalbėti
apie palyginimą su Čečėnijos drama.
Partizanų judėjimas ir veikla turi daug aspektų.
Partizanai turėjo gausią ir įvairią spaudą, – ir periodinius, ir
vienkartinius leidinius. Svarbu būtų panagrinėti partizanų teismų teisę ir
praktiką. Nemažiau įdomi yra partizanų apdovanojimų ir pasižymėjimo ženklų
sistemą. O vadų biografijos….
Galbūt čia tiktų paskutiniojo Vyriausiojo partizanų vado
generolo Adolfo Ramanausko-Vanago keli sakiniai iš jo užrašų: „…kiekvieno
partizano įneštas indėlis Lietuvos laisvinimo kovon su to partizano
išgyvenimais partizanavimo laikotarpiu sudaro atskirą paslaptingą
istoriją. Tie paslaptingos istorijos lapai, kuriuose įrašyti kiekvieno
partizano nuveikti darbai, nueitas nepaprastai sunkus laisvės kovos kelias
ir legalų gyvenimą gyvenančiam žmogui dažnai net neįsivaizduojami
neįtikėtini išgyvenimai, – o jie bemaž be išimties pabaigoje
užantspauduojami to paties partizano krauju ir gyvybe, – yra nusinešami
amžinybėn, iš kurios jie niekuomet nebus visiškai visi sugrąžinti ir
niekieno nebus išskaityti tokie, kokie jie iš tikrųjų buvo…“.
Norėčiau baigti generolo Jono Žemaičio-Vytauto žodžiais,
kuriuos jis pasakė po visų kankinimų, po tardymų, po Berijos asmeninio
tardymo, kai teismas ėjo prie pat pabaigos, kai buvo aiškus nuosprendis ir
baigtis: „…aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius
metus, turės savo rezultatų…“
Manau, kad tai ne tik labai tvirtas pamatas mūsų nūdienos
mintims ir darbams, bet ir įpareigojimas. Tuometinio visuomenės vertybinio
klimato palyginimas su dabartiniu skatina giliems apmąstymams.
Į pradžią
|
