Saulius Kaubrys
Vilniaus universiteto
Istorijos fakultetas
Vilnius University Faculty of History
Universiteto 7, LT-01513 Vilnius
El. paštas:
viltute@takas.lt
Santrauka
Reikšminiai žodžiai
Įvadas
Darbo tikslas
Tyrimo metodai
Rinkimų akcijų į Lietuvos Respublikos Seimus metrika:
pagrindinių vardiklių klausimu
Išplėstinės pastabos post
scriptum
Santrauka
Remiantis lietuviškosios
istoriografijos skleistinėje fiksuotu aptariamosios problematikos
įdirbiu, XX a. tarpukario periodikos publikacijose fokusuotomis
įžvalgomis, telkiantis į pagalbą išlikusią statistiką bei ją analizuojant,
siekiama įsigilinti į rinkimų akcijų bendrąsias rezultato prasmes ir
apimtis 19201926 m. Keturiose susivokimo ir pilietiškumo patikros
kampanijose tautinių mažumų bendruomenių turtu tapo įgyta patirtis.
Tarpgrupinė sutelktis klostosi chaotiškai (atrodo, kad ir pačiame
parlamente nesama jų sutarties akivaizdesnio tęsinio). Rinkimų lyderių
ir naujokų kaita greičiausiai neatsitiktinė.
Reikšminiai
žodžiai: Steigiamasis
Seimas; I Seimas; II Seimas; III Seimas; rinkimų apygardos ir sąrašai;
žydai; lenkai; rusai; vokiečiai.
Įvadas
XX a. I Respublikos
laikotarpiu valstybės įstatymų kūryba buvo plėtojama 5 skirtingų kadencijų
parlamentuose. 1920 m. gegužės 15 d. darbą pradėjo Steigiamasis Seimas,
veikęs iki 1922 m. lapkričio 13 d., kai buvo sušauktas I Seimas. 1923 m.
kovo 12 d. Prezidento Aleksandro Stulginskio aktu minėtasis Seimas buvo
paleistas. Tų pačių metų birželio 5 d. susirinko II Seimas, kadenciją
baigęs 1926 m. birželio 2 d. Po jo ėjo III Seimas, kuris buvo paleistas
1927 m. balandžio 12 d. 1936 m., visiškai kitais rinkimų pagrindais
sudarytas, darbą pradėjo IV Seimas, veikęs iki 1940 m. IV Seimo rinkimų
įstatymas išimtinę kandidatų į tautos atstovybę kėlimo teisę suteikė
apskričių ir miestų taryboms, tuo paneigdamas dar 1928 m. Konstitucijos
numatytą teisę skelbti lygius, visuotinus ir tiesioginius rinkimus.
Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu tautinėms mažumoms tiesiogiai buvo
atstovaujama tik pirmuosiuose 4 parlamentuose, tai yra veikusiuose
19201927 m.
Darbo autoriui žinoma
skelbtųjų šaltinių,
lietuviškosios istoriografijos pozicijų ir užribinės lietuviškosios
tyrinėjimų patirties
visuma, atrodo, esmingiau registravo tautinių mažumų patikėtinių Seimuose
biografinį paveldą bei fiksavo minėtųjų rinkimų kampanijų pavienius
parametrus.
Darbo tikslas
teikti glaustas
rinkimuose dalyvavusių tautinių grupių sąrašų skaitines schemas bei jų
susiklostymo aplinkybes ir ypatumus.
Tyrimo metodai
istorinis-lyginamasis, statistinės analizės.
I. Rinkimų akcijų į Lietuvos Respublikos
Seimus metrika: pagrindinių vardiklių klausimu
I. 1. Steigiamasis Seimas
Pirmieji nepriklausomos
Lietuvos parlamento rinkimai, reglamentuoti 1919 m. priimto Steigiamojo
Seimo rinkimų įstatymo bei jo pakeitimų, įvyko 1920 m. balandžio 1415 d.
šešiose rinkimų apygardose (I apygarda Alytaus aps., Marijampolės aps.,
Seinų aps.; II apygarda Kauno aps., Kauno m., Šakių aps., Trakų aps.,
Vilkaviškio aps.; III apygarda Kėdainių aps., Raseinių aps., Tauragės
aps.; IV apygarda Kretingos aps., Mažeikių aps., Telšių aps.; V apygarda
Biržų aps., Panevėžio m., Panevėžio aps., Šiaulių m., Šiaulių aps.; VI
apygarda Rokiškio aps., Utenos aps., Ukmergės aps., Ukmergės m., Ežerėnų
(Zarasų) aps.).
Rinkimų kampanijoje rungėsi
31 kandidatų sąrašas, iš jų 5 tautinių grupių sąrašai, kurie sudarė
16,13 proc. visų sąrašų.
Už tautinių grupių
patikėtinių sąrašus balsavo 84 765 rinkėjai (12,42 proc.), parlamente
užtikrinę 10 vietų (8,93 proc.) (žr. 1 lentelę).
1 lentelė
Tautinių mažumų sąrašai
rinkimuose į Steigiamąjį Seimą 1920 m.
Eil. nr. |
Rinkimų sąrašai |
I
apygarda |
II
Apygarda |
III
apygarda |
IV
apygarda |
V
apygarda |
VI
apygarda |
Iš viso |
1.
|
Kybartų vokiečių grupė |
|
41 |
|
|
|
|
41 |
2.
|
Lenkų centrinis rinkimų komitetas |
2 325 |
13 931 |
7 829 |
|
5 071 |
|
29 156 |
3.
|
Lietuvos vokiečių partija |
|
7 194 |
|
|
|
|
7 194 |
4.
|
Lista polska (lenkų sąrašas) |
|
|
|
|
|
3 665 |
3 665 |
5. |
Žydų liaudies susivienijimas |
4 874 |
10 964 |
7 617 |
7 215 |
8380 |
5 659 |
44 709 |
|
Iš viso:
|
7 199 |
32 130 |
15 446 |
7 215 |
13 451 |
9 324 |
84 765 |
Lentelė sudaryta remiantis:
Lietuvos statistikos metraštis. 19241926, t. 1, p. 7476.
Daugiausia balsų atiduota už
Žydų liaudies susivienijimo sąrašą 52,74 proc. visų tautinių mažumų
sąrašų gautų balsų. Beje, jis buvo keliamas visose šešiose apygardose;
daugiausia 24,52 proc. balsų už šį sąrašą buvo atiduota II apygardoje.
Kybartų vokiečių grupė tesurinko 41 balsą: Kauno apskrityje 8, Kauno m.
6, Šakių aps. 12, Trakų aps. 6, Vilkaviškio aps. 9, tai yra
dauguma balsų buvo gauta už Kybartų ribų (šis rodiklis absoliutus
tautinių sąrašų, pretendavusių į vietas 4 parlamentuose, antirekordas;
beje, bendrojoje visų pretendentų sąrašų įskaitoje mažiau balsų gavo tik
Proletarų proto darbo sąrašas, rinkimuose į II Seimą surinkęs 30).
Į Steigiamąjį Seimą buvo
išrinkti 6 žydų tautybės asmenys (O. Finkelšteinas, N. Fridmanas,
A. Popelis, N. Rachmilevičius, Š. Rozenbaumas, M. Soloveičikas), 3 lenkai
(B. Laus, A. Grajevskis, A. Snelevskis) ir 1 vokietis (R. Kinderis).
Pirmoji rinkimų pamoka,
nenuneigiant buvusių optimistinių prognozių,
tapo rimtu tautinių mažumų sutelkties išbandymu. Pavyzdžiui, lietuvių
išeivijos istorikė V. Daugirdaitė-Sruogienė teigė, kad lenkai labai
nenoromis ėjo į rinkimus. Tačiau atėjo laikas, kada lenkiškai kalbantieji
Lietuvos gyventojai turėjo apsispręsti, kas esą <...> 1920 m. vasario mėn.
Kauno lenkų grupė pareiškė, kad jie pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę ir
kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai. Po to lenkai aktyviai dalyvavo
rinkimuose.
Minėtos autorės pastebėjimu: nei gudai, nei rusai, nei totoriai, nei
karaimai, būdami labai negausūs, atskirų sąrašų rinkimuose nesudarė.
I. 2. I Seimas
Nesėkmingiausioje rinkimų
kampanijoje į trumpiausiai veikusį parlamentą buvo iškelta 13 tautinių
grupių sąrašų, kurie sudarė net 36,11 proc. visų 1922-aisiais iškeltųjų
sąrašų (pastarasis rodiklis vėlesniuose rinkimuose nebebus pakartotas).
Pirmąkart buvo teiktos latvių bei rusų baltgudžių grupinės paraiškos.
Šešiose rinkimų apygardose
tautinių mažumų sąrašai gavo 134 923 balsus (16,62 proc.). Tai užtikrino
tik 5 mandatus (6,41 proc. visų mandatų); į I Seimą buvo renkami 78
asmenys (žr. 2 lentelę).
2 lentelė
Tautinių mažumų sąrašai
rinkimuose į I Seimą 1922 m.
Eil. nr. |
Rinkimų sąrašai |
I
apygarda |
II
apygarda |
III
apygarda |
IV
apygarda |
V
apygarda |
VI
apygarda |
Iš viso |
1.
|
Achdus žydų liaudies partija |
6 279 |
2 513 |
2 492 |
2 808 |
2 551 |
198 |
16 841 |
2.
|
Nepartinių lenkų Kėdainių apskr.
Darbininkų ir smulkiųjų ūkininkų |
|
|
4 997 |
|
|
|
4 997 |
3.
|
Darbo žmonių sąjunga (Związek
ludzi pracy) |
2 646 |
694 |
|
|
|
861 |
4 201 |
4.
|
Latvių ir vokiečių kuopa |
|
|
|
1 327 |
786 |
|
2 113 |
5.
|
Lenkų centrinis rinkimų komitetas |
|
10 835 |
4 532 |
|
7 568 |
9 914 |
32 849 |
6.
|
Lenkų darbininkų ir valstiečių
kuopa |
|
10 995 |
|
|
|
|
10 995
|
7. |
Lietuvos latvių kuopa |
|
|
|
|
1 130 |
|
1 130 |
8.
|
Lietuvos vokiečių komitetas |
|
7 975 |
|
|
|
|
7 975 |
9.
|
I apygardos I apylinkės lenkų
rinkikų |
4 105 |
|
|
|
|
|
4 105 |
10.
|
Prienų miesto lenkų kuopa |
112 |
|
|
|
|
|
112 |
11.
|
Rusų baltgudžių |
|
2 602
|
1 118
|
952
|
2 461
|
4 156
|
11 289
|
12.
|
Už tautą ir autonomiją sionistų
grupė |
262 |
9 616 |
4 744 |
4 204 |
7 824 |
8 047 |
34 697 |
13.
|
Žydų liaudies komitetas |
117 |
1 270 |
629 |
314 |
1 232 |
57 |
3 619 |
|
Iš viso: |
13 521 |
46 500 |
18 512 |
9 605 |
23 552 |
23 233 |
134 923 |
Lentelė sudaryta remiantis:
Lietuvos statistikos metraštis. 19241926, t. 1, p. 7779.
Kaip ir pirmuosiuose
rinkimuose, daugiausiai balsų buvo gauta II apygardoje. Visose (šešiose)
apygardose balsus surinko tik 3 sąrašai (pavieniais atvejais balsų
pasiskirstymo apygardose atotrūkis pernelyg žymus: Už tautą ir
autonomiją sionistų grupės rinkimų atvejis I ir II apygardoje
akivaizdžiausias). Lenkų centrinis rinkimų sąrašas konkuravo tik keturiose
apygardose, bet surinko daugiau balsų nei Žydų liaudies komitetas, iškėlęs
kandidatus šešiose. Panašiai ir vienetinėse apygardose kelti sąrašai
negalėjo pasigirti tolygesne sėkme (plg. lenkų sąrašus lenkų darbininkų
ir valstiečių kuopa, Prienų lenkų kuopa, I apygardos I apylinkės lenkų
rinkikų sąrašas, nepartinių lenkų Kėdainių aps. darbininkų ir smulkiųjų
ūkininkų).
Rinkimai į I Seimą (kaip ir
į kitus) buvo reglamentuojami naujo, 1922 m. liepos 19 d. priimto Seimo
rinkimo įstatymo. Skirtingai nuo ankstesnio įstatymo: mandatams tarp
sąrašų paskirstyti pasitelktas renkamojo skaičiaus gaunamo visus
apygardoje paduotus rinkėjų balsus padalijus į apygardai skirtų atstovų
vietų skaičių, metodas <...> tai reiškė, kad sąrašui tekusį vietų Seime
skaičių rodė to sąrašo surinkti balsai, padalyti iš renkamojo skaičiaus,
likusias apygardai skirtų atstovų vietas atiduodant sąrašams,
atsižvelgiant į dalybos veiksmuose gautų liekanų dydį.
M. Romerio pastebėjimu, minėtojo įstatymo 76 straipsnis sankcionuoja
likučių dydžio sistemą, kuri liko atvira pamatiniam rinkimų praktikos
klausimui kas gi yra pats likutis kokia yra jo sąvoka ir kaip jį
interpretuoti.
Jo manymu, Vyriausioji rinkimų komisija pasirinko tokią likučių
apskaitos interpretaciją, kuri: favorizavo stipresnius sąrašus ir yra
artimesnė mažoritariniam principui bei užgauna proporcingumo principą.
Iš pradžių lyg ir atrodė,
kad naujoji įstatymo raidė nesegi konfliktiškumo žymės tiek mažesnieji
lietuvių, tiek tautinių mažumų sąrašai dargi turėjo vilties dalyti savo
balsus iš renkamojo skaičiaus ir likučiais nukonkuruoti net didžiąsias
partijas.
Prieš rinkimus buvusi euforija greitai išblėso karčiai apmaudauta, kai
paaiškėjo, kad renkamojo skaičiaus nesurinkęs sąrašas negavo nė vieno
mandato.
Pavyzdžiui, nors atrodė, kad vokiškų balsų pagausėjo, tačiau vokiečių
bendrija, Steigiamajame Seime turėjusi 1 atstovą, dabartiniame negavo nė
vienos vietos. Tai sukėlė svarstymų bangą tiek Lietuvoje, tiek ir už jos
ribų.
VI Utenos rinkimų apygardoje, renkant 13 atstovų, taip pat kilo diskusija:
mat renkamąjį skaičių gavo tik tam tikri sąrašai, būtent krikšč.
demokr. blokas (susijungęs su ūkininkų sąjunga ir darbo federacija),
valstiečių sąjunga ir socialdemokratai. Pagal renkamąjį skaičių buvo
išdalytos 8 vietos. Pagal likučius buvo duota kiekvienam pasiekusiam
renkamąjį skaičių sąrašui dar po vieną vietą. Toliau kilo abejonių, kam
atiduoti dar likusios dvi vietos.
Vyriausiosios rinkimų komisijos 1922 m. spalio 25 d. išaiškinimu likusios
2 vietos pagal likučių didumą buvo atiduotos Valstiečių sąjungai ir
socialdemokratams: tad Krikščionys dem. gavo vieną atstovą už 8 977
balsus, Valstiečių sąjunga už 7 221 balsą ir Socialdemokr. tik už 4 493
balsus, kai tuo pat metu: lenkų sąrašas surinkęs 9 914 balsų, o žydų
8 302 balsų negavo nei vienos vietos.
Šis komisijos sprendimas iškart buvo užginčytas: Prof. Voldemaras,
Garfunkelis ir kiti sakė, kad <...> prie antrojo dalijimo likučių turėję
būti priskaityti ir balsai sąrašų, negavusių renkamojo skaičiaus, ir
surašyti į eilę pagal jų didumą.
Į I Seimą buvo išrinkti 3
žydai L. Garfunkelis, J. Bruckus, J. Bergeris ir 2 lenkai B. Laus,
K. Volkovickis.
I. 3. II Seimas
Rinkimuose į II Seimą 1923 m. gegužės 1213 d. į 78 vietas pretendavo
41 sąrašas, iš jų tautinių grupių 8, tai yra 19,51 proc. visų sąrašų
(žr. 3 lentelę).
3 lentelė
Tautinių mažumų sąrašai
rinkimuose į II Seimą 1923 m.
Eil. nr. |
Rinkimų sąrašai |
I
apygarda |
II
apygarda |
III
apygarda |
IV
apygarda |
V
apygarda |
VI
apygarda |
Iš viso |
1.
|
Achdus žydų
liaudies partija |
|
|
|
|
|
53 |
53 |
2.
|
Kauno lenkų krikščionių
darbininkų profesinės sąjungos Vienybė |
|
13 688 |
|
|
|
|
13 688 |
3.
|
Lenkų centrinis rinkimų komitetas |
5 687 |
11 968 |
9 529 |
1 097 |
8 229 |
13 554 |
50 064 |
4. |
Lenkų katalikų |
|
219 |
280 |
|
|
|
499 |
5.
|
Lenkų darbininkų ir lietuvių,
lenkiškai kalbančių |
|
|
|
|
484 |
|
484
|
6. |
Rusų baltgudžių |
|
|
|
106 |
|
|
106 |
7. |
Suvienytų mažumų (žydų,
vokiečių, rusų, valst. baltgudžių) |
10 527
|
30 790 |
14 122 |
9 464 |
17 987 |
16 489 |
99 379 |
8. |
Žydų darbininkų
|
|
595 |
132 |
|
321 |
|
1 048 |
|
Iš viso:
|
16 214 |
57 260 |
24 063 |
10 667 |
27 021 |
30 096 |
165 321 |
Lentelė sudaryta remiantis:
Lietuvos statistikos metraštis. 19241926, t. 1, p. 8083.
Minėtieji tautinių grupių
sąrašai laimėjo 165 321 balsą, tai sudarė 18,34 proc. visų šešiose rinkimų
apygardose gautų balsų ir garantavo 14 mandatų (17,95 proc. visų vietų).
Rinkimuose debiutavęs
Suvienytųjų mažumų (žydų, vokiečių, rusų, valst. baltgudžių) sąrašas
(vienintelis XX a. tarpukario Lietuvos plataus spektro susivienijimas)
surinko liūto dalį, tai yra 60,11 proc. visų tautinių sąrašų gautų balsų
(nė vienu atveju tokia sėkmė daugiau nebus pakartota). Minėtasis sąrašas
II apygardoje gavo net 30,98 proc. viso aptariamojo sąrašo balsų, tai yra
beveik kas trečias balsas buvo gautas iš II apygardos (Kauno aps., Kauno
m., Šakių aps., Trakų aps., Vilkaviškio aps.). Pastebėtina, kad šioje
rinkimų jungtyje nedalyvavo lenkų grupės.
Minėtasis Suvienytųjų mažumų
sąrašas greičiausiai pasisavino buvusius Achdus žydų liaudies
partijos, rusų baltgudžių rėmėjų balsus pastarųjų apimtys šiuose
rinkimuose žymiai sumenko.
Pastebėtinas Lenkų centrinio
rinkimų komiteto sąrašą remiančiųjų suaktyvėjimas (galbūt iš dalies tai
buvo atsakas Suvienytųjų mažumų sąrašo rėmėjams). Beje, lenkiškieji
sąrašai gavo 64 735 rinkėjų balsus, tai yra 39,16 proc. visų tautinių
sąrašų gautų balsų (lenkų sąrašai taip pat nebepakartos šio pasiekimo).
Į II Seimą buvo išrinkti 7
žydų atstovai (O. Finkelšteinas, L. Garfunkelis, J. Kaganemanas,
J. Robinzonas, J. Roginskis, S. Rozenbaumas, S. Volfas), 4 lenkų
(V. Budzinskis, B. Liutikas, V. Rumpelis, K. Volkovickis), 2 vokiečių
(R. Kinderis, A. Rogalis), 1 rusų (J. Jerinas).
I. 4. III Seimas
1926 m. rinkimuose į Seimą
tradicinėse šešiose apygardose vietų parlamente tikėjosi 55 rinkimų sąrašų
kandidatai (iš jų tautinių mažumų grupių 14). Nors šįkart buvo iškeltas
rekordinis skaičius tautinių grupių sąrašų, jie tesudarė 25,45 proc.
visų šios rinkimų akcijos sąrašų, tai yra daugumai atstovaujančios jėgos
taip pat pasitempė (atrodo, pernelyg).
Tautinių grupių sąrašai,
šešiose apygardose surinkę 14,91 proc. balsų, visgi spėtina išbarstė
potencialių (per 22 tūkst. balsų) rinkėjų simpatijas (žr. 4 lentelę).
Pastebėtina, kad pusę
tautinių grupių sąrašų (7) sudarė lenkiškieji sąrašai. Tiesa, 5 iš jų
(Lenkų Jonavos, lenkų katalikų, lenkų Už tikėjimą ir tėvynę, lenkų
ūkininkų ir darbininkų, lenkiškai kalbančių darbo žmonių) pernelyg
marginalūs jie tesurinko 1 205 balsus (2,11 proc. visų lenkiškųjų
sąrašų gautų balsų). Lenkiškieji sąrašai, atrodo, prarado 7 708
potencialius balsus, tai yra nuostolio dalis sudarė 34,41 proc. visų
tautinių sąrašų praradimų, tačiau 4 lenkiški mandatai visgi buvo
išlaikyti. Minėtasis lenkiškųjų sąrašų atvejis (tai pasakytina ir apie
daugumos paraiškas) greičiausiai paliudijo visuotinėse akcijose buvusį
rinkimų taršos veiksnį.
4 lentelė
Tautinių mažumų sąrašai
rinkimuose į III Seimą 1926 m.
Eil. nr. |
Rinkimų sąrašai |
I
apygarda |
II
Apygarda |
III
apygarda |
IV
apygarda |
V
apygarda |
VI
apygarda |
Iš viso |
1.
|
Lenkų centrinis rinkimų komitetas |
5 294
|
7 904 |
7 638 |
643 |
3 830 |
6 040 |
31 349 |
2.
|
Lenkų Jonavos apylinkės |
|
431 |
|
|
|
|
431 |
3.
|
Lenkų katalikų
|
116 |
|
|
|
|
|
116 |
4.
|
Lenkų darbininkų, amatininkų ir
ūkininkų |
|
12 919 |
|
|
2 659
|
8 895
|
24 473
|
5.
|
Lenkų Už tikėjimą ir tėvynę |
|
|
|
|
149 |
|
149 |
6.
|
Lenkų ūkininkų ir darbininkų |
|
|
256 |
|
|
|
256
|
7. |
Lenkiškai kalbančių darbo žmonių |
|
|
|
|
|
253 |
253 |
8
|
Lietuvos latvių sąjunga |
|
|
|
725 |
1 633 |
|
2 358
|
9. |
Marijampolės vokiečių evangelikų |
404 |
|
|
|
|
|
404 |
10.
|
Rusų baltgudžių |
|
1 515 |
648 |
958 |
2 200 |
2 701 |
8 022 |
11. |
Rusų demokratų sąjunga |
204 |
593 |
221 |
|
261 |
338 |
1 617 |
12. |
Vokiečių evangelikų |
1 460 |
6 075 |
1 885 |
238 |
|
|
9 658 |
13. |
Žydų demokratinis susivienijimas |
6 507 |
12 177 |
6 924 |
4 976 |
9 075 |
7 483 |
47 142 |
14. |
Žydų ekonominio tikybinio |
805 |
5 038 |
2 275 |
2 634 |
3 911 |
2 039 |
16 702 |
|
Iš viso:
|
14 790 |
46 652 |
19 847 |
10 174 |
23 718 |
27 749 |
142 930 |
Lentelė sudaryta remiantis:
Lietuvos statistikos metraštis. 19241926, t. 1, p. 8489.
1926 m. rinkimai į Seimą
pirmąkart vyko ir X apygardoje (Klaipėdos aps., Klaipėdos m., Pagėgių
aps., Šilutės aps.), į parlamentą pateko 5 klaipėdiečiai A. Milbrechtas,
J. Šuišelis, J. Vaškys (Klaipėdos didž. laukininkų partija), R. Grabovas,
M. Jagštaitis (Klaipėdos liaudies partija). Pastarieji, kartu su
R. Kinderiu, įėjo į klaipėdiečių-vokiečių frakciją (Lietuvos statistikos
metraščio 19241926 m. sudarytojų teigimu: Klaipėdos krašto vokiečių
frakcijos 3 atstovai laiko save lietuviais, todėl pripažino vokiečių
tautybės parlamentarais Seime tik 3 asmenis).
III Seime 4 vietas gavo
lenkai (J. Bucevičius, V. Budzinskis, T. Gižinskis, B. Liutikas), 3
žydai (O. Finkelšteinas, L. Garfunkelis, J. Robinzonas). Pirmąkart
tautinių grupių lyderio poziciją prarado žydų bendruomenė.
II. Išplėstinės pastabos
post
scriptum
1. Seimų rinkimo akcijos
tapo sudėtine visuomenės politinės mankštos dalimi. Galinčių reikšti
rinkimų valią sociumas treniravosi ne tik parlamento formavimo
batalijose, bet ir rinkdamas vietos savivaldybių patikėtinių korpusą
(1919 m., 1921 m., 1924 m.), tai yra visuomenės pratybų, atrodo, nebūta
tik 1925 m. Manytina, kad visuotinės rinkimų praktikos perteklius galėjo
spartinti politinio susivokimo (pradžiamokslio perpratimo) mastus,
nenuneigdamas rinkiminio nuovargio galimybės. Visuotinės rinkimų
kampanijos dalys galbūt viena kitą papildė. Keltina prielaida, kad
tautinių grupių sąrašų sėkmė renkant miestų savivaldybines institucijas iš
dalies neutralizuodavo ambicijas Seimo rinkimuose (pvz., tiek 1919 m.,
tiek 1924 m. pusė Panevėžio miesto tarybos mandatų priklausė tautinių
mažumų atstovams; 1921 m. Vilkaviškio miesto taryboje 10 žydų patikėtinių
sudarė 50 proc. visos jos sudėties; 1924 m. Kauno miesto taryboje lenkai
sudarė 22,9 proc., žydai 31,4 proc., vokiečiai 4,3 proc., rusai
2,9 proc. visų minėtosios institucijos narių, tai yra lietuvių buvo mažiau
negu 40 proc.).
2. Manytina, kad Lietuvos
tautinių mažumų sutelktis rinkimuose iš dalies koreliavo su jų gentainių
apsisprendimo ženklais Rytų Pabaltijo kraštuose (Latvijoje ir Estijoje).
Pvz., pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 1923 m. Lietuvoje
gyveno 50 460 rusų (2,49 proc. visų gyventojų), 65 599 lenkai
(3,23 proc.), 29 231 vokietis (1,62 proc.). Vis dėlto rusai į parlamentą
tesugebėjo deleguoti vieną savo atstovą, tai jiems pavyko padaryti II
Seime (lenkai nedaug didesnė bendrija, atstovų turėjo visuose
parlamentuose: Steigiamajame Seime 3, I Seime 2, II ir III Seimuose
po 4), vokiečiai atstovų neturėjo tik I Seime. Lyginant pastarųjų grupių
atstovavimo parlamentuose galimybių atitiktį (atitinkamos tautinės
bendruomenės narių ir išrinktųjų į Seimą atstovų santykį), atrodo, kad
rusų parlamentarų sąrašas
menkiausiai koreliuoja su bendruomenės dydžiu. Manoma, kad ir Latvijoje
(1930 m. čia gyveno 201 778 rusai (didžiarusiai) 10,62 proc. visų krašto
gyventojų) bei Estijoje (1934 m. surašymo duomenimis, gyveno 92 656 rusai,
tai yra 8,2 proc. visų gyventojų)
rusų bendruomenių, pranokusių dydžiu kitas tautines bendrijas minimuose
kraštuose, atstovavimo norma taip pat nebuvo įsotinta.
Kitokia situacija buvo su
vokiečių tautine mažuma. Latvijos vokiečiai (1935 m. 62 144, tai yra
3,19 proc. visų krašto gyventojų) I Saeimoje (19221925 m.) turėjo 6
mandatus, rusų tik 3, atitinkamai II parlamente (19251928 m.) abi po
5, III (19281931 m.) ir IV (19311934 m.) po 6 (nei viena tautinė grupė
Latvijoje nepranoko vokiečių reprezentavimo parlamentuose atitikties
gyventojų skaičiui rodiklių).
Estijoje (1934 m. gyveno 16 346 vokiečiai, tai yra 1,5 proc. visų
gyventojų) Baltijos vokiečių partija (Saksa Balti erakond) 1920 m.
rinkimuose į Riigikogu gavo 4 mandatus, Rusų nacionalinė sąjunga 1,
1923 m. atitinkamai 3 ir 4, 1926 m. 2 ir 3, 1929 m. ir 1932 m.
Baltijos vokiečių ir švedų partijos blokas (Saksa rootsi valimisblokk)
po 3, Rusų nacionalinė sąjunga atitinkamai 2 ir 5 mandatus (1932 m.
rinkimuose susivienyta su kairiaisiais socialistais).
Taigi Estijos vokiečių atveju taip pat buvo paliudytas akivaizdus
sutelkties pranašumas tiek rusų, tiek ir kitų grupių atžvilgiu.
3. Pastebėtina, kad tautinių
grupių sutelkties proveržiai esminių visuomenės apsisprendimo akcijų
(rinkimų į Seimą) metu turėjo tęsinį ir ramybės stadijoje. Pvz., 1931 m.
visuomeninių organizacijų Lietuvoje registras akivaizdžiai paliudijo žydų
ir vokiečių bendruomenių pranašumą prieš kitas panašių charakteristikų
tautines grupes rusų ir lenkų. Antrinių rodiklių visuma liudijo
akivaizdesnes lyderiaujančių bendruomenių (išskyrus lenkus) vidinės
koncentracijos formas ir kituose sociumų buvojimo lygmenyse (pvz.,
Estijoje taip pat susiklostė veiksnesnis vokiečių bendruomenės
organizacinis sąjūdis).
4. Manytina, kad Seimų
rinkimus lydėjo tiek išmoktų, tiek neišmoktų pamokų šleifas (lyginti
elektorato gautų balsų charakteristikas pavienėse apygardose) renkant
visus 4 Seimus apogėjaus stadiją II Seimo rinkimo metu ir santykinę
krizę II ir III apygardoje 1926 m. (žr. 5 lentelę); 1923 m. IV rinkimų
apygardoje (Kretingos, Telšių, Mažeikių apskritys) nebuvo išrinktas nei
vienas tautinių mažumų kandidatas, nors čia buvo iškelti 3 tautinių grupių
sąrašai pastarųjų bandymas (ypač Lenkų centrinio rinkimų komiteto ir
rusų baltgudžių) lietuviškojo branduolio dominuojamose apskrityse siekti
rinkėjų prielankumo greičiausiai tebuvo viena iš laimės šulinio
variacijų.
5 lentelė
Tautinių mažumų sąrašų
gauti apygardose balsai (procentai nuo pavienėse apygardose
sąrašų gautų balsų)
Rinkimų apygarda |
Steigiamasis Seimas |
I Seimas |
II Seimas |
III Seimas |
I apygarda |
8,82 |
13,91 |
14,68 |
12,92 |
II apygarda |
24,75 |
28,11 |
30,69 |
23,81 |
III apygarda |
13,95 |
15,08 |
17,92 |
13,61 |
IV apygarda |
7,78 |
9,25 |
9,57 |
8,32 |
V apygarda |
7,91 |
12,56 |
13,03 |
11,11 |
VI apygarda |
9,57 |
17,21 |
19,89 |
16,68 |
Lentelė sudaryta remiantis:
Lietuvos statistikos metraštis. 19241926, t. 1, p. 74 89.
Per rinkimų kampanijas būta
ir sąrašų susijungimo (ne išankstinių) iš išskaičiavimo (tai nesvetima
ir daugumos grupėms); pvz., 1926 m. rinkimuose į III Seimą V (Panevėžio)
apygardoje susijungė: Centralinio lenkų rinkimų į Seimą komiteto sąrašas
Nr. 11, Lenkų darbininkų, amatininkų ir mažažemių sąrašas Nr. 10, žydų
demokratinio susivienijimo sąrašas Nr. 15 ir evangelikų rusų-baltgudžių
sąrašas Nr. 16; I (Marijampolės) apygardoje: Centrinio lenkų komiteto,
Lietuvos vokiečių evangelikų ir žydų demokratinio susivienijimo sąrašai.
Neatmestina, kad dalį
tautinių mažumų reprezentantų, siekiančių tapti parlamentarais, paslėpė
konfesinių (etnokonfesinių) grupių sąrašai. Pvz., žinutėje iš Tauragės,
skelbtoje oficioze Lietuva (1923 m. kovo 27 d.), buvo teigiama, kad:
iki šiol lietuviai evangelikai visuose rinkimuose dalyvavo viename sąraše
su vokiečiais. Iš tikrųjų gi visuose sąrašuose kandidatais buvo statomi
tik vokiečiai. Šituose rinkimuose į Seimą lietuviai evangelikai statysią
atskirą savo sąrašą ir net su vokiečiais nesiblokuosią. Visgi manytina,
kad ir vėliau į bendruosius evangelikų kandidatų sąrašus galėjo patekti
vokiečių tautybės asmenys (rinkimuose į III Seimą II apygardoje buvo
iškeltas Lietuvos evangelikų liuteronų sąrašas, III apygardoje
Evangelikų liuteronų ūkininkų sąrašas). Greičiausiai nenuginčytina ir tai,
kad darbo autoriaus santykinai tautinių grupių sąrašams priskirtose Darbo
žmonių sąjungoje (rinkimuose į I Seimą), Lenkų darbininkų ir lietuvių,
lenkiškai kalbančių grupėje (rinkimuose į II Seimą) būta ir lietuvių
(galbūt ir kitų tautybių asmenų).
5. Pripažintinas Lenkų
centrinio rinkimų komiteto (įkurto 1920 m. kovo mėn.)
veiklos fenomenas jis vienintelis iš tautinių mažumų sąrašų grupės
dalyvavo visose 4 rinkimų pjūties akcijose (Lietuvoje aptariamuoju
laikotarpiu tokį pat pasiekimą pakartojo tik Socialdemokratų partija,
Ūkininkų sąjunga, Darbo federacija ir Krikščionių demokratų partija),
greičiausiai pasisavindamos lenkiškosios gyventojų grupės
integruojančiojo branduolio misiją.
Lenkų istorikas
K. Buchovskis, dar kartą grįždamas prie įsisenėjusios diskusijos dėl lenkų
mažumos 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis dydžio ir lenkiškųjų sąrašų
gautų balsų apimties prieštaros (pastarąją minėtasis komitetas eskalavo
aut. pastaba), pripažino, kad metodologiniu atžvilgiu atrodo
nepriimtinas tiek surašymo duomenų, tiek ir rinkimų statistika skaičiavimų
pripažinimas patikimais.
Priėmus konstatuotą akligatvio prielaidą, spekuliacijos trečiojo
dešimtmečio pirmojoje pusėje pasiūlyta tema galimybė nėra visiškai
eliminuota. 1923 m. rinkimuose lenkiškųjų sąrašų gautų balsų perteklius,
palyginti su lenkiškosios visuomenės dalies skaitinėmis
charakteristikomis, fiksuotomis 1923 m. pirmojo Lietuvos gyventojų
surašymo metu, be abejo, yra nekvestionuojamas (ryškiausias balsų
perviršio pranašumas susiklostė Kauno ir Panevėžio miestuose bei Šiaulių
ir Ežerėnų (Zarasų) apskrityse), nors, atrodo, būta ir išimčių, santykinai
nepalankių minėtojo Komiteto svarstymams (pvz., 1923 m. Seinų aps. gyveno
1 689 lenkai, o lenkiškieji sąrašai gavo 813 balsų, atitinkamai Utenos
aps. 5 605 ir 2 326).
Į pradžią