KULTÛRBOLÐEVIZMAS LIETUVOJE XX A. KETVIRTAJAME DEÐIMTMETYJE. REÞIMAS PRIEÐ PARLAMENTARIZMÀ: LEGALIOS GALIMYBËS SOVIETINEI PROPAGANDAI SKLEISTI

Mindaugas Tamoðaitis
Vilniaus pedagoginis universiteto Istorijos fakultetas
Vilnius Pedagogical University Faculty of History
T. Ðevèenkos 31, LT-03111 Vilnius
El. paðtas: lietistkat@vpu.lt; mindaugas_tamosaitis2003@yahoo.co.uk

Santrauka
Reikðminiai þodþiai
Pagrindiniai legalûs kultûrbolðevizmo centrai Lietuvoje
Legalûs kultûrbolðevizmà propaguojantys spaudiniai
Iðvados

Santrauka
Straipsnyje pristatomi pagrindiniai kultûrbolðevizmo centrai bei legalûs kultûrbolðevizmà propaguojantys spaudiniai Lietuvoje XX a. ketvirtajame deðimtmetyje. Atskleidþiama jø átaka ávairiems visuomenës sluoksniams bei pateikiama pastarøjø reakcija á kultûrbolðevizmà. Prisimenant teorijas, kad 1926-øjø perversmas ir III Seimo paleidimas turëjo reikðti pasiprieðinimà komunistiniam pavojui ar netgi Sovietø Sàjungos invazijai, dabar patyrinëkime, kokiø atvirø galimybiø turëjo kultûrbolðevizmo skleidëjai autoritarizmo laikotarpiu. Pateikti duomenys rodo, kad vienu ið didþiausiø kultûbolðevizmo centrø buvo pagrindinës Lietuvos Alma Mater – Kauno Vytauto Didþiojo universiteto Humanitariniø mokslø fakultetas, o pagrindiniai kultûrbolðevizmo skleidëjai – legalûs periodiniai leidiniai.

Publikacija parengta remiantis gausia to meto periodine spauda, kultûrbolðevizmà skleidþianèiais literatûros kûriniais bei archyvine medþiaga, ið kurios iðskirtina Valstybës saugumo departamento (toliau – VSD) surinkta informacija.

Reikðminiai þodþiai: VSD; cenzûra; Draugijø ástatymas; Sovietø Sàjunga.
 

Pagrindiniai legalûs kultûrbolðevizmo centrai Lietuvoje
1936 m. rudená VSD, aptardamas uþdraustos komunistø partijos veiklà bei galimà komunizmo grësmæ, daug dëmesio skyrë kultûrbolðevizmui ir jo pagrindiniams legaliems platinimo centrams. Spalio 12 d. VSD biuletenyje siûloma uþdaryti Draugijà ir sustabdyti jos vicepirmininko prof. Vinco Krëvës-Mickevièiaus redaguojamà þurnalà „Literatûra“ (V. Krëvë-Mickevièius nuo 1935 m. antros pusës vietoj pasitraukusio Mykolo Birþiðkos tapo Draugijos pirmininku – aut. past.). Taip pat pateiktos kitos priemonës, kaip kovoti prieð Lietuvoje plintanèias komunizmo idëjas: „mokslo ástaigoms skiriant mokomàjá personalà, stropiai þ i û r ë t i,  k a d  m a r k s i s t i n i o  n u s i s t a t y m o  þ m o n ë s   n e p a t e k t ø  n e  t i k  á  l i e t u v i ø  m o k y k l a s,  b e t  i r  á  m a þ u m ø,  y p a è   þ y d ø. 9. Uþdrausti ið  S o v i e t ø  R u s i j o s (Sovietø Sàjungos – aut. past.)  g a b e n t i  p e r i o d i n æ  s p a u d à, ypaè „Izvestijas“. Sovietø literatûrai ir „Sovkino“ filmams sustiprinti cenzûrà. 10. Kuo maþiausiai palankiai raðyti apie Sovietø vidaus gyvenimà,     s a v o   p e r i o d i n ë j e   s p a u d o j e,  y p a è  t a u t i ð k o j e. 11. Netiesiogiai varyti stiprià antikomunistinæ propagandà per spaudà ir radio, griaunant socialistiniø santvarkø ir komunistinës doktrinos postulatus. 12. Iðleisti keletà populiariø antikomunistiniø broðiûrø, tuo reikalu pasirûpins valstybës saugumo departamentas“[1] (orig. iðretinta – aut. past.).

1936 m. lapkrièio 16 d. VSD biuletenyje nurodoma, kad „Lietuvos raðytojuose ir poetuose vis daugiau ir daugiau pradeda ásivyrauti marksizmo dvasia. Tokios dvasios formavimuisi turi átakos ir Humanitariniø mokslø fakulteto vadovybë (VDU – aut. past.), o taip pat ir atsakingø tos vadovybës nariø redaguojamas „Literatûros“ þurnalas“[2]. Ið VSD pateiktos medþiagos galima daryti iðvadà, kad Lietuvoje tuo metu buvo du legalûs komunizmo idëjø platinimo per kultûrà centrai – Draugija bei VDU Humanitariniø mokslø fakulteto vadovybë, kurios profesoriai dëstë slavistikà ir gerai mokëjo rusø kalbà. Tiesa, kiek vëliau, nuo 1936 m. pabaigos VDU buvo áregistruota marksistinë studentø draugija „Scientia“, kurià globojo tuometinis VDU Humanitariniø mokslø fakulteto dekanas prof. V. Krëvë-Mickevièius. Draugija, VDU Humanitariniø mokslø fakulteto vadovybë bei jos globojama „Scientia“ buvo tarpusavyje glaudþiai susijusios. Iðskyrus studentø draugijà „Scientia“, dalis VDU Humanitariniø mokslø fakulteto vadovybës nariø buvo Draugijos steigëjai bei jai vadovavo. 1929 m. gruodþio 8 d. Draugijos steigiamajame susirinkime be iðimties visas vadovaujanèias pareigas uþëmë tuometinio Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – VDU) Humanitariniø mokslø fakulteto nariai: pirmininku iðrinktas M. Birþiðka, vicepirmininku – V. Krëvë-Mickevièius, sekretoriumi – I. Jonynas, iþdininku – P. Augustaitis, bibliotekininku – Vacl. Birþiðka[3].

Draugija turëjo sustiprinti tarpvalstybinius Lietuvos ir Sovietø Sàjungos santykius. Dar nepriklausomybës pradþioje ið Lietuvos lenkø atplëðtas Vilnius izoliavo tolimesnæ beveik du deðimtmeèius vykdytà lietuviø valdþios uþsienio politikà. Iðliko orientacija á Sovietø Sàjungà[4], kuri tarptautiniu mastu pabrëþdavo su tokia Vakarø demokratiniø valstybiø nuostata nesutinkanti. 1923 m. kovo 15 d. Ambasadoriø konferencijoje Vilnius ir jo kraðtas galutinai priskirtas Lenkijai. Ðis nutarimas reiðkë, kad neva padëtas galutinis taðkas lietuviø ir lenkø ginèe, o Vakarø Europos valstybës Lietuvai Vilniaus byloje nepadës. Lietuvos uþsienio politika pakrypo á Sovietø Sàjungà, kuri balandþio 5 d. nota protestavo prieð kovo 15 d. Ambasadoriø konferencijos nutarimà[5]. Sovietø pagalba tikëtasi atgauti prarastàjà sostinæ. Tokiø nuotaikø atsirado vyresniosios inteligentijos gretose. Prorusiðkà orientacijà nulëmë ir tai, kad prieð karà dauguma baigë mokslus carinës Rusijos universitetuose, gerai mokëjo rusø kalbà ir aukðtai vertino rusø kultûrà. Be to, pasitikëjo sovietø skelbiama propaganda, þavëjosi Sovietø Sàjungoje vykdomais pertvarkymais, pirmiausia kultûros srityje. Juozo Brazaièio teigimu, „dalis lietuviø ðviesuomenës, praeityje susigyvenusi su rusø visuomene, tebegyveno ta praeitimi ir nesistengë áþiûrëti, kad rusas komunistas nëra tas pats, kas buvo jo jaunystës dienø paþástamas rusas demokratas“[6]. Tai pasakytina apie kai kuriuos VDU Humanitariniø mokslø fakulteto vadovybës profesorius. J. Brazaièio þodþius patvirtina po Antrojo pasaulinio karo pasakyti ilgameèio fakulteto dekano V. Krëvës-Mickevièiaus þodþiai: „Að, kaip ir daugel kitø, klydau, manydamas, kad bolðevikai jau yra pamatæ savo klaidas, kurias padarë pirmaisiais valdymo metais, ir jø jau nebekartos. Iðorinius pakeitimus, daromus tik formaliai, laikiau tikros evoliucijos poþymiais. Taip manydamas, neabejojau, kad nebus kartojamos klaidos kituose kraðtuose, kuriuose jiems pasiseks ásitvirtinti nors laikinai, iðgyventos jau paèioje Rusijoje“[7].

Draugijos veikla buvo vertinama nevienareikðmiðkai. Á jà kritiðkai þvelgë katalikiðko sparno atstovai, savo spaudoje kaltindami komunizmo propagavimu. J. Keliuoèio redaguojama „Naujoji Romuva“ 1932 m. sausio pradþioje piktinosi Draugijos surengta „sovietø grafikos“ paroda, kurioje esà pirmà vietà uþima „moksliðkai organizuota komunizmo propaganda“. Pabaigoje priekaiðtaujama apskritai dël tokios parodos, prie kurios prisidëjo VDU profesoriai, organizavimo Lietuvoje: „Pikta ir liûdna. Didþiausiomis aukomis laimëjome savo nepriklausomybæ. Policija seka ir varþo bolðevikø veikimà. Bet èia pat universitete gudriausiu bûdu vieðai varoma bolðevizmo propaganda. Mûsø vyriausybë jokiu bûdu neturëjo leisti laisvoje Lietuvoje organizuoti tokià „parodà“. Bet kas per fenomenas toji Sovietø Rusijos (Sovietø Sàjungos – aut. past.) Tautø Kultûrai Tirti Draugija (Draugija – aut. past.)? Argi barbariðkiausioje pasaulio ðaly ámanoma rasti kokia nors „Kultûra“?! O Vakarø kultûrai tirti draugijos neturime! Ir keisèiau atrodo, kai tà Draugijà sudaro mûsø áþymûs profesoriai ir þinomi mûsø visuomenës vadai. Juk tai saviþudybë! (iðskirta aut.) Ir bergþdþios bus visos pastangos gintis nuo komunizmo, kai ið kitos pusës vieðai ir laisvai V. D. Universiteto salëje bus skleidþiama bolðevizmo propaganda“[8]. Panaðiai „Naujoji Romuva“ vertino ir vëlesnes Draugijos parodas[9].

Draugijos veiklos kritikai daug vietos skyrë S. Yla, pasivadinæs slapyvardþiu J. Daulius, 1937 m. iðleistoje knygoje „Komunizmas Lietuvoje“[10]. Taip pat, kaip minëta, VSD jau 1936 m. rudená ragino Lietuvos valdþià Draugijà uþdaryti.

Pagal 1936 m. vasario 1 d. A. Smetonos valdþios paskelbtà Draugijø ástatymà vidaus reikalø ministrui leista „valstybës ir tautos saugumo sumetimais“ uþdaryti bet kurià partijà, organizacijà, draugijà[11]. Remiantis ðiuo ástatymu buvo uþdraustos Lietuvos politinës partijos, iðskyrus reþimà remianèià tautininkø sàjungà[12]. Tokia pat tvarka taikyta prieð draugijas. Pagal 1936 m. Draugijø ástatymà visos draugijos turëjo pateikti ástatus ir iki 1936 m. liepos 1 d. gauti vidaus reikalø ministro leidimà veikti, kitaip esà bûsianèios laikomos uþdarytomis. Tokia valdþios pozicija sukëlë Draugijos nariø abejones – veikti toliau, ar jà likviduoti. Taèiau Uþsienio reikalø ministerija (URM), anot istorikës S. Noreikienës, „diplomatiðkais sumetimais papraðë, kad Draugijos valdyba perregistruotø Draugijà“. 1937 m. balandþio 17 d. tai ir buvo padaryta[13]. Taigi Lietuvos valdþia pati ëmësi iniciatyvos, kad pagrindinis kultûrbolðevizmo centras toliau veiktø, visai nebuvo atsiþvelgta á VSD nurodymus, kitø deðiniøjø politiniø sroviø perspëjimus. Anot istoriko D. Maèiulio, gindama tautinës kultûros tyrumà ir norëdama iðtarti tvirtà „ne“ svetimoms átakoms, valdþia daþnai pakliûdavo á keblià padëtá – „trukdë didþioji politika“[14], ðiuo atveju – „nepriekaiðtingi“ santykiai tarp Lietuvos ir Sovietø Sàjungos bei Vilniaus problema.

V. Krëvë-Mickevièius buvo vienas ið Draugijos steigëjø, iki 1935 m. jos vicepirmininkas, o po to – pirmininkas iki 1940 m. (iðskyrus 1938 m. birþelio – 1939 m. birþelio mën., kai pirmininku buvo iðrinktas I. Jonynas). Tarp steigëjø buvo P. Galaunë, vienas veiklesniø draugijos nariø, nuolat talkininkavæs rengiant meno parodas, taip pat B. Sruoga, iki 1936 m. vasario mënesio buvæs ir kandidatu á valdybos narius. 1936 m. vasará kandidatais á valdybos narius buvo iðrinkti P. Kubertavièius ir J. Paleckis. Nuo 1937 m. geguþës mënesio Draugijos iþdininkas buvo P. Cvirka. 1939 m. birþelio mënesá kandidatu á valdybos narius iðrinktas L. Gira, 1940 m. vasario mënesá vietoje areðtuoto J. Paleckio laikinai pakviestas vicepirmininku, o 1940 m. geguþës mënesá iðrinktas knygininku. 1936 m. Draugijai priklausë raðytojai A. Bauþa, K. Boruta, K. Korsakas, P. Vaièiûnas, dailininkai M. Bulaka, A. Galdikas, A. Gudaitis, S. Þukas, aktoriai J. Grybauskas, S. Pilka, V. Sipavièius. Vëliau á Draugijà ástojo J. Bûtënas ir A. Venclova[15]. Ið pakitusios sudëties galima daryti iðvadà, kad Draugija nuo ketvirtojo deðimtmeèio vidurio telkë kairiøjø paþiûrø lietuviø inteligentus á vienà branduolá, taip sudarydama galimybes artimai kontaktuoti su Sovietø Sàjungos pasiuntinybe, jos personalu. J. Bûtënas, kurá laikà priklausæs Draugijai, atsiminimuose raðë: „Kartà K. Boruta manæs paklausë, ar priklausau tai draugijai. Reikia stoti, – ragino K. Boruta. – Turim sudaryti tvirtà paþangiøjø branduolá, iðrinkti energingà valdybà. Atrodo, galima ðá tà nuveikti (…) buvo palaikomi artimi ryðiai su Tarybø (Sovietø – aut. past.) Sàjungos pasiuntinybe (…)“[16]. Draugija sovietams atvërë palankias sàlygas legaliai kontaktuoti su þymiausiais lietuviø inteligentais. Pasak S. Noreikienës, „á jà kvieèiami tik visuomenëje þinomi asmenys“[17].

Oficialiai Draugija uþsiëmë kultûrine veikla. Daþnai rengdavo Sovietø Sàjungos sukakèiø minëjimus, kuriuose dalyvaudavo aukðti Lietuvos ir Sovietø Sàjungos valdþios pareigûnai. Tokiuose renginiuose greta abiejø valstybiø aukðtø pareigûnø paprastai þodá tardavo Draugijos pirmininkas. 1937 m. lapkrièio pradþioje, minint Sovietø Sàjungos gyvavimo 20 metø sukaktá, Kaune, „Trijø milþinø“ salëje, Draugijos surengtame minëjime dalyvavo apie 150 þmoniø, tarp kuriø buvo ministras Stasys Lozoraitis, gen. Èaplikas, S. Ðilingas. Sovietams atstovavo jø pasiuntinybës patarëjas, einàs atstovo pareigas N. Pozdniakovas. Draugijos pirmininkas V. Krëvë-Mickevièius pasakë „momentui pritaikytà kalbà“, kurioje pabrëþë draugiðkus Lietuvos ir Sovietø Sàjungos santykius ir bendradarbiavimà taikos ir kultûros labui. Tà patá atsakomojoje kalboje akcentavo ir N. Pozdniakovas.

1935 m. gruodþio 13 d. Sovietø knygos parodà Kaune, Vytauto Didþiojo muziejuje, surengë Draugija ir VOKS, globojo uþsienio reikalø ministras S. Lozoraitis, ðvietimo ministras J. Tonkûnas, Lietuvos atstovas SSRS J. Baltruðaitis, Sovietø Sàjungos atstovas Lietuvoje M. Karskis ir Sovietø draugijos kultûriniams ryðiams su uþsieniu palaikyti pirmininkas Arosevas. Parodà palankiai ávertino oficiozinë spauda[18].

Vertinant Draugijos veiklà, iðskirtinis dëmesys teiktinas sovietø diplomatams bei sovietø pasiuntinybei. Lietuvos valdþia, o taip pat ir opoziciðkai nusiteikæ inteligentai kritiðkai neávertino sovietø diplomatø Lietuvoje darbo. Akredituotieji kaimyninës valstybës pasiuntiniai Lietuvoje dirbo ne tik diplomatiná, bet ir þvalgybiná bei komunistø rëmimo darbà. Ðie veiklos barai buvo neatskiriami. Istoriko Z. Butkaus teigimu, „Lietuvos diplomatai buvo raginami (savo Vyriausybës – aut. past.) nesikiðti á akreditavusios ðalies vidaus reikalus, – o sovietø – ne tik kiðtis, bet ir valdyti politiná procesà“. Jau pirmasis sovietø pasiuntinys A. Akselrodas pirmuoju veiklos pusmeèiu „gana sëkmingai gynë sovietø interesus Lietuvoje: gerokai pastûmëjo jos uþsienio politikà Maskvos kryptimi, sustiprino jos konfliktà su Lenkija, atitolino jà nuo Vakarø bei Latvijos ir Estijos, iðpeðdamas raðtiðkà paþadà nestoti á Baltijos sàjungà, padëjo pagrindus Rusijos þvalgybiniam darbui Lietuvoje“[19]. Ði veikla sovietø diplomatams sekësi. Kaip nurodo Z. Butkus, du Draugijos vadovybës nariai, bûsimieji Liaudies vyriausybës svarbiausieji asmenys – V. Krëvë-Mickevièius ir J. Paleckis – daugiau kaip deðimtmetá nuolat teikë slaptà informacijà sovietø diplomatams[20].

Ne maþiau teisus A. Merkelis, áþvelgæs didelá sovietø pasiuntinybës Lietuvoje vaidmená, pirmiausia jos diplomatams palaikant artimus ryðius su lietuviø aukðtuomene. Autoriaus teigimu, nuo 1938 m. Sovietø Sàjungos pasiuntinybë Kaune þymiai aktyviau pradëjo ieðkoti artimesniø bei glaudesniø kontaktø su lietuviø intelektualais, menininkais, visuomenës veikëjais. To siekta ir per Draugijà, kurios lietuviø parodas ir koncertus Sovietø Sàjungoje finansiðkai remdavo Uþsienio reikalø ministerija. A. Merkelis tiksliai nurodë: „Sovietø Sàjungos pasiuntinybë Kaune atidþiai sekusi Lietuvos gyvenimà, buvo ásitikinusi, kad su komunizmu, kurio lietuviai bijojo kaip maro, lietuviø tautoje negalima sulaukti bent kiek simpatijos. Tad pamëginta komunistines idëjas skleisti SSSR (Sovietø Sàjungos – aut. past.) kultûriniø laimëjimø priedanga. Pasiuntinybë sudarydavo patogias sàlygas lietuviams kultûrininkams lankyti Sovietø Sàjungà ir ten susipaþinti su kultûriniais laimëjimais. Kai kas, Sovietø Sàjungà aplankæs, ir bûdavo suþavëtas jos kultûrine paþanga. 1938–1939 m. Lietuviø Draugijoje SSSR (Sovietø Sàjungai – aut. past.) tautø kultûrai paþinti jau aiðkiai ir atvirai reiðkësi prosovietinës tendencijos. Susidarë savotiðka paradoksali bûklë: kas komunistiðka – draudþiama ir persekiojama, o kas prosovietiðka – legalu ir net kai kuriø kultûrininkø proteguojama (iðskirta aut.)“[21]. 1936 m. V. Gustainis pagrástai teigë, kad lietuviø visuomenës priartëjimà prie komunizmo negatyviu bûdu daugiau didina dar ir ta aplinkybë, kad tarptautiniu lygiu Lietuva turi tradicinius gerus santykius su komunistine didþiàja Sovietø Sàjunga: „geri politiniai santykiai tarp abiejø kraðtø daro tam tikros átakos ir paties komunizmo ávertinimui pas mus... Geri santykiai tarp abiejø kraðtø netiesiogiai, be jokios valios ið vienos ar kitos pusës, savo daro. Pavyzdþiui, lietuviø spauda vengia raðyti aðtrius straipsnius prieð komunizmà, klaidingai bijodama tokiais straipsniais Sovietuose sukelti nemalonaus ûpo. Tikrovëje gi reikia labai grieþtai skirti tarptautinius santykius nuo vidaus santykiø ir Lietuvos komunizmà nuo Sovietø komunizmo“[22].

Tokia dviprasmiðka Lietuvos valdþios pozicija suteikë progà sovietø diplomatams per Draugijà skiepyti kultûrbolðevizmo idëjas, su kuriomis buvo sunku kovoti[23]. Kraðto apsaugos ministras ir kariuomenës vadas 1938 m. vasario 28 d. slaptame raðte Ministrui Pirmininkui iðreiðkë susirûpinimà dël komunistiniø idëjø plitimo Lietuvoje, be kita ko kariuomenëje, ypaè kultûriniu keliu: per laikraðèius, propagandos tikslams iðleistas broðiûras ir knygas, Sovkino kino filmus bei filmø kronikas. Taip pat nurodyta, kad spaudoje, lietuviø bei verstinëje literatûroje kartais bûna naudingos medþiagos Kominterno siekiamiems tikslams, ir tai duoda progos svetimoms valstybëms priekaiðtauti, kad Lietuvoje esanti kuo palankiausia dirva komunistinëms idëjoms tarpti. Pabaigoje Ministrui Pirmininkui pasiûlyta konkreèiø priemoniø, kaip kovoti prieð Lietuvoje plintantá komunizmà: „1) neásileisti SSSR (Sovietø Sàjungos – aut. past.) periodinës ir neperiodinës spaudos, 2) neásileisti Sovkino filmø, 3) ávesti grieþtà savo ir áveþamos spaudos kontrolæ[24]“. Taèiau valdþia tokiomis priemonëmis nesugebëjo uþkirsti kelio plintanèiam komunizmui.

Prie kultûrbolðevizmo sëkmës prisidëjo autoritarinio reþimo vykdoma kultûrinë politika. Èia ir turime susimàstyti, kodël pagal panaðø scenarijø sugriovus demokratinæ santvarkà ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, sovietams buvo ið esmës sudarytos sàlygos skleisti propagandà, kuri ið esmës nubraukë nepriklausomos valstybës vertybes ir laimëjimus, tarp kuriø buvo ir parlamentarizmas (su paklotais 1922 metø Konstitucijos pamatais). Anot Liudo Truskos, A. Smetonos valdþia, varþydama politines pilieèiø laisves, vykdë palyginti liberalià kultûrinæ politikà: nei literatûros, nei meno nepajungë savo tikslams, ir tuo ji grieþtai skyrësi nuo totalitariniø reþimø, kurie ðias meno sritis naudoja propagandos tikslais. Lietuvos raðytojai ir menininkai, mokslo bei kultûros darbuotojai negalëjo skøstis kûrybinës laisvës trûkumu, cenzûriniais suvarþymais; nebuvo ið jø reikalaujama tiesiogiai tarnauti nei partijai, nei Vadui[25]. Kaip pavyzdá L. Truska nurodë valstybinës literatûros premijos ásteigimà, lengvai prieinamà sovietinæ spaudà, kino filmus ir pan. Nurodoma, kad Kauno centro (be priemiesèiø) gyventojai prenumeravo 280 egz. „Lietuvos aido“ (jis daugiausia perkamas kioskuose), 1 918 egz. „Lietuvos þiniø“, 682 – „XX amþiaus“, 993 – „Kario“, 1 360 – „Naujosios Romuvos“, 360 – „Laisvosios minties“, 700 – Rygos „Segodnia“, 750 – Maskvos „Izvestijø“[26]. Savosios opozicijos spaudiniams A. Smetonos valdþia buvo grieþtesnë negu sovietø knygoms, laikraðèiams, filmams, nes po kiekvieno sulaikyto jo egzemplioriaus ásikiðdavo Sovietø Sàjungos pasiuntinybë, apeliuodama á gerus Lietuvos ir Sovietø Sàjungos santykius[27]. Apskritai sovietø „neáþeidimu“ rûpinosi aukðèiausi Lietuvos valdþios pareigûnai. Apie tai liudija konkretus atvejis. 1940 m. geguþës 4 d. katalikø laikraðtis „XX amþius“ pirmame puslapyje iðspausdino karikatûrà, kurioje pavaizduotas su bizûnu rankoje á prieká þygiuojantis aukðtas sovietø valdþios pareigûnas. Lietuviø kairiøjø paþiûrø raðytojai P. Cvirka ir L. Gira, atsiklaupæ prie jo kojø, su ðypsena þiûri á já. Po karikatûra uþraðas: „Svetimas bizûnas vis tiek geriausias kai kuriø raðytojø ákvëpimo ðaltinis…“. Karikatûra sukëlë sovietø pasiuntinybës pasipiktinimà. Buvo pareikalauta laikraðtá nubausti ir vieðai pasmerkti. Pasak Valentino Gustainio, nors oficialiai laikraðtis nubaustas, bet faktiðkai piniginë bauda buvo gràþinta ið Ministro Pirmininko A. Merkio fondø[28]. Laikraðèiui, sumokëjusiam paskirtà baudà, dël birþelá ávykusios okupacijos nepavyko atgauti savo pinigø.

Nuo 1938 m. pavasario prasidëjo autoritarinio A. Smetonos reþimo saulëlydis[29], kurio metu prievarta uþmegzti santykiai su Lenkija, 1939 m. kovà jëga ið Lietuvos atplëðtas Klaipëdos kraðtas bei tø paèiø metø spalá pasiraðyta Savitarpio pagalbos sutartis su Sovietø Sàjunga. Pagal ðià sutartá Lietuva ið sovietø atgavo Vilniaus kraðtà ir turëjo ásileisti á savo teritorijà 20 000 raudonarmieèiø. Stiprëjant Sovietø Sàjungos átakai, suaktyvëjo ir Draugijos veikla: vis atviriau propaguojamos prosovietinës idëjos, spaudoje su V.O.K.S. þenklu skelbiami straipsniai, ðlovinantys sovietø laimëjimus[30].

„Literatûra“. VDU Humanitariniø mokslø fakulteto vadovybës nariai leido kultûrbolðevizmà propaguojanèius spaudinius, tarp jø – fakulteto draugijos „Universitas“ 1936 m. leistà þurnalà „Literatûra“. Tik treèias þurnalo numeris buvo konfiskuotas, o pats leidinys tø paèiø metø rudená vidaus reikalø ministro sprendimu uþdarytas. Sprendimas priimtas atsiþvelgus á VSD pastabas. VSD direktorius A. Povilaitis vidaus reikalø ministrui áteiktame raporte iðdëstë þurnalo „Literatûra“ turiná ir ideologijà: „Ðis þurnalas gyvenamuoju momentu sudaro þymø disonansà, nes jis nesvyruojamai pasisako prieð nacionalizmà ir perða socializmà bei internacionalizmà. Tatai darosi aiðku tik paþvelgus á „Literatûros“ bendradarbiø ir josios naudojamø autoriø sàraðà: Ant. Venclova, K. Korsakas-Radþvilas, doc. Augustaitis, Petras Cvirka, Teofilis Tilvytis, Salomëja Nëris, Julius Bûtënas, Romenas Rolanas, L. Fechtvangeris, M. Gorkis, P. J. Beranger, Kurtas Tuchovskis ir daug kitø. Jø tarpe nëra bent kiek deðinesniø paþiûrø atstovo: visi perdëm kairieji – net iki paèiø kraðtutiniausiø“ (iðskirta aut.). A. Povilaitis iðskyrë keturis ðio leidinio ypatumus: „1. Þurnalo ideologija nieku bûdu nesuderinama su mûsø tautos vienybës idealu, su pastangomis tautà, o ypaè jos priauganèià kartà, auklëti tautos meilës ir tautiniø tradicijø gerbimo principais. (...) 2. Þurnalas garbina socialistiðkai komunistiðkà ideologijà, pripaþindamas tik kairiosios pakraipos raðytojus ir juos pirðdamas skaitytojams. (...) 3. „Literatûra“ atvirai pagerbia komunizmà ir gërisi TSRS (Sovietø Sàjunga – aut. past.) (...) 4. Ir poezija „Literatûroje“ tarnauja tam paèiam tikslui“[31].

„Literatûra“ raðë, kad pasaulyje susikûrë du ideologiniai frontai. Pirmajame numeryje teigiama, kad „ðiø laikø didþiøjø idëjø turinys esanti kova, kova ne abstraktinëje plotmëje, bet miestø gatvëse ir laukuose tarp ginkluotø frontø. Vienas frontas siûlàs þmonijai visà ateitá, o antras – menkutes, seniai iðgyventas idëjas, o kartais net griuvësius, pelenus ir kraujà“. Anot VSD vadovo A. Povilaièio, Petras Cvirka straipsnyje „Kultûros gyvenimas ir raðytojai“, iðspausdintame antrajame „Literatûra“ numeryje, pranaðaudamas netolimas skerdynes, ragina kultûros darbuotojus, ypaè raðytojus, tuos „sielø inþinierius“, apsispræsti: „Su kuo?“ Mat ðiais laikais negali bûti ilgø pauziø. Panaðiø straipsniø „Literatûroje“ bûta ir daugiau: aktyviai komunizmo ideologijà skelbë poetai. S. Nëris bara „dëdes“, kad jie prikiðà jai, „kam ji nebûtus daiktus giedanti“. Todël jai ákyrëjæ tie priekaiðtai bei patarimai, ir ji kalba: „Pasisakysiu atvirai: seniai lieþuvis nieþti tà jø gyvenimà tikrai ryðkiom spalvom nupieðti“. T. Tilvytis atvirai raðo: „Þmogau, pasuk á kairæ þemës profilá!“[32] (iðskirta aut.).

VSD vadovas taip pat nurodë tiesioginius „Literatûros“ ryðius su kairiaisiais Vakarø raðytojais. Apþvelgdamas minëtus du „Literatûros“ numerius, A. Povilaitis nemaþai dëmesio skyrë Romenui Rolanui ir laiðkui, atspausdintam antrajame „Literatûros“ numeryje. Taip pat paminëjo ir ðio raðytojo straipsná „Sudie Gorkiui“. A. Povilaitis pabrëþia, kad R. Rolanas sielvartauja dël M. Gorkio mirties ir iðkelia jo nuveiktus darbus. VSD vadovas atkreipia dëmesá ir á raðytojo susiþavëjimà Sovietø Sàjunga, nes esà tik ji viena ávertinusi didá þmogø. Taip pat pateikiama R. Rolano charakteristika: „Þinomas yra R. Rolano sukomunistëjimas, o „Literatûra“ pasinaudoja jo vardu, pareikðdama pagarbà TSRS (Sovietø Sàjungai – aut. past.), kur (...) kuriamas naujas gyvenimas „lygybës ir socialinio teisingumo pagrindais“[33]. Apþvalgoje iðvardyti ir kiti recenzuojami ir skaitytojams perðami kairiøjø paþiûrø autoriai, tarp kuriø „në vieno ið deðiniøjø“: L. Feuchtwangeris, S. Luisas, Hansas Falada ir kiti. Ið to galima spræsti, kad „Literatûra“ orientavosi á þymiausius to meto, A. Povilaièio pasakymu, „sukomunistëjusius“ raðytojus.

Oficioze „Lietuvos aidas“ 1936 m. spalio pradþioje straipsnyje „Importuota ideologija“ V. Alantas priekaiðtavo „Literatûros“ autoriams, kad ðie dairosi ákvëpimo ne Lietuvos þemëje: „kad jie nekreiptø dëmesio á mûsø lietuviðkà gyvenimà, þinoma, to negalima pasakyti, – jie tà gyvenimà vaizduoja ið neigiamos pusës kaip ir pridera „paþangiesiems“ – taèiau jie á lietuviðkà tikrovæ þiûri pro tà paèià pasiskolintà ideologijà, kuri su mûsø gyvenimu nieko bendro neturi arba labai maþai (...) Taigi literatûrininkø skelbiama ideologija maitinasi tarptautiniais ðûkiais; tautinis principas jiems yra ne pagrindas, bet greièiau kliûtis tarptautiniam solidarumui siekti. Nieko negalima turëti prieð tautø solidarumà, bet tik tuo atveju, jei prie to einama per tautà, o ne prie tautos einama per tarptautiná solidarumà (...) Kai á tautiná klausimà þiûrima nuo Markso pjedestalo, tai tauta pasidaro nebe tikslas, bet priemonë kitam tikslui siekti (iðskirta aut.). Savaime suprantama, kad kuriant valstybæ tautiniais pagrindais, tokia paþiûra negali bûti priimtina“[34].

Dar grieþtesnës pozicijos „Literatûros“ atþvilgiu laikësi I. Tamoðaièio redaguojamas „Vairas“, paskyræs „Literatûros“ autoriø skelbiamos ideologijos kritikai straipsniø ciklà[35]. „Vairas“ be gailesèio pliekë kultûrbolðevikinæ þurnalo pozicijà bei jo bendraautorius, pirmiausia – VDU Humanitariniø mokslø fakulteto dekanà, „Literatûros“ redaktoriø prof. V. Krëvæ-Mickevièiø. Prie „Literatûros“ kritikos prisidëjo ir katalikø laikraðtis „XX amþius“, neigiamai vertinæs V. Krëvës-Mickevièiaus redaguojamo leidinio ideologinæ linijà[36] bei atspausdinæs karikatûrà (þr. 1 priedà), atspindinèià aðtrià „Vairo“ ir „Literatûros“ polemikà.

 

1 priedas

 

Ðaltinis: XX amþius. 1936, spalio 26, p. 8.

Autoriaus komentaras: katalikø sparno laikraðtis „XX amþius“ ðioje karikatûroje pavaizdavo 1936 m. vykusià aðtrià polemikà tarp kairiøjø leidþiamo þurnalo „Literatûra“ (red. prof. V. Krëvë-Mickevièius) bei tautininkø – „Vairas“ (red. prof. Iz. Tamoðaitis). Pavaizduoti skirtingoms ideologijoms atstovavæ leidiniø redaktoriai.

 

V. Krëvë-Mickevièius atmetë bet kokius kritikø kaltinimus. Po „Literatûros“ uþdarymo 1936 m. gruodþio pradþioje laikraðèiui „Lietuvos þinios“ teigë, kad nieko bolðevikinio „Literatûroje“ nebuvo ir ji neskleidë bolðevikinës ideologijos. Ið tikrøjø situacija buvo kitokia – Lietuvos komunistø partijos vadovybë, vykdydama VII Kominterno suvaþiavimo programà, komunistei M. Navikaitei (Meðkauskienei) pavedë prisidëti prie naujo literatûrinio ir prokomunistinio þurnalo, kuriame bendradarbiautø kairieji literatai, leidimo. Buvusi politinë kalinë M. Navikaitë, padedant VDU Humanitariniø mokslø fakulteto dekanui V. Krëvei-Mickevièiui, net buvo ádarbinta universitete. Jai buvo pavesta tvarkyti ir „Literatûros“ þurnalo finansinius reikalus[37]. Ið to galima spræsti, kad V. Krëvë-Mickevièius visiðkai pasitikëjo savo padëjëja. Glaudus M. Navikaitës bendradarbiavimas su dekanu vyko iki 1936 m. pabaigos[38].

Redaktorius V. Krëvë-Mickevièius, aktyviai gindamas leidiná, vis dëlto pritarë „Literatûros“ pasirinktai kultûrbolðevikinei linijai. Tai patvirtina tolimesnë jo ir „Literatûros“ bendradarbiø branduolio veikla. Iðryðkëja asmeninis V. Krëvës-Mickevièiaus nusistatymas prieð tautininkus, atstovaujanèius oficialiai A. Smetonos valdþios pozicijai, kurià jis pats vadino faðistine. Raðytojas taip pat kategoriðkai atmetë, kad „Literatûra“ bent kiek susijusi su komunizmu. Ið V. Krëvës-Mickevièiaus veiksmø ir pasisakymø aiðku, kad jo paties ir jo aplinkos tikslas – lygiuotis á jau minëtus Vakarø Europos raðytojus, sekti jø pëdomis, tai yra á kairæ, nors raðytojas to nepripaþino iki pat gyvenimo pabaigos. Þymus lietuviø poetas J. Aistis, apraðydamas susitikimà su V. Krëve-Mickevièiumi 1947 m. birþelio 6–9 d., teigë: „Dienas ir naktis praleidome besiðnekuèiuodami apie netolimà praeitá, dabartá ir ateitá. Ne, jis èia jautësi daræs gerà ir pozityvø darbà (...) Nieko padaryto kalbëdamas nesigailëjo, viskà darë sàmoningai ir jautësi daràs pozityvø ir patriotiná darbà, vadinasi, kaltë galëjo glûdëti tiktai pasàmonëje (iðskirta aut.)“[39].

Po pokalbio su V. Krëve-Mickevièiumi J. Aistis padarë iðvadà, tiksliai apibûdinanèià kultûrbolðevikø gretas: „O kiek tokiø dorø pilieèiø buvo uoliø kultûrbolðevizmo ðulø ir ramsèiø... Argi jie buvo tiktai opozicija prieð tautininkø reþimà? Ar nebuvo kaþkas daugiau? Labai abejoju... Ið to sektø, kad tai buvo tiktai naivumas, tiktai nenusimanymas, tiktai nesusivokimas, nesusigaudymas... Vieðpatie, atleisk jiems, nes neþinojo, kà daro...“[40].

Studentø draugija „Scientia“. VDU Humanitarinio mokslø fakulteto vadovybë nuo ketvirtojo deðimtmeèio vidurio, kaip minëta, ne tik leido kultûrbolðevikinius leidinius, bet ir globojo marksistinæ studentø istorikø draugijà „Scientia“. Draugija buvo áregistruota VDU 1936 m. gruodþio 12 d., o steigiamasis susirinkimas ávyko 1937 m. vasario 28 d.[41] Jà globoti sutiko pats Humanitariniø mokslø  fakulteto dekanas V. Krëvë-Mickevièius[42]. Kaip nurodoma Kriminalinës policijos sekimo agentûriniuose praneðimuose, pirmaisiais „Scientia“ draugijos veiklos metais vienas pagrindiniø steigëjø ir „varikliø“ buvo studentas J. Jurginis, prieð „Scientia“ ásteigimà kurá laikà sëdëjæs sunkiøjø darbø kalëjime uþ komunistinæ veiklà. Beje, sovietinëje Lietuvoje J. Jurginis tapo þymiu istoriku. Kriminalinës policijos sekimo agentûriniuose praneðimuose nurodoma, kad ðioje istorikø studentø draugijoje niðà rado jau priklausantys komunistø partijai ar atvirai „komunistuojantys“ studentai, Lietuvos ateitá siejæ su Sovietø Sàjunga. 1937 m. birþelio 17 d. ðiai organizacijai priklausë dvideðimt du asmenys, tarp kuriø buvo ir þydø. Atkreiptinas dëmesys, kad komunistuojanèiai studentø draugijai priklausë ir minëta komunistë M. Navikaitë (M. Meðkauskienë), Dmitrijus Gelpernas, Vladas Taurinskas, Juozas Jurginis ir kiti[43].

Apie „Scientia“ veiklà galima spræsti ið konkreèiø darbø. Ði istorikø studentø draugija pirmiausia siekë paminëti istorines sukaktis. 1937 m. kovo 20 d. VDU rûmuose „Scientia“ surengë Paryþiaus komunos minëjimà. Renginyje dalyvavo virð 40 þmoniø. Tarp jø, kaip nurodë Kriminalinë policija, buvo ir J. Jurginis. Minëjimà pradëjo draugijos pirmininkas Danielius Èaprackas, kuris, teigiamai ávertinæs komunos vaidmená, kovà, nemaþai dëmesio skyrë ir Ispanijos pilietiniam karui. Baigdamas kalbà pirmininkas papraðë, kad susirinkusieji pagerbtø atsistojimu visus uþ laisvæ kovojusius ir þuvusiuosius tiek Paryþiaus komunos, tiek ir tuos, kurie þûsta mûsø laikais. Susirinkusieji taip ir padarë[44]. Tø paèiø metø balandþio 9 d. „Scientia“ susirinkime D. Èaprackas skaitë paskaità „Ispanijos ávykiai istorijos ðviesoje“, kurios klausësi apie 40 klausytojø. Kaip nurodoma Kriminalinës policijos agentûriniame praneðime, prelegento paskaita parengta ið marksistiniø knygø nuotrupø. Paskaitos kryptis esà buvo marksistinë ir prieðtikybinë. Daug kalbëta, kaip Ispanijos valstieèiai ir darbininkai ávairiais laikais kovojo prieð burþuazijà, kaip ji nesugebëjo valdyti kraðto. Esà ji malðino darbininkø ir valstieèiø streikus. Po prelegento pasisakymo J. Jurginis teigë, kad praneðime pasigedo þiniø apie dabartinius ávykius Ispanijoje, bei pareiðkë, kad kitame susirinkime jis skaitys referatà „Materialistinis metodas istorijoje“[45]. Po savaitës J. Jurginis skaitë savo þadëtàjá praneðimà, kiek pakeitæs jo pavadinimà – „Materialistinë pasaulëþiûra á istorijos ávykius“. Kauno komendanto nutarimu J. Jurginá „uþ kirðinimà visuomenës“ 1937 m. birþelio 23 d. nutarta nubausti tris mënesius kalëjimo[46]. Pasitraukus J. Jurginiui, o vëliau iðvykus á Ðvedijà, „Scientia“ draugijos komunistinë veikla VDU nebuvo uþdrausta.

Artëjant okupacijai, á „Scientia“ renginius, be studentø, nuolat rinkdavosi ir kai kurie VDU profesoriai. Taip pat paskaitas skaitë ir gerai þinomi visuomenëje kairiøjø paþiûrø inteligentai – L. Gira, P. Pakarklis ir kiti. Kaip pavyzdá galima pateikti 1940 m. kovo 10 d. „Scientia“ draugijos surengtà paskaità, ávykusià Kaune, Ateitininkø salëje, kurioje dalyvavo ir kûrinius skaitë V. Krëvë-Mickevièius, K. Korsakas-Radþvilas, V. Venclova, P. Cvirka, A. Rûkas, K. Boruta, J. Kruminas, J. Ðimkus, Baltaûsis. Kaip nurodoma agentûriniame parneðime, renginyje taip pat dalyvavo nemaþai darbininkø ir komunistø partijos nariø, kurie apie ðá vakarà kalbëjo su pasitenkinimu.

 

Legalûs kultûrbolðevizmà propaguojantys spaudiniai
1940 m. balandþio 13 d. Spaudos ir draugijø skyriaus vadovas D. Stankûnas savo „Pro Memoria. Spaudos tvarkymo ir jos prieþiûros reikalu“ nemaþai vietos skyrë kairiøjø spaudiniams bei nurodë atskirus pavyzdþius, á kuriuos Lietuvos valdþia turëtø kreipti daugiau dëmesio. D. Stankûno teigimu, „mûsø gyvenimo neigiamybiø këlimas, ypaè kairiøjø sroviø spaudoje eina labai toli ir neretai jis siejamas su kaltinimu esamos santvarkos, pavaizdavimu kaþkokios laisvës stoka bei skatinimu prie kovos. Pasitaiko taip pat ir gana atviro komunizmo garbinimo. Ðitokiø tendencijø ypaèiai gana daþnai pasitaiko dailiojoje literatûroje ir publicistikoje. Gal bût taip yra dël to, kad dailiojoje literatûroje visa tai yra perkeltoje prasmëje, bet visiems suprantamai pasakyta. Spaudos prieþiûrai su dailiàja literatûra yra sunku kovoti. (...) Socialinëje srityje stengiamasi ypatingai iðkelti ir tariamà pas mus socialinæ nelygybæ, valdininkø socialiná ir ekonominá pranaðumà, lyginant jas su kitais visuomenës sluoksniais, ypaè ûkininkais ir darbininkais; noras neva tai kelti ir ginti darbininkø ir ûkininkø interesus“ (orig. pabr. D. S. – aut. past.)[47].

Vien 1940 metø sausio, balandþio laikotarpyje buvo sukonfiskuota 10 dailiosios literatûros bei publicistikos neperiodiniø leidiniø: romanø – 3, noveliø rinkiniø – 2, kalendoriniø – 3, publicistikos – 1, eilëraðèiø rinkinys – 1.

Turint galvoje, kad dailiosios literatûros bei publicistikos neperiodiniø leidiniø per metus iðleidþiama 500–600 arba á mënesá apie 40, tai per nepilnus 4 mënesius sukonfiskuoti 10 leidiniø – yra labai daug“[48].

Ið to galima daryti iðvadà, kad A. Smetonos valdþia buvo gerai informuota apie tikràjà legaliø spaudiniø padëtá, leidëjus, konkreèius autorius. Taèiau padëtis menkai pasikeitë. Tai rodo konkretûs nuo ketvirtojo deðimtmeèio vidurio Lietuvoje leisti legalûs spaudiniai, kuriose gausu D. Stankûno aptartø tendencijø.

Nuo ketvirtojo deðimtmeèio vidurio kultûrbolðevizmas Lietuvoje, be ankstesnëje dalyje aptartø pagrindiniø kultûrbolðevizmo centrø, buvo skiepijamas per kairiøjø paþiûrø inteligentijos leistus legalius periodinius leidinius, taip pat literatûros kûrinius – romanus, apysakas, poezijà. Daþnai tokiø kûriniø iðtraukas bei palankias recenzijas spausdindavo kairieji periodiniai leidiniai: „Kultûra“, „Lietuvos þinios“, „Moksleivis“, „Literatûra“, „Proðvaistë“, „Moksleiviø varpai“, „Varpas“, „Laisvoji mintis“, „Dienovidis“, pastarasis – nuo 1940 m. pradþios, perëmus leisti Lietuviø raðytojø draugijai (toliau – LRD). Neretai ðiuose leidiniuose bendradarbiavo tie patys asmenys. Be jau aptartos „Literatûros“, ketvirtojo deðimtmeèio viduryje iðsiskyrë uþdraustos Lietuvos jaunimo sàjungos (toliau – LJS) vadovybës nariø leidþiamas þurnalas jaunimui „Mûsø jaunimas“, ëjæs nuo 1936 m. pabaigos iki 1940 m. vasario mënesio. Ið ðiame leidinyje patalpintø publikacijø galima atkurti kairiøjø inteligentø veiksmus bei nuotaikas ketvirtojo deðimtmeèio antroje pusëje. „Mûsø jaunimas“, skirtingai nei kiti kairiøjø leidiniai, istoriografijoje nëra iðsamiau aptartas, todël ðioje dalyje jam skirtas pagrindinis dëmesys. Kitø kairiøjø spaudiniø, atsiþvelgiant á publikacijos apimties ribotumà, pateikiamos tik tendencijos, kurios leidþia susidaryti bendrà vaizdà.

Periodiniai leidiniai. LJS du kartus per mënesá leidþiamame leidinyje daugiausiai raðë radikaliai kairiøjø paþiûrø LJS vadovybës nariai bei kiti kairiøjø paþiûrø inteligentai: P. Keþinaitis, J. Paleckis, J. Vaiðnoras, V. Knyva, J. Bûtënas, T. Zaleckis. Nors jame neraðë þymiausieji kairieji raðytojai, apie juos atsiliepiama teigiamai. Ðia tematika straipsniø ciklà pateikë raðytojas J. Bûtenas. Autorius, be V. Kudirkos ir Þemaitës, á pirmas gretas iðkëlë pirmuosius lietuviø proletarinius raðytojus bei kritinio realizmo atstovus. J. Bûtënas nurodë, kad „pravartu paþinti tuos mûsø idëjinius vadovus, kurie savo kûryba ryðkina gyvenimà, kurie savo intuicija, nuojauta rodo kelius á skaidresná gyvenimà (iðskirta aut.)“[49]. Ið to galime spræsti, kad per þymiausiøjø kairiøjø raðytojø biografijas ir kûrybà lietuviø jaunimui buvo formuojami ateities gyvenimo idealai. Aptardamas kairiuosius raðytojus, J. Bûtënas pateikë atskirus pastarøjø kûrybos fragmentus, kuriuose akcentuojamos komunistams artimos idëjos: socialinë lygybë, iðkeliama liaudis ir jos vargai, raginama kovoti prieð santvarkà, net imtis kerðto prieð savo skriaudëjus. J. Bûtëno teigimu, „visø paþangiøjø autoriø, ypaèiai poetø didelis savas mokytojas yra Julius Janonis (1896–1917) (iðskirta aut.). (…) Julius Janonis – darbo þmoniø dainius. Darbininkas – didþiausia jo eilëraðèiø tematika. (…) Savo idëjiniu spalvingumu Julius Janonis mûsø naujoje poezijoje iðsiskiria ið kitø savo amþininkø poetø“[50]. J. Bûtënas pateikë ir J. Janonio eilëraðèiø iðtraukø: „Et! Kad skurdo nusikraèius! / Kad bent syká nebemaèius / Pikto vanago nagø! / Pusæ amþiaus atiduoèiau, / Jei tik kità iðvaduoèiau / Ið nelaimës ir vergø“[51]. Kitoje vietoje sakoma: „jisai ragina darbininkus kovoti, jis ir apdainuoja juos kovojanèius: „Geruoju negausim mes nieko: / Mes laimæ pasieksim per kovà; / Todël negailëdami vieko; / Mums Marksas tebus uþ vadovà (iðskirta aut.)“[52]. Pabaigoje J. Bûtënas nurodë, kodël iðsiskiriantis ið kitø naujojoje poezijoje ir brangus J. Janonis: „Neieðkodamas formos naujybiø, tenkindamasis maironiðka eilëdara, suteikæs betgi savo eilëraðèiams tirðtà idëjingumà, jisai kreipë ir tebekreipia visø mûsø literatûros mëgëjø dëmesá. Juo labiau jisai artimas ir brangus tai klasei, kurios norus ir troðkimus iðreiðkë savo kûryboje“[53].

J. Bûtënas nemaþai vietos skyrë raðytojui K. Borutai: „Kazys Boruta kaip poetas lietuviø literatûron áraðë savo vardà neiðnaikinamomis raidëmis. Liaudies tragizmo apdainavimas, kovos ðûkiø këlimas, poeto ir minios ðûkiø këlimas, poeto ir minios santykiai, – pagrindiniai Kazio Borutos poezijos motyvai. Jisai kûrybiðkai yra vienas pagrindiniø mûsø moderniosios, paþangiosios poezijos ðulø“[54].

Kitame straipsnyje J. Bûtënas pristatë vienà þymiausiø kultûrbolðevizmo skelbëjø A. Venclovà bei iðkëlë jo nuopelnus: „Savo apysakose Antanas Venclova svarbiausiai pasireiðkia kaip burþuazijos, miesèionizmo pûvanèio gyvenimo vaizduotojas. Þmonës, daugiausia valdininkai, direktoriai gyvena tuðtumu, neturi jokiø aukðtesniø gyvenimo tikslø, kaip tik tenkinti turto ir garbëtroðkos geidulius. (…) Ið Antano Venclovos plunksnos dar tenka laukti daugiau literatûriniø darbø, nors geriausià laiko dalá jam atima mokytojo darbas“[55]. Atitinkamai ávertintas P. Cvirka[56].

Bûsimasis Liaudies vyriausybës vadovas J. Paleckis straipsnyje „Rainis – laisvës kovotojas“ aukðtai ávertino Rainio revoliucinius eilëraðèius, keletà jø, iðvertæs ið latviø kalbos, pateikë skaitytojams. Iðskirtinas eilëraðtis „Moderniðkoji inteligentija“, kurio vienas ið posmø skamba revoliucingai: „Bet greit smarki, galinga / Nauja srovë atpûs, / Paðalins ji ið kelio / Ir þemën perblokð jus“[57].

Panaðiø pavyzdþiø gausu leidinyje „Mûsø jaunimas“. Tad po 1940 m. Lietuvos okupacijos J. Bûtëno ir kitø iðvardytø kairiøjø raðytojø kûriniai tapo privalomi visiems. Anot literatûros kritiko Vytauto Kubiliaus, „lietuviø realizme ryðkëjo orientacija á socializmo pozicijas, kuri netrukus tapo privaloma visai literatûrai, ávedus Lietuvoje sovietiná reþimà“[58].

„Mûsø jaunimas“ pristatydavo literatûros vakarus, kuriuose dalyvaudavo tik kairieji inteligentai, skelbdavo jø pasisakymus. 1939 m. geguþës 5 d. „Mûsø jaunimo“ redakcija surengë Didþiosios Prancûzijos revoliucijos 150-meèio minëjimà. J. Paleckis Prancûzijos revoliucijos ávykius sugretino su gyvenamàja epocha, iðkëlë komunistinæ santvarkà. Esà faðizmas yra kilæs „kaip reakcija prieð Sovietø Sàjungoj vykstantá proletarinës revoliucijos procesà. Toji revoliucija yra tiesioginis tæsinys ir naujas etapas þmonijos paþangos kovoj. Ji savo uþdaviniu yra pastaèiusi prancûzø revoliucijos iðkeltiem principam padëti naujus materialistinius pagrindus, pagrásti juos visiðkai nauja santvarka. Mes esam perdaug arti prie tos revoliucijos, kad galëtume visi lygiai ávertinti. Bet objektyvumo perspektyvoj aiðkiai galima pastebëti kaip tos revoliucijos savo idëjom viena su kita susisiekia, vien kità papildo (iðskirta aut.).

1939 m. lapkrièio 23 d. „paþangiøjø“ jaunimo þurnalø – „Ðtraln“ („Spinduliai“ –þurnalas þydø kalba) ir „Mûsø jaunimo“ – iniciatyva surengtas antrasis bendras lietuviø ir þydø raðytojø literatûros vakaras, kuriame dalyvavo ir kûrinius skaitë: V. Krëvë-Mickevièius, K. Boruta, J. Baltuðis, P. Cvirka, K. Jakubënas, Jelinas, Ch. Jelinas, Kaplanas, J. Kruminas, Kunickis, Lacmanas, Matisas, Mairavièius, A. Rûkas, Ðmerkovièius, Umru, Bërentas, Þilionis ir kiti[59]. Ðis vakaras iðsamiai aptartas atskiroje P. Cvirkos sekimo byloje. VRM Kriminalinës policijos valdybos agentûriniame praneðime teigiama, kad prelegentai buvo prieðiðki rasizmui ir aiðkiai simpatizavo komunizmui. Tai atsispindi ið pasisakiusiøjø temø. G. Zimanas kalbëjo, kad „kas, kad ûþia svetimi vëjai, ðëlsta ir dûksta svetimos jëgos, taèiau naujieji laikai viskà nugalësià“. 1939 m. „Mûsø jaunime“ A. Antanaièio straipsnio „Kolektyvinës paskaitos apie SSSR“ pradþioje buvo atspausdintas bûsimos Liaudies vyriausybës teisingumo ministro teisininko P. Pakarklio paskaitos fragmentas: „Reikia kovoti prieð gandø skleidimà apie SSSR! (Sovietø Sàjungà – aut. past.) To reikalauja mûsø valstybës interesai, mûsø tautos interesai, to reikalauja tikrasis patriotizmas! (iðskirta aut.)[60]“. Remiantis ðiais þodþiais, galima daryti iðvadà, kad kairieji Lietuvos okupacijos iðvakarëse tapo Sovietø Sàjungos gynëjais lietuviø visuomenëje, aklai pasitikëjo sovietø skelbiama propaganda. Ðá teiginá geriausiai patvirtina kairiøjø inteligentø reakcija á Lenkijos valstybës þlugimà 1939 m. rugsëjo mënesá bei reakcija á tø paèiø metø spalio mënesá sudarytà Lietuvos ir Sovietø Sàjungos Savitarpio pagalbos sutartá, kuria Vilniaus kraðtas perduotas Lietuvai.

1939 m. rugsëjo 30 d. þlugus Lenkijai bei Sovietø Sàjungai priartëjus prie Lietuvos, atspausdinamas straipsnis (be autoriaus) „Kuriuo keliu“, kurio pabaigoje buvo ir tokie sakiniai: „Mes atviromis akimis þiûrime á didþiøjø tautø tarpe vykstanèià tragedijà ir nagrinëjame veiksnius, kurie ðià tragedijà iððaukë. (…) Kas kaltininkai visos tos netvarkos, viso to socialinio chaoso? Jaunimas gali dràsiai atsakyti: – Dël to mes nesame kalti. Visa tai parengë tie, kuriems rûpi turtai, garbë. (…) Mûsø paskirtis – prisidëti prie organizavimo naujos epochos, kurios iðvakarëse mes gyvename. Mûsø kelias – laisvës kelias (iðskirta aut.)[61]“.

Buvusios LJS vadovybës bei kairiøjø raðytojø poþiûrá á to meto ávykius, pirmiausia – Lenkijos kapituliacijà, Sovietø Sàjungà, atskleidþia 1939 m. spalio antroje pusëje iðspausdintas vieno ið LJS vadovo V. Knyvos straipsnis apie ukrainieèiø raðytojà Tarasà Ðevèenkà, minint 125-àsias jo gimimo metines. V. Knyva raðo: „Akivaizdoje dideliø istoriniø ávykiø, ðiandien, kada per 20 metø, lenkø ponø kankinta ir valdyta Ukrainos dalis prisijungia prie laisvos Socialistinës Sovietø Ukrainos Respublikos, kada visa Ukraina sudarë vienà nacionaliniai valstybiná vienetà (iðskirta aut.)“[62].

V. Knyva taip pat vertino Vilniaus kraðto atgavimà ið sovietø: „Tragedija, kuri ðá rudená iðtiko lenkø tautà ir sugriovë ponø valstybæ, ukrainieèiams atneðë laisvæ. Ðevèenkos lûkesèiai iðsipildë. Spalio 26 d. Ukrainos tautos atstovø susirinkimas Lvove nutarë þemæ iðdalyti tiems, kurie jà savo prakaitu ir krauju laistë, kurie jà savo rankomis per amþius dirbo ir kurie ðimtmeèius dël tos þemës kovojo ir þuvo. Laisvai praðneko ukrainieèiø liaudis savo gimtàja kalba, atidarë mokyklas, iðleido laikraðèius, knygas ir uþtraukë pergalës dainas. Tiek kentëjusi ukrainieèiø tauta atgimë, ásijungë á Socialistiniø Sovietø Respublikø tautø ðeimà, kurioje bendromis jëgomis kurs ðviesesnæ savo ir kitø tautø ateitá (iðskirta aut.).

Mes, lietuviai, suprantame tà gilø dþiaugsmà, kuriuo gyvena ðiandien iðlaisvinta Ukraina, nes juk ir mûsø broliai pavergtoj Vilnijoj lenkø ponø paniekà ir smûgius kentëjo, nes juk ir mûsø broliai beveik tà paèià dienà pergyveno dþiaugsmo valandas, kad Vilnijos þemë prie savo kraðto gráþo, kada lietuviðkas þodis joje suskambëjo. Ir lietuvis artojas laukë dienos, kada Vilnijos þemë bus jam atiduota, kada ne iðtvirkusi dvarponija, o tikroji liaudis savo triûso vaisius sau naudos ir savo kraðto gerovei kurs“[63].

Ið to galima daryti iðvadà, kad radikalûs kairieji inteligentai teigiamai vertino Lenkijos þlugimà, o Sovietø Sàjungos veiksmuose – dalies iki tol Lenkijai priklaususiø Ukrainos þemiø „iðvadavime“ – áþvelgë taikos, liaudies gerovës garantà. Taip pat palankiai vertintas ukrainieèiø þemiø prijungimas prie Sovietø Sàjungos, tai traktuojama kaip „iðsivadavimas nuo ponø“, „suteikimas liaudþiai taip trokðtamos laisvës“. Sovietø Sàjunga vertinta kaip laisva jungtiniø valstybiø sàjunga, kuri valdoma demokratiniais pagrindais. Iðkyla klausimas: ar ne tokiø nuostatø laikytasi 1940 m. pirmomis okupacijos savaitëmis? Negalima tiksliai atsakyti, taèiau radikalus ir palankus poþiûris á sovietus, jiems prijungiant dalá Ukrainos prie Sovietø Sàjungos, leidþia daryti iðvadà, kad priklausymas ðiai imperijai turëjo garantuoti liaudies gerovæ Lietuvoje bei neva uþtikrinti saugumà nuo kitø valstybiø.

Bûsimasis Liaudies vyriausybës Ministro Pirmininko pavaduotojas ir uþsienio reikalø ministras V. Krëvë-Mickevièius taip pat palankiai vertino Raudonosios armijos águlø ávedimà Lietuvoje 1939 m. spalio mënesá, pasitikëjo sovietais[64].

Beveik visuose iðvardytuose kairiøjø leidiniuose á pirmà vietà iðkelta sovietø proletarinë literatûra. Iðskirtinë vieta suteikta 1936 m. vasarà mirusiam sovietø raðytojui Maksimui Gorkiui. Europoje atsirado M. Gorkio kultas, vadinamasis gorkizmas. M. Gorká aukðtai vertino ir kultûrbolðevizmo propaguotojai Lietuvoje, itin populiarus jis buvo tarp kairiøjø paþiûrø jaunimo. Þurnalai „Moksleivis“, „Mûsø jaunimas“ nuo 1936 iki pat 1940 m. okupacijos M. Gorkiui skyrë iðskirtinæ vietà. „Moksleivis“ apie M. Gorká raðë: „mirë didis þmogus, didis darbo þmoniø draugas Maksimas Gorkis. Jis buvo didþiausias ir garsiausias dabartinës Rusijos (Sovietø Sàjungos – aut. past.) ir, apskritai, viso pasaulio proletarinis raðytojas (iðskirta aut.). (...) Gorkio gyvenimas labai ádomus ir pamokantis, tad mes per kelis numerius já plaèiau apraðysim. Be to, supaþindinsim su jo kûryba“[65]. VSD vadovas A. Povilaitis, apþvelgdamas þurnalà „Moksleivis“ (Nr. 8–9), raporte vidaus reikalø ministrui praneðë, kad daug vietos yra skiriama M. Gorkiui, kuris vaizduojamas „kaip kovotojas, kaip jis verþæsis á naujà gyvenimà, á laisvæ, lygybæ, naujà pasaulá, kur esàs daug kur minimas jo raðtuose“. M. Gorkio gyvenimas esàs veidrodis, rodàs tikràjá carinës Rusijos veidà ir þmoniø kovas jam reformuoti. VSD vadovas daro iðvadà, kad „Moksleiviui“ terûpi laisvë, lygybë, brolybë, bet niekur nepasakyta apie tautybæ: „svarbiausioji ir dabartiniais laikais kone þalingiausioji ðio þurnalo tendencija kaip tik ir yra jo internacionaliðkumas. Visame þurnale neuþtinki patriotiniø motyvø, beveik niekur nekalbama apie tëvynës meilæ, apie gimtàjá kraðtà (...) idealai kosmopolitinio pobûdþio“[66]. Atsiþvelgdamas á A. Povilaièio pastabas, vidaus reikalø ministras þurnalà uþdraudë[67].

Susidarë paradoksali situacija. Tarpukariu Lietuvos cenzûra, kovodama prieð komunizmo propagandà spaudoje, sudarinëjo ðalyje draudþiamø platinti spaudiniø sàraðus. Nuo 1930 m. sausio 1 d. iki 1935 m. rugpjûèio 28 d. uþsienyje spausdintø ir Lietuvoje neleistø platinti knygø sàraðe daþnai figûravo rusø autoriø pavardës – M. Gorkis, V. Majakovskis, S. Marðakas, L. Oðaninas[68]. Minëtame sàraðe buvo ir lietuviø autoriø, pvz.: „Biliûno Jono biografija. – V. Kapsukas; Eilës. – Janonis; Juliaus Janonio raðtai. – Julius Janonis“[69]. Nuo 1936 m. birþelio iki rugsëjo 1 d. Lietuvoje neleista platinti M. Gorkio knygos „Rinktiniai raðtai“, iðleistos tais paèiais metais Minske[70]. Nuo ketvirtojo deðimtmeèio antrosios pusës M. Gorkio ir kitø þymiausiø sovietø proletarø autoriø kûriniai bûdavo atvirai reklamuojami ir rekomenduojami lietuviø visuomenei legaliuose kairiøjø leidiniuose. Antai nuo 1937 m. pradëtame leisti literatûriniame almanache „Proðvaistë“, kuriame bendradarbiavo V. Krëvë-Mickevièius, S. Nëris, A. Venclova, S. Anglickis, P. Galaunë, J. Kruminas, K. Korsakas, V. Montvila, P. Cvirka, J. Baltuðis ir kiti, paskutiniame puslapyje skaitytojams buvo pateikiami rekomenduotinø skaityti kairiøjø raðytojø veikalø sàraðai.

Analogiðkas idëjas skelbë 1939 m. pradëtas leisti jaunimui skirtas þurnalas „Mûsø varpai“. Pirmame leidinio numeryje raðoma: „Ðtai „Moksleivio“ vietoje gimsta „Moksleiviø Varpai“, kurie yra pasiryþæ eiti tokiu pat keliu. Sunkieji laikai jau yra praëjæ. Juos istorija smulkmeniðkai ávertins. „Moksleiviø Varpai“ tokio likimo, kaip „Moksleivis“, tikrai nesulauks“[71]. Ðiame leidinyje raðë J. Jurginis, E. Mieþelaitis, Alb. Knyva, T. Zaleckis, J. Vaiðnoras, J. Bûtënas ir kiti. Jie taip pat bendradarbiavo nuo 1940 m. pradëtame leisti þurnale „Varpas“. Paradoksalu tai, kad reþimas, dar 1936 m. uþdraudæs „Moksleivá“, jam vël davë leidimà atnaujinti veiklà. Tiesa, kiek kitu pavadinimu. Tai rodo nenuoseklià Lietuvos valdþios kovà su kultûrbolðevizmu. „Moksleiviø varpuose“ gausu straipsniø, kuriø tonas ir turinys beveik niekuo nesiskyrë nuo spausdintø „Mûsø jaunime“. Ðiuos þodþius patvirtina naujojo leidinio bendradarbiai, kuriø dalis aktyviai raðë á kitus kairiuosius leidinius.

Ið kairiøjø leidiniø iðsiskyrë valstieèiø liaudininkø dienraðtis „Lietuvos þinios“. 1936 m., uþdraudus politines partijas, „Lietuvos þinios“ iðlaikë ankstesnæ ideologinæ linijà, atstovavo tradicinei kairei. „Lietuvos þinios“ aukðtai vertino kairiøjø paþiûrø menininkø kûrybà, spausdindavo jø nuotraukas, imdavo interviu. Pastarieji ið dalies ðiame laikraðtyje galëjo iðsakyti savo poþiûrá svarbiausiais to meto gyvenimo klausimais, pabrëþdami savo kairiàsias nuostatas. 1937 m. sausio pradþioje A. Venclova, duodamas interviu dienraðèiui „Lietuvos þinios“, atvirai teigë: „Að stengiuos bûti gryniausias realistas. (...) Dþiaugiuos, kad daugelis mûsø prozaikø suka á realizmà ir á tikrovæ. Nemaskuoti tikrovæ – tai þadinti geresnio gyvenimo ilgesá“. Taip pat pabrëþia, kad labiausia ið lietuviðkø autoriø vertina Donelaitá, Þemaitæ, V. Krëvæ-Mickevièiø. Ið pasaulietiniø literatûros autoriø, autoriaus teigimu, „pritrenkianèio áspûdþio padarë Balzakas, Floberas, Dreizeris, Gorkis, Puðkinas ir kiti, kuriems registruoti reikëtø daug vietos“[72]. „Lietuvos þinios“ palankiai vertino kairiøjø leidinius; teigiamai atsiliepta ir apie 1937 m. pasirodþiusià pirmàjà „Proðvaistës“ knygà: „Jau jame dalyvaujanèiø raðytojø vardai rodo svarø almanacho turinio pobûdá“.

Katalikø sparno atstovas Stasys Yla 1937 m. iðleistoje knygoje „Komunizmas Lietuvoje“ pagrástai baiminosi, kad bolðevizmo idëjos Lietuvoje plinta per lietuviø literatûrà: „Dar blogiau su groþine kultûrbolðevikine literatûra – beletristika. Mûsø visuomenë jos atþvilgiu visiðkai dezorientuota. Ðità dezorientacijà áneða nelemta paèiø mûsø literatø sudaroma opinija, kad svarbu stilius, forma, o ne turinys. (...) Tur bût, ðito paèiø mûsø literatø vienpusiðkumo suklaidinti, kai kurie mûsø knygø leidëjai ëmë premijuoti neabejotinai kultûrbolðevistinio turinio romanus“[73]. Daroma iðvada, kad tokiø veikalø premijavimas tik dar labiau skatina visuomenæ domëtis kultûrbolðevistinëmis idëjomis. Nereiktø, rodos, uþmirðti, kad juo graþesne forma ðitos idëjos iðreikðtos, juo didesnæ átakà daro á skaitytojus ir juo greièiau juos padaro komunizmo simpatikus[74]. Tuo laikotarpiu lietuviø literatûroje ásigalëjæs kritinis realizmas, lietuviø literatûros istoriko Vytauto Kubiliaus teigimu, garantavo jai masiná skaitytojà bei þiûrovà, trokðtantá atpaþinti kûrinyje savo gyvenamàjá laikà ir patá save[75]. Realistiniai kûriniai, kuriuose gausu komunizmui artimø idëjø, lietuviø visuomenëje buvo plaèiai skaitomi ir turëjo nemaþos átakos, pirmiausia formuojantis skurdþiau gyvenanèiøjø pasaulëþiûrai. Èia neuþtektø vietos pateikti visus kairiøjø paþiûrø raðytojø kûrinius ir juos pristatyti. Didþioji jø dalis paraðyta pagal Sovietø Sàjungoje iðpopuliarëjusius metodus. Klasikinis pavyzdys galëtø bûti P. Cvirkos 1935 m. paraðytas romanas „Þemë maitintoja“. Ðiame kûrinyje neigiamai vertinama Lietuvos valdþios ávykdyta þemës reforma, pateikiamas skurdus kaimo þmoniø gyvenimas, iðkeliami jø vargai, kuriø dar daugiau atsirado ketvirtojo deðimtmeèio viduryje. Kaip tik tuo metu ir kilo ûkininkø streikai Suvalkijoje ir Dzûkijoje.

2002 m. istorikas S. Atamukas interviu laikraðèiui „Akiraèiai“ nurodë prieþastis, kodël ketvirtajame deðimtmetyje ryþosi ástoti á komunistø partijà. Jo teigimu, tam lemiamos reikðmës turëjo P. Cvirkos kûrinys: „Mano paþiûros brendo siauèiant pasaulinei ekonominei krizei, Hitleriui paëmus valdþià Vokietijoje, aðtrëjant faðizmo, rasizmo ir karo pavojui. 1934 m. pabaigoje sutikau stoti á pogrindiná komjaunimà. Tai buvo susikaupusiø jaunatviðkø socialistiniø idealistiniø jausmø padarinys. Juos 1935 m. dar labiau paskatino Petro Cvirkos romanas Þemë maitintoja ir antivyriausybinis Suvalkijos bei Dzûkijos valstieèiø streikas, susidorojimas su jo dalyviais. Tuo metu su jokia marksistine-leninine literatûra nebuvau susipaþinæs. (...) 1939 m. pabaigoje Dimitravos stovykloje susipaþinau su Justu Paleckiu. (…) Brendo mano socialistinë ir internacionalistinë pasaulëþiûra“[76].

P. Cvirkos romanas „Þemë maitintoja“ buvo teigiamai ávertintas paèiame didþiausiame sovietø literatûros teorijos ir kritikos mënesiniame þurnale „Literaturnyj kritik“. 1937 m. net penkiuose minëto leidinio numeriuose A. Kazarinas nurodë, kad P. Cvirka nenutolæs nuo Lietuvos liaudies, moka jos gyvenimà iðreikðti ryðkiais meniðkais vaizdais. Jo romane esà aiðkiai parodytos socialistiðkos tendencijos. Baigdamas kritikas paþymëjo: „Reikia manyti, kad ateityje Cvirka sugebës paraðyti dar ryðkesniø kûriniø ið Lietuvos liaudies gyvenimo“[77]. Lietuviðkoje spaudoje buvo ádëta þinutë, kad Sovietø Sàjungos Raðytojø draugija romano „Þemë maitintoja“ autoriui skyrë 25 000 rubliø premijà[78]. Kaip nurodo P. Cvirkos biografijos autorius Petras Braþënas, P. Cvirka vietoj honoraro uþ rusiðkà vertimà 1938 m. birþelio–rugpjûèio mënesiais kartu su þmona gyveno Jaltos raðytojø kûrybos namuose, lankësi Sevastopolyje, Odesoje, Kijeve, o parvykæs palankiai nuðvietë tenykðtá gyvenimà[79]. Tokios vieðnagës Sovietø Sàjungoje dar labiau sustiprino ten apsilankiusiø kairiøjø raðytojø prosovietinæ orientacijà, kai kada net komunistinius ásitikinimus. Tà patvirtina 1938 m. spalá P. Cvirkos raðytas laiðkas sovietø Raðytojø sàjungos Uþsieniø komisijos sekretoriui M. Apletinui: „Nors praslinko jau trys mënesiai, kai gráþome ið Tarybø (Sovietø – aut. past.) Sàjungos, bet að ir dabar tebegyvenu tos kelionës áspûdþiais. Jûsø nuostabios ðalies þmoniø mums parodytas nuoðirdumas ir visa eilë tokiø jaudinanèiø áspûdþiø, kuriuos mes patyrëme Maskvoje, Jaltoje, Odesoje, Kijeve, niekad neiðblës man ið atminties. Nekantriai laukiu to meto, kada vël galësiu nuvaþiuoti pas Jus“[80]. P. Cvirka dar 1937 m. spaudoje pripaþino, kad tautininkø reakcijà iðsakæs literatûros kritikas Stepas Vykintas, vertindamas kûriná „Meisteris ir sûnûs“, „mane apðaukë regresuojanèiu“[81]. Lietuvos valdþia ir vëliau leido P. Cvirkai su þmona apsilankyti Sovietø Sàjungoje.

Sovietai apskritai stengësi savo spaudoje, ypaè prieð Lietuvos okupacijà, skelbti teigiamø atsiliepimø apie kairiuosius lietuviø literatus. „Mokslo“ knygynas Kaune buvo pagrindinis Sovietø Sàjungoje leidþiamø knygø ir spaudiniø atstovas. 1939 m. spalio mënesá, po Savitarpio pagalbos sutarties tarp Lietuvos ir Sovietø Sàjungos pasiraðymo, ðis knygynas pradëjo leisti informaciná leidiná „Knygø lentyna“, kuriame, be bibliografiniø þiniø, iðspausdinti ir trumpi straipsniai apie Sovietø Sàjungà, jos raðytojus ir menininkus. Kaip nurodyta agentûriniame praneðime, minëtuose leidiniuose pasitaiko straipsniø ir apie Lietuvos raðytojus, daugiausia apie taip vadinamus „paþangiuosius“ – V. Krëvæ-Mickevièiø, P. Cvirkà ir kitus. Tokiø informaciniø biuleteniø 1939 m. iðëjo trys, o 1940 m. – keturi numeriai[82]. Kairiøjø raðytojø propaganda atvirai sustiprëjo po 1940 m. birþelio 15 d.

 

Iðvados

1. Kultûrbolðevizmo propagandos sëkmæ Europoje ir Lietuvoje lëmë keletas prieþasèiø: didþioji ekonominë pasaulinë krizë ir nusivylimas kapitalistine santvarka, ðovinistinë Vokietijos uþsienio politika kitø valstybiø atþvilgiu bei ekonominis pakilimas Sovietø Sàjungoje.

2. Lietuvoje didelës átakos turëjo ir nepriekaiðtingi Lietuvos ir Sovietø Sàjungos tarpvalstybiniai santykiai, lëmæ „Lietuviø draugija TSRS tautø kultûrai paþinti“ ákûrimà, ir ypaè nusivylimas autoritariniu A. Smetonos reþimu, ávedus grieþtà cenzûrà, suvarþius kitas demokratines teises, panaikinus parlamentinæ sistemà.

3. Susidariusia politine padëtimi Lietuvoje naudojosi sovietø diplomatai ir Lietuvos komunistø partija, átraukdami kairiuosius inteligentus, raðytojus, ðvietimo darbuotojus, menininkus, darydami átakà Vyriausybës sprendimams.

---

[1] Lietuvos TSR istorijos ðaltiniai. Vilnius, 1961, t. 4, p. 633.

[2] Liudija dokumentai. Pergalë. 1971, Nr. 6, p. 153.

[3] Noreikienë, S. Lietuviø draugija TSRS tautø kultûrai paþinti (1929–1940 m.). Vilnius, 1978, p. 21.

[4] Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 39.

[5] Lietuvos TSR istorijos ðaltiniai. Vilnius, 1961, t. 4, p. 154.

[6] Brazaitis, J. Vienø vieni. 4-asis fotografuotinis leidimas. Vilnius, 1990, p. 496–497.

[7] Krëvë, V. Vyriausybës sudarymas. Nemunas. 1950, Nr. 3–4, p. 16–17.

[8] Bolðevizmas nepriklausomos Lietuvos sostinëje. Naujoji Romuva. 1932, Nr. 2, p. 43.

[9] Laucius, K. Sovietø foto parodoje pasiþvalgius. Naujoji Romuva. 1938, Nr. 25–26, p. 560.

[10] Daulius, J. Komunizmas Lietuvoje. Kaunas, 1937, p. 132–137.

[11] Vyriausybës þinios. 1936, Nr. 522, eil. 3 626.

[12] Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 329.

[13] Noreikienë, S. Lietuviø draugija TSRS tautø kultûrai paþinti (1929–1940 m.). Vilnius, 1978, p. 54.

[14] Maèiulis, D. Naujosios Romuvos trajektorija. Nuo tautinës vienybës projekto iki kultûrinës saviizoliacijos. Darbai ir dienos. 2004, t. 38, p. 43.

[15] Noreikienë, S. Mobilizuojantis poveikis. Pergalë. 1973, Nr. 10, p. 149.

[16] Bûtënas, J. Literato duona. Vilnius, 1975, p. 193.

[17] Noreikienë, S. Lietuviø draugija TSRS tautø kultûrai paþinti (1929–1940 m.). Vilnius, 1978, p. 41.

[18] V. J. Knyga Sovietø Rusijoje. Sovietø knygos parodos proga. Lietuvos aidas. 1935, gruodþio 12, p. 4.

[19] Butkus, Z. Pirmasis sovietø pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatinës veiklos pusmetis (1920 m. rugsëjis – 1921 m. kovas). Lietuvos istorijos metraðtis: 1996. Vilnius, 1997, p. 135.

[20] Butkus, Z. SSRS intrigos Baltijos ðalyse (1920–1940). Darbai ir dienos. 1998, Nr. 7, p. 141–160.

[21] Merkelis, A. Antanas Smetona. New York, 1964, p. 510–511.

[22] Gustainis, V. Frontu prieð komunizmà. Vairas. 1936, Nr. 12, p. 376.

[23] Merkelis, M. Antanas Smetona. New York, 1964, p. 510–511.

[24] Kraðto apsaugos ir kariuomenës vado slaptas raðtas Ministrui Pirmininkui 1938 m. vasario 28 d. LCVA. F. 1742, ap. 1, b. 11, l. 51.

[25] Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 315–318.

[26] Ten pat.

[27] Ten pat; Vaiðnys, A. Spauda ir valstybë 1918–1940. Vilnius, 1998, p. 146–147, 164–166.

[28] Gustainis, V. Be kaltës. Vilnius, 1984, p. 39.

[29] Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 343–394.

[30] Tamoðaitis, M. Kairioji lietuviø inteligentija Lietuvos okupacijos iðvakarëse 1939–1940 m. Akiraèiai. 2004, Nr. 3, p. 4–7.

[31] Èibiras, J. Smetoninë spaudos cenzûra. Dokumentinë medþiaga. Raðtai. 1940, Nr. 2, p. 267–269.

[32] Ten pat, p. 269.

[33] Ten pat, p. 268–269.

[34] Alantas, V. Importuota ideologija. Lietuvos aidas. 1936, spalio 3, p. 5.

[35] J. R – Tas. Po Universiteto skraiste. Vairas. 1936, Nr. 7–8, p. 768–772; Valkiniðkis, A. [Raila, B.]. Universitetas ir politika. Keletas pastabø apie „Literatûros“ þurnalà. Ten pat, p. 833–841; Tamoðaitis, I. Rekoðetas. Ten pat. Nr. 10, p. 204–205; Valkiniðkis, A. [Raila, B.]. Lietuviðkojo kultûrbolðevizmo iðdidumas. Ten pat, p. 205–211; Tamoðaitis, I. Daugiau objektyvumo. Ten pat. Nr. 11, p. 326–329; Valkiniðkis, A. [Raila, B.]. Sielvartai dël „realiø sumanymø“ ir literatûros kritikos. Ten pat. Nr. 12, p. 445–453; Valkiniðkis, A. [Raila, B.] „Paþangioji“ literatûros kritika. Ten pat. 1937, Nr. 2, p. 202–205; Valkiniðkis, A. [Raila, B.] L’enfant terrible. Ten pat. Nr. 5, p. 89–98.

[36] Ambrazevèius, J. „Literatûros“ laikraðtis. XX amþius. 1936, liepos 4, p. 5.

[37] Ágaliojimas. Ágaliojama Michalina Navikaitë-Meðkauskienë paimti komisinius uþ „Literatûros“ numerius; pasiraðæs redaktorius V. Krëvë-Mickevièius. Lietuvos mokslø akademijos biblioteka. Rankraðèiø skyrius. F. 12–4800.

[38] Meðkauskienë, M. LKP telkë inteligentijos jëgas. Komunistas. 1966, Nr. 10, p. 66–71.

[39] Aistis, J. Milfordo gatvës elegijos. Vilnius, 1991, p. 452–453.

[40] Ten pat, p. 453–454.

[41] Lietuvos komunistø partijos istorijos apybraiþa. Vilnius, 1978, t. 2, p. 638.

[42] Vincas Krëvë-Mickevièius. Literatûra ir kalba. Vilnius, 1981, t. 17, p. 388; Trumpa, V. Vinco Krëvës posûkis á kairæ? Metmenys. 1979, kn. 38, p. 128.

[43] Agento „Rimaitis“ praneðimas 1937 m. birþelio 17 d. LCVA. F. 438, ap. 2, b. 44, l. 80.

[44] Agento „Rimaitis“ praneðimas 1937 m. kovo 21 d. LCVA. F. 438, ap. 2, b. 44, l. 63.

[45] Agento „Rimaitis“ praneðimas 1937 m. balandþio 11 d. LCVA. F. 438, ap. 2, b. 44, l. 67.

[46] Ten pat, p. 84.

[47] Spaudos ir draugijø skyriaus vadovo D. Stankûno „Pro Memoria. Spaudos tvarkymo ir jos prieþiûros reikalu“. 1940 m. balandþio 13 d. LCVA. F. 377, ap. 10, b. 226, l. 105.

[48] Ten pat, l. 105–106.

[49] Bûtënas, J. Kazys Boruta. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 18, p. 206.

[50] Bûtënas, J. Naujoji lietuviø paþangioji literatûra ir jos naujieji tarpiniai atstovai. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 12–17, p. 182.

[51] Ten pat.

[52] Ten pat, p. 183.

[53] Ten pat.

[54] Bûtënas, J. Kazys Boruta. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 18, p. 206.

[55]Bûtënas, J. Antanas Venclova. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 19, p. 130.

[56] Bûtënas, J. Petras Cvirka. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 21–22, p. 175–277.

[57] Paleckis, J. Rainis – laisvës dainius. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 18, p. 201.

[58] Kubilius, V. XX amþiaus literatûra. Vilnius, 1995, p. 292.

[59] Antanaitis, A. Tradicinis lietuviø-þydø literatûros vakaras. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 21, p. 284.

[60] Antanaitis, A. Kolektyvinës paskaitos apie SSSR. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 11, p. 161.

[61] Kuriuo keliu. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 18, p. 207.

[62] Knyva, V. Taraso Ðevèenkos þemë gráþo artojams. Mûsø jaunimas. 1939, Nr. 20, p. 252.

[63] Ten pat, p. 253.

[64] Tamoðaitis, M. Kairioji lietuviø inteligentija Lietuvos okupacijos iðvakarëse 1939–1940 m. Akiraèiai. 2004, Nr. 3, p. 4–7.

[65] B.V. Maksimas Gorkis. Moksleivis. 1936, Nr. 8–9, p. 213.

[66] Èibiras, J. Smetoninë spaudos cenzûra. Dokumentinë medþiaga. Raðtai. 1940, Nr. 2, p. 365.

[67] Ten pat.

[68] Papaurëlytë, A. Cenzûra tarpukario Lietuvoje. Literatûra. 1999, Nr. 1, p. 161.

[69] Ten pat, p. 162–165.

[70] Ten pat, p. 167.

[71] Dundulis, D. „Moksleivio“ keliu... Moksleiviø varpai. 1939, Nr. 1, p. 3.

[72] Raðytojas ir literatûros darbas: pasikalbëjimas su raðytoju Antanu Venclova. Lietuvos þinios. 1937, sausio 10, p. 5, 7.

[73] Daulius, J. Komunizmas Lietuvoje. Kaunas, 1937, p. 186.

[74] Ten pat, p. 187.

[75] Kubilius, V. XX amþiaus literatûra. Vilnius, 1995, p. 291–292.

[76] Kiekvienas þmogus turi pasodinti medá: pokalbis su Solomonu Atamuku. Akiraèiai. 2000, Nr. 3, p. 9.

[77] Sovietø literatûros kritika apie P. Cvirkos romanà „Þemë maitintoja“. LCVA. F. 438, ap. 1, b. 522, l. 47.

[78] Kronika. Piûvis. Dailës ir literatûros leidinys. Vilnius, 1938, p. 35.

[79] Braþënas, P. Petras Cvirka. Vilnius, 1998, p. 116.

[80] Cvirka, P. Raðtai. Vilnius, 1957, t. 13, p. 60.

[81] J. Raðytojai apie save ir literatûros darbà: pasikalbëjimas su P. Cvirka. Lietuvos þinios. 1937, sausio 16, p. 7.

[82] Agento „Chaimson“ praneðimas 1940 m. balandþio 15 d. LCVA. F. 438, ap. 1, b. 522, l. 56.

Á pradþià