ELITINË KALBA IR JOS ATSTOVAI

Prof. habil. dr. Kazimieras Þuperka
Ðiauliø universiteto Humanitarinis fakultetas
Ðiauliai University Faculty of Humanitarian Sciences
P. Viðinskio g. 38, LT-76352 Ðiauliai
El. paðtas: lkk@hu.su.lt

Santrauka

Lietuviø kalbininkø publikacijose pastaraisiais metais vis daþniau galima aptikti terminus kalbos elitas, elitinë kalba, elitinë kalbos norma ir pan.; tie terminai perimti ið uþsienio (amerikieèiø, italø, prancûzø ir kt.) sociolingvistikos, retorikos, stilistikos, kalbos kultûros specialistø darbø ir taikomi mûsø kalbos reiðkiniams apibûdinti. Straipsnyje aiðkinamasi elitinës kalbos sàvoka, tokios kalbos poþymiai. Ið lietuviø mokslininkø elitinës kalbos poþymius yra aptarusi retorikos ir stilistikos specialistë Regina Koþeniauskienë (2001). Straipsnio autorius mano, kad aiðkinantis elitinës kalbos sampratà svarbu ir kalbininkø profesionalø, ir visuomenës, kalbos vartotojø nuomonë. Aiðku, kad skirtingø visuomenës grupiø, netgi atskirø tos paèios grupës atstovø, bûna kiti, skirtingi kalbos autoritetai. Sociolingvistø konstatuojama, kad tas pats þmogus paprastai neturás atskirø, specialiø vien kalbos autoritetø, jis orientuojàsis á kalbà tø asmenø, kurie jam yra iðkilios asmenybës, t. y. tø, kurie jam yra autoritetai ir kitais atþvilgiais. Autorius atliko nedidelæ apklausà ir, remdamasis gautais duomenimis, pateikia sàraðà þymiø Lietuvos þmoniø, kuriuos apklaustieji priskyrë elitiniam kalbos tipui; tarp jø yra ir þinomø politikø, Lietuvos Respublikos Seimo nariø. Straipsnyje pateikiami informantø paminëti elitinës kalbos poþymiai, taip pat neigiami kalbos bruoþai, dël kuriø koks nors þinomas asmuo nebuvo priskirtas elitinës kalbos tipui.

Reikðminiai þodþiai: kalbos (kalbëjimo) kultûros tipai; elitinë kalba; elitinio kalbos kultûros tipo atstovas.

Ávadas

Kalbos vartosenos tyrinëtojai skiria ávairius kalbos (kalbëjimo, ðnekos) kultûros tipus, ávairiai juos vadina. Klasifikacijos skirtumus lemia tiriamosios kalbos diferenciacija, tai, ar aprëpiama visa ar tik bendrinë kalba, ir, aiðku, pasirinkta ar susikurta teorinë koncepcija. Mums ðiuo atveju labiausiai rûpi tos klasifikacijos, kuriose aptinkame elitinës kalbos terminà. Já vartoja sociolingvistai, retorikos, stilistikos, kalbos kultûros tyrinëtojai. Kartais gretimai, kaip sinonimai, sakomi bûdvardþiai elitinë ir prestiþinë (kalba) (Mikulënienë 1998: 13). Lietuviø kalbininkø, rodos, pirmiausia buvæs atkreiptas dëmesys á prestiþinës kalbos terminà, pasiûlyta já vartoti. Aldono Pupkio (1995: 1) teigimu, „prestiþine kalba laikytina toji bendrinës kalbos atmaina, á kurià orientuojasi daugumas bendrinës kalbos vartotojø, ið jos mokosi, prie jos pamaþu artëja ávairûs sociolektai, pusiau tarminë kalba. Tai pavyzdinë mokyklos, uþsienieèiø mókomoji, informavimo priemoniø kalba. / Daugelyje ðaliø prestiþinë kalba gyvuoja kaip tam tikra aukðtuomenës, ávairiø jos institucijø kalba“. Priminta, kad „Lietuva, neturëdama tradicinës savo aukðtuomenës (iki XX a. pradþios ji ið esmës buvo arba sulenkëjusi, arba surusëjusi), tokiõs bûdingos kitiems kraðtams prestiþinës kalbos nebuvo iðsiugdþiusi. <...> savo prestiþinës kalbos dar neturime, t. y. nëra didesnio vientisesnio visuomenës sluoksnio, á kurá be iðlygø galëtø orientuotis <...> visuomenë. Tiesa, atskirø pavyzdþiø yra, bet jø ne tiek jau daug. <...> Prestiþinës kalbos ilgiausiai turbût teks laukti ið aukðèiausià visuomeninæ padëtá uþimanèiø þmoniø; dar nepaseno prieð daugelá deðimtmeèiø J. Balèikonio pasakytas priekaiðtas: kuo aukðtesnæ padëtá uþima valdiniñkas, tuo jis prasèiau kalba“ (Pupkis 1995: 2–3).

Kalbos elito terminà (su nuoroda á 1964 m. E. Haugeno darbus) yra pavartojusi Laima Grumadienë (1994b: 6). Iðsamiau elitinës kalbos sàvokà yra aptarusi Regina Koþeniauskienë 2001 m. Jono Jablonskio konferencijoje bei pagal ten skaitytà praneðimà parengtame straipsnyje (Koþeniauskienë 2001; 2002). Remdamasi retorikos poþiûriu, ji skiria tris vieðosios kalbos kokybës tipus, arba lygmenis: elementariàjà, taisyklingà ir elitinæ, arba aukðtosios kultûros, kalbà. Pastarajai, be taisyklingumo, dar keliami stilingumo (tikslingumo, tinkamumo) ir etikos bei etiketo reikalavimai: „1) jausti skirtumà tarp sakytinës ir raðytinës, vieðosios ir buitinës kalbos; <...> 2) jausti þodþio laisvës ribas; þodþio laisvë nereiðkia laisvës nuo visko. Elitinë kalba pirmiausia yra etiðka kalba“ (Koþeniauskienë, 2002: 69). Vieðosios kalbos etika dabar ypaè pabrëþiama Vakarø kalbininkø (þr., pavyzdþiui, Wales 1995: 9–14; dar þr. Þuperka, 2005).

Èia nesvarstysime, koks santykis galëtø bûti tarp terminø elitinë kalba ir prestiþinë kalba, ar jie abu reikalingi, ar vienas kuris pranaðesnis; tai bûtø atskirø diskusijø reikalas. Paskutiniu metu, rodos, daugiau vartojamas elitinës kalbos terminas, jo èia ir laikysimës.

Ðio straipsnio tikslas yra aptarti elitinës kalbos sampratà daugiau sociolingvistikos poþiûriu. Todël, be atitinkamos mokslinës literatûros analizës ir kalbos vartosenos stebëjimo, buvo pasitelktas ir kalbos vartotojø (klausytojø, skaitytojø) apklausos metodas. Straipsnio paskirtis yra informacinë ir agitacinë: kai atsigræþi á gyvàjá kalbos procesà, á ðiandienos lietuviø kalbà, sunku susilaikyti kad ir ðimtàjá kartà neparaginus savæs ir kitø puoselëti gimtàjá þodá, rûpestingiau já vartoti.

Visuomenës elitas, kalbos elitas ir elitinë kalba

„Dabartinës lietuviø kalbos þodyne“ mums rûpima elito reikðmë pateikiama antra: „2. rinktinë visuomenës dalis, grietinëlë“; pirmoji reikðmë nurodoma ði: „1. geriausi, rinktiniai grûdai, augalai ar gyvuliai“ (DLKÞ 2000: 150). Leksikografinë definicija yra „tikslus loginis apibrëþimas, sàvokos turinio nusakymas“ (ten pat, p. 113), o ðiuo atveju prie dalykinio, stilistiðkai neutralaus nusakymo rinktinë visuomenës dalis pridurtas perkeltinës reikðmës, ryðkø ironijos atspalvá turintis daiktavardis grietinëlë; plg. DLKÞ 2000: 188: „grietinëlë <…> 2. iron. rinktiniai þmonës: Susirinko visa miestelio grietinëlë“. Ar tik ne tradiciðkai valstietiðka mûsø kultûra bus lëmusi toká elito apibrëþimà? Juk ir þiniasklaidoje ne per seniausiai suaktualintas elito ir „runkeliø“, t. y. valstieèiø, ûkininkø, kaimo þmoniø, prieðinimas taip pat neaukðtina elito. Metonimija runkeliai rodo niekinamà poþiûrá á kaimietá, o elitas toje antitezëje turi ironijos atspalvá. Ðiuo metu þiniasklaidoje elito þodis itin daþnai ðitaip vartojamas – neigiamai, ironiðkai nuspalvintas. Kartais net pridedamas dalyvis vadinamasis, atseit netikras, pavyzdþiui: vadinamasis Ðiauliø elitas („Ðiauliø naujienos“, 2005 02 19). Ne visada aiðku, kurie visuomenës sluoksniai bei atstovai turimi galvoje.

Þodynuose nuo elito atskiriama aukðtuomenë – „privilegijuoti þmonës, didikai“ (DLKÞ 2000: 64). „Ðá þodá suprasdami paraidþiui, oficialiai neturime nei privilegijuotø klasiø, nei didikø. Kasdienëje kalboje aukðtuomene paprastai vadinami þmonës, uþimantys aukðtas pareigas, gaunantys puikø atlyginimà, ávairûs turtuoliai“ (Vasiliauskas 2000: 10). Taigi kasdienë mûsø kalba tarsi sutapatina aukðtuomenës ir elito sàvokas, pirmàjà iðplësdama, antràjà siaurindama. O reikëtø pripaþinti ne tik valdþios bei turtingø þmoniø, prieðinamø didþiajai gyventojø daliai, bet ir meno, mokslo pasaulio, dvasininkijos, þiniasklaidos ir kt. elità.

Terminø elitinë kalba, elitinë kalbos kultûra bûdvardis rodo, kad netapatintina su elito kalba; mûsø elito, tiksliau – dalies elito, kalba yra anaiptol ne elitinë, netgi gana prasta. Þinoma, tam tikrà neigiamà konotacijà, nelygu kontekstas, galima áþiûrëti ir pasakyme elitinë kalba – atseit atitrûkusi nuo visuomenës, paprastiems þmonëms nesuprantama. Straipsnio autoriaus atliktoje apklausoje (apie jà þr. toliau) dalyvavusiø þmoniø nepalankiai, kaip nesuprantama, buvo vertinama tik „pernelyg elitinë kalba“.

Terminas elitinë kalba reikalingas tuo atveju, jeigu jis reiðkia ne tà patá, kà skyrium paimti reiðkia pasakymai gera kalba, taisyklinga kalba, stilinga kalba. Svarbiausi geros kalbos poþymiai – kalbos normø laikymasis ir kalbëjimo aplinkybiø atitikimas („stilius – tai situacija“). Gera kalba gali bûti ir buitinë, liaudinio ðnekamojo tipo atstovø, bet tokios kalbësenos nevadinsime elitine. Gera kalba nëra labai reta. O elitinë kalba nëra ir negali bûti itin daþna, visuotinë. Ji kartais nesuprantama ar ne visai suprantama plaèiajai visuomenei. Toks, pavyzdþiui, bûna meno ar mokslo atstovø tarpusavio diskursas. Galima bûtø teikti toká sàlygiðkà elitinës kalbos apibrëþimà: tai tokia gera kalba, kuria daþniausiai vieðai kalba iðkilûs, visuomenës pripaþinti asmenys, savos srities (politikos, mokslo, meno...) autoritetai. Á toká poþiûrá mus kreipia elito apibrëþimuose vartojami þodþiai bei pasakymai rinktinis, geriausias, visuomenës virðûnë, kuriuo nors atþvilgiu iðsiskiria ið aplinkos. Aiðku, elitine kalba gali kalbëti ir ne elito atstovas – negarsus, bet iðsilavinæs þmogus.

Kaip minëta „Ávade“, skiriami ávairûs kalbos (kalbëjimo, ðnekos) kultûros tipai (þr. Sirotinina 2001). Mûsø kalbos tie tipai nëra iðsamiau tyrinëti, neturime ir nusistovëjusiø terminø tiems tipams (atmainoms) pavadinti, todël ðiame straipsnyje vienas kitas vartojamas terminas yra sàlygiðkas. Kalbëjimo tipø polius sudaro elitinë kalba ir þargoninë kalba; pastaroji yra uþ bendrinës kalbos (bk) ribø. Uþ bk ribø yra ir tarminis kalbëjimas, bet jo taip grieþtai neprieðiname elitiniam kalbëjimui. Kodël? Viena, dël to, kad tarmë priklauso kitokioms vertybëms negu þargonas, o svarbiausia – todël, kad galima ásivaizduoti ir tarminæ elitinæ ðnekà, tarkim, kurio nors kraðto (regiono) televizijos, o gal ir kokioje specialioje Lietuvos televizijos laidoje. Toliau elitinei kalbai prieðiname familiariàjà ðnekamàjà kalbà. Pastaroji (tai priklauso nuo kalbos vartotojø) bûna ir pusiau þargoninë. Savo ruoþtu bk liaudinis ðnekamasis tipas neretai esti pusiau tarminis. Tarp elitinio ir vadinamøjø ðnekamøjø tipø ásiterpia – vadinkim taip – vidurinis bk kultûros tipas (plg. antikos stiliø triadà aukðtasis – vidurinis – þemasis). Apskritai visi kalbos kultûros tipai sietini ir su bk mokëjimo lygiu, ir su funkcinëmis stilistinëmis kalbos atmainomis bei bendràja komunikacijos kultûra. Elitinës kalbos atstovas geba vartoti visus nemeninius funkcinius stilius (administraciná, publicistiná – áskaitant oratoriná, – moksliná ir buitiná), o ðnekamøjø tipø atstovas moka tik vienà stiliø – buitiná ðnekamàjá, tik juo vienu geba bendrauti; oficialioje situacijoje jis pasirodo esàs visiðkai bejëgis kalbëtojas.

Priklausyti kuriam nors kalbos kultûros tipui reiðkia bûti atitinkamo kultûros lygio – ir bendrosios, ir kalbos kultûros. Priklausyti elitinës kalbos kultûros tipui – retesnës (ir geresnës ?) negu kiti tipai – tai ne tik laikytis kalbos (ortologijos) ir funkciniø stilistiniø normø, bet ir turëti tam tikrø psichologiniø ágûdþiø: gebëti save ir savo kalbà kontroliuoti, pernelyg nesididþiuoti (vis pasitikrinti dël savo kalbos), gerbti paðnekovà ir apskritai þmones, dar – jausti lavinimosi, þiniø, gero meno, geros literatûros traukà ir pan. Vadinasi, ypaè svarbu bendroji komunikacijos, kalbinio bendravimo kultûra, áskaitant ir kalbos etikà. Skyrium þiûrëtina elitinë raðytinë ir sakytinë kalba; pirmàja tinkamai reikðtis lengviau, nereikia në minimaliø retorikos gebëjimø, atkrinta tarties, kirèiavimo, tempo dalykai. Þinoma, konkretaus elitinës kalbos kultûros atstovo ne visos minëtosios savybës pasireiðkia vienodu lygiu.

Kà matome tarp vieðosios kalbos autoritetø?

Be abejo, turime nemaþai atstovø to kalbos tipo, kuris èia vadinamas elitiniu – mokslininkø, politikø, dvasininkø, þiniasklaidos, meno pasaulio atstovø – asmenø, kurie savo padëtimi visuomenëje, laikysena, bendràja ir kalbos kultûra (vieðosios kalbinës komunikacijos pavyzdþiais) galëtø bûti skiriami elitiniam kalbos kultûros tipui.

Spræsti, kas yra elitinë kalba, jà apibûdinti, apibrëþti kalbininkai gali vieni. Taèiau jie negali nulemti visuomenës kalbos autoritetø, negali prisakyti: sekite ðtai ðiais, jø kalba yra tikrai elitinë, prestiþinë, ir nesimokykite ið anø. Ið atitinkamà padëtá uþimanèiø asmenø visuomenë pati tikisi, laukia atitinkamos kalbësenos, nes juos ið anksto priskiria atitinkamam kalbos kultûros tipui. Visuomenës nuomonë èia itin svarbi. Ar mes jà þinome? Kuriuos iðkilius Lietuvos þmones, kitaip sakant, elito atstovus, visuomenë laiko elitinës kalbos vartotojais? L. Grumadienë (1994b: 6) jau prieð gerà deðimtá metø teigë: „Socialiniai tyrimai rodo, kad ðiuo metu Lietuvoje ypatingos pagarbos ir þavëjimosi yra nusipelnæ verslininkai, bankininkai ir ðiaip turtingi þmonës. Todël didþiausià átakà bendrinës kalbos vartosenai dabar turi tokiø þmoniø, o ne intelektualø kalba“. Taèiau konkretesniais duomenimis ðie teiginiai ten neparemti.

Neturëdamas galimybiø atlikti didesnës, statistiðkai patikimos apklausos, rengdamas ðá straipsná atlikau bent nedidelæ, þvalgomàjà apklausà: apklausiau 43 þmones. Tai buvo Ðiauliø universiteto studentai (þurnalistikos, vokieèiø, prancûzø ir lietuviø kalbos specialybiø), dëstytojai (daugiausia lituanistai) ir Didþdvario gimnazijos mokytojai. Pradþioje á tuðèià popieriaus lapà buvo praðoma suraðyti pavardes þinomø Lietuvos þmoniø (valdþios, þiniasklaidos, meno, mokslo, dvasininkijos, verslo... atstovø), kuriø kalba atrodo esanti elitinë. Susidarë 123 pavardþiø sàraðas. Paskui ið to sàraðo iðbraukiau pavardes, paminëtas tik vienà kartà, o á likusá sàraðà tyèia áraðiau kelias pavardes þinomø asmenø, kurie apklausiamøjø nebuvo paminëti në karto ir kuriø kalbos negalëtume laikyti elitine. Tada papraðyta ið to sàraðëlio iðbraukti neelitinës kalbos atstovus, já papildyti savo nuoþiûra, paraðyti pastabø dël teigiamo ar neigiamo kalbos vertinimo. Beje, studentø ir dëstytojø bei mokytojø nuomonë labai skyrësi. Studentai tarp elitinës kalbos atstovø matë palyginti daug jaunimui skirtø bei ðiaip jau linksmesniø, pramoginiø televizijos laidø vedëjø, jaunø diktoriø. (Dël diktoriø priskyrimo kalbos elitui galima paabejoti: televizijos þiûrovas ir klausytojas gali spræsti apie jø tartá, kirèiavimà, bet beveik nieko negali pasakyti apie jø kalbos þodynà, gramatikà, stiliø, etikà, nes ið diktoriø lûpø paprastai girdime kitø þmoniø kurtus tekstus.) Pedagogø akiratis pasirodë platesnis, ávairesnis. Ið esmës sutapo poþiûris á tyèia, nepagrástai áraðytø asmenø kalbà – juos iðbraukë beveik visi.

Tas pats asmuo daugiausia buvo paminëtas 32 kartus. Iðrinkus nuo 32 iki 5 kartø paminëtas pavardes susidarë ðis 22 asmenø sàraðas:

Ið nedidelës apklausos, savaime suprantama, negalima daryti iðvadø, kokià kalbà visuomenë laiko elitine, kas Lietuvoje yra tokios kalbos atstovai. Galima konstatuoti tik tai, kad esama universiteto studentø, dëstytojø, gimnazijos mokytojø, kuriems ðiø, á sàraðà patekusiø þmoniø kalba atrodo gera, kartais net pavyzdinë, elitinë. Matyt, pernelyg kategoriðkas bus buvæs prieð deðimtá metø pasakytas cituotasis teiginys, kad Lietuvoje didþiausià átakà bendrinës kalbos vartosenai turinti verslininkø, bankininkø ir ðiaip turtingø þmoniø, o ne intelektualø kalba. O gal per deðimtmetá bus pasikeitæ autoritetai? Ðiaip ar taip, matyt, ir tokia nedidelë apklausa nëra beprasmë. Galiausiai – ji gali paskatinti iðsamesnius ðio pobûdþio tyrimus. Beje, elitinës kalbos terminà daugelis apklausiamøjø sakësi girdá pirmà kartà. Apklausos duomenys kelia mintá, kad visuomenës kalbos autoritetø kalba, ko gero, nesutaps nei su elito, nei su elitine kalba. Tie autoritetai gali bûti ir ne elito arba ne vien elito atstovai. Ðtai Arûnas Valinskas (1995: 14–15) viename pokalbyje ið nepriekaiðtingai kalbanèiø vardijo aktoriø Laimonà Noreikà, anuometiná televizijos laidos „Moki þodá – þinai kelià“ vedëjà (kalbininkà lituanistà, tuo metu universiteto dëstytojà) Arvydà Vidþiûnà, ið politikø – Vytautà Landsbergá; o „kalbos fanatizmu“ buvusá studentà uþkrëtæs kalbos kultûros dëstytojas profesorius Arnoldas Piroèkinas.

Kuriuos teigiamus elitinës kalbos poþymius vardijo apklausiamieji? Ir kokius neigiamus kalbësenos bruoþus, dël kuriø vieno ar kito asmens kalba nelaikyta elitine ir tas buvæs iðbrauktas ið sàraðo? Tokiø poþymiø akivaizdþios ðios 4 grupës (pirma pateikiu teigiamus, o po áþambaus brûkðnio – neigiamus apibûdinimus):

1) taisyklingumas („kalba taisyklingai“; „labai graþi tartis“ / „kalba netaisyklinga“; „daro (daug) klaidø“; „tartis netaisyklinga“; „nemoka kirèiuoti“; „þargonas“; „kalba þargoniðkai“; „vartoja daug tarminiø þodþiø“);

2) komunikacinës kalbëjimo ypatybës (logiðkumas, stilingumas...), situacijos atitikimas, retoriniai gebëjimai („logiðka, tiksli, glausta“; „sklandi“; „pasako trumpai ir aiðkiai“; „kalba stilingai, þiûri situacijos“; „vaizdinga, iðraiðkinga, labai graþi kalba – juk þodþio meno atstovas“; „originali“; „justi talentas“; „ryþtinga, tvirta“ / „neaiðki, sunkiai suprantama kalba“; „neriðliai kalba“; „nemoka aiðkiai þodþiu reikðti minèiø“; „ieðko þodþio, bet ieðko garsiai“; „vartoja daug nereikalingø trumpø þodeliø“; „vartoja daug nieko nereiðkianèiø þodþiø ir fraziø“; „per daug nereikalingø fraziø, kalbos parazitø“; „oficialiose kalbose vartoja ðnekamosios kalbos þodþiø“; „ðnekamoji kalba“; „vartoja daug ðnekamosios kalbos þodþiø“);

3) etinë kalbos pusë („ið ðirdies plaukianti“; „neuþgaunanti kitø“ / „gal kiek tiesmukiðka kalba“; „sarkastiðka“; „arogantiðkas, negerbia paðnekovo“; „vieðai kalbëdamas nevengia keiksmaþodþiø“);

4) turinys, idëjinës nuostatos („kalba protinga“; „ádomi“, „rodanti iðsilavinimà“ / „kalba protingai, bet per daug þavisi vakarais“; „nemëgstu jo kosmopolitizmo“).

Kalbos paprastumas priskiriamas prie teigiamybiø, bet raðoma ir taip: „kalba paprasta, tikrai ne elitinë“; kita vertus, ir taip pasakyta: „kartais perdëm elitinë kalba“.

Verta atkreipti dëmesá á tai, kad teigiamø poþymiø, surinktø ið apklausos, visuma nedaug skiriasi nuo retorikos specialistø iðkeliamø elitinës kalbos reikalavimø (plg. Koþeniauskienë 2001: 77; 2002: 69).

Elito kalbos bëdos

Apklausoje neigiamai vertintus vieðosios kalbos bruoþus iliustruosiu vienu kitu naujesniu kalbos ir stiliaus paþeidimø pavyzdþiu ið valdþios atstovø, teisininkø, þurnalistø kalbos.

Ðtai 2005 m. vasario 2 d. televizijoje kalba ministras: Ant popieriaus iðeina kaþkur virð trijø tûkstanèiø. Tai buitinio stiliaus, be to, netaisyklingas kalbëjimas: 7 þodþiø sakinyje – dvi kalbos klaidos: prielinksnio konstrukcija ant popieriaus ir ne savo reikðme vartojamas vietos prieveiksmis kaþkur. Ar tinka aukðtam valdþios pareigûnui taip kalbëti vieðai? Prieveiksmio kaþkur èia niekaip nepateisinsi, o ðiaip liaudiðkø, buitiniø pasakymø (kad ir panaðiø á junginá ant popieriaus iðeina) galima áterpti ir á vieðà kalbà, bet apie tai klausytojus turëtume kaip nors áspëti, pavyzdþiui, kokiu áterpiniu: liaudiðkai sakant, kaip þmonës sako ar pan. Antai televizijos muzikos laidos vedëjas 2005 m. sausio 29 d. þargonybæ iðdurti palydëjo net dviem áterpiniais: Juos iðdûrë / taip liaudiðkai sakant / atsipraðau uþ slengà. Beje, vieðas ðio þargoninio þodþio vartojimas jau turi savo garsiø ir ne tokiø garsiø istorijø. Þiniasklaida prieð kurá laikà buvo pasigavusi Algirdui Mykolui Brazauskui iðsprûdusià tà þargonybæ. Mat lauktina kitokio kalbëjimo, aukðtesnio. Kità kartà dël vieðai pavartoto ðito þargoninio veiksmaþodþio teko atlikti kalbinæ ekspertizæ. Á Valstybinæ lietuviø kalbos komisijà kreipësi vieno verslininko advokatë: ðis padavæs á teismà savivaldybës juristà, kuris vieðai pasakæs, kad tas verslininkas sëkmingai iðdûrë valstybæ.

Didþiosios kalbos klaidos valdþios vyrø kalbose rëþia ausá ne tik kalbininkams. Minëtame pokalbyje A. Valinskas (1995: 16) ðaipësi: „O vieno ið valstybës vadovø metinis ataskaitinis praneðimas! Kreipdamasis á tautà, jis pradeda kad su bendratimi (kad pasiekti). Tai tautos negerbimas“. Þinoma, tokiø sintaksës konstrukcijø vartojimas priklauso pagrindiniams, þemesnëse mokyklos klasëse iðmoktiniems kalbos dalykams. Deja, iðsilavinusiø þmoniø kalba daþnokai nusiviliama: „imkim ir pasiklausykim, kaip kalba daugelis mûsø iðsilavinusiø þmoniø – Seimo nariø, valdþios atstovø, þurnalistø, teisëtvarkos, mokslo ir meno darbuotojø, net raðytojø: Esame vienais ið geriausiø euroatlantinëse struktûrose; Kaþkur tai ðeima turi problemas; Reikia pastovët uþ save<...>“ (Taurantienë 1995: 35–36).

Visi suprantame, kad viena yra kalbëti bièiuliø bûry, parke ant suoliuko, kas kita – byloti vieðai. Suprasti suprantame, bet... Ðtai radijo þurnalistë nuoðirdþiai, emocinga greitakalbe pasakoja savo áspûdþius ið Gruzijos: kaip tos ðalies Prezidentas uþsibûnàs kavinëse ir pan. Paskambina klausytojas: „Jûs kalbate kaip uþstalëje. Praðyèiau atsakingiau“. Daugiau kaip prieð ðimtà metø Vincas Kudirka raðë: „Kas iðdrás piemens þodþius / Laikraðtyj vartoti?“ O iðdrástame. Ypaè, jeigu kitokiø þodþiø ir neturime, nemokame. Vienas buvæs Seimo narys, nors vis pasigirdavo studijuojàs universitete, oficialiosios kalbësenos kultûros nebuvo perëmæs. Ne jis vienas.

Nejausdami þodþio reikðmës atspalvio bei stiliaus sakome: Mes esam pasiryþæ / esam pasiðovæ padidinti pensijas (ið kalbos per radijà 2005 02 01). Juk pasiðauti – „nepasiruoðus, nepraðytam imtis kà daryti“ (DLKÞ 511). Ar mûsø Vyriausybë tikrai „nepasiruoðusi ir nepraðyta“ imasi savo darbø?

Kaip ir daugelis reiðkiniø, elitinës kalbos samprata gyvuoja prieðybiø sankirtoje. Viena vertus, pats tos kalbos pavadinimas nurodo tam tikrà atotrûká nuo áprastinës, daugelio þmoniø, juo labiau – nuo liaudies ðnekamosios kalbos. Elitinë kalba turëtø bûti geros, tinkamos kalbos pavyzdys, siekiamybë, skatinanti pasitempti, lavintis, sekti gerais pavyzdþiais. Taèiau tas sekimas, mëgdþiojimas atsisuka ir iðvirkðèiàja puse: dël orientacijos neva á elitiná tipà imama kalbëti ámantriai, kanceliariðkai, tolstama nuo gyvosios ðnekos tradicijos – kalba, staèiai tariant, iðsigimsta. Ðit kokia ámantria fraze vertinamas Dariaus ir Girëno skrydis per Atlantà: Tai buvo pirmasis lietuviø pasireiðkimas tarptautiniø problemø sprendimo srityje (Radijas, 2003 07 17). Arba bylojama taip: Varniena yra ypatingas patiekalas / kurio netgi atsikandimas yra susijæs su gerais dantim (Radijas, 2003 12 07, kalba ministras). Tai ne atsitiktiniai kalbos riktai, o akivaizdus polinkis, ápratimas ðitaip kalbëti, jau tapæs „uþkreèiama liga“.

Baigiamosios pastabos

Ið to, kas èia dëstyta, svaresniø moksliniø iðvadø daryti negalime, tenkinsimës keletu baigiamøjø minèiø.

„Lietuvai reikia ne aukðtuomenës, bet ðviesuomenës“. Ðiuos þodþius prieð penkerius metus yra pasakæs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Laikydamiesi savo raðinio temos, tà maksimà pratæstume: pageidautina ir siektina, kad visa aukðtuomenë taptø ðviesuomene ir kad viso visuomenës elito kalba taptø elitinë.

Elitinës lietuviø kalbos sàvoka, tokios kalbos puoselëjimas, orientacija á tokià kalbà rodosi reikalinga visø pirma tam, kad nemaþëtø, nesiaurëtø gimtosios (valstybinës!) mûsø kalbos erdvë. Kaip pagrástai teigia lietuviø sociolingvistë L. Grumadienë (1994a: 10–11), „kalbai reikia autoritetø, nes jos mokomasi mëgdþiojant. <...> Paprastai lygiuojamasi á kalbà tø, kurie laikomi iðkiliomis asmenybëmis“. Toje pasaulio dalyje, á kurià mes einame ar tariamës nuëjæ, „aukðèiausiai visuomenës vertinama grupë vartoja daugiausia prestiþiniø formø arba maþiausiai nepriimtinø lyèiø“. Pastarasis teiginys – amerikieèiø sociolingvisto Vilemo Labovo (William Labov) (1994: 100). Kitados esame skaitæ apie tai, kaip buvusi Didþiosios Britanijos ministrë pirmininkë Margaret Teèer (Tatcher), nusprendusi tapti politikos veikëja, ilgai ir atkakliai mokiusis elitinës kalbos. Ar daug tokiø pavyzdþiø regime lietuviø kalbos erdvëje?

Literatûra

Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. 4-asis leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000.

Grumadienë, L. Sociolingvistika ir kalbos kultûra. Sociolingvistika ir kalbos kultûra: straipsniø rinkinys. Vilnius: Gimtoji kalba, 1994, p. 5–13.

Grumadienë, L. Lingvistinë rinka. Jono Jablonskio konferencija „Kalbos normos ir vartosena“: konferencijos praneðimø tezës. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994, p. 5–6.

Koþeniauskienë, R. Þiniasklaidos retorika ir elitinë kalba. Kalbos kultûra. Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001, p. 74–81.

Koþeniauskienë, R. Þiniasklaidos retorika ir elitinë kalba. Bendrinës kalbos ribos: teminis teziø rinkinys. Vilnius: Lietuviø kalbos institutas, 2002, p. 69.

Labovas, W. Kaip dabartimi aiðkinti praeitá. Sociolingvistika ir kalbos kultûra: straipsniø rinkinys. Vilnius: Gimtoji kalba, 1994, p. 98–119.

Mikulënienë, D. Kalbos kultûra ir kalbos ekologija. Jono Jablonskio konferencija „Nauji kalbos reiðkiniai ir jø vertinimas“: praneðimø tezës. Vilnius: Lietuviø kalbos institutas, 1998, p. 12–13.

Pupkis, A. Prestiþinë kalba ir Jablonskio autoritetas. Gimtoji kalba. 1995, Nr. 12, p. 1–4.

Taurantienë, K. Iðsilavinusiø þmoniø kalba? Gimtoji kalba. 2002, Nr. 11–12, p. 35–36.

Valinskas, A. „Kalba – mano darbo árankis“ [kalbino R. Tareilienë]. Gimtoji kalba. 1995, Nr. 12, p. 14–16.

Vasiliauskas, K. Lietuvai reikia ne aukðtuomenës, bet ðviesuomenës. Stilius. 2000, geguþës 19, p. 10.

Þuperka, K. Tekstas etinës stilistikos poþiûriu. Þmogus ir þodis: didaktinë lingvistika: mokslo darbai. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005. (Spaudoje)

Сиротинина, О.Б. Элитарная речевая культура и хорошая речь. Разговорные типы речевой культуры и хорошая речь. Prieiga per internetà: http://www.gramota.ru?mag_arch.html?id=108

Wales, K. The ethics of stylistics: towards an ethical stylistics? Moderna språk 89. 1995, Nr. 1, p. 9–14.