Remiantis Lietuvos
Respublikos įstatymais bei teisės aktais, archyvine medžiaga, periodine
spauda, analizuojamas Lietuvos moterų tarybos susikūrimas. Iškeliama jos
reikšmė valstybės vidaus ir užsienio politikai. Apžvelgiama Moterų tarybos
veikla dviem skirtingais visuomenės raidos etapais. Daroma išvada, jog
Lietuvos moterų taryba valstybėje neturėjo didelės įtakos, nes nekėlė
moterims svarbių problemų. Ji daugiau reprezentavo valstybę ir liberaliąją
bei socialdemokratinę moterų judėjimo sroves tarptautinėse moterų
organizacijose.
Reikšminiai žodžiai:
Lietuvos moterų taryba; memorandumas; Lietuvos moterų, baigusių
aukštąjį mokslą, sąjunga; Lietuvos valstybės taryba; IV Seimo
rinkimai; savivaldybių rinkimai; autoritarinis rėžimas; darbo
rinka.
Įvadas
Lietuvos tarpukario istorija
ir visas Lietuvos feministinis judėjimas bei visuomenės raida negali būti
nagrinėjama be vienos įtakingiausių organizacijų Lietuvos moterų tarybos
(toliau LMT). Taryba buvo valstybės reprezentantė daugelyje tarptautinių
moterų organizacijų, kuriose kėlė Lietuvos užsienio politikos problemas,
pavyzdžiui, Vilniaus grąžinimo Lietuvai klausimą. Tai nebuvo vienintelis
moterų organizacijų susivienijimas Lietuvoje. Anksčiau (1922 m.) buvo
susikūręs Lietuvių katalikių moterų
vyriausiasis sekretoriatas,
kuris 1933 m. reorganizuotas į Lietuvos katalikių
moterų organizacijų sąjungą (LKMOS).
Demokratinių ir
socialdemokratinių moterų organizacijų susivienijimo Lietuvos moterų
tarybos veikla nenagrinėta. O. Mašiotienė trumpai apžvelgė jos veiklą II
moterų suvažiavime 1937 m.
Antrojoje Lietuvos Respublikoje pasirodė I. Karčiauskaitės straipsnis,
kuriame Lietuvos moterų tarybos veikla lyginama su Lietuvių katalikių
moterų draugijos veikla. Autorė nurodė, jog Moterų tarybos įsteigto moterų
klubo Seklyčios ponios nelankė. I. Karčiauskaitė išvardijo 9
organizacijas, įėjusias į Tarybą, tačiau jų veiklos neapžvelgė.
Pranešimo tikslas
atskleisti Vyriausybių darytą įtaką Lietuvos moterų tarybai, apžvelgti
Moterų tarybos veiklą 34 dešimtmečiuose.
Tyrimo metodai:
analitinis-aprašomasis, statistinis.
Dėstymas
Lietuvos moterų tarybos įsikūrimas
Lietuvos moterų tarybos
įkūrimo idėją iškėlė G. Petkevičaitė 1927 m. rugsėjo mėnesį, kai buvo
minimos I moterų suvažiavimo 20-osios metinės. Rašytoja Lietuvos žiniose
paskelbė politinės draugijos, kuri vienytų moteris, įkūrimo idėją, nes
tik vienybėje glūdi moterų stiprybė.
Moterų jungimąsi į Tarybą paskatino ne tiek vidinės, kiek išorinės
priežastys. 1928 m. rugsėjo 16 d. Kaune lankėsi Tarptautinės moterų
tarybos sekretorė Sonite van Egheen ir, susitikusi su abiejų moterų
judėjimų atstovėmis, paragino jas greičiau kurti moterų judėjimo
asociaciją ir jungtis su tarptautiniu judėjimu.
Kad būtent tai lėmė LMT įkūrimą, patvirtina ir F. Bortkevičienė, viena iš
aktyviausių pasaulietinio moterų judėjimo atstovių. Ji nurodė: Visą
fermentą moterų judėjimui padarė užsienio veikėjų vizitai. Čia pirma viso
ko buvo sujudinta tautiška ambicija. Tik pirmą kartą toms užsienio
viešnioms būnant susirinko ne tik katalikės, pirmeivės, neutralios, bet ir
kitatautės moterys. Tačiau nutarė neskubėti dėtis prie užsienio, o namie
ankščiau susitvarkyti.
Deja, nei partijos, nei
moterų judėjimas tuo metu nenorėjo išgirsti ir įsiklausyti į
G. Petkevičaitės pasiūlymus. O ir ji pati teigė: Iš politikos
pasitraukiau, motyvuodama, kad dabartinių laikų nesuprantu.
LMT įkūrimo idėją pradėta
įgyvendinti 1928 m. rugsėjo 16 d., kai susirinkusios įvairių draugijų
moterys išrinko organizacinį komitetą. Jis turėjo parengti įstatus Moterų
tarybai įkurti. Komitetą sudarė: O. Mašiotienė, J. Tūbelienė,
F. Bortkevičienė, P. Kalvaitytė ir Kutkauskienė. 1928 m. gruodžio 9 d.
organizacinis komitetas sukvietė moterų draugijų atstoves į LMT
steigiamąjį susirinkimą. Pagrindinis LMT tikslas buvo sujungti bendrai
veiklai visas lietuvių moterų organizacijas, pristatyti visų moterų
organizacijų veiklą bei atstovauti moterų interesams tiek šalyje, tiek
užsienyje.
Šiame susirinkime dalyvavo 14 organizacijų atstovės: Lietuvos vaiko;
Kūdikių gelbėjimo; Karininkų šeimų moterų; studenčių Neo Lithuania
(Filiae Lithuaniae); studenčių skaučių; studenčių Liepsnos; Pieno
lašo; Mergaičių bičiulių; LMS; Lietuvos moterų globos komiteto;
Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, sąjungos; Moterų
sąjunga tautiniam laivynui remti; Lietuvių katalikių moterų;
Marijos pravoslavų moterų bei Pieno lašo draugijų.
Susirinkime organizacija nebuvo įkurta. 1929 m. vasario 17 d. II
steigiamajame susirinkime buvo priimti įstatai, išrinkta valdyba. Taryba
vienijo 17 moterų organizacijų: Kūdikių gelbėjimo; Lietuvos vaiko;
Karininkų šeimų moterų; studenčių Neo Lithuania; studenčių
skaučių; Žiburėlio; Lietuvos abolicionistų; Lietuvai pagražinti;
Klaipėdos moterų labdaros Gabija, Mergaičių bičiulių; Kalinių globos
draugijas; Raudonojo kryžiaus jaunimo kuopelę;
Lietuvos moterų globos komitetą; Lietuvos moterų, baigusių
aukštąjį mokslą, sąjungą; Moterų sąjungą, tautiniam laivynui remti;
Kauno Šaulių moterų būrio skyrius;
Gailestingųjų seserų sąjungą.
O. Mašiotienė nurodė, jog tik 1929 m. Lietuvos moterų judėjimas tapo
vieningas, nes į jį jungėsi įvairių pažiūrų, socialinės padėties ir
išsilavinimo moterys. LMT įstatuose teigiama, kad tai kultūrinė, o ne
politinė organizacija, kuri koordinuos visų draugijų veiklą; tad moterų
darbas turėtų tapti našesnis ir aktyvesnis. LMT veikė šios sekcijos:
Moters teisių, Moters politinių teisių, Kovos su dvejopa
morale ir prekyba moterimis, Moterų darbo ir profsąjungų,
Finansų, Spaudos, Taikos ir arbitražo,
Švietimo ir auklėjimo, Viešos higienos, Migracijos, Moterų darbo ir
profesijų, Vaikų globos, Kinematografininkų.
Steigiamajame susirinkime buvo išrinkta valdyba: pirmininkė
O. Mašiotienė, narės P. Kalvaitytė, J. Lašienė, J. Tūbelienė,
E. Jackevičaitė, A. Ragaišienė, O. Kazakaitienė, kandidatės Rimšienė,
P. Pikčilingienė, S. Čiurlionienė.
LMT kreipėsi į Ministrą
Pirmininką J. Tūbelį, prašydama paremti jos veiklą, nes tai ne politinė,
ne labdaros, o idėjinė organizacija, turinti tikslą šviesti, skatinti
moteris domėtis kultūra, ugdyti moterų atsakomybės jausmą (visuomenei,
šeimai ir valstybei) bei ginti moterų reikalus.
Vyriausybės finansinė parama leido Tarybai plėsti ryšius ir atstovauti
Lietuvos moterų judėjimui tarptautiniu mastu. Tai buvo svarbus moterų
judėjimo plėtros ir vienijimosi, tačiau ne stiprėjimo veiksnys. Kadangi
Tarybos veiklą finansavo Vyriausybė, tai ji ir darė jai įtaką. Toks
Vyriausybės žingsnis buvo apgalvotas: valdyti moterų judėjimą, įsijungusį
į tarptautines organizacijas, režimui buvo būtina, nes moterys aktyviai
kėlė užsienio politikos problemas. Antra vertus, kontroliuodama moterų
judėjimus (neleisdama jiems imtis aktyvių veiksmų, o apsiriboti
memorandumų, peticijų bei pareiškimų rašymu ir teikimu Vyriausybei),
Vyriausybė lengviau sprendė valstybės vidaus problemas. Tam tikrą vaidmenį
LMT suvaidino valdybos narės J. Tūbelienė ir S. Smetonienė; pastaroji taip
pat buvo ne vienos moterų draugijos garbės narė.
Lietuvos moterų tarybos veikla XX a.
4 dešimtmečio pradžioje
LMT atstovės dalyvavo
1930 m. Vienoje vykusiame Tarptautinės moterų tarybos aštuntajame
kongrese.
Kongrese buvo svarstyti ir priimti nutarimai dėl Kelogo-Briano pakto, dėl
ginklavimosi apribojimo, taikos idėjos platinimo tarp jaunimo.
Susirinkusios atstovės nutarė įkurti Taryboje sekcijas, kurios rūpintųsi
moterų pilietybe ir socialine apsauga.
1930 m. LMT užmezgė ryšius su Tarptautine šeimyninio auklėjimo
organizacija. 1934 m. LMT pirmininkė O. Mašiotienė prašė švietimo
ministro finansuoti Lietuvos delegacijos kelionę į kongresą Berlyne.
Kongreso tikslas buvo supažindinti su naujausiais švietimo metodais,
kovojant su smurtu šeimoje.
Tarybos valdybos narė
S. Čiurlionienė 1929 m. rudenį dalyvavo Ženevoje vykusioje Tautų Sąjungos
Generalinėje asamblėjoje, kur oficialiai atstovavo Lietuvos valstybei, o
privačiuose susitikimuose moterų judėjimui. Ji vyko su Lietuvos
delegacija, kurią sudarė A. Voldemaras (vadovas), S. Čiurlionienė ir
V. Sidzikauskas (nariai) ir V. Dimša (sekretorius). Lietuvos aido
redaktorius V. Gustainis jos dalyvavimą asamblėjoje apibūdino taip: Gerai
padarė Lietuvos valdžia siųsdama delegaciją su S. Čiurlioniene. Ji tenai
pasirodė labai judri, veikli ir visada vietoje. <...> ji gaudavo
įvairiausių pakvietimų į diplomatinius pietus bei vakarienes, tai į
įvairius klubus. Dažnai būdavo kviečiama papasakoti apie Lietuvą.
Asamblėjoje ji dalyvavo penktojoje komisijoje, tyrinėjusioje prekybą
moterimis, slaptą prekybą narkotikais, tačiau nepamiršo ir moterų klausimų
ir ne kartą aptarė juos.
S. Čiurlionienė buvo deleguojama ir į kitas Tautų Sąjungos asamblėjas.
1936 m. ji buvo Tautų Sąjungos Konstitucijos ir juridinės bei
Socialinės ir humanitarinės komisijų narė.
1930 m. LMT veikla buvo
aktyvi. Kovo 13 d. posėdyje O. Mašiotienė kalbėjo apie ištekėjusių moterų
teisių suvaržymą bei karių šeimų padėtį.
Balandžio 2 d. vykusiame valdybos posėdyje buvo priimtas B. Navickienės ir
Šalčiuvienės pasiūlymas daugiau nedeklaruoti moterų teisių, o jas
įgyvendinti, todėl Tarybos veikla turi būti nukreipta į konkretų asmenį ir
jo teises. Valdyba pritarė pasiūlymui ir tolesnę organizacijos veiklą
nukreipė šia kryptimi. Be to, nutarta ir toliau dalyvauti svarbiausiose
tarptautinėse organizacijose: Taikos ir laisvės moterų sąjungoje
bei Tarptautinėje moterų taryboje.
Gegužės 26 d. O. Mašiotienė išspausdino atsišaukimą į rašančias įvairių
pažiūrų moteris. Ji teigė: Kol moterys nedalyvavus spaudoje tolei ji
bus silpna, tolei moterims bus užpakalinės [paskutinės] vietos skiriamos
<...> Per spaudą išmoksime solidarumo <...> Gal sumažės pavydas, kurio
taip daug užsidariusioje moteryje.
Spalio 26 d. LMT valdybos posėdyje buvo išklausytas S. Čiurlionienės
pranešimas apie prekybą moterimis. Jame pranešėja nurodė, jog šį reiškinį
palaiko reglamentacijos įstatymas. Valdyba priėmė nutarimą kovoti dėl
reglamentacijos moterims panaikinimo.
LMT nuo įkūrimo puoselėjo idėją atidaryti moterų klubą, kuriame moterys
galėtų atsigauti po dienos darbų, išeitų į viešumą, paskaitytų spaudos bei
mokytųsi rankdarbių. Idėja buvo įgyvendinta 1933 m., įkūrus Moterų
seklyčią. Ši idėja dėl lėšų stygiaus nebuvo galutinai įgyvendinta, todėl
klubo narės jo nepamėgo.
LMT nuo pat jos įkūrimo
pradžios turėjo spręsti moterų išlikimo darbo rinkoje problemą. Vyriausybė
jas eliminavo iš politikos ir tolimesniais veiksmais siekė apriboti jų
dalyvavimą darbo rinkoje. Tai turėjo moteris ne tik grąžinti į šeimas,
bet ir galutinai atriboti nuo bet kokios politinės veiklos.
19301939 m. LMT sprendė
moterų diskriminavimo darbo rinkoje problemas.
Vyriausybė, prasidėjus
pasaulinei ekonominei krizei, atsiradusias bedarbystės ir kitas problemas
sprendė neatsižvelgdama į Konstitucijos punktus, kuriuose akcentuoti
abiejų lyčių lygybės principai. 1931 m. Lietuvos moterų organizacijos,
vadovaujamos LMT, įteikė Vyriausybei memorandumą, kuriame buvo
reikalaujama atleidžiant iš darbo laikytis abiejų lyčių lygybės ir niekam
nedaryti išimčių.
Memorandumas skelbė: Jeigu vyriausybė ribotų moterų pilietines teises,
tada būtų padaryta skriauda moterims ir jos būtų išeliminuotos iš
valstybės kūrimo darbo <...> Į jos gyvenimą būtų įneštas chaosas,
netikrumas rytojaus gyvenimu.
LMT pirmininkė O. Mašiotienė
1933 m. sausio 12 d. valdybos posėdyje perskaitytame pranešime
Ekonomikos krizė. Pavojus moterų ekonominiam savarankiškumui teigė, jog
pirmiausia reikia laikytis taupumo politikos, kovoti su prabanga ir remti
vietos pramonę, perkant jos produkciją, o ne užsienyje gamintas prekes.
P. Kalvaitytė dar kartą kalbėjo apie moterų reglamentaciją, kurios,
daugelio valdžios atstovų teigimu, nėra, nes nepriimtas šią sritį
reguliuojantis įstatymas. Pranešėja atkreipė valdybos dėmesį į Baudžiamojo
kodekso straipsnį, kuriame aptartas viešųjų namų tvarkymas. Remdamasi šiuo
straipsniu, ji darė išvadą, jog reglamentacija Lietuvoje įteisinta.
Toks įstatymo aiškinimas neleido Vyriausybei viešai neigti moterų
reglamentacijos, kuri jas žemino. LMT šią visuomenės problemą kėlė ne tik
Lietuvoje, bet ir tarptautinėse organizacijose kaip vieną iš svarbiausių
moterų judėjimo problemų. LMT siekė burti moteris ir padaryti, kad jų
veikla būtų aktyvi, kad didėtų jų susitelkimas, organizuotumas bei augtų
išsilavinimas. Tuo tikslu Taryba nutarė įkurti moterų klubą, kuriame
lankytųsi įvairių socialinių sluoksnių ir pažiūrų moterys. Klubo tikslas
buvo suvienyti moteris, plėsti jų akiratį, spręsti rūpimas problemas bei
padėti kultūringai ir naudingai leisti laiką. Valdyba numatė, kad ateityje
galėtų įsikurti sekcijos, kuriose dalyvautų įvairių specialybių moterys.
Klubo įkūrimo idėją palaikė visos LMT priklausiusios draugijos ir
sąjungos, todėl jau kovo 3 d. pasitarime buvo priimti klubo veiklos
įstatai ir pritarta Seklyčios pavadinimui.
Klubo tikslai buvo: jungti visas moteris Lietuvai naudingam darbui, padėti
joms šviestis, gerinti jų ekonominę padėtį, supažindinti su tautiniu menu
ir skatinti jį kurti.
1932 m. opia problema išliko moterų darbas.
Kauno darbo biržoje moterų bedarbių buvo užregistruota 3 000, o vyrų tik
611. Dauguma moterų buvo laukų, fabrikų darbininkės, tarnaitės.
Specialybes turinčių moterų nebuvo užregistruota, tačiau tai neatspindėjo
realios padėties. Pavyzdžiui, paskelbus sekretorės konkursą, susirinko net
60 pretendenčių.
1933 m. moterų bedarbystė dar labiau išaugo. 1933 m. gegužės 2 d. Ministrų
kabinetas, siekdamas subalansuoti valstybės biudžetą, priėmė nutarimą, jog
nuo liepos 1 d. iš valstybės tarnybos atleisti tarnautojus: 1) kurių vyrai
ar žmonos iš valstybės ar privačių įstaigų gauna didesnius nei Vyriausybės
nurodyta atlyginimus; 2) jeigu jų einamos pareigos neatitinka turimos
kvalifikacijos.
Nutarime aiškiai nebuvo nepasakyta, kurios lyties asmeniui reikėtų
pasitraukti iš tarnybos, paliekant tai spręsti valstybinių įstaigų
valdininkams. Šis nutarimas sukėlė didelį moterų pasipriešinimą, nes joms
iškilo reali grėsmė būti atleistoms iš darbo. LMT į tai sureagavo greitai,
reikalaudama atšaukti jo vykdymą.
Vyriausybė turėjo
atsižvelgti į didelės visuomenės dalies nuotaikas, nes moterys veikė
solidariai. Be to, dauguma jų, dirbusių ministerijose, buvo įtakingų vyrų
žmonos. Aišku, nutarimo vykdymas būtų palietęs moteris, nes visuomenėje
vyravo dirbančio, kovojančio, politikuojančio ir kuriančio vyro
stereotipas. Moterų tarnautojų palyginti buvo nedaug.
Moterų atleidimas iš darbo
ir jų grąžinimas į šeimą tuo metu buvo pasaulinis reiškinys. Apie tai
1933 m. gruodžio 6 d. moterims, susirinkusioms į Seklyčią, kalbėjo
pirmininkė O. Mašiotienė. Ji, LMT valdybos narės ir kitos susirinkusiosios
svarstė moterų ekonominę padėtį ir konstatavo, kad blogėjanti moterų
socialinė padėtis, finansinis bei ekonominis jų savarankiškumo apribojimas
yra būdingas ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. O. Mašiotienė
nurodė, kad daugelyje valstybių atleidžiamoms iš darbo moterims buvo
aiškinama, jog jos dirbdamos didina nedarbą ir dėl jų dalyvavimo
visuomeniniame gyvenime nukenčia šeima.
1934 m. moterų padėtį turėjo palengvinti O. Mašiotienės iniciatyva
organizuoti audėjų kursai, turėję skatinti lietuvių amatus, tačiau jie
pasisekimo neturėjo ir buvo uždaryti. Tais metais LMT valdybos pirmininkės
pareigas trumpam, kol buvo išrinkta V. Lozoraitienė, buvo perėmusi
B. Biržiškienė. Vėliau (1938 m.) V. Lozoraitienė, aptardama Moterų tarybos
veiklą, teigė: 1934 m. iš buvusios valdybos nepaveldėjome nei skatiko, o
darbas be pinigų neįmanomas. <...> Surengėme reprezentacinį balių, kuriame
dalyvavo valstybės prezidentas ir visas diplomatinis korpusas. Buvo
surinkta 8 000 Lt.
1935 m. Lietuvos abolicionistų draugijos ir LMT pastangomis
buvo priimtas Kovos su venerinėmis ligomis įstatymas. Įstatymui
įsigaliojus,
Baudžiamojo statuto 529 str. Viešųjų namų
laikymas buvo pakeistas
nauju 5241 str., kuriame buvo numatyta 3 metai sunkiųjų darbų
kalėjimo tam, kas tokius namus laikys.
Taip Lietuvoje buvo panaikinti viešieji
namai ir prostitučių sanitariniai punktai. Tai buvo didžiausias moterų
judėjimo laimėjimas 4-ajame dešimtmetyje.
1935 m. pabaigoje padėtis
Lietuvos darbo rinkoje tapo dar sudėtingesnė, kai Vyriausybė priėmė
Naujus pramonės darbininkų samdos įstatus, kuriais uždraudė
moterų naktinį darbą nuo 10 val. vakaro iki 5 val. ryto.
Taip Vyriausybė mėgino išspręsti vyrų bedarbių problemą, stumdama moteris
darbininkes į sunkią ekonominę ir socialinę padėtį. LMT pirmininkė
V. Lozoraitienė atkreipė visuomenės dėmesį į sunkėjančią moterų padėtį:
Nevarykite moters atgal į šeimą. Ji pati žino, koks turtas vaikas <...>
moteris uždarbiauja dažnai tam, kad pagimdytam vaikui suteiktų būtinas
sąlygas augti ir stiprėti.
Ji pasiūlė būdus, kaip spręsti moterų nedarbą: pirmiausia reikėtų steigti
mergaičių amatų mokyklas ir raginti moteris pirkti tik lietuviškus
gaminius bei remti lietuviškus fabrikus, kad rinkoje vyrautų tautinė
produkcija. Taip pat reikėtų skatinti namudininkes gaminti tai, kas
meniška ir paklausu rinkoje.
Tačiau LMT, suprasdama sunkią ekonominę padėtį valstybėje, nekėlė jokių
reikalavimų Vyriausybei.
1935 m. socialinių santykių
įtampa pasiekė kulminaciją, kai Kauno miesto savivaldybė priėmė nutarimą
atleisti moteris gydytojas iš apskrities ligoninės, aiškindama, jog
atleidimo priežastis ne kompetencijos trūkumas, bet vyrų užimamos
tarnybos.
Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, sąjunga kreipėsi į
vidaus reikalų ministrą, prašydama nepasirašyti Kauno miesto tarybos
nutarimo. Vyriausybės atstovas į moterų prašymą neatsižvelgė. Suprasdama,
kad negali sustabdyti moterų atleidimo iš darbo, Lietuvos moterų,
baigusių aukštąjį mokslą, sąjunga kreipėsi į
Tarptautinę diplomuotų moterų
federaciją. Ši 1935 m. rugsėjo mėnesį įteikė Tautų Sąjungos
generaliniam sekretoriui memorandumą, kuris buvo pristatytas XVI Tautų
Sąjungos plenume. Jame buvo aprašyta moterų padėtis 23 valstybėse ir
nurodyta, kad Lietuvoje moterims atimama teisė dirbti pagal profesiją,
Vyriausybė neatsižvelgia į moters gabumus, išsilavinimą, pasiruošimą ir
verčia ją grįžti prie namų tvarkymo darbų. Memorandume pabrėžiama, kad
tai nėra žingsnis į civilizaciją, bet grįžimas į pirmykštes sąlygas.
Iš 23 valstybių, Tautų Sąjungai pateikusių duomenis apie moterų, turinčių
aukštąjį išsilavinimą, skaičių, Lietuva buvo 5 vietoje. Geresni kokybiniai
ir kiekybiniai rodikliai buvo Suomijoje, Estijoje, Airijoje ir Rumunijoje.
Tačiau Lietuva santykinai turėjo daugiau studenčių nei Anglija,
Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir Švedija. (Priedai. 1 lentelė.)
Tautų Sąjunga svarstė moterų atleidimo iš darbo klausimą, tačiau
jokios rezoliucijos nepriėmė.
Moterys, apribojus joms
galimybes dirbti, veržėsi į mokslus, į Vytauto Didžiojo universitetą.
1932 m. universitete vyrų mokėsi 3 169, baigė 171, moterų 1184, baigė
53, o 1937 m. atitinkamai vyrų mokėsi 2 103 ir baigė 234, o moterų
901, baigė 59.
Statistika rodo, jog 1937 m. į universitetą stojančių ir jį baigusių
moterų padaugėjo, o norinčių studijuoti vyrų sumažėjo. Tai liudija, jog
darbo rinkoje vyrai turėjo daug didesnes galimybes nei moterys. Be to,
jos, nors ir laikinai, buvo išeliminuotos iš darbo rinkos. Teigtina, jog
pasiturinčių šeimų tėvai, o gal ir broliai, užimantys geras tarnybas,
leido dukras (seseris) į mokslus.
Vyriausybės vykdytą politiką
palaikė filosofas Stasys Šalkauskis, kuris visuomenėje skleidė mintį, kad
blogiausias reiškinys, esantis visuomenėje, yra emancipančių noras
suniveliuoti moteris su vyrais.
Jis pažymėjo, jog toks nusistatymas yra neteisingas ir kenksmingas.
Taip Vyriausybės vykdyta politika buvo pateisinta visuomenės akyse.
Lietuvos moterų
tarybos siekis dalyvauti Lietuvos valstybės taryboje
LMT dirbo ne tik kultūros ir
labdaros darbą, tačiau aktyviai siekė gauti vietų Lietuvos valstybės
taryboje. Šią idėją iškėlė LMT valdyba, kai 1929 m. gruodžio 15 d.
O. Mašiotienė skaitė pranešimą LMT ir Lietuvos moterų, baigusių
aukštąjį mokslą, sąjungos valdybų pasitarime. Prelegentė informavo,
jog Tarybos valdyba kreipėsi į Prezidentą A. Smetoną, reikalaudama moteris
kooptuoti į Lietuvos valstybės tarybą. Prezidentas paprašė pirmininkės
pateikti kandidačių į Valstybės tarybą sąrašą. O. Mašiotienė, svarstant
moterų kandidatūras, siūlė atsižvelgti į jų išsilavinimą bei kompetenciją,
pirmenybę teikiant moterims teisininkėms. Susirinkusiosios pasiūlė
O. Mašiotienės, B. Navickienės, V. Tumėnienės, Karvelienės,
J. Tūbelienės, S. Čiurlionienės, P. Kalvaitytės ir O. Kairienės
kandidatūras. S. Čiurlionienė ir P. Kalvaitytė atsisakė dirbti Valstybės
taryboje. Iškilus neaiškumui, į kokias vietas Prezidentas nutaręs skirti
moteris, J. Tūbelienė pasiūlė pirmiausia tai išsiaiškinti, o tik po to
nuspręsti, kurios moterys turėtų įeiti į Valstybės tarybą. Pritardamos
J. Tūbelienei, susirinkusiosios įpareigojo ją sužinoti, kokios vietos bus
skirtos moterims.
Tad ir moterys galėjo turėti savo atstovių Valstybės taryboje, tačiau
atsiradę prieštaravimai tarp LMT ir Lietuvos moterų sąjungos
sutrukdė tai įgyvendinti. Lietuvos moterų sąjungos valdybos narė
E. Baronienė prieštaravo LMT veiksmams. Ji nurodė, jog moterys turi ne
prašyti, o reikalauti vietų, bet ne referenčių, kaip siūlė Prezidentas, o
visateisių ir lygiaverčių narių.
Visuomenė spaudoje buvo informuota apie LMT ir Lietuvos moterų sąjungos
nesutarimus. Nurodyta, kad į Valstybės tarybą buvo pasiūlytos L. Purėnienė
ir E. Baronienė, nors LMT išrinko ne jas. Greičiausiai tai buvo sąmoningas
kairiojo moterų judėjimo sparno poelgis. Kilusį nesutarimą kurstė LSDP.
Socialdemokratai piktinosi tokia O. Mašiotienės veikla, teigdami: Ką
bendro gali turėti su Valstybės Taryba ir Lietuvos moterų sąjunga,
į kurią įeina pažangiausios moterys.
O. Mašiotienė, kalbėdama apie partijų įtaką moterų judėjimui, pastebėjo,
kad LSDP programoje užtikrintos moterų lygios teisės, todėl jai labiau
sekėsi patraukti į savo pusę išsilavinusias, o ne daug sunkiau dėl duonos
kovojančias miestų darbininkes ir amatininkes.
1930 m. LSDP programoje moterų teisėms buvo skirtas septintasis skyrius,
kuriame numatyta kovoti dėl įstatymų, ribojančių moterų teises,
panaikinimo, dėl vienodų teisių ir vienodo atlyginimo moterims
valstybiniame ir visuomeniniame darbe, dėl suteikimo moterims vienodo su
vyrais profesinio išsilavinimo ir kt.
Gausus moterų dalyvavimas socialdemokratiniame judėjime buvo būdingas
Europos valstybių bruožas. LSDP darė įtaką LMS, kurios pirmininke buvo
partijos narė E. Baronienė. 1930 m. sausio 7 d. LMT valdybos posėdyje
pasisakė už dalyvavimą Valstybės taryboje, nes nori turėti atstoves,
kurios gintų moterų interesus ir dalyvautų rengiant su jomis susijusių
įstatymų projektus.
Gegužės 26 d. LMT visuotiniame susirinkime priėmė nutarimą laikinai
atidėti moterų dalyvavimo Valstybės taryboje klausimo svarstymą, nes
griežtai pasipriešino kai kurių organizacijų atstovės.
Daugiau šis klausimas iki Lietuvos okupacijos (1940 m.) nebuvo svarstytas.
Tai lėmė ir mokslo žmonių pozicija. 1931 m. LSDP atstovas teisininkas
A. Janulaitis teigė, jog moterų padėtis bloga todėl, kad jos nėra
pakankamai apsišvietusios ir nesuvokia valstybėje vykstančių procesų; tik
organizuodamosi jos gali įveikti sunkumus ir daryti įtaką Vyriausybei.
Jis siūlė moterims kurti politines draugijas, kurios spręstų moterų
problemas. Nesutarimai tarp moterų organizacijų buvo akivaizdūs. LMT
pirmininkė reikalavo paneigti Lietuvos žinių informaciją apie LMT ir
ragino nemenkinti organizacijos vardo, pabrėždama, kad: rimtai ir
gerbiamai redaktorei savo laikraščio skiltyje nepadoru, ypač būnant tos
organizacijos nariu, leisti išjuokti rimtą šešiolikos organizacijų moterų
atstovybę Moterų Tarybą ir tų organizacijų rimtą vardą.
LMT savo kreipimesi nurodė, jog neigiamą nuomonę visuomenėje apie ją
skleidė viena iš partijų.
Kadangi LSDP atvirai rėmė Lietuvos moterų sąjungą ir nepritarė LMT
veiklai, manytina, kad tokią poziciją galėjo užimti ir Valstiečių
liaudininkų sąjunga, kurios valdybos narė buvo F. Bortkevičienė. Tai buvo
dar viena priežastis, sunkinusi LMT siekį gauti vietų Valstybės taryboje.
1935 m. birželio 10 d.
Lietuvos moterų sąjunga buvo paleista. Taip Lietuvos moterų tarybos
valdybai neliko opozicijos. Kitų į Tarybą įėjusių organizacijų
atstovės jai buvo lojalios.
Ribota moterų veikla
savivaldybėse
1929 m. tautininkai ryžosi
pertvarkyti ir savivaldybių rinkimus, kad kuo daugiau jų sąjungos narių
būtų savivaldoje. Savivaldybių rinkimų įstatymas apribojo rinkėjų teises.
Teisę rinkti valsčiaus tarybą ir dalyvauti seniūnų sueigose įstatymas
numatė tik Lietuvos piliečiams, ne jaunesniems kaip 24 metų, gyvenantiems
valsčiuje ne mažiau kaip metus, valdantiems seniūnijoje nekilnojamą turtą,
turintiems prekybos, pramonės ar amatų įmones ir mokantiems savivaldybei
mokesčius, taip pat etatiniams valstybės ar savivaldybės įstaigų
tarnautojams bei turintiems aukštąjį ar specialųjį žemės ūkio išsilavinimą
asmenims.
Šie suvaržymai buvo perkelti ir į 1931 m. gegužės mėnesio Savivaldybių
rinkimų įstatymą.
Kadangi nebuvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos Civilinės teisės
kodeksas, o vis dar veikė (1922 m. Steigiamojo Seimo pataisytas) carinės
Rusijos Civilinis kodeksas, pagal kurį moterys negalėjo disponuoti turtu
ir buvo priklausomos nuo vyrų, mokesčius valstybei reta kuri iš jų mokėjo,
todėl rinkėjomis negalėjo būti. Taip buvo sumažintas elektorato dydis ir
suvaržytos moterų teisės rinkti atstovus į savivaldą ir joje dalyvauti.
Moterys, turėjusios teisę rinkti savivaldybių tarybas, sudarė tik trečdalį
visų rinkėjų, nors, kaip ir 1923 m., jų buvo 53 proc. Moterų rinkėjų
skaičius įvairiuose miestuose ir apskrityse skyrėsi. Tai priklausė ne tik
nuo moterų valdomo turto dydžio, bet ir nuo vyrų pozicijos, suteikiant
joms politines teises. Tradiciškai turtą valdė vyras, neatsižvelgiant į
visas padarytas Civilinio kodekso pataisas, todėl jis galėjo dalį turto
užrašyti moteriai. Pavyzdžiui, Alytaus žydų bendruomenėje, siekiant kuo
daugiau atstovų turėti miesto taryboje, dalį turto vyrai prieš rinkimus
užrašydavo moterims.
1929 m. spalio mėn. valsčių
tarybų netiesioginiai rinkimai skyrėsi nuo buvusių demokratinio
laikotarpio rinkimų. Rinkimų kovos nebuvo, partijos neagitavo, o rinkėjai
irgi nebuvo aktyvūs. 1931 m. panašiai buvo renkamos ir miesto savivaldybės.
Rinkėjų aktyvumas siekė 70 proc. Moterys, turėdamos daug menkesnes teises
dalyvauti rinkimuose, aktyvumu nepralenkė vyrų.
Klostėsi bendros rinkimų tendencijos menkas rinkėjų ir kandidatų
aktyvumas. Miestų savivaldoje mažiausiai teisių dalyvauti rinkimuose
turėjo moterų judėjimo centro Kauno atstovės, kurios nesudarė nė
ketvirtadalio visų rinkėjų (24 proc.). Didžiausią moterų rinkėjų dalį
sudarė Telšių moterys 39 proc.
1931 m. savivaldybių rinkimų
kampanija buvo rami, nors kandidatų į Kauno miesto tarybą sąrašų buvo
užregistruota 19. Tik viena Lietuvos nepartinė atgimimo draugija į
kandidatų sąrašą įtraukė prekybininkę O. Urbonavičiūtę-Pėžienę. Sąraše ji
buvo 23 iš 24 kandidatų, tačiau rinkimų komisijai suskaičiavus balsus,
kandidatų sąraše pakilo į 7 vietą.
Visuomenės nuomonė apie kandidates į savivaldą buvo gera. Panaši padėtis
buvo ir Telšių bei Plungės miestų tarybų rinkimuose, kur kandidatavo po
vieną moterį. Telšiuose buvo 5 kandidatų sąrašai,
Plungėje 4.
Telšiškės turėjo mažai galimybių laimėti, nes sąrašuose jos buvo 912
vietose, vis dėlto daugiausia balsų (4 946) surinko provizorė
V. Goelaneraitė-Augustinaitienė, kuri ir buvo išrinkta į Telšių miesto
tarybą.
Tai patvirtino ir paskelbti naujai išrinktų į savivaldybes sąrašai.
Žemaitijoje nuo 1924 m. buvo stiprūs pasaulietinio moterų judėjimo
centrai, todėl čia moterys buvo aktyvesnės nei kitose Lietuvos vietose.
1931 m. Žemaitijos pasaulietinio judėjimo moterys kėlė abiejų lyčių
bendradarbiavimo reikalingumo klausimą ir nurodė, jog vyrai gali padėti
moterų judėjimui, patraukdami paskui save didžiąją dalį moterų, jas
šviesdami ir prusindami.
Šiam tikslui įgyvendinti moterys prašė laikraštyje Žemaitis
skirti joms skyrių.
1934 m., renkant miestų
tarybas, aktyviausios buvo Panevėžio moterys. Jos sudarė 41 proc. visų
rinkėjų. Mažiausiai rinkėjų, kaip ir 1931 m., buvo Kauno mieste 25 proc.
Kaune į miesto tarybą išrinkta J. Tūbelienė, Šiauliuose
S. Venclauskienė, Palangoje dvi moterys, Naumiestyje M. Skirgailienė.
Į Ukmergės apskrities tarybą išrinkta J. Smetonaitė.
Rinkėjų aktyvumas 66 proc. mažesnis nei 1931 m. Tai rodo, kad
piliečiai taryboms teikė mažai reikšmės, nes autoritarinis rėžimas neleido
savivaldybėms spręsti jų kompetencijoje esančių klausimų. Į savivaldybes
buvo išrinkta keletas moterų, bet joms nebuvo galimybės reikštis
politikoje.
1937 m. išleistas
Savivaldybių įstatymo pakeitimas, kuriame buvo numatyta 5 metų tarybų
kadencija.
Tik 1940 m. vyko savivaldybių rinkimai. 1940 m. pradžioje LMT atstovės
spaudoje svarstė moterų vaidmenį savivaldoje, pažymėdamos, jog nėra
moterų, užimančių burmistro, jo padėjėjo, viršaičio arba seniūno pareigas.
Jos nurodė, kad moterys dirba raštininkėmis arba II kategorijos
buhalterėmis. Spaudoje jų darbas buvo įvertinamas taip: ...tokiose
vietose moterys negali moterų reikalų ginti, negali viena kuria linkme
pakreipti, o yra tik įrankis viršininkų vyrų įsakymams pildyti.
1940 m. kovo mėn. įvykusiuose savivaldybių rinkimuose į
Ukmergės apskrities tarybą buvo perrinkta J. Smetonaitė (63 m. amžiaus,
ūkininkė, mokytoja pensininkė, turėjusi 30 ha žemės),
į Debeikių valsčių (Utenos apskr.) buvo išrinkta O. Augustinienė
(mokytoja, turinti 39 ha žemės).
Respublikos Prezidento
rinkimų įstatymas, priimtas 1931 m., neteikė jokių galimybių kandidatuoti
moteriai, kadangi Prezidentą rinko išrinkti tautos atstovai. Tik susitarus
ir pasirašius dvidešimčiai tautos atstovų buvo galima kelti kandidatą.
Renkant ypatingus tautos atstovus, 1931 m. nė vienoje apygardoje nebuvo
moterų rinkėjų.
Tad moterų veikla savivaldos
institucijose 4-ajame dešimtmetyje buvo menkesnė nei 3-iajame. Tai nulėmė
Prezidento išleisti 1929 ir 1931 m. Savivaldybių įstatymai, kuriuose
rinkimų tvarka nebuvo pagrįsta visuotine ir lygia rinkimų teise.
Moterų galimybės dalyvauti 1936 m. Seimo
rinkimuose
1936 m. pradžioje
Prezidentas A. Smetona ir Ministras Pirmininkas J. Tūbelis viešai prabilo
apie Seimo rinkimus.
1936 m. gegužės 2829 d.
apskričių ir miestų savivaldybių tarybų susirinkime buvo nutarta, kurie
asmenys bus kandidatai į IV Seimą. Spaudoje buvo pažymėta, jog visas
kraštas nekantriai laukė kandidatų sąrašų.
Moterų tai nedžiugino, nes jos iš esmės neturėjo savo atstovių
savivaldybėse ir vargu ar galėjo būti įtrauktos į kandidatų sąrašus. LMT
nebuvo numačiusi efektyvios taktikos Seimo rinkimuose. Paskelbus rinkimus,
LMT ėmėsi žygių, nors valdyboje, svarstant moterų kandidačių į Seimą
klausimą, nuomonės išsiskyrė. Dalis narių neapsisprendė, į ką turėtų
kreiptis Taryba dėl pagalbos, įtraukiant moteris į rinkėjų sąrašus ar į
valstybės Prezidentą, Ministrą Pirmininką, ar į vidaus reikalų ministrą.
Galiausiai buvo nutarta kreiptis į Tautininkų sąjungą ir prašyti jos
generalinio sekretoriato sudaryti sąlygas moterims kandidatuoti į Seimą.
Likusi valdybos dalis buvo aktyvi ir nelaukė, kol bus priimtas bendras
nutarimas. Spaudoje pasirodė žinučių, jog moterys, sudarinėdamos kandidatų
sąrašus, veikė aktyviai ir net siuntė memorandumus valdžios institucijoms,
rinkimų komisijai, reikalaudamos padėti sudaryti galimybes moterims
patekti į Seimą.
Tokie moterų veiksmai papiktino dalį visuomenės. Spaudoje buvo teigiama:
Dėl moterų dalyvavimo rinkimuose negali būti skirtingų nuomonių nei
vyriausybės, nei visuomenės, nei spaudos <...> Konstitucija pripažįsta
tiek vyrams, tiek moterims lygias teises.
Moterų susirinkime Kaune buvo išrinktos kandidatės: Kaune
S. Čiurlionienė, Šiauliuose E. Klupšienė. LMT tarėsi ir su Kauno miesto
burmistru, norėdama įtraukti į miesto kandidatų sąrašus 2 moteris, bet
kandidatės nebuvo įtrauktos. Taigi LMT sugebėjo iškelti tik vieną
kandidatę E. Klupšienę (Šiaulių mieste).
Artėjant rinkimams, birželio
3 d. LMT sukvietė moterų organizacijų pirmininkes pasitarti ir apsvarstyti
rinkimų į Seimą kampaniją. Pasitarime dalyvavo 23 organizacijų atstovės ir
LMT valdyba. Pirmininkė V. Lozoraitienė perskaitė pranešimą.
Susirinkusiosios nutarė remti E. Klupšienę ir aktyviai agituoti moteris
balsuoti už ją.
Agitacinėje medžiagoje buvo skelbiama, kad ji 39 metų ūkininkė, aktyvi
visuomenininkė, skautė, šaulė, moterų draugijų narė, gyvena Šiauliuose ir
yra apdovanota Nepriklausomybės medaliu ir Šaulių žvaigžde.
Tarybos veikla išjudino moteris. Spauda pažymėjo, kad moterys ėjo
balsuoti nešinos ant rankų vaikus.
Birželio 910 d. rinkimuose dalyvavo 68,3 proc. rinkėjų. Už E. Klupšienę
balsavo 5 590. Spaudos pranešime apie vykusius rinkimus prie jos gautų
balsų skaičiaus buvo padėtas šauktukas (!). Tai reiškė nuostabą, nes
niekas nesitikėjo, kad E. Klupšienė bus rimta konkurentė kandidatams
vyrams. Į Seimą Šiaulių apygardoje buvo išrinktas Putvinskis, gavęs 8 885
balsus, ir Kurkauskas, gavęs 5 857 balsus.
Tad E. Klupšienė pralaimėjo savo varžovui tik 267 balsais. Paskelbus IV
Seimo rinkimų rezultatus, LMT pirmininkė V. Lozoraitienė įteikė Ministrui
Pirmininkui J. Tūbeliui protestą dėl rinkimų rezultatų Šiaulių apygardoje.
Proteste ji nurodė, jog balsų skaičiuotojai klastojo rinkėjų balsus:
Moterų atstovė į Seimą turėjo didelį pasisekimą ir būtų, be abejo,
išrinkta, jei ne piktos valios žmonės, balsų skaičiuotojai. Šiaulių
apygardoje tarp kitų balsų skaičiuotojų yra p. Lelėnas, skautas
Blumentalis ir kiti, kurie akiplėšiškai vagia p. Klupšienės balsus.
Neverauskas pastebėjęs tai ir padaręs kratą, pas p. Lelėną kišenėje rado
apie 3000 vienetų p. Klupšienės kortelių, kurias nešė sunaikinti. Sakoma,
kad tai buvę ne pirmas kartas.
V. Lozoraitienė, pateikusi Ministrui Pirmininkui rinkimų klastojimo
įrodymus, nurodė, kad būtent tai sutrukdė E. Klupšienei laimėti rinkimus.
Tokį pat protestą ji išsiuntė ir teisingumo ministrui S. Šilingui. LMT
pirmininkės pareiškimas nebuvo svarstytas, nes Vyriausybė nepalankiai
vertino moterų dalyvavimą šalies valdyme. Tai atsiskleidė 1936 m. gegužės
20 d., kai teisingumo ministras S. Šilingas Kauno tautininkų susirinkime
pareiškė: Ar mūsų moterys yra tiek subrendusios, kad galėtų imtis tokios
didelės atsakomybės ir atsispirti svetimoms įtakoms, kurios šiais laikais
savo gudriais metodais gali palenkti ir tvirtai nusistačiusias asmenybes,
nekalbant apie moteris.
LMT į tokį S. Šilingo pareiškimą reagavo protestu, primindama, kad moterys
išaugino sūnus, kurie gina Lietuvą ir darbuojasi jos labui. Proteste
pabrėžta, kad LMT rūpinasi, jog Seimo rinkimai vyktų sėkmingai ir tai, kad
būsimuosiuose (kaip ir ankstesniuose rinkimuose) moterys tars lemiamą žodį.
LMT po rinkimų analizavo
priežastis, nulėmusias jos pralaimėjimą. Tarybos prezidiumas pagrindine
pralaimėjimo priežastimi įvardijo moterų judėjimo susiskaldymą ir
nesolidarumą, renkant savo atstovę, ir neigiamą Vyriausybės požiūrį į
moterų politinę veiklą. Vyriausybė, nematydama solidarumo tarp moterų
organizacijų ir darydama įtaką LMT, neįžvelgė moterų judėjime grėsmingos
jėgos ir nematė reikalo į ją atsižvelgti. Antras moterų judėjimo centras
Lietuvos katalikių moterų organizacijų sąjunga (toliau
LKMOS), Seimo ir savivaldybių rinkimuose nedalyvavo. O tai taip pat galėjo
būti viena iš priežasčių, neleidusių moterims kandidatuoti ir patekti į
Seimą, nors katalikiškosios moterų organizacijos buvo gausios.
1936 m. LMT ir LKMOS
organizavo įvairias kampanijas. Pavyzdžiui, iš savo fondų paaukojo pinigų
Ginklų fondui, dalį vykdomų programų pelno skyrė kariuomenei ginklams
pirkti.
Pavasarį, išsiliejus Nemunui, LMT ir LKMOS krašte surinko 15 000 Lt,
kuriuos paskyrė nukentėjusiems nuo potvynio. Abiejų susivienijimų moterys
slaugė ir rūpinosi kelių šimtų vaikų, kurių šeimos nukentėjo nuo potvynio,
išlaikymu. Šią akciją globojo S. Smetonienė;
taip pat dalyvavo žydų organizacijos, kuriose veikė ponių komitetai.
1936 m. LMT ir toliau
sprendė moterų atleidimo iš darbo problemą. Ši problema liko aktuali
Lietuvoje iki valstybės okupacijos. II moterų suvažiavimo metu buvo
nutarta plėsti kooperaciją ir smulkųjį bei vidutinį moterų verslą, taip
didinant moterų užimtumą. Tokia praktika buvo taikyta Lenkijoje ir davė
gerų rezultatų, todėl gero poveikio buvo tikimasi ir Lietuvoje.
1936 m. rugsėjo 2830 d. penkios įvairių
moterų draugijų atstovės, priklausiusios LMT, dalyvavo tarptautiniame
Moterų tarybos kongrese Dubrovnike. Lietuvos delegacijai vadovavo LMT
pirmininkė V. Lozoraitienė. Kongrese moterys dirbo šiose komisijose:
P. Pikčilingienė (LMT vicepirmininkė) dvigubos moralės, M. Avietėnaitė
(Vyriausybės atstovė) spaudos, kinematografų ir radijo, A. Hunebelienė
(Motinos ir vaiko globos sąjungos vicepirmininkė) vaiko globos,
Deveikienė (ūkininkė) teisės, V. Lozoraitienė taikos ir finansų.
Pastarojoje buvo nutarta palaikyti Tautų Sąjungą ir raginti savo
vyriausybes, kad remtų ją ir keltų jos autoritetą. Teisių komisijoje buvo
svarstytas ištekėjusių moterų pilietybės klausimas. Kongrese keltos vaikų
auklėjimo problemos ir pirmą kartą akcentuota būtinybė ugdyti ne tik
tautiškumą, bet ir kosmopolitiškumą, kad jie taptų pasaulio piliečiais,
ugdant toleranciją ir pagarbą kitų tautų papročiams, kultūrai.
1936 m. Baltijos valstybių moterys iškėlė
bendradarbiavimo idėją, tačiau ji nebuvo įgyvendinta. LMT siekė
bendradarbiauti su Latvijos moterų taryba, nes buvo teigiama, kad artima
kalba, papročiai ir menas gali vienyti abiejų tautų moterų judėjimus.
Tais metais miestelių inteligentės, bendravusios su kaimo moterimis,
iškėlė idėją ir parengė projektą įkurti Kultūrinę moterų tarybą. Jos
tikslas būtų rengti moteris aktyviai visuomeninei veiklai ir suteikti joms
žinių iš pedagogikos, istorijos, geografijos, kultūros, visuomenės mokslų
ir literatūros.
Projekto rengėjos buvo numačiusios, kad Kultūrinėje moterų taryboje
mokytųsi 1720 m. amžiaus merginos. Mokslas būtų privalomas visoms, nes
daugelis kaimo merginų, dirbdamos namuose ūkio darbus, nebaigdavo ir
pradinės mokyklos.
Tačiau projektas nebuvo įgyvendintas, nes elito moterys jo neparėmė. Tai
rodo, kad socialiniu požiūriu moterys buvo susiskaldžiusios, o
inteligentės, vadovavusios Lietuvos moterų tarybai ir
Lietuvos
katalikių moterų organizacijų sąjungai,
rūpinosi moterų judėjimo reprezentacija Lietuvoje ir užsienyje, tačiau
nesprendė daugelio moterų (darbininkių ir kaimo) problemų.
1937 m. birželio 2517 d.
LMT atstovės dalyvavo tarptautiniame Krikščioniškos šeimos kongrese
Paryžiuje. Jo tikslas buvo surasti geriausią šeimos auklėjimo metodą.
4-ojo dešimtmečio viduryje liberalioji moterų judėjimo srovė, vadovaujama
LMT ir būdama lietuvių moterų judėjimo lyderė, neišsprendė iškilusių
problemų. LMT nesugebėjo sutelkti, suagituoti, kad moterys balsuotų už
iškeltą kandidatę Šiaulių mieste, todėl moterų judėjimui Seime nebuvo
atstovaujama. Ji nesugebėjo susitarti su Vyriausybe, kad, atleidžiant iš
darbo, būtų taikomos vienodos sąlygos abiem lytims.
1939 m. sausio mėn.
pradžioje LMT valdyba reagavo į Vyriausybės priimtą nutarimą, kuriame buvo
numatyta iki kovo mėn. pradžios atleisti iš tarnybos vieną iš sutuoktinių,
jeigu jų vieno alga Kaune siekė 600 Lt, o periferijoje 450 Lt. Nutarimas
daugiausia buvo taikomas moterims, nes Vyriausybės nutarime numatyta
atleisti iš darbo tą šeimos asmenį, kuris mažiau uždirba. LMT memorandume
nurodė ne tik Konstitucijoje įtvirtintų moterų teisių pažeidimus, bet ir
reikalavo, kad pirmiausia būtų sunormintas darbas tų asmenų, kurie dirba
keliose darbovietėse, kad moterų inteligenčių atstovės turėtų dalyvauti
rengiant darbo ir socialinės apsaugos įstatymus, kad atleidžiant
ištekėjusias moteris iš darbo, nukentės šeima ir valstybė, nes praras
kvalifikuotus darbininkus.
Spaudoje buvo kritikuojama tokia Vyriausybės politika: Mažos tautos
nepriklausomybę išlaikys tik tos, kurių visi piliečiai, t. y. ne tik
vyrai, bet ir moterys, bus savarankiški. <...> Lietuva didesnę pusę savo
piliečių nuvertins ir laikys tokiose sąlygose, kad jos iš tiesų taptų
mažavertėmis <...> tokios tautos negalės atsilaikyti prieš dideles tautas
ir jos ilgainiui gali netekti nepriklausomybės.
1940 m. sausio mėn.
P. Pikčilingienė kreipėsi į visas moterų organizacijas, kviesdama aukoti
atgautam Vilniui ir Vilniaus kraštui, aktyviau ir uoliau dirbti
susiklosčiusiomis naujomis istorinėmis aplinkybėmis.
LMT valdyba nutarė sušaukti 10 metų veiklos minėjimo iškilmingą posėdį.
Posėdis įvyko 1940 m. vasario 11 d.
P. Pikčilingienė apžvelgė LMT veiklą ir pažymėjo, kad Lietuvės turi
didelio tautinio ir pilietinio subrendimo <...> kiek kartų LMT yra
iškėlusi kurį nors bendrą moterų ar Lietuvos reikalą ir kvietusi visas
kitas moterų organizacijas bendram darbui, nėra buvę, kad moterys neitų
talkon.
Ministro Pirmininko A. Merkio kalboje, kurią perskaitė vidaus reikalų
ministras generolas K. Skučas, didžiausias dėmesys buvo skirtas moters
vaidmeniui visuomenėje. Joje buvo teigiama, kad: ...kiekviena motina
išaugins tikrą nepalaužiamos drąsos, tikėjimo ir valios sūnų ar dukrą
<...> Moterims yra svetimas politinių aistrų ar stiprių politinių kovų
pasireiškimas.
A. Merkio kalboje išryškėjo moterų organizacijoms keliami Vyriausybės
uždaviniai. Jis rašė, jog jų svarbiausias uždavinys konsoliduoti visas
tautos dvasines jėgas tautos laisvei ir nepriklausomybei išlaikyti.
Švietimo ministras K. Jokantas sveikinimo kalboje pabrėžė, jog moterų
organizuotumas <...> reiškia ir visos tautos organizuotumo laipsnį.
Teigtina, jog Vyriausybė moterų organizacijoms daugiausia dėmesio skyrė
tada, kai
valstybėje ir Europoje susiklostė ypatingai sunki politinė situacija.
1940 m. kovo 8 d.
Abolicionistų draugijos atstovės (teisininkė E. Jackevičiatė, gydytoja
A. Ragaišienė-Biliūnienė, J. Kairytė-Kauneckienė) įteikė vidaus reikalų
ministrui K. Skučui
memorandumą,
kuriame reikalaujama imtis priemonių prieš prostituciją ir ištvirkavimą.
Jame buvo prašoma išleisti įstatymus, kuriuose darbininkės ir tarnaitės
būtų apsaugotos nuo darbdavių moralinio ir materialinio išnaudojimo bei
būtų draudžiama paleistuvauti viešbučiuose, nakvynės namuose, restoranuose
ir kitose panašiose vietose, taip pat draudžiama užkabinėti asmenis
gatvėse, kavinėse ir kitose viešose vietose su nedorovingais pasiūlymais.
Memorandume nurodoma, jog už dorovinius nusikaltimus lygiai turėtų būti
baudžiamos abi lytys, o nubaustųjų pavardės skelbiamos viešai.
Memorandumą pasirašė: Lietuvos abolicionistų draugijos pirmininkė
E. Pauliukonienė, LMT pirmininkė P. Pikčilingienė, Mergaičių bičiulių
sąjungos pirmininkė S. Čiurlionienė, Lietuvos moterų, baigusiųjų
aukštąjį mokslą, draugijos pirmininkė A. Šalčiuvienė, Motinoms ir
vaikams globoti organizacijų sąjungos pirmininkė J. Tūbelienė,
Lietuvos Žiburėlio draugijos pirmininkė F. Bortkevičienė, Moterų
šaulių vadė S. Putvytė-Mantautienė, Karininkų šeimų Birutės
draugijos valdybos pirmininkė V. Tumienė.
1940 m. birželio 15 d. SSRS
okupavus Lietuvą, LMT veikla nutrūko. 1940 m. liepos mėn. pabaigoje
sovietinė valdžia, siekdama patraukti visuomenę į savo pusę, daug dėmesio
skyrė moterims. Ji naudojo propagandą, kurioje didžiausiais dėmesys buvo
skiriamas moterų padėties kritikai tarpukario Lietuvoje ir garsioms
sovietinėms moterų teisėms. Visos iki okupacijos veikusios moterų
organizacijos buvo uždarytos, jų lyderės emigravo į Vakarus arba buvo
ištremtos į Sibirą, o sovietų pareigūnai skelbė, kad moterų klausimas
neegzistuoja, nes moterys gavo teisę dirbti kartu su vyrais, todėl jos
turi būti dėkingos sovietinei valdžiai.
Tarpukario moterų judėjimas, jų kova dėl moterų teisių ir feminizmas buvo
apibūdinami kaip anarchizmas.
Moterų organizacijas buvo uždraustos kituose Baltijos kraštuose, o po
Antrojo pasaulinio karo ir komunistinėse Vidurio Europos valstybėse.
Sovietų valdžia vietoj uždraustų moterų organizacijų įsteigė komunistinius
Moterų departamentus ir Moterų tarybas.
Išvados
1. 1929 m. buvo įkurta
Lietuvos moterų taryba. Jos tikslas buvo vienyti moterų organizacijas,
koordinuoti jų veiklą. Moterų taryba tikslo nepasiekė, nes daugeliui jos
veiksmų nepritarė Lietuvos moterų sąjunga bei LSDP ir LVLS.
Partijos darė įtaką moterų judėjimui, neleisdamos Lietuvos moterų tarybai
tapti paklusnia valdžios valios vykdytoja.
2. XX a. 4-ajame
dešimtmetyje lietuvių moterų judėjimas didelės įtakos valstybės vidaus
politikai neturėjo. Liberalioji srovė nebuvo vieninga, nors ir buvo šio
etapo lyderė. Nuo 1930 m. Lietuvos moterų tarybos veiklą finansavo
Vyriausybė ir tai darė įtaką jos priimamiems sprendimams. Didžiausią
dėmesį ji skyrė tarptautinei veiklai. Vyriausybė nepalankiai žiūrėjo į
katalikiškosios srovės veiklą, todėl ji reiškėsi tik kultūros srityje.
Socialdemokratinės srovės atstovės dažnai buvo opozicijoje liberaliajai
srovei.
3. 1936 m. išleistas moterų
organizacijoms nepalankus Seimo rinkimų įstatymas užkirto kelią
moterims dalyvauti Seime. Prezidentas ir Vyriausybė neigiamai žiūrėjo į
moterų dalyvavimą politikoje. IV Seime moterų judėjimas savo atstovių
neturėjo.
4. Lietuvos moterų taryba
reprezentavo valstybę tarptautinėse moterų organizacijose. Tarptautinėse
konferencijose, kongresuose jos atstovės kėlė Vilniaus grąžinimo Lietuvai
klausimą.
5. Lietuvos moterų taryba
1939 ir 1940 m. siekė sutelkti moteris vieningam darbui. Kartu su Vidaus
reikalu ministerija vykdė talkas visoje valstybėje, padėdama kaimų ir
miestelių moterims. Lietuvos moterų tarybos veikla nutrūko 1940 m.
birželio mėn. viduryje, SSRS okupavus valstybę.
Priedai
Tarptautinės aukštąjį mokslą
baigusių moterų federacijos ataskaita apie išsilavinusias moteris užsienio
šalyse
(19291930 metų anketos
duomenys procentais)
Šalis |
Moterys studentės
proc. |
Moterys profesorės
proc. |
Moterys lektorės
proc. |
Australija |
|
|
10,01 |
Belgija |
13,68 |
0,23 |
5,69 |
Bulgarija |
25,56 |
2,1 |
9,52 |
Kanada |
|
0,85 |
10,63 |
Danija |
18,44 |
|
9,17 |
Estija |
33,1 |
|
1,09 |
Suomija |
34,82 |
1,15 |
5,86 |
Prancūzija |
21,34 |
0,63 |
11,21 |
Vokietija |
16,66 |
0,31 |
1,76 |
Anglija |
26,95 |
1,54 |
15,86 |
Olandija |
17,57 |
1,22 |
5,05 |
Airija |
30,84 |
3,98 |
21,35 |
Italija |
13,21 |
0,73 |
3,5 |
Jugoslavija |
20,67 |
|
5,45 |
Latvija |
26,64 |
|
12,4 |
Lietuva |
28,17 |
|
1,96 |
Liuksemburgas |
22,22 |
|
|
Naujoji Zelandija |
|
1,4 |
8,85 |
Norvegija |
12,75 |
1,57 |
5,42 |
Rumunija |
28,67 |
0,39 |
0,95 |
Pietų Afrika |
|
3,84 |
13,98 |
Švedija |
15,69 |
|
2,59 |
Šveicarija |
14,32 |
0,44 |
3,77 |
*Lentelė sudaryta pagal
Naujoji vaidilutė. 1935, Nr. 12.
Lietuvos moterų tarybos veikla 19341938 (pirmininkės V. Lozoraitienės
pranešimas visuotiniame susirinkime 1938 m. lapkričio 24 d.).
Moteris ir pasaulis. 1938, Nr. 11, p. 2.
Kairys, S. Tau, Lietuva. Boston, 1964, p. 442443.
Atamukas, S.
Lietuvos žydų kelias: nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos.
Vilnius, 2001, p. 165.
Į pradžią