Audronė Žemaitytė-Veilentienė
Vytauto
Didžiojo karo muziejus
K. Donelaičio g. 64, LT-44248 Kaunas
El. paštas:
audveilentiene@hotmail.com
Santrauka
Reikšminiai žodžiai
Išvados
Santrauka
Straipsnio tikslas apžvelgti ir palyginti valstybės Prezidentų rinkimų
problemas I ir III Seimuose, parlamento ir Prezidento santykius bei šių
Seimų paleidimo peripetijas. Pagrindinis šaltinis Seimų stenogramos bei
Seimo Liaudininkų frakcijos posėdžių protokolai, kurie saugomi Lietuvos
mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skaitykloje.
Deja, šiuose šaltiniuose neatsispindi Seimo ir Prezidento santykiai, todėl
papildomos medžiagos reikia ieškoti to laikotarpio periodikoje, kadangi
Lietuvoje neišlikęs Seimo archyvas.
Reikšminiai
žodžiai:
Prezidento rinkimai; Seimo frakcija; vidaus politika; perversmas;
atsistatydinimas.
Prezidento galios pagal
1922 m. Konstituciją nebuvo didelės. Prezidentą Seimas rinko iš savo
atstovų. Jis atstovaudavo valstybei, akredituodavo pasiuntinius užsienio
valstybėms ir priiminėdavo kitų valstybių pasiuntinius. Prezidentas
skirdavo Ministrą Pirmininką ir pavesdavo jam sudaryti Ministrų kabinetą,
jį tvirtindavo ir priimdavo kabineto atsistatydinimą. Jis skirdavo ir
atleisdavo valstybės kontrolierių ir kitus valdininkus, kurių skyrimą ir
atleidimą jam pavesdavo įstatymas. Prezidentas pasirašydavo ir skelbdavo
Seimo priimtus įstatymus, turėjo teisę įstatymą grąžinti Seimui
pakartotiniam svarstymui, tačiau, jeigu Seimas tą įstatymą vėl priimdavo,
Prezidentas privalėdavo jį pasirašyti ir skelbti. Beje, visi Prezidento
pasirašyti aktai įsigaliodavo tik tada, kai juos pasirašydavo Ministras
Pirmininkas ar kuris nors ministras.
Prezidentas turėjo teisę dovanoti bausmę, galėjo paleisti Seimą, tačiau
per 60 dienų turėjo paskelbti naujus rinkimus. Jis buvo vyriausiasis
Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadas.
1923 m. lapkričio 13 d.
susirinko I Seimas, kuriame nei viena partija neturėjo absoliučios
daugumos, todėl Seimas buvo silpnas, nedarbingas, draskomas partinių
rietenų, įžeidinėjimų ir nesutarimų. I Seime Ūkininkų sąjunga turėjo 12
atstovų, Lietuvos darbo federacija 11, Krikščionių demokratų partija
15, Valstiečių sąjunga 14, socialistai liaudininkai 5,
socialdemokratai 11, Darbininkų kuopos frakcija 5, lenkai 2, žydai
3 atstovus.
Gausiausias krikščionių demokratų blokas, sudarytas iš Krikščionių
demokratų partijos, Ūkininkų sąjungos ir Darbo federacijos atstovų, dėl
įvairių priežasčių nesudarė koalicijos su buvusiais partneriais
Steigiamajame Seime valstiečiais liaudininkais, todėl pastarieji ir kitos
kairiosios frakcijos dažnai principingai balsuodavo prieš bet kokius
krikščionių demokratų pasiūlymus. Be to, krikščionių demokratų blokas taip
pat ne visuomet buvo vieningas. Darbininkų kuopos frakciją sudarė
komunistų atstovai, kurių tikslas griauti esą buržuazinę santvarką iš
vidaus. Taigi toks margas Seimas turėjo spręsti svarbiausius Lietuvos
vidaus ir užsienio politikos klausimus.
Jau nuo pirmųjų Seimo
posėdžių prasidėjo nesutarimai. Ypač audringi buvo Prezidento rinkimai
14-ajame Seimo posėdyje 1922 m. gruodžio 21 d. Liaudininkai dar prieš
rinkimus (gruodžio 20 d.) pasirašė atsišaukimą, kad krikščionys
demokratai, nesilaikydami susitarimo dėl Petro Leono rinkimo Prezidentu,
žada rinkti Aleksandrą Stulginskį.
Seimo kairiosios partijos boikotavo rinkimus, išeidamos iš salės, o likę
salėje liaudininkai Ladas Natkevičius ir Jonas Vileišis bandė rinkimus
sutrukdyti, pareikšdami, kad nėra kvorumo, todėl rinkimai neteisėti.
Balsavimo metu jie net buvo išėję iš salės, o vėliau sugrįžę bandė
perskaityti deklaraciją, tačiau Seimo Pirmininkas Leonas Bistras neleido
kalbėti. Vis dėlto, dalyvaujant 39 Seimo nariams, 36 krikščionių demokratų
bloko balsais Prezidentu išrinktas A. Stulginskis.
Kitame posėdyje Prezidentas buvo prisaikdintas, o Seimas paleistas
šventinių atostogų.
1923 m. sausio 9 d. Seimui
susirinkus į 16-ąjį posėdį, liaudininkų lyderiui Mykolui Sleževičiui vėl
nebuvo leista kalbėti apie praėjusius Prezidento rinkimus. Socialdemokratų
lyderiui Steponui Kairiui Seimo Pirmininkas taip pat neleido kalbėti dėl
esą neteisėtų Prezidento rinkimų. Kairiosios frakcijos šiuos rinkimus
laikė neteisėtais, nes, jų manymu, buvo pažeistas 41-asis Konstitucijos
paragrafas, pagal kurį Prezidentas turi būti renkamas absoliučia balsų
dauguma.
Vis dėlto tokios padėties nebuvo galima ignoruoti, nes liaudininkai ir
socialdemokratai įteikė pareiškimus apie Konstitucijos sulaužymą. 17-ajame
Seimo posėdyje 1923 m. sausio 12 d. krikščionys demokratai iškėlė
pasitikėjimo Seimo prezidiumu klausimą. Seimo Pirmininkas L. Bistras
paaiškino, kad Konstitucijos 41 str. nėra aiškiai pasakyta, kokia dauguma
turi dalyvauti: ar visų Seimo narių, ar posėdyje dalyvavusių.
Posėdyje kalbėję krikščionys demokratai Zigmas Starkus ir Antanas Tumėnas
įrodinėjo rinkimų teisėtumą ir kaltino kairiąsias partijas esą jos pačios
kaltos, kad nedalyvavo rinkimuose. Liaudininkai ir socialdemokratai
nepripažino tokio Konstitucijos aiškinimo. Pasiūlius balsuoti dėl
rezoliucijos Dėl pasitikėjimo Seimo prezidiumu ir Prezidento rinkimų
teisėtumo, dalis kairiųjų frakcijų atstovų skubiai išėjo iš salės, tačiau
kvorumas buvo pakankamas ir rezoliuciją nuspręsta priimti.
Seimo kairiosios frakcijos,
o ypač valstiečių liaudininkų blokas su Prezidento rinkimų rezultatais
nesutiko per visą I Seimo egzistavimo laikotarpį, reikalaudavo panaikinti
rinkimų rezultatus, prieštaravo naujo Ministrų kabineto sudarymui. Tai
labai kenkė normaliam valstybės gyvenimui. Lietuvos atstovas Anglijoje
T. Naruševičius slaptame rašte iš Londono paminėjo, kad paskutiniai
įvykiai Lietuvoje, renkant Prezidentą ir sudarant naują kabinetą, padarė
užsienyje labai blogą įspūdį ir gali daug pakenkti ateity. [...] Jei pas
vadovaujančias partijas buvo ištikrųjų ščyras noras valstybės interesus
gerbti ir jos likimą saugoti, jos turėjo susitarti, bet ne griebtis
griežtų būdų žūt būt kovos viena prieš kitą [
], rašė diplomatas,
palinkėdamas daugiau vienybės, solidarumo, nusileidimų ir doros.
Tokie santykiai buvo I Seime
Klaipėdos sukilimo išvakarėse, todėl nenuostabu, kad Ministras Pirmininkas
Seimui nepranešė apie ruošiamą karinę akciją. Sprendžiant iš stenogramų,
apie Klaipėdos sukilimą Seime nebuvo kalbėta iki 1923 m. sausio 16 d.
E. Galvanausko politinėje biografijoje rašoma, kad kai kurie Seimo nariai
apie tai žinojo.
Prasidėjus Vyriausybės
suorganizuotam Klaipėdos sukilimui, pasunkėjo Lietuvos tarptautinė
padėtis, nes Antantės valstybių vadovai žinojo, kas yra tikrasis šios
akcijos organizatorius. Vyriausybė, siekdama išvengti tarptautinių
komplikacijų, stengėsi viešai atsiriboti nuo Klaipėdos įvykių. Tai labai
nuvylė patriotiškai nusiteikusią visuomenės dalį. Visuomenei nebuvo
paaiškinta, kas iš tikrųjų daroma, tačiau Seimo nariai tą žinojo, bet vis
tiek liaudininkai sausio 12 d. įteikė Vyriausybei paklausimą dėl įvykių
Klaipėdoje.
Krikščionių demokratų blokas Seime vengė diskusijų apie Klaipėdos įvykius,
laukdamas, kaip pakryps įvykiai, kaip sukilimas atsilieps Lietuvai, todėl
vengė vertinti ir daryti kokius nors pareiškimus. Visoje Lietuvoje vyko
tūkstantiniai mitingai, palaikantys Klaipėdos sukilėlius ir jų siekius, o
Vyriausybę atakavo Antantės valstybių ir Ambasadorių tarybos notos ir
ultimatumai. Tuo metu buvo ypač svarbus visų valdžios struktūrų vieningas
darbas, tačiau straipsniai spaudoje rodo, kad ir šiuo momentu partijos
neišvengė tarpusavio kaltinimų ir siauro požiūrio į valstybės reikalus.
Kairiosios partijos visiškai
ignoravo Prezidentą. 1923 m. sausio mėnesį Seimo Pirmininkas L. Bistras
atsiuntė laišką LSLDP ir LVS bloko pirmininkui M. Sleževičiui,
pranešdamas, kad jis, valstybės Prezidento įgaliotas, kviečia liaudininkų
atstovą atvykti į Respublikos Prezidento rūmus pasitarti dėl Ministrų
kabineto sudarymo. M. Sleževičius atsakė, kad liaudininkai 1922 m.
gruodžio 21 d. ir 1923 m. sausio 9 d. Seimo posėdžiuose pareiškę, jog
Lietuvos Respublikoje Prezidentas dar neišrinktas, todėl Seimo Pirmininkas
negalįs būti Prezidento įgaliotas; liaudininkų atstovas atvykti į
Prezidento rūmus negalėsiąs.
Taip pat Socialistų liaudininkų demokratų bei Valstiečių sąjungos frakcijų
blokas Seime nutarė nedalyvauti iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame
Vasario 16-ajai, be to, nutarta nedalyvauti manifestacijose ir parodose,
kuriose bus Prezidentas.
Dėl partijų nesutarimo
užtruko naujo Ministrų kabineto formavimas. Tik 33-ajame Seimo posėdyje
1923 m. kovo 9 d. E. Galvanauskas perskaitė savo naujojo kabineto
deklaraciją. Po deklaracijos pristatymo kairiosios partijos norėjo atidėti
diskusijas kitam posėdžiui, motyvuodamos, kad tik prieš dieną gavo
deklaracijos tekstą ir nespėjo gerai su juo susipažinti. Krikščionių
demokratų balsų persvara šis pasiūlymas buvo atmestas. Tada liaudininkų
lyderis M. Sleževičius sukritikavo krikščionių demokratų vykdomą vidaus
politiką, tačiau palaikė užsienio politiką Klaipėdos klausimu. Pranešėjas
kaltino krikdemus, kad jie eina diktatūros keliu, nesudarydami koalicijos.
Socialdemokratai ir Valstiečių sąjungos atstovai taip pat kritikavo vidaus
politiką, svaidėsi replikomis su krikščionimis demokratais, neslėpdami,
kad balsuos prieš E. Galvanausko kabinetą vien dėl to, kad jis
proteguojamas krikdemų.
Balsuojant dėl pasitikėjimo
Ministrų kabinetu, balsai pasiskirstė po lygiai: 38 darbininkų kuopos,
lenkų, žydų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų balsai prieš 38
krikščionių demokratų, Ūkininkų sąjungos ir Darbo federacijos balsus.
Tai buvo didelis smūgis E. Galvanauskui ir Lietuvos užsienio politikai.
Diplomatas P. Klimas rašė:
[...] Nemokėjimas didžiųjų partijų susitarti svarbiaisiais mūsų valstybės
klausimais, kurie sprendžia visą mūsų egzistenciją, parodo, kad mūsų
atstovai nejaučia jokios atsakomybės už savo darbą. Sistematinis
Vyriausybės darbo sabotavimas ir drauge nesugebėjimas Vyriausybės
sudaryti, sudarymas krizio be perspektyvų jį pašalinti tuo momentu, kada
reikia stiprios Vyriausybės sunkiausiems klausimams apginti šitoks
elgimosi būdas parodo, kad ponai, kurie šiandien vadinasi valstybės
atstovais, tėra vaikų būrys, naiviai žaidžiančių katinų ir pelių žaislą ir
nejaučiančių nei savo tikrųjų pareigų, nei teisių. Kad toki atstovai
reikia paleisti namo, rodos, negali būti abejojimo. Bet drauge jie turi
būti įrašyti į mūsų istorijos lapus, kaipo didžiausi nusikaltėliai, kad
svarbiausioj valandoj jie apleido savo tautą ir savo valstybę, jos
reikalais nesirūpino, kaipo lietuviai....
Matydamas, kad I Seimas
trukdo normaliam Lietuvos gyvenimui, Prezidentas A. Stulginskis,
remdamasis Konstitucijos str. 52, paleido Seimą ir paskelbė naujus
rinkimus. Šis nutarimas buvo perskaitytas 34-ajame, paskutiniame, Seimo
posėdyje 1923 m. kovo 13 d.
Tuo metu derybos dėl Klaipėdos vyko nepalankia Lietuvai linkme.
Galima teigti, kad
nesutarimai Seime, kuriuos sukėlė krikščionių demokratų bloko
nekompromisiškumas ir kairiųjų partijų siauras partinis požiūris bei
politinės nuovokos trūkumas, nulėmė Lietuvos autoriteto užsienyje
susilpnėjimą, prisidėjo prie to, kad Vilniaus kraštas 1923 m. kovo 15 d.
oficialiai buvo pripažintas Lenkijai ir apsunkino Klaipėdos konvencijos
svarstymą.
Rinkimuose į III Seimą taip
pat nei viena partija negavo absoliučios daugumos vietų. 1926 m. birželio
2 d. susirinkusį į pirmąjį posėdį parlamentą sudarė: 22 valstiečiai
liaudininkai, 15 socialdemokratų, 15 krikščionių demokratų, 11 Ūkininkų
sąjungos atstovų, 5 Darbo federacijos, 3 tautininkų, 2 Ūkininkų partijos,
3 žydų, 4 lenkų, 6 klaipėdiečių ir vokiečių atstovai. Valstiečiai
liaudininkai gavo daugiausia balsų. Kazys Grinius teigė, kad krikščionys
demokratai atsisakė eiti į koaliciją.
Tautininkai ir Ūkininkų partija taip pat atsisakė. Po ilgų derybų
koalicija sudaryta su socialdemokratais ir tautinėmis mažumomis. III Seimo
4-ajame posėdyje 1926 m. birželio 7 d. įvyko Prezidento rinkimai. Iš
posėdyje dalyvavusių 79 atstovų už K. Grinių balsavo 50, už Antaną Smetoną
2, už Feliciją Bortkevičienę ir Gabrielę Petkevičaitę po 1.
Birželio 8 d. 5-ajame Seimo posėdyje Prezidentas K. Grinius davė
iškilmingą pasižadėjimą.
Jau 8-ajame posėdyje 1926 m.
birželio 15 d. buvo svarstomas Prezidento atlyginimo įstatymo pakeitimas.
Valstiečių liaudininkų frakcija pasiūlė sumažinti Prezidento atlyginimą
iki 7 000 Lt, iš kurių 4 000 Lt sudarytų alga, o 3 000 Lt būtų skirti
reprezentacijai. Kairiųjų Vyriausybė, skubiai vykdydama savo demokratines
programas, visiškai neatsižvelgė į visuomenės nuomonę nusipelnę
karininkai buvo atleidžiami iš kariuomenės, ruošiamasi mažinti kariuomenę,
nemokamos pašalpos katalikiškoms organizacijoms, sulaikomi atlyginimai
kunigams, sparčiai kuriamos lenkiškos pradinės mokyklos. Visi tie veiksmai
sukėlė aktyvų krikščionių demokratų bloko pasipriešinimą. Krikščionys
demokratai III Seime buvo iš esmės destruktyvi opozicija. Svarstant
biudžetą, jie nuo liepos iki gruodžio mėnesių įteikė 13 interpeliacijų
įvairiais klausimais. Kai kurios interpeliacijos buvo paklausimų pobūdžio,
bet vis tiek svarstomos kaip interpeliacijos. Jų svarstymas vilkindavo
Seimo darbą ir 1927 metų šalies biudžeto svarstymą. Ir taip įkaitusią
atmosferą Lietuvoje paaštrino, kai lapkričio 21 d. buvo išvaikyta
nesankcionuota dešiniųjų studentų demonstracija ir sumušti jos dalyviai.
Lapkričio 23 d. krikščionys demokratai ir prie jų prisidėję tautininkai
įteikė interpeliaciją dėl policijos veiksmų studentų demonstracijos metu.
Diskusijų dėl interpeliacijos metu Seimo nariai įžeidinėjo vieni kitus,
neleido kalbėti, triukšmavo ir beldė. Taip elgėsi ir dešinieji, ir
kairieji. Studentų demonstracijos sumušimas sukėlė pasipiktinimą visoje
Lietuvoje, į laikraščius buvo siunčiami protestai.
Lapkričio 23 d. Karo
muziejaus sodelyje buvo minima dr. J. Basanavičiaus 75-erių metų sukaktis.
Po Prezidento K. Griniaus ir krašto apsaugos ministro J. Papečkio kalbų
minia tylėjo, o plojo tik po jų kalbėjusiam A. Smetonai.
Taip visuomenė išreiškė pasipiktinimą, tačiau į jų nuomonę nebuvo
sureaguota. Aistros nenurimo ir vėliau. Ūkininkų sąjungos narys Dionizas
Trimakas, kalbėdamas 47-ajame Seimo posėdyje 1926 m. lapkričio 30 d.,
piktinosi, kad patriotai nagaikomis kapojami, arklių kanopomis mindomi, o
komunistams duodama pilna laisvė, ir savo kalbą baigė žodžiais:
Piliečiai, kurių teisės yra valdžios įžeistos, turi sukilimo teisę prieš
valdžią. Šita teisybė kybo, kaip Damoklo kardas, ant valdančiųjų galvų.
Seimo
Pirmininkas davė D. Trimakui pastabą ir nutarė pasiųsti jo kalbos
stenogramą valstybės gynėjui, kad jis įvertintų.
Seimo dešiniosios frakcijos
ir spauda ne be reikalo triukšmavo dėl bolševizmo pavojaus. Pasinaudoję
kairiųjų Vyriausybės suteiktomis laisvėmis, komunistai suaktyvino savo
veiklą visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, lapkričio 69 dienomis Rusijos
spalio revoliucijos (bolševikų perversmo) 9-ųjų metinių proga Lietuvos
komunistų partija organizavo viešus darbininkų mitingus ir paskaitas
Kaune, Šiauliuose, Joniškyje, Biržuose, Rokiškyje, Ukmergėje, Kėdainiuose,
Vilkaviškyje ir kituose miestuose. Lapkričio 7 d. Kaune, Zitiečių salėje
raudonomis vėliavomis ir komunistiniais šūkiais papuoštoje scenoje
skambėjo Internacionalas, buvo iškabintos SSRS vėliavos.
Į šiuos
komunistų veiksmus policija reagavo, liepdama nukabinti SSRS vėliavas, o
nesankcionuota studentų demonstracija buvo išvaikyta ir sumušta.
Visuomenėje susidarė nuomonė, kad komunistai gali mitinguoti nebaudžiami,
o su patriotais susidorojama. Vyriausybė dėl Seimo dešiniųjų frakcijų
interpeliacijų pasidarė neveikli, ministrai socialdemokratai V. Čepinskis
ir V. Požela buvo įteikę Ministrui Pirmininkui atsistatydinimo
pareiškimus.
Prezidentas K. Grinius
atsiminimuose rašė: Beveik kasdien Seime opozicija kėlė visokiausias
obstrukcijas, bombardavo vyriausybę įvairiausiomis interpeliacijomis, ir
seimas mažiau turėjo laiko pozityviam darbui, negu kovai su šiomis
obstrukcijomis, vertusiomis perbalsuoti ir perbalsuoti vyriausybei
pasitikėjimą.
Vis dėlto Prezidentas
pasitikėjo Ministru Pirmininku M. Sleževičiumi ir nesiėmė jokių priemonių,
kad išsklaidytų įtampą Seime ir šalyje. Rapolas Skipitis, buvęs III Seimo
narys ir Ūkininkų partijos atstovas, atsiminimuose teisino K. Grinių dėl
tokio valdymo: Nesunku suprasti, kad K. Grinius, išgyvenęs savo amžiaus
žymią dalį rusų priespaudoje ir daug kovojęs už priespaudos pašalinimą,
buvo pasiilgęs žmogaus ir piliečių laisvių. Man rodos, tas laisvių ilgesys
buvo Grinių atitraukęs nuo realaus tų laisvių vertinimo ir jų taikymo.
Panašu, kad liaudininkai
galvojo nutraukti koaliciją su socialdemokratais ir vėl derėtis su
krikščionimis demokratais, bet norėjo sumažinti jų įtaką šalyje, 1927 metų
biudžete apkarpydami lėšas kunigams ir katalikiškoms mokykloms. Tai
atsiminimuose paminėjo R. Skipitis, rašydamas apie savo pokalbį su
Prezidentu.
Konfrontacija tarp krikščionių demokratų ir liaudininkų buvo labai aštri,
tačiau A. Stulginskio vadovaujama Lietuvos ūkininkų sąjunga pasisiūlė
sudaryti koaliciją su liaudininkais. Lapkričio pabaigoje advokato
D. Nargelavičiaus bute įvyko pasitarimas, kuriame dar dalyvavo Leonas
Bistras, Zigmas Starkus, kunigas Juozas Vailokaitis ir LVLS atstovas
Zigmas Toliušis. Tačiau liaudininkų atstovas koalicijos idėjos atsisakė.
Gruodžio mėnesį sklido įvairūs gandai apie bolševikų ir fašistų rengiamus
perversmus. Apie tai buvo kalbama Seimo posėdžiuose,
buvo įspėti ir Prezidentas, ir Vyriausybė. Turėdami daug informacijos apie
rengiamą perversmą, nei Prezidentas, nei kairiųjų Vyriausybė jos
neįvertino ir netikėjo, kad buvę jų sąjungininkai gali sulaužyti
Konstituciją, todėl nesiėmė jokių priemonių, kad užkirstų tam kelią. Štai
valstiečių liaudininkų frakcijos 1926 m. gruodžio 8 d. protokole yra
trumpi įrašai:
Tautininkų interpeliaciją
dėl užsienio reikalų ministerijos pripažinti neskubota. Krikščionių
demokratų interpeliaciją dėl krašto apsaugos ministro paimti skubota, o
paskui atmesti.
Gruodžio 17 d.
3 val. 43 minutės Mykolo Krupavičiaus kalbos metu 63-asis Seimo posėdis
buvo nutrauktas įsiveržusių karininkų.
Įvykus 1926 m. gruodžio
17 d. kariniam perversmui, oficioze Lietuva jau pasirodė straipsniai,
teisinantys perversmą ir jo vykdytojus, kurie pakėlė ginklą prieš į Rytus
vedančią kraštą Vyriausybę ir prieš komunistinį perversmą.
Perversmą organizavo
tautininkai ir dalis krikščionių demokratų, o vykdė tautininkams ir
krikščionims demokratams artimi karininkai bei studentų organizacijos. Kai
kurie krikščionių demokratų veiksmai rodo, kad jie perversmo nenorėjo, o
siekė, kad atsistatydintų Vyriausybė, todėl perspėjo liaudininkų vadovus
apie ruošiamą perversmą. Gruodžio 17-osios rytą A. Smetona ir
M. Krupavičius susitarė dėl bendros tautininkų ir krikščionių demokratų
Vyriausybės sudarymo. Prezidentas K. Grinius buvo izoliuotas
Prezidentūroje ir negalėjo susisiekti su kairiųjų Vyriausybės nariais,
kurie buvo internuoti generaliniame štabe. Gruodžio 17 d. K. Grinius
priėmė M. Sleževičiaus Ministrų kabineto atsistatydinimą ir, kategoriškai
atsisakęs patvirtinti Antaną Merkį Ministru Pirmininku, patvirtino
A. Voldemaro Ministrų kabinetą. K. Grinius žengė šį žingsnį nenorėdamas,
kad kiltų pilietinis karas, tačiau nepasidavė perversmininkų spaudimui ir
nesutiko paleisti Seimo. Vis dėlto perversmo organizatoriai nutarė
pasinaudoti išvaikytu Seimu bei sulaužyta Konstitucija ir legalizuoti
perversmo padarinius. 1926 m. gruodžio 19 d. buvo sušauktas 64-asis
nepaprastasis Seimo posėdis, kuriame iš 85 dalyvavo tik 42 krikščionių
demokratų bloko ir tautinių mažumų atstovai, bet nedalyvavo nei vienas
kairiųjų frakcijų atstovas. Posėdyje buvo perskaitytas Prezidento
K. Griniaus atsistatydinimo raštas, taip pat atsistatydino Seimo
Pirmininkas dr. Jonas Staugaitis. Naujuoju Seimo Pirmininku 33 balsais
išrinktas A. Stulginskis, o Prezidentu 38 balsais A. Smetona.
Pradėjęs eiti Prezidento pareigas, A. Smetona gruodžio 20 d.
Prezidentūroje priėmė Seimo Pirmininką A. Stulginskį ir Seimo prezidiumo
narius, o gruodžio 22 d. kitus Seimo narius.
Kaip ir I Seime, taip ir III buvo pasinaudota netikslia 1922 m.
Konstitucijos nuoroda, kokia dauguma renkamas Prezidentas ar posėdyje
dalyvaujančia, ar absoliučia Seimo narių dauguma.
Socialdemokratai ir
liaudininkai po perversmo patyrė didžiulį sukrėtimą ir nedalyvavo gruodžio
19 d. posėdžiuose. LVLS ir LSDP atstovai pasirodė 66-ajame Seimo posėdyje
gruodžio 30 d., kai buvo pradėtas svarstyti 1927 m. biudžetas. Įvedus karo
padėtį ir cenzūrai suvaržius spaudą, Seimas liko vienintelė vieta, kur,
atrodė, bus galima kritikuoti perversmininkų valdžią. Šiame posėdyje
liaudininkų ir socialdemokratų atstovai Juozas Pajaujis, Kipras Bielinis,
Z. Toliušis, S. Kairys, Vincas Kvieska, Liuda Purėnienė, Juozas
Paplauskas, Povilas Mikulskis, Pranas Vikonis, Juozas Kedys, Bonaventūras
Jakubauskas, Jonas Markelis, Vincas Galinis, Jonas Januškis bandė
protestuoti prieš perversmą ir jo padarinių įteisinimą, tačiau Seimo
Pirmininkas juos nutraukdavo ir liepdavo laikytis reglamento.
Tik pradėjus svarstyti Vidaus reikalų ministerijos biudžetą opozicija tapę
kairieji galėjo atvirai kalbėti apie perversmą ir kritikuoti tautininkus.
67-ajame Seimo posėdyje 1926 m. gruodžio 31 d. liaudininkai,
socialdemokratai ir žydai atsisakė balsuoti už 1927 metų biudžetą.
S. Kairys bandė perskaityti socialdemokratų pareiškimą dėl balsavimo
motyvų, tačiau, kai tik pradėdavo kalbėti apie perversmą ir Konstitucijos
sulaužymą, buvo nutraukiamas.
Po perversmo
gavę realią valdžią, tautininkai iš karto pradėjo galvoti apie
Konstitucijos pakeitimą ir Prezidento galių praplėtimą. Apie tai Ministras
Pirmininkas A. Voldemaras kalbėjo pristatydamas Ministrų kabineto
deklaraciją 69-ajame Seimo posėdyje 1927 m. vasario 25 d. Diskutuojant dėl
deklaracijos kitame posėdyje 1927 m. kovo 3 d., Konstitucijos pakeitimui
pasipriešino liaudininkai ir socialdemokratai, kurie aštriai kritikavo
Vyriausybę dėl neteisėtos karo padėties įvedimo ir karo cenzūros
siautėjimo.
1927 m.
balandžio 8 d. 77-ajame III Seimo posėdyje buvo pranešta apie liaudininkų
atstovo Seime Juozo Pajaujo suėmimą, įtariant jį organizavus Vyriausybės
nuvertimą, pasitelkus puskarininkius. Atsižvelgdama į tai, Liaudininkų
frakcija įteikė interpeliaciją, kuri buvo nagrinėjama 78-ajame Seimo
posėdyje 1927 m. balandžio 12 d. Posėdžio pabaigoje perskaitytas iš
Prezidento gautas Seimo paleidimo aktas, kuriuo, remdamasis jau minėtu
Konstitucijos str. 52, Prezidentas A. Smetona paleido III Seimą,
pridurdamas, kad naujo Seimo rinkimai bus paskelbti atskiru aktu.
Išvados
1. I ir III
Seimai panašūs tuo, kad abu buvo paleisti Prezidentų anksčiau kadencijos
termino.
2. Po ilgų
okupacijos metų atkurtoje valstybėje nebuvo demokratijos tradicijų,
parlamentinio darbo patirties, partinės ir ideologinės ambicijos buvo
iškeliamos aukščiau už valstybės interesus, ir tai lėmė žemą politinę
kultūrą rinkimų metu.
3. Partijų
konfrontacija I ir III Seimuose pakenkė valstybės politiniam pastovumui ir
užsienio politikai.
4.
Prezidentai, turėdami Konstitucijoje numatytą teisę spręsti Seimo likimą,
ne visada laiku ir argumentuotai pasinaudodavo ja. Jų sprendimus nulemdavo
asmeninės savybės, ideologiniai įsitikinimai bei politinės situacijos
vertinimas.
5. Prezidentas
K. Grinius nesugebėjo įvertinti politinės krizės ir užkirsti
antikonstitucinių veiksmų valstybėje.
6. Partinės
kovos, I bei III Seimų neveiklumas padėjo diskredituoti parlamentinę
sistemą Lietuvoje bei sudarė sąlygas įvesti autoritarinį A. Smetonos
režimą.
Į pradžią