Doc. dr. Egidijus Jarašiūnas
Mykolo Romerio universiteto Teisės
fakultetas
Mykolas Romeris University Faculty of Law
Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius
El. paštas:
ktk@mruni.lt
Santrauka
Reikšminiai žodžiai
Bendrosios pastabos
Istorinis kontekstas
Įstatymas anglosaksiškojoje teisės
tradicijoje
Modernusis konstitucionalizmas ir įstatymas
Įstatymas Lietuvos teisės sistemoje
Kokias išvadas galime formuluoti?
Santrauka
Lietuvoje įstatymas dažniausiai
analizuojamas vien kaip nacionalinės teisės akto rūšis. Straipsnio
autoriaus nuomone, šiuolaikinės įstatymo sampratos tyrimas turėtų būti
papildytas istoriniu ir lyginamuoju tyrimu, kurie atskleistų įstatymo
raidą ir jo vietą šiuolaikinėse nacionalinės teisės sistemose. Tradiciškai
įstatymas suprantamas kaip atstovaujamosios valdžios institucijos
specialia tvarka priimtas pirminis teisės aktas, nustatantis teisės
normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius ir turintis
aukščiausiąją teisinę galią.
Lietuvos nacionalinė teisė kuriama Lietuvos
Respublikos Konstitucijos pagrindu. Įtvirtinus konstitucinės justicijos
institutą, Konstitucija tapo tikru viso šalies teisinio gyvenimo centru.
Konstitucinis Teismas nuolatos tikrina įstatymų konstitucingumą.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ryškėja ir nauji įstatymo sampratos
bruožai.
Dabar nebetiktų ir toliau įstatymą įvardyti
kaip pirminį teisės aktą. Moderniojoje teisėje toks yra tik vienas aktas
Konstitucija, kuris tradiciškai vadinamas pagrindiniu įstatymu, tačiau
pagal savo požymius iš tikrųjų esantis aukščiausiąja steigiamąja teise.
Įstatymas pagal visus savo parametrus privalo atitikti šią aukščiausiąją
teisę. Kartu pažymėtina, kad įstatymas priklauso artimiausiam
Konstitucijai teisinio reguliavimo sluoksniui. Tai demokratiškas
teisėkūros instrumentas, reguliuojantis svarbiausius santykius
visuomenėje.
Įstatymų leidėjui kyla pareiga laikytis
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleistų Konstitucijos
reikalavimų įstatymų leidybai.
Reikšminiai žodžiai:
įstatymas;
legicentrizmas; įstatymų konstitucingumo kontrolė; konstitucijos
saistoma įstatymų leidyba.
Bendrosios pastabos
Įstatymų leidyba svarbiausioji parlamento, kurį sudaro rinkti Tautos
atstovai, veiklos kryptis. Įstatymuose įkūnijami visuomeniškai reikšmingi
siekiai. Šiai teisinio reguliavimo rūšiai šiuolaikinėje visuomenėje
teikiamas prioritetas. Tai lemia jo išskirtinumą teisės sistemoje.
Teisinėje literatūroje įstatymas paprastai apibrėžiamas kaip
atstovaujamosios valdžios institucijos specialia tvarka priimtas pirminis
teisės aktas, nustatantis teisės normas, reguliuojančias svarbiausius
visuomeninius santykius ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Tokia ar
panašiai formuluojama sąvoka dominuoja[1].
Kartais dar patikslinama, kad referendumu įstatymus gali priimti tauta.
Aptartoje įstatymo sąvokoje atskleidžiami įstatymams būdingi požymiai:
subjektas, galintis priimti šį aktą, akto teisinė galia, priėmimo tvarka,
reguliuojami santykiai ir t.t. Ar visi šie elementai, išvardijami kaip
neginčijamos tiesos, iš tikrųjų tokie neginčijami? Teisės mokslo tikslas
pažinti teisinę tikrovę. Teisiniai reiškiniai nuolat kinta. Ar galima,
nepaisant pasikeitusios tikrovės, laikytis įprastų (todėl ir patogių)
reiškinio supratimo šablonų? Atsakymas, atrodytų, turėtų būti aiškus. Į
tai atsižvelgtina analizuojant šiuolaikinį įstatymą kaip teisės aktų rūšį.
Straipsnyje sieksime iš naujo pažvelgti, atrodo, į taip neblogai žinomus
įstatymo bruožus. Įstatymo istorinė raida, jo sampratos kitimas, taip pat
šių laikų įvairių šalių konstitucinėse sistemose išryškėję įstatymo
suvokimo ypatumai turėtų padėti pakoreguoti įprastus apibrėžimus. Tuo ir
vertingos istorinės, lyginamosios studijos. Pažinti užsienio sistemas
reiškia turėti gaires savo sistemai pažinti[2].
Šiuo atveju pažinti įstatymą Lietuvos teisės sistemoje. Žinoma, tyrimu
nepretenduojama atsakyti į visus su įstatymo samprata susijusius
klausimus. Nagrinėsime tik keletą, mūsų manymu, reikšmingesnių įstatymui
suprasti šio teisinio reiškinio raidos aspektų. Šių dienų Lietuvos
įstatyminė tikrovė bus vertinama atsižvelgiant į istorinį bei šių dienų
Europos šalių teisinį kontekstą.
Istorinis kontekstas
1. Daugelis
vakarietiškos teisinės civilizacijos kategorijų suformuluota antikos laikų
Romos teisėje. Todėl suprantamas siekis įvairių teisinių reiškinių, taip
pat įstatymo, ištakų ieškoti senovės Romos teisinės praktikos realijose ir
teorijose.
Iš
pradžių sąvoka lex (dgs. leges) reiškė tik tautos
susirinkimo sprendimą, kuriuo buvo suteikiami tam tikri įgaliojimai.
Seniausia lex forma buvo lex de imperio, kuriuo tautos
susirinkimas skyrė į pareigas aukštuosius pareigūnus, turinčius
imperium teisę (tai yra turinčius valdžią panaudoti fizinę prievartą).
Tačiau jau nuo V a. pr. Kr. žodis leges vartojamas įvardijant
tautos susirinkimų nutarimus, kuriais buvo nustatomos teisės normos.
Klasikinio laikotarpio romėnų teisėje žodis lex reiškė tautos
susirinkimo aktą. Tiesa, ir pati tautos susirinkimo sąvoka ne visai aiški,
nes buvo įvairios tautos susirinkimų rūšys kuriatinės, tributinės,
centurinės komicijos (comitia curiata, comitia tributa, comitia centuria). Comitia centuriata priimdavo naujus įstatymus
kaip leges centuriae, o comitia tributa priimdavo leges
tributae. Be to, dar buvo concilium plebis (iš pradžių tai buvo
informacinio pobūdžio susirinkimas, kuriame dalyvavo tik plebėjai; tokio
susirinkimo priimti sprendimai plebiscitum įpareigojo tik
plebėjus; ilgainiui įsitvirtino praktika, kad plebiscitum galėjo
būti netiesiogiai įgyvendinami per leges sacratae.) Nuo
250 m. pr. Kr. jie virsta pagrindine įstatymų leidybos forma.
Lex est quod populus iubet atque constituit
(įstatymas yra tai, ką tautos susirinkimas nustato). Tai klasikinės
epochos įstatymo, kaip tautos tiesioginės valios išraiškos, samprata. Įstatymai, reguliavę viešuosius reikalus, vadinosi leges publicae.
Teisė juos siūlyti priklausė vien aukštiesiems pareigūnams
magistratas maiores (vėliau ir tribuni plebis). Projekto
autorius turėjo projektą iš anksto paskelbti (promulgatio
iškabinant projektą). Per tą laiką ne trumpesnį kaip trys savaitės
piliečiai galėjo jį aptarti ir siūlyti pataisas. Balsavimo dieną
pareigūnas perskaitydavo teikiamą įstatymo projektą, kurio jau nebebuvo
galima keisti, ir siūlydavo balsuoti už ar prieš. Jei susirinkimas
priimdavo naują įstatymą, įstatymas buvo iškilmingai paskelbiamas (renuntiatio).
Įstatymas įsigaliodavo po tam tikro laiko (vacatio legis).
Privaloma įstatymo leidybos sąlyga įstatymo tvirtinimas senate (auctoritas
patrum). Vėlesniais laikais senato sutikimas buvo gaunamas iš anksto.
Priimto įstatymo tekstas buvo perduodamas valstybės archyvui (aerarium
populi Romani) saugoti. Įstatymas buvo vadinamas įstatymo projekto
autoriaus vardu, pvz.: lex Hortensia, lex Fulvia Cornelia, lex Flaminia. Lex est generale iussum populi aut plebis, rogante magistratu
(įstatymas yra piliečių ar plebėjų susirinkimo bendras patvarkymas
magistratų siūlymu). Konsulų pasiūlyti įstatymai buvo įvardijami kaip
leges consulares, liaudies tribūnų leges
tribuciae[3].
Taigi tų laikų Romoje įstatymas visados buvo tiesioginės tautos
valios išraiška. Senato priimti senatus consultes neturėjo įstatymo
galios, o buvo tik politinė administracinė priemonė.
Romos imperijos laikais tautos susirinkimai nebuvo šaukiami. Tai lėmė ir lex nunykimą. II a. romėnų teisininko Ulpiano maksima Quod
principi placuit legem habet vigorem atspindi teisinės minties
posūkį, pagal kurį valdovo valiai buvo pripažįstama įstatymo galia. Tačiau
ši maksima visai nereiškė, kad imperatorius gali priimti įstatymus, o tik
tai, kad imperatoriaus valia yra tolygi įstatymui. Romėnų teisinėje
sąmonėje ilgą laiką įstatymas iš esmės buvo suvokiamas kaip tautos aktas.
Tiesa, vėlyvosios Romos istorijos laikais, daugėjant imperatoriaus
tiesiogiai ar netiesiogiai priimamų teisės normų, pakito ir žodžio lex
samprata. Lex imta įvardyti ne vien tautos susirinkimo aktus, bet
ir bet kokią rašytinę normą, kurią priėmė imperatorius ar jo
administracija. Greta imta vartoti iura sąvoka, žyminti
jurisprudencinės kilmės teisę, o sąvoka leges vartota apibūdinant
valdžios priimtas normas.
2.
Ankstyvaisiais viduramžiais žodis lex iš esmės buvo lex romana. Valdovai, neturėję imperatoriaus rango, nedrįso savo aktų vadinti
leges, todėl juos vadindavo statuta, constitutiones.
Katalikų bažnyčia irgi nevartojo lex sąvokos, o pasirinko sąvokas canon (bažnyčios susirinkimo aktai) ir decretales
(popiežiaus priimti aktai). Kanonų teisėje žodis įstatymas vartotas
kaip rašytinės teisės sinonimas, bet ne įvardijant teisės akto rūšį.
Dar viena istorinė transformacija XIII ir XIV a. prancūzų legistai žodį loi (kilusį iš lotyniškojo lex) pritaiko karaliaus
norminiams aktams žymėti. Ancien Régime[4]
laikų Prancūzijoje įstatymas tampa nuolat vartojamu teisės normų kūrimo
instrumentu, be to, karaliaus priimti įstatymai turėjo būti registruojami
parlamente (to meto teisminėje institucijoje). Tik parlamente įregistruoti
įstatymai galėjo būti taikomi. Jei parlamentas manydavo, kad priimtas
įstatymas prieštarauja pagrindiniams karalystės įstatymams, jis
atsisakydavo tokį aktą registruoti. Parlamentų ir monarchų susidūrimai
atspindėjo skirtingus požiūrius į įstatymo esmę.
Ancien Régime pabaigoje
įstatymas buvo suprantamas dviem prasmėmis ir kaip suvereno norminis
aktas, ir kaip bet kokia rašytinė teisės norma. Reikėjo laukti Didžiosios
Prancūzijos revoliucijos, liaudies suvereniteto doktrinos įsitvirtinimo ir
naujo požiūrio į įstatymą.
3.
1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 6 str. skelbiama:
Įstatymas yra bendros valios išraiška. Visi piliečiai turi teisę
tiesiogiai ar per išrinktus atstovus dalyvauti jį kuriant. Įstatymas, tiek
baudžiantis, tiek saugantis, turi būti vienodas visiems. Šiose nuostatose
išdėstyta ankstyvojo konstitucionalizmo, kartais įvardijamo kaip
klasikinis ar liberalusis konstitucionalizmas, įstatymo samprata. Pagal ją
įstatymas išreiškia tautos valią. Tai suvereno valia. Palyginti su
Ancien Régime laikais, suverenas yra kitas tauta, o ne monarchas.
Įstatymo, kaip bendros valios išraiškos koncepcijos, kūrėjas buvo
Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseau). Jo nuomone, įstatymas politinės
bendruomenės aktas, jos nustatytas pačiai sau. Iš įstatymo, kaip bendros
valios išraiškos koncepcijos, buvo daromos kelios išvados: visų piliečių
valios lygios; įstatymas turi būti taikomas visiems (ir jį priėmusiems
tautos atstovams); politinės grupuotės nepripažįstamos.
Prancūzijos revoliucija buvo rašytinės teisės įtvirtinimo revoliucija.
Tikėta, kad raštu išdėstyta teisė gali geriausiai užtikrinti asmens teisių
apsaugą nuo valdžios savivalės. Pirmiausia reikia priimti rašytinį
pagrindinį įstatymą konstituciją, kuri apibrėžtų valdžios ir tautos
teises. Teisės normas turi kurti tautos atstovybė parlamentas. Įstatymas
tampa pagrindinis teisės šaltinis, kiti šaltiniai taikomi tik tada, jeigu
juos pripažįsta įstatymas.
Daugelyje Vakarų Europos šalių įsivyrauja legicentrizmas, kuriam būdingas
neribotas įstatymo viešpatavimas; visus kitus teisės šaltinius nustato
įstatymas, parlamentas įstatymu gali reguliuoti bet kokius santykius ir
klausimus. Įstatymas reiškia racionalią ir teisingą valią. Analizuojant
šią valią, vadovautasi tokia logika: parlamentą sudaro rinkti tautos
atstovai, jie atstovauja žmonėms ir todėl negali būti blogi jiems. Taigi
valia, įkūnyta įstatyme, negali kenkti žmonėms. Įstatymas neklystantis,
įstatymų leidėjas negali pasielgti blogai. Žodžiu, įstatymas visų valių
išvestinis rezultatas. Jis yra tikriausia žmogaus teisių ir laisvių
garantija. Teisė, teisiškumas sietini su įstatymu.
Tiesa, ginčytasi dėl paties termino bendra valia turinio. Aišku
viena: ji turi kilti iš piliečių daugumos valios arba iš jų atstovų
daugumos valios. Tai laisva, nekontroliuojama valia.
Kokią reikšmę tokioje įstatymų leidėjo tautos bendros valios reiškėjo
doktrinos dominavimo epochoje turėjo konstitucija pagrindinis įstatymas?
Juk kova už rašytinę konstituciją buvo vienas svarbiausių demokratinių
revoliucijų šūkių. Rašytinė konstitucija traktuota kaip svarbiausia asmens
ir tautos apsisaugojimo nuo savo išrinktos valdžios priemonė. Tikėta, kad
tautos priima konstitucijas, kurios nukreipia ir orientuoja tautos
atstovus jų veikloje. Tačiau toks nukreipimas tautos atstovus menkai
varžė. Iš esmės konstitucijos nuostatų reikalavimai buvo suprantami taip,
kaip juos suprato ta pati tautos atstovybė parlamentas. Tai buvo
konstitucijos, kaip politinio ir moralinio dokumento koncepcijos, vyravimo
metas.
Klasikinio konstitucionalizmo epochos konstitucinės teisės mokslo
autoritetai G. Jelinekas, R. Karė de Malbergas, S. Romano, analizuodami
tiek Vokietijos Imperijos, tiek Prancūzijos III Respublikos ar Italijos
Alberto Statuto laikų įstatymus, pabrėžė, kad įstatymas yra apibūdinamas
vien iš formaliųjų požymių. Vyraujant įstatymo bendros valios išraiškos
koncepcijai, įstatymo turinys antraeilis dalykas.
Kokios tos formalios įstatymo charakteristikos? Buvo teigiama[5],
kad įstatymas tai tautos ar jos atstovų priimtas sprendimas; kad jis
suverenios galios išraiška ir todėl jo negalima ginčyti teismine tvarka.
Įstatymas, kuriuo išreiškiama suvereni galia, yra vieningas, nedalomas,
kaip pati galia, valstybėje negali galioti įstatymai, skirti atskiroms
valstybėms dalims ar tam tikroms asmenų grupėms. Įstatymas, kuris numato
normas visados yra vienašalis įstatymo leidėjo aktas. Tokia buvo teorinė
schema. Įstatymų leidybos praktika netruko paneigti kai kurias iš šių
nenuginčijamų tiesų.
4.
Nepaisant vyraujančios įstatymo padėties, kai kurių šalių konstitucinė
teisė greta įstatymo prioriteto pripažino ir monarchijos principą. Juo
remiantis, valdovui priklauso tam tikra autonomiškos veiklos sritis. Tai
vokiškos kilmės doktrina, nors ir Prancūzijos revoliucijos ideologai
pripažino vykdomajai valdžiai tam tikrų normų kūrimo teisių.
XIX a. konstitucionalizmo istorija liberalių jėgų kovos dėl parlamento
ir įstatymo viršenybės istorija. Tai pagrindinė tendencija. Kita vertus,
regime ir vykdomosios valdžios bandymus išsaugoti ar net plėsti
reglamentinę valdžią. Antai Prūsijos parlamentui atmetus militaristinio
biudžeto projektą, kanclerio postą užėmęs O. fon Bismarkas pasiekė, kad
jis būtų patvirtintas reglamentiniu keliu. Vykdomoji valdžia pasitelkė
žymiausias teisininkus (vienas pagrindinių P. Labandas). Jie atrado
spragą Prūsijos Konstitucijoje, kurioje buvo numatyta, kad biudžetui turi
pritarti parlamentas, bet nebuvo numatyta, kokios procedūros taikomos, kai
biudžeto projektas atmetamas. Pasak P. Labando, valstybė negali gyventi be
biudžeto. Nepatvirtinus biudžeto, valstybės gyvenime susidaro situacija,
apibūdintina būtinu reikalingumu. Todėl karūnos ir ministrų priimti aktai,
būtini visuomenei, teisėti. 1863 ir 1865 m. liberaliajai parlamento
daugumai atmetus siūlomus įstatymų dėl kariuomenės organizavimo ir karinės
tarnybos projektus, tie klausimai buvo sureguliuoti reglamentiniais
aktais. P. Labando vadovaujami teisininkai aiškino, kad šie klausimai
vidiniai valstybės veiklos klausimai, nesusiję su valstybės ir piliečių
santykiais, todėl juos galima reguliuoti reglamentiniais aktais. Ši
argumentacija mums įdomi ne tiek kaip vykdomosios valdžios išradingumo
pavyzdys, tiek tuo, kad juose ima ryškėti įstatymo sampratos formaliąja ir
materialiąja prasme kontūrai, konstituciškai įtvirtinti 1958 m.
Prancūzijos V Respublikos Konstitucijoje. Beje, Prancūzijos III
Respublikos laikų administracinė justicija pripažino viešosios
administracijos reglamentinių aktų teisėtumą. Vyriausybė galėjo priimti
reglamentinius aktus įstatymams įgyvendinti ir tiesiogiai negavusi tokio
pavedimo.
5.
Iki pat Antrojo pasaulinio karo dominavo požiūris, kad įstatymas yra
parlamento tautos atstovybės aktas, išreiškiąs bendrą valią ir priimtas
nustatyta tvarka, nekontroliuojamas, nustatantis kitus teisės šaltinius.
Jungtinėse Amerikos Valstijose vis didesnę reikšmę įgaunanti įstatymų ir
kitų teisės aktų konstitucingumo teisminė kontrolė atrodė egzotiškas,
Europoje sunkiai pritaikomas dalykas. H. Kelseno idėjos apie specialų
teismą įstatymų konstitucingumo kontrolės instituciją, Austrijos ir
Čekoslovakijos konstitucinių teismų įkūrimo patirtis buvo suvokiamos tik
kaip išimtys, negriaunančios nusistovėjusios pažiūrų sistemos. Gyventa
remiantis tiek Anglijos 1688 m., tiek Prancūzijos 1789 m. revoliucijų
palikimu parlamento viršenybės principu, kurio logiškas vedinys
parlamento priimtų įstatymų viršenybė. Tai buvo, suprantama, pažangus,
demokratinis ir liberalus palikimas, nes parlamentai, tautos periodiškai
renkami, buvo laikomi geriausiais piliečių teisių garantais, jų
ištikimiausiais atstovais[6].
Teisė (jus, droit, diritto, derecho, Recht) buvo tapatinama su
įstatymu (lex, loi, legge, ley, Gesetz). Didžiojoje Britanijoje,
pripažįstančioje šaltinių daugybiškumą, common law, case law, taip
pat international law buvo suvokiami kaip subordinuoti parlamento
įstatymams (statutory law), kaip aukščiausiems šalies įstatymams.
Įstatymas
anglosaksiškojoje teisės tradicijoje
1.
Teisinėje literatūroje analizuojant bendrosios teisės šalių teisės
sistemas, pastebima, kad įstatymas jose suprantamas dviem prasmėmis.
Norėdami įvardyti įstatymą siaurąja prasme, kaip specialią teisės aktų
rūšį, anglai vartoja sąvoką act arba statute. Terminas
statute primena viduramžių statuta. Terminai statute ir act of Parliament yra ekvivalentiški, tačiau statute
paprastai vartojamas, kai kalbama apskritai apie įstatymą, o žodis act
vartojamas kaip oficialus įstatymo pavadinimas.
Anglosaksų teisės tradicijos šalyse parlamentas dažniausiai suprantamas
kaip aukščiausioji atstovaujamoji institucija kartu su valstybės vadovu.
Klasikinis tokio parlamento priimto įstatymo pavyzdys Didžiosios
Britanijos Act of Parliament. Toks aktas Bendruomenių, Lordų rūmų
bei monarcho valių rezultatas. Anglų teisėje parlamentas jau keli amžiai
tradiciškai apibūdinamas kaip King in Parliament. Anglosaksiškos
teisės įtaką patyrusios šalys dažnai kopijavo šitokį požiūrį[7].
Vis dėlto įstatymu plačiąja prasme pripažįstama bet kokia rašytinės ar
nerašytinės teisės norma, kurioje nustatytu reguliavimu galima remtis
teisme. Antai pagal Indijos 1949 m. Konstitucijos 13 str. sąvoka įstatymas
(law) apima bet kokį įsaką, patvarkymą, notifikaciją, paprotį,
turintį šalies teritorijoje įstatymo galią. Taigi, vartojant įstatymo
sąvoką plačiąja prasme, įstatymas praranda įstatymui, kaip specifinei
teisės normų įtvirtinimo formai, būdingus požymius.
2. Įstatymą anglų teisėje
apibūdintų tokie bruožai: juo galima reguliuoti bet kokį klausimą,
įstatymas gali būti priimtas tiek bendrai, tiek individualiai problemai
išspręsti. Nėra ir negali būti sričių, kuriose įstatymų leidyba nebūtų
galima. Parlamento suvereniteto doktrinos kūrėjas A. V. Dicey formuluoja
tezes: neribota parlamento kompetencija įstatymų leidyboje[8].
Parlamentui priklauso rašytinės teisės aktų priėmimo monopolis. Kitos
viešosios valdžios institucijos gali nustatyti rašytines teisės normas tik
tuo atveju, jei tokią teisę joms suteikia įstatymas. Žinoma, Anglijos
istorijoje buvo bandymų priešintis tokiam parlemento monopoliui. Antai
1687 m. karalius buvo nustatęs mokesčius, negavęs tokių įgaliojimų iš
parlamento. Vėliau Bill of right (vienas iš aktų, pranašavusių
modernųjį konstitucionalizmą) buvo patikslinta, kad karūna neturi
savarankiškos normų kūrimo galios, kad tokia galia kyla iš parlamento.
Įstatymo koegzistencija su common law antrasis anglų įstatymo
bruožas. Įstatymas niekados nebandė tapti vienintele teisės normų forma.
Antai 1911 m. anglų teisininkas Geldartas teigė, kad jeigu Anglijoje būtų
panaikintas įstatymas kaip teisės normų kūrimo forma, anglų teisė
išgyventų vien dėl common law, tačiau jei neliktų common law,
teisės sistemos tolesniam funkcionavimui iškiltų grėsmė. Tiesa, iškilus
konfliktui tarp common law ir įstatymo, pirmenybė teikiama
įstatymui.
3.
Didžiojoje Britanijoje pripažįstamas parlamento suvereniteto principas
dar vienas reikšmingas aspektas, atskleidžiąs įstatymo reikšmę ir vietą
teisės sistemoje. Šis principas reiškia, kad visos valdžios institucijos,
visi pareigūnai, visi asmenys privalo paklūsti parlamento priimtiems
įstatymams. Šis principas suponuoja ir tai, kad įstatymų konstitucingumo
kontrolės mechanizmas yra negalimas.
Didžiosios Britanijos prisijungimas prie Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Europos žmogaus teisių teismo
jurisprudencijos pripažinimas, narystė Europos Sąjungoje sudavė didelį
smūgį parlamento suvereniteto doktrinai. Tiksliau, ši doktrina ima
apaugti išlygomis. Dar vienas smūgis tradicinei parlamento visagalybės
sampratai T. Blero kabineto inicijuotos reformos, nustačiusios Škotijos,
Velso, Šiaurės Airijos politinę autonomiją. Šių teisinių pokyčių
Vestminsteris negali nepaisyti.
4.
Jungtinėse Valstijose įstatymas visados buvo Act of Congress, tai
yra teisės aktas, kuriam pritarė abeji rūmai ir kurį ratifikavo
prezidentas. Toks įstatymo modelis pripažįstamas ne tik federaliniu
lygmeniu, bet ir valstijose. JAV įstatymo sampratą nuo angliškosios skiria
vienas esminis dalykas JAV funkcionuoja įstatymų konstitucingumo
kontrolės mechanizmas. Kongreso galias varžo šalies Konstitucija. JAV yra
įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo kontrolės idėjos tėvynė. Šios
šalies Aukščiausiasis Teismas nuo 1803 m. sprendimo byloje Marbury v.
Madison laikosi pozicijos, kad įstatymas, prieštaraujantis
Konstitucijai, negalioja ir kad ši nuostata saisto tiek teismus, tiek
kitas valdžios šakas.
Modernusis konstitucionalizmas ir įstatymas
1.
Istorijos pamokos (užtenka vien XX a. fašistinės Italijos ir nacistinės
Vokietijos įstatymų leidybos pavyzdžių) sugriovė parlamento ir įstatymo
neklaidingumo mitus. Teisiškumas ir įstatymas jau nebe neatskiriami.
Įstatymas, kad būtų teise, turi atitikti teisiškumo reikalavimus, kurie
pozityvia forma išreikšti Konstitucijoje.
Konstitucinės justicijos instituto visuotinis pripažinimas atspindi
reikšmingą teisinės minties šuolį. Teisinės valstybės institucinė sistema
nebeįsivaizduojama be įstatymų konstitucingumo kontrolės. Susiformuoja ir
plėtojamas savitas europietiškas konstitucinės justicijos modelis, kurio
esminis požymis konstitucinį teisėtumą užtikrina ne bendroji teismų
sistema, bet specialus teismas. Jeigu XIX amžius buvo parlamentų amžius,
tai XX amžių M. Capeletis įvardijo kaip konstitucinės justicijos
įtvirtinimo amžių. Išties, po Antrojo pasaulinio karo konstitucinė
justicija tapo visų modernių konstitucinių sistemų būtinu elementu, tokiu
pat kaip įstatymų leidyba ar vykdomoji veikla.
Konstitucinę justiciją galima apibrėžti kaip valdžią, suteiktą teisminei
institucijai kontroliuoti, vertinti ir, prireikus, sankcionuoti valstybės
valdžios institucijų aktus, pirmiausia tautos atstovų balsavimu priimtus
įstatymus. Kaip matote, keičiasi požiūris į tautos atstovų veiklą. Tauta
išrenka savo atstovus, rinkimais išreiškiama tautos daugumos valia, šią
valią išrinktieji išreiškia priimdami įstatymus. Teisminė šių įstatymų
kontrolė reiškia, kad teismai šią daugumos valią vertina Konstitucijos
požiūriu. Klasikinei demokratijai būdingi elementai rinkimai, tautos
atstovybė, jos priimti įstatymai papildomi nauju konstitucine
justicija. Taip demokratija iš daugumos valdymo virsta konstitucine
demokratija. Tai demokratija, derinanti tautos valdžią ir efektyviai
ginanti žmogaus teisės. Konstitucinė justicijos institucijos vykdoma
įstatymų kontrolė tai tautos išrinktųjų kontrolė. Tai ribų, kurias
tauta nubrėžė savo valdžios institucijoms ir pareigūnams, laikymosi
kontrolė. Tai tautos susitarimo dėl svarbiausių bendro gyvenimo klausimų
laikymosi kontrolė.
Konstitucinė justicija turi užtikrinti konstitucijos viršenybę teisės
sistemoje. Keičiasi ir įstatymo vaidmuo. Jis jau nebe suverenus, bet
konstitucijai, tiesiogiai veikiančiai teisei, priklausantis aktas. Tai
lėmė ir įstatymo sampratos pokyčius.
2.
Įstatymų konstitucingumo kontrolės įgyvendinimo patirtis verčia peržiūrėti
ir įstatymo teoriją. Klasikinio konstitucionalizmo laikais, kol nebuvo
konstitucinės justicijos, visa įstatymų leidėjo veikla buvo konstitucinga.
Įstatymas galiojo tol, kol to norėjo įstatymų leidėjas, galintis šį aktą
pakeisti ar panaikinti.
Konstitucinė justicija išryškino naują konstitucijos vaidmenį teisės
sistemoje. Paaiškėjo, kad konstitucijoje yra įtvirtintas visos teisės
genetinis kodas. Pripažįstama, kad visa teisė kuriama konstitucijos
pagrindu. Konstitucijos, kaip įstatymų teisiškumo vertinimo mato,
atsiradimas vertė iš naujo pažvelgti į konstitucijos ir įstatymo santykį.
Įstatymas ne pirminės, bet išvestinės teisės normos. Jos gali būti
priimtos tik egzistuojant kitoms aukštesnėms konstitucinėms normoms.
Išryškėja įstatymo, kaip teisės šaltinio, dvilypumas. Viena vertus jis
nustato teisę, kita vertus įstatymas gali atsirasti tik remiantis
valstybiškai organizuotos visuomenės steigiamojo akto pagrindu. Šio akto
normos aukštesnės už įstatymą. Įstatymų leidėjo aktas turi visas teisės
savybes tik tuo atveju, jei atitinka pirminę aukščiausiąją teisę. Todėl
įstatymų teisiškumo, tai yra jų teisinės tyrimo kokybės vertinimo
svarbiausias kriterijus įstatymų atitiktis konstitucijai.
Įstatymo leidėjo veikla yra teisėta tik konstitucijos nuostatų ribose.
Kitaip sakant, įstatymas išreiškia bendrą valią tik tuo atveju, jei jis
atitinka konstituciją. Taigi kontroliuoti įstatymo konstitucingumą reiškia
kontroliuoti, ar įstatymas teisingai išreiškia bendrą tautos valią. Tai
ypač svarbu, kai regime šiuolaikinio įstatymo trūkumus. Pastebima <...>
įstatymų leidybos perprodukcija, vienkartinio naudojimo įstatymai,
nesaugumo, taip pat teisinio, jausmas, dujinių įstatymų gausėjimas
<...>[9].
Todėl ypač svarbu, kad įstatymų leidėjo priimtas reguliavimas neperžengtų
konstitucinių rėmų. Įstatymas, pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai,
yra anuliuojamas ar netaikomas.
3.
Keičiasi ir parlamento, kaip tautai atstovaujančios institucijos,
supratimas. Išties, jeigu kaip rašo R. Karė de Malbergas, parlamentas yra
lygus Tautai ir yra Tautos įsikūnijimas, tai įstatymo leidėjo veiklos
konstitucinė kontrolė nesuderinama su demokratijos principu. Ir priešingai
jeigu galima skirti atstovų, kuriems laikinai patikėtas bendrų reikalų
tvarkymas, ir tautos valią, tai atstovų valia turi būti kontroliuojama.
Šiais laikais parlamentas nebelaikomas idealiu piliečių atspindžiu. Tai
tik institucija, kur organizuotos grupės legaliai rungiasi dėl valdžios ar
įtakos jai. Tokios grupės išreiškia tendencijas, būdingas tam tikram
visuomenės gyvenimo raidos etapui. Periodiškai vyksta rinkimai, jų
rezultatai parodo tendencijos stiprumą. Tendencijos kinta. Rinkimus
laimėjusi grupė minėtas tendencijas įtvirtina įstatymais. Siekiant, kad
šie įstatymai derintųsi su ilgalaike teisine perspektyva, kad nenuvestų
visuomenės į šalį, reikalinga parlamento priimamų įstatymų kontrolė.
Įstatymas tikrintinas atsižvelgiant į konstituciją tautos aprobuotą
aukščiausiąją teisę, kurią turi atitikti ir tautos atstovybės sprendimai.
Tauta išreiškia aukščiausiąją valią būtent konstitucija, o ne įstatymais.
Įstatymai yra tik tautos atstovų išreikšta valia, tai antrinė valia, ji
visados turi paklusti pirminei tautos valiai, išreikštai konstitucijoje.
Priimti įstatymai taip pat. Kokia turėtų būti ši kontrolė? Iš tiesų,
jeigu kalbama apie teisėtumo kontrolę, tai potencialiai būtų visų ydų,
kokias gali turėti įstatymas, kontrolė[10].
4.
Reikalauti laikytis konstitucijos priversti politinius veikėjus paklusti
elgesio taisyklėms, kurias nustato ne jie patys, bet tauta suverenas.
Tai demokratiška valia. Regime dvi aiškiai skiriamas erdves: 1) piliečių
erdvę, kurią išreiškia piliečių teisės, laisvės, taip pat valdžios
organizacijos principai, suformuluoti konstitucijos tekste; 2) tautos
atstovų erdvę, kuriai patikėti įgaliojimai leisti įstatymus prasmingi tik
tada, jei jie įgyvendinami konstituciniais tikslais. Antroji erdvė turi
būti kontroliuojama. Valdžių kontrolė demokratijos kriterijus[11].
Reikia, kad toks išskyrimas būtų prasmingas, tad tos erdvės turi būti
instituciškai išreikštos. Šiuo atveju veikia parlamentas ir konstitucinės
justicijos institucija. Parlamentas, laikydamasis įstatymų leidybos
procedūrų, priima įstatymą. Konstitucinis teismas kontroliuoja, ar jis
atitinka konstituciją. Jis veikia kaip pilietinę tautą ginanti
institucija. Konstitucinis teismas gali priimti kelis sprendimus:
pripažinti, kad jis prieštarauja konstitucijai; pripažinti, kad tam tikros
įstatymo nuostatos prieštarauja konstitucijai; pripažinti, kad įstatymas
neprieštarauja su sąlyga, jeigu jis yra interpretuojamas taip, o ne
kitaip. Kartojame: įstatymas išreiškia bendrą valią tik tuo atveju, jeigu
jis neprieštarauja konstitucijai.
5.
Įstatymų leidybos perdavimo problema. Šiuolaikinei parlamentinei sistemai
būdinga tendencija vykdomosios valdžios skverbimasis į įstatymų leidybą.
Tipiškiausias atvejis būtų, kuomet vykdomoji valdžia inicijuoja įstatymų
leidybos procedūrą. Tačiau kur kas sudėtingesnis dalykas įstatymų
leidybos perdavimas vykdomajai valdžiai. Kai kurių šalių (Ispanijos,
Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Austrijos) konstitucijos numato taip
vadinamąją perduodamąją įstatymų leidybą, kai įstatymo leidėjo pavedimu
Vyriausybė gali leisti teisės aktus, turinčius įstatymo galią.
Konstitucijos normos reglamentuoja tokius įstatymų leidybos suteikimo
atvejus, kartu nustatydamas atitinkamas ribas ir garantijas. Kitų šalių
(Andoros, Bulgarijos, Čekijos, Slovakijos, Turkijos) konstitucijose
įstatymų leidybos perdavimas nenumatytas. Tokių šalių nacionalinėse teisės
sistemose tai būtų neteisėta. Antai šia nuostata rėmėsi Bulgarijos
Konstitucinis Teismas, 1995 m. liepos 20 d. sprendime konstatuodamas, kad
įstatymų leidybos perdavimas prieštarauja Konstitucijai[12].
Pažymėtina, kad ir valstybių, kuriose teisiškai įtvirtinta perduodama
įstatymų leidyba, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo srityje ji
ribojama. Konstitucinė justicija nuosekliai laikosi tokios pozicijos. Štai
Ispanijos Konstitucinis Tribunolas viename savo sprendimų nurodė: <....>
įstatyminio šios srities reguliavimo principas yra, iš tiesų, esminė mūsų
teisinės valstybės garantija ir šiuo aspektu jį reikia užtikrinti.
Vadinasi, piliečių teisių srities reglamentavimas priklauso tik jų atstovų
valiai...[13].
6.
Dabartiniam įstatymui ribas brėžia ne tik konstitucinė, bet ir
tarptautinė, o Europos Sąjungos šalyse ir bendrijų teisė. Tarptautiniai
standartai daro įtaką įstatymų leidybai. Kaip ši teisė traktuoja įstatymą?
Antai Europos žmogaus teisių teismas, Europos žmogaus teisių apsaugos
konvencijos aiškintojas ir taikytojas, sąvoką įstatymas savo
sprendimuose interpretuoja labai plačiai. Ją siedamas su nacionalinės
teisės ypatumais, vienu iš privalomų reikalavimų įstatymui nurodo, kad
norma negali būti laikoma įstatymu, jei ji nėra suformuluota pakankamai
aiškiai, kad leistų piliečiui pasirinkti savo elgesį. Jam turi būti
galimybė, jei reikia ir su tinkama konsultacija, numatyti, šiomis
aplinkybėmis pakankamo laipsnio ribose padarinius, kuriuos gali
sukelti aptariamas veiksmas (žr.: Sunday Times, Silver ir kiti, Malone
bylų nutarimus). Tokius teisės prioritetus įstatymų leidėjas turi rasti
nacionalinėje konstitucijoje.
7.
Kaip į įstatymą žvelgiama šių dienų nacionalinėse teisės sistemose?
Nesileisime į detalią apžvalgą. Tik keli fragmentai.
a.
Analizuojant Vokietijos teisėje įtvirtintą įstatymo sampratą, neretai
stebimasi: nuo klasikinės doktrinos nutolta labai nedaug. Pripažįstamas
įstatymiškas bet kokių klausimų reguliavimas ir jo prioritetas. Vykdomoji
valdžia neturi kokios nors reguliavimo srities, kuri būtų autonomiška.
Svarbus aspektas žmogaus teisių apsauga. Vokietijos Konstitucinis
Teismas yra suformulavęs Wechselwirkungstheorie. Pagal ją, jeigu bendras
įstatymas riboja pagrindines teises, jis pats turi būti vertinamas
atsižvelgiant į šių teisių reikšmę ir svarbą demokratinėje valstybėje.
Valstybėje įstatymo varžomasis pobūdis turi būti eventualiai apribotas.
Kitaip sakant, įstatymų leidėjas, spręsdamas klausimą, susijusį su žmogaus
teisių ribojimu, pvz., nustatydamas tam tiktas valstybės institucijų
teises, privalo parinkti tik tokias priemones, kurias pritaikius nebūtų
paneigta ir netaptų beprasmė ribojama asmens pagrindinė teisė.
b.
Prancūzijos 1958 m. Konstitucijoje įtvirtinta originali įstatymo
koncepcija, įstatymą apibūdinanti ne tik pagal formalius (kaip parlamento
aktas), bet ir pagal materialius požymius (pagal reguliavimo turinį). Šios
Konstitucijos 34 str. nustatyta, kokiais klausimais priimami įstatymai.
Pagal minėtą straipsnį įstatymas nustato taisykles, susijusias su
pilietinėmis teisėmis ir pagrindinėmis garantijomis, suteiktomis
piliečiams siekiant įgyvendinti viešąsias laisves; su nacionalinės gynybos
užtikrinimo nulemtais piliečiams ir jų turtui nustatytais suvaržymais;
pilietybe, asmenų civiline padėtimi ir teisnumu, šeimos turtiniais
santykiais, paveldėjimu ir dovanojimu; nusikaltimų ir nusižengimų, taip
pat už juos skiriamų bausmių nustatymu, baudžiamuoju procesu, amnestija,
naujų teisminių instancijų sukūrimu bei teismo pareigūnų statusu; visų
rūšių mokesčių išieškojimo pagrindais, jų dydžiais, būdais; pinigų
emisijos tvarka. Įstatymai taip pat nustato taisykles, susijusias su
parlamento rūmų ir vietinių atstovaujamų susirinkimų rinkimų tvarka, su
viešųjų įstaigų kategorijų nustatymu, su pagrindinių garantijų, teikiamų
valstybės civiliams ir kariniams tarnautojams, su įmonių nacionalizavimu
ir įmonių nuosavybės perdavimu iš viešojo sektoriaus į privatų. Be to,
įstatymas nustato pagrindinius principus dėl nacionalinės gynybos bendros
organizacijos, dėl teritorinių bendruomenių laisvo administravimo, jų
kompetencijos ir pajamų, švietimo, nuosavybės režimo, daiktinių teisių ir
civilinių bei komercinių prievolių, darbo, profsąjungų ir socialinės
apsaugos teisių. Minėtame Konstitucijos straipsnyje taip pat numatytas
finansinių, socialinės saugos finansavimo programų priėmimas bei jų
turinys. Pagal Prancūzijos Konstituciją klausimai, neprisikirti įstatymų
reguliavimo sričiai, yra reglamentinio pobūdžio (37 str.). Jie
reguliuojami vykdomosios valdžios aktais. Prancūzijos konstitucinė sistema
pripažįsta ir įstatymų leidybos perdavimą.
Taigi pagal šią koncepciją įstatymas yra parlamento aktas, priimtas
laikantis specialios įstatymų leidybos procedūros ir Konstitucijos 34 str.
išvardytais klausimais. Tokią įstatymo koncepciją, kuria buvo siekiama
sustiprinti vykdomosios valdžios vaidmenį teisėkūroje, perėmė kai kurios
buvusios Prancūzijos kolonijos, taip pat Kazachstanas. Šia koncepcija
paneigiamas įstatymo, kaip universalaus akto, pobūdis, taip pat
aukščiausioji teisinė galia.
c. Italijoje
įstatymu galima reguliuoti bet kokios srities klausimus. Italijos
Konstitucijoje numatyta, kokie klausimai būtinai turi būti sureguliuoti
įstatymu. Ispanijoje, kaip ir Italijoje, įstatymu galima reguliuoti iš
esmės viską. Kita vertus, Ispanijos Konstitucijos 97 str. pačia
bendriausia forma numato vyriausybės reglamentinės teisėkūros galimybę,
kuria praktiškai ir naudojamasi. Tiek Italijos, tiek Ispanijos teisinės
sistemos pripažįsta įvairias įstatymų kategorijas. Abiem šalims būdinga ir
perduodamoji įstatymų leidyba. Įstatymų konstitucingumą tikrina
konstitucinės justicijos institucijos, turinčios didelį autoritetą
Italijos Konstitucinis Teismas ir Ispanijos Konstitucinis Tribunolas.
8. Analizuojant
šiuolaikinį įstatymą nurodoma, kad pasaulio šalių teisinės sistemose
egzistuoja įvairūs įstatymo porūšiai. Rasime visokių įstatymų
klasifikacijų: pagal teisinę galią skiriami pagrindiniai (konstitucijos),
konstituciniai, organiniai, paprasti įstatymai; pagal veikimo teritoriją
nacionaliniai, federacijos subjektų, vietiniai (autonominių darinių);
pagal reguliavimo pobūdį įstatymai, nustatantys taisykles,
įstatymai-principai, programiniai įstatymai, rėminiai įstatymai, kodeksai;
pagal įstatymą priėmusį subjektą parlamento ar referendumu priimti
įstatymai. Įstatymų rūšių, jų tarpusavio santykių tyrimas atskleistų
reikšmingus įstatymo sampratos aspektus.
Įstatymas Lietuvos teisės
sistemoje
1. Atgavusi nepriklausomybę,
Lietuva iš naujo atrado konstitucionalizmą. Tautos referendumu 1992 m.
spalio 25 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžti
asmens ir valstybės santykių pagrindai, nustatyta valdžių padalijimu
grindžiama valstybės valdžios organizacija. Konstitucijoje įtvirtinti ir
teisėkūros pagrindai. Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos
funkcija patikėta Konstituciniam Teismui. Būtent Konstitucinio Teismo
veikloje išryškėjo Lietuvai neįprastas, naujas Konstitucijos vaidmuo
teisiniame gyvenime. Konstitucija tapo tikra aukščiausiąja teise,
kryptingai lemiančia šalies teisės raidą. Tai, kad šiandien į visą
nacionalinę teisę žvelgiama jos konstitucingumo aspektu, dideliu mastu yra
ir konstitucinės justicijos nuopelnas[14].
Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik
Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m.
spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio
13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Konstitucinio Teismo
aktuose kuriama ir plėtojama konstitucinė doktrina atskleidžia
Konstitucijos normų ir principų turinį, jų ryšius. Visi teisę kuriantys ir
taikantys subjektai, taip pat teismai, privalo paisyti oficialios
konstitucinės doktrinos ir negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip,
nei jas savo aktuose aiškina Konstitucinis Teismas. Taigi įstatymo
konstitucinės sampratos pirmiausia reikia ieškoti konstitucinėje
jurisprudencijoje.
2.
Konstitucinės įstatymo sampratos atskleidimas vienas iš konstitucinės
justicijos institucijai tekusių uždavinių. Ir ne toks jau paprastas.
Lakoniškos Konstitucijos nuostatos pažodiškai interpretacijai teikia
nedaug informacijos. Įstatymo konstitucinė doktrina galėjo atsirasti tik
pasitelkus visus konstitucinės interpretacijos metodus, taip pat istorinį
bei lyginamąjį.
Interpretacinio kelio pradžia Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d.
nutarimas, kuriame konstatuota: Įstatymas yra Lietuvos Respublikos
Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisės
aktas, išreiškiantis įstatymą leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją
teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali
būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą ar Konstituciniam
Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės
aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems
prieštarauti, t.y. turi būti poįstatyminiai[15].
Taigi jau šiame nutarime išsamiai išdėstyti esminiai įstatymo sampratos
Lietuvos konstitucinėje sistemoje elementai: pirminis akto pobūdis,
įstatymų leidėjo valios išraiška, priėmimas Konstitucijos ir Seimo statute
nustatyta tvarka, pakeitimo ir panaikinimo būdai, pagrindinė vieta teisės
sistemoje. Teismas iš esmės laikėsi klasikinės sampratos rėmų. Kuo
grindžiamos tokios išvados? Konstitucinis Teismas savo argumentaciją
grindė ne tik Konstitucijos nuostatomis (pirmiausia Konstitucijos
67 str. 2 p.), bet ir Lietuvos teisės tradicijose, kurių pagrindu rengta
Konstitucija, susiformavusiu požiūriu į teisės aktus ir jų klasifikavimą,
valdžių padalijimo principu, kuriuo grindžiama demokratinės valstybės
teisės šaltinių sistema, teisinių valdžios aktų skirstymą į įstatymus
(Konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai), poįstatyminius aktus
(kiti Seimo aktai, valdymo reglamentiniai aktai, individualūs valdymo
aktai) ir teismo sprendimus, įstatymų ir kitų teisės aktų formos
priklausomybe nuo jų turinio (tuo požiūriu reikšmingas aktų grupavimas į
norminius ir individualius).
Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime pakartojo, kad
įstatymas yra Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka išleistas
teisės aktas, išreiškiantis įstatymų leidėjo valią ir turintis
aukščiausiąją teisinę galią. Šiame nutarime įstatymo konstitucinė doktrina
papildyta nauju aspektu: referendumu priimamo įstatymo leidėjas yra
piliečiai, įgyvendinantys Konstitucijoje įtvirtintą teisę tiesiogiai
dalyvauti valdant savo šalį (33 str.).
3. Konstitucinio
Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarime įstatymo charakteristika papildoma
naujais bruožais. Konstatuota, kad tautos įgalioto įstatymų leidėjo
Seimo priimtame įstatyme išreiškiama tautos valia svarbiausiais visuomenės
gyvenimo klausimais, kad įstatymų normose nustatomos bendro pobūdžio
taisyklės, kurios poįstatyminiuose teisės aktuose gali būti
detalizuojamos, nustatoma jų įgyvendinimo tvarka. Taigi įstatymui
apibūdinti pasitelkiamas ir palyginimas su poįstatyminio lygmens teise.
Pagal
Konstitucinį Teismą poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais
pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas.
Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo įgyvendinamos
įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties
įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo
galia konkuruotų su įstatymo normomis. Seimo poįstatyminiai aktai negali
prieštarauti Konstitucijai ir Seimo išleistiems įstatymams, o juo labiau
negali keisti įstatymų normų, jų turinio. Vyriausybės teisės aktas yra
poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti
įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios
konkuruotų su įstatymo normomis (Vyriausybės aktų, kaip papildomų aktų,
doktrina išdėstyta Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1994 m.
kovo 16 d., 1994 m. liepos 15 d., 1995 m. spalio 26 d., 1997 m. gegužės
29 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. kovo 15 d.,
2000 m. balandžio 5 d., 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. spalio 30 d. ir
kt. nutarimuose). Kaip matote, poįstatyminio akto neatitiktis įstatymui
reiškia ir Konstitucijoje
įtvirtintos teisės aktų hierarchijos pažeidimą.
4.
Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad Konstitucijoje yra
įtvirtintos pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, jos sudaro
įstatymų leidybos pagrindą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d.
nutarimas). Įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir
detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti
santykius, kurie Konstitucijoje expressis verbis nėra
reguliuojami. Svarbu, kad tai darydamas įstatymų leidėjas nepažeistų
Konstitucijos principų bei normų
(Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas). Tai tolesnis
konstitucinės doktrinos plėtojimas.
Aukščiausioji teisinė
galia, pirminis teisės aktas, svarbiausių visuomenės santykių
reguliavimas Konstitucinio Teismo doktrinoje formuluojami įstatymo
požymiai. Doktrina ne sustabarėjusi. Pamažu Konstitucinio Teismo
jurisprudencijoje vis labiau išryškėja ir Konstitucijos, suvokiamos ne
vien kaip pagrindinis įstatymas, bet kaip aukščiausioji teisė, reikšmė.
Konstitucinis reguliavimas yra išreikštas ne vien Konstitucijos normose,
bet ir principuose, taip pat išvestiniuose. Konstitucijos tekstas ir
jį aiškinanti konstitucinė jurisprudencija suvokiami kaip viena
neatskiriama visuma. Ypatingi reikalavimai taikomi konstitucinei
interpretacijai. Aukščiausioji teisė reiškia kitą teisinę kokybę.
Konstitucija tik formaliai vadinasi pagrindiniu įstatymu, tačiau pagal
visus savo požymius yra ne ordinarinė, bet teisę steigianti ir ją
formuojanti aukščiausiosios teisės sritis[16].
Toks požiūrio į Konstituciją įsitvirtinimas verstų kitaip žvelgti ir į
įstatymą.
Ypač reikšminga
Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime išdėstyta
konstitucinė doktrina, kurioje atskleisti tokie Konstitucijos sampratos
elementai: Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė
pilietinė tauta, kad Konstitucijoje, aukščiausiosios teisinės galios
akte, atsispindi visuomenės sutartis visų Lietuvos Respublikos
piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir
būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines
taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas,
jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje
būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausiosios teisinės galios aktas
ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis,
nekvestionuojamomis vertybėmis suvereniteto priklausymu tautai,
demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu,
pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu,
valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei,
pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucijoje yra nustatyti
žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir
funkcionavimo, tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių
visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi
Konstituciją, pilietinė tauta padėjo savo, kaip valstybinės
bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę
kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai
arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje
Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji
teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai visa teisės sistema
kuriama Konstitucijos pagrindu. Konstitucijos, kaip aukščiausiosios
teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai,
kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir
nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio
reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai
atžvilgiu[17].
Kokios
darytinos išvados? Iš suformuluotos konstitucinės doktrinos atrodytų,
kad įstatymas, kaip ir visa teisės sistema, kuriamas Konstitucijos
pagrindu, kad nėra ir negali būti tokio įstatymiško reguliavimo, kurio
nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu.
Konstitucinio teismo jurisprudencijoje įtvirtinta konstituciocentrinė
teisės sistemos samprata. Tokioje sistemoje apie pirminį įstatymiško
reguliavimo pobūdį nebegalima kalbėti.
Dar vienas
pažymėtinas aspektas konstituciocentrinėje teisės sistemoje įstatymas
tapatus teisei tik tuo atveju, jei jis atitinka aukščiausiąją teisę
Konstituciją. Įstatymo teisiškumo matas Konstitucija.
Pripažinus
visapusišką įstatymo priklausymą Konstitucijai, turime pripažinti ir
tai, kad įstatymas lieka artimiausiu Konstitucijai teisinio reguliavimo
sluoksniu, kad visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis
įstatymais ir negali jiems prieštarauti (tai yra jie turi būti
poįstatyminiai aktai).
5.
Dar viena esminė aplinkybė: Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama
įstatymo ir žmogaus teisių ir laisvių sąsajos reikšmė. Teismas pažymėjo,
kad įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso
nuo daugelio veiksnių teisės tradicijų, visuomenės politinės ir
teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymo
leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai
turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje
prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis
žmogaus teisėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių bei
laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo
teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas[18].
Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad žmogaus teisės ir
laisvės neginčijama ir didžiausia teisinė vertybė, kad įstatymų
leidėjas, reguliuodamas teisinius santykius, susijusius su pagrindinėmis
teisėmis ir laisvėmis, gali nustatyti tik tokius būdus ir priemones,
kurie nesudarytų sąlygų nepagrįstai apriboti žmogaus teises. Įstatymo,
kaip teisės šaltinio, forma ir jo priėmimo būdas geriausiai laiduoja,
kad bendri interesai bus suderinti su asmens teisių užtikrinimu.
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad ir valstybių, kuriose teisiškai įtvirtinta
perduodamoji įstatymų leidyba, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo
srityje ji ribojama. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją Lietuvoje
įstatymų leidybos perdavimas apskritai neleidžiamas. Tai principinė
pozicija, ne kartą akcentuota ir konstitucinėje jurisprudencijoje.
6.
Įstatymai priimami, keičiami ar papildomi, pripažįstami netekusiais
galios ypatinga tvarka. Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d.
nutarime išaiškinta, kad įstatymų leidybos procesas tai visuma
juridiškai reikšmingą veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir
atliekamas tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai
pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos stadijos: įstatymų
leidybos iniciatyvos įgyvendinimas, įstatymo projekto svarstymas,
projekto priėmimas, priimto įstatymo paskelbimas ir įsigaliojimas. Tik
pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita. Nuosekli įstatymų
leidybos proceso stadijų seka yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas
68 str., įstatymų priėmimas 69 str., įstatymų paskelbimas ir
įsigaliojimas 7072 str. Taigi, reguliuojant įstatymų leidybos
procesą, siekiama ir teisės sistemos grandžių darnumo, ir įgyvendinti
teisėtumo principą teisės aktų leidyboje.
7.
Pažymėtina, kad Konstitucija kartais įsakmiai nurodo tam tikro klausimo
sprendimo įstatymiško reguliavimo formą. Tokiu atveju įstatymų leidėjas
irgi negali pavesti šio klausimo spręsti vykdomajai valdžiai. Lietuvos
konstitucinės jurisprudencijos pavyzdys: Konstitucinio Teismo 1997 m
sausio 20 d. nutarime konkretus Vyriausybės aktas buvo pripažintas
prieštaraujančiu Konstitucijai, pažymint, kad pagal Konstitucijos 30
straipsnį asmeniui padarytos materialinės ar moralinės žalos atlyginimą
nustato įstatymas, todėl žalos atlyginimo nuostatos turi būti
įtvirtintos įstatymu, bet ne Vyriausybės nutarimu. Pažymėtina ir tai,
kad konstitucinė nuostata nustato įstatymas reiškia ir įstatymo
leidėjo pareigą priimti atitinkamą įstatymą.
8.
Pagal Konstituciją valstybės biudžetą Seimas tvirtina įstatymu. Šiam
įstatymui yra būdinga tai, kad jame patvirtinama bendra pajamų ir
išlaidų suma, kasos apyvartos lėšos ir kt. Priedėliuose biudžeto
išlaidos paskirstomos ir detalizuojamos: ministerijų, departamentų,
valstybinių tarnybų, įmonių, įstaigų ir organizacijų pagal asignavimų
valdytojų pavadinimus (1 priedėlis); pagal socialines ekonomines
programas, finansuojamas iš 1 priedėlyje patvirtintų asignavimų,
nurodant ministerijų, departamentų, valstybinių tarnybų ir organizacijų
asignavimų valdytojų pavadinimus (2 priedėlis); valstybės biudžeto
išlaidos pagal pavadinimus, tai yra išskiriant išlaidas bendram
valstybės valdymui, krašto apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai (3
priedėlis). Kituose priedėliuose (4 ir 5 priedėliai) yra numatytos
savivaldybių biudžetams skiriamos fizinių asmenų mokesčio dalys,
valstybės biudžeto bendroji dotacija mokestinėms pajamoms ir išlaidų
struktūros skirtumams išlyginti ir kt.(žr. Konstitucinio Teismo 1998 m.
liepos 9 d. nutarimą[19]).
9.
Kai kurių valstybių įstatymų leidybos praktikoje yra žinomi vadinamieji
programiniai įstatymai. Tokių įstatymų forma ir galimas jų turinys yra
nustatomas konstitucijose. Programiniai įstatymai nustato valstybės
ekonominės ir socialinės veiklos tikslus, bet ne teisės normas,
reguliuojančias teisinių santykių subjektų elgesį. Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje nėra numatyti programiniai įstatymai kaip speciali
įstatymų forma, todėl visi įstatymai vertintini kaip faktinio galiojimo
pirminiai teisės aktai, kurie privalomi visiems teisinių santykių
subjektams (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).
10. Konstitucinis Teismas, remdamasis Konstitucijoje
įtvirtintais valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principais,
konstatavo, kad valstybės valdžią vykdančios institucijos negali viršyti
Konstitucijoje joms nustatytų įgaliojimų, kad viena valstybės valdžios
institucija negali įsiterpti į kitai valstybės valdžios institucijai
Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2002 m.
liepos 11 d. nutarimas). Tai reiškia ir draudimą Seimui įstatymu
įsibrauti į kitai valstybės institucijai Konstitucijos priskirtus
įgaliojimus.
Teisinio
reguliavimo darna ir nuoseklumas taip pat imperatyvas įstatymų
kūrėjui. Ne viename Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
įstatymų leidėją saisto ne tik Konstitucija, bet ir jo paties priimti
įstatymai.
11.
Lietuvos Respublikos Konstitucija 2004 m. liepos 13 d. buvo papildyta
konstituciniu aktu Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje. Šio akto 2 str. nustatyta, kad Europos Sąjungos teisė yra
sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla
iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos
teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos
turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės
aktus. Taigi konstituciškai įtvirtintas dar vienas įstatyminio
reguliavimo barjeras europinis. Savo veikloje įstatymų leidėjas
privalo jo paisyti.
Kokias išvadas galime
formuluoti?
Analizuojant
įstatymą nacionalinėje teisės sistemoje, istorinis ir lyginamasis
tyrimai padeda išryškinti reikšmingus šio teisės akto bruožus.
Paaiškėja, kad nacionalinė teisinė tikrovė atitinka bendras teisės
raidos tendencijas.
Apibūdinant
įstatymą dabartinėje Lietuvos teisės sistemoje, būtina atsižvelgti į
konstitucinėje jurisprudencijoje išryškėjusius naujus įstatymo sampratos
bruožus:
1.
Įstatymas, kuriuo tautos atstovybė Seimas reguliuoja svarbiausius
visuomeninius santykius, priklauso artimiausiam Konstitucijai teisinio
reguliavimo sluoksniui. Tai įstatymų leidėjo, saistomo Konstitucijos,
demokratiškas teisėkūros instrumentas.
2.
Atsižvelgiant į konstituciocentrinės teisės sistemos sampratos
įtvirtinimą, įstatymo, kaip pirminio teisės akto, tolesnis įvardijimas
netikslus. Lietuvos teisėje pirminis aktas Konstitucija (tradiciškai
vadinamas pagrindiniu įstatymu, tačiau pagal savo požymius iš tikrųjų
esantis steigiamąja aukščiausiąja teise). Įstatymas pagal visus turinio
ir formos parametrus privalo atitikti aukščiausiąją teisę.
3. Įstatymas
tapatus teisei tik tuo atveju, jei jis atitinka aukščiausiąją teisę
Konstituciją. Įstatymo teisiškumo matas Konstitucija.
4. Įstatymui
tenka tarpinė vieta tarp Konstitucijos ir poįstatyminių aktų. Įstatymais
įgyvendinami svarbiausi teisinio reguliavimo uždaviniai. Poįstatyminis
reguliavimas turi remtis įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Jei
poįstatyminis aktas neatitinka įstatymo, vadinasi, pažeidžiama
Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchija.
5.
Papildžius Lietuvos Respublikos Konstituciją konstituciniu aktu Dėl
Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, konstituciškai
įtvirtinta pareiga įstatymų leidėjui, reguliuojančiam visuomeninius
santykius įstatymu, paisyti Europos Sąjungos teisės normų reikalavimų.
6.
Konstitucinėje jurisprudencijoje atskleistas ne vienas įstatyminio
reguliavimo aspektas: įstatymo ir žmogaus teisių apsaugos sąsaja,
įstatymų leidybos perdavimo draudimas, Seimo saistymas Konstitucija ir
jo paties priimtais įstatymais, draudimas įstatymu įsibrauti į kitų
valstybės institucijų konstitucinius įgaliojimus.
Antai Pakistano 1973 m. Konstitucijoje parlamentą (Madžlis a šura)
sudaro dveji rūmai nacionalinis susirinkimas ir senatas bei
šalies prezidentas. Šioje šalyje įstatymas parlamento aktas yra
aktas, priimtas abiejų rūmų balsavimu ir kuriam pritarė prezidentas.
Separation of powers in the jurisprudence of Constitutional Court:
national reports of 10th conference of European constitutional courts.
Budapest, 1996, vol. 2 (skyriuje Bulgaria, p. 24).
Separation of powers in the jurisprudence of Constitutional Court:
national reports of 10th conference of European constitutional courts.
Budapest, 1996, vol. 2 (skyriuje Exposé d'Espagne; p. 32).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio
17 d. Seimo nutarimo Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybės
žinios. 1994, sausio 26..
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento
rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija)
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybės žinios. 2004, gegužės 26.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo
Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 straipsnio septintosios dalies
nuostatos, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 55 Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarkos dalinio pakeitimo 1.2 punkto
nuostatos, 2.1 punkto ir jo 1, 2 bei 3 papunkčių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybės žinios. 1995, lapkričio 2
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės
biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie valdymo reformų ir
savivaldybių reikalų ministerijos reorganizavimo 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. Nutarimo
Nr. 117 Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo 2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 30 d.
nutarimo Nr. 366 Dėl kai kurių žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo aplinkos apsaugos ministerijai ir miškų ir saugomų
teritorijų departamento prie aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Valstybės žinios. 1999, liepos 14.