Prof.
habil. dr. Regina Koženiauskienė
Vilniaus
universiteto Filologijos fakultetas
Vilnius University Faculty of Philology
Universiteto g. 5, LT-01122 Vilnius
El. paštas:
Regina.Kozeniauskiene@flf.vu.lt
Santrauka
Esminiai žodžiai
Įvadas
LDK piliečio
samprata A. Volano veikaluose
Dviejų politikų
kalbų paralelės:
Išvados
Santrauka
Straipsnyje kalbama
apie XVI a. Lietuvos DK piliečio viziją Andriaus Volano politinėje
retorikoje, lyginant ją su dabartinių laikų viešosios kalbos autoriaus,
vieno iš valdžios reprezentantų, gero piliečio paieškomis. Pasirinkta
proginė Seimo Pirmininko kalba, pasakyta 2006 metais kovo 11-ąją Seime,
retoriniu požiūriu yra panašaus žanro kaip ir A. Volano kalba Senatui. Abu
adresantai teisininkai politikai, panašus adresatas – A. Volano kalboje ne
tik Senatas, bet ir visa civilinė piliečių bendruomenė (orig.: in hac
civili hominum consociatione), Seimo Pirmininko kalboje – ne tik Seimas,
Vyriausybės nariai, teismų atstovai ir kiti šventėje dalyvavę svečiai, bet
ir Lietuvos žmonės, klausantys kalbos per radiją ir televiziją. Panašios
kalbėtojų intencijos, panašios keliamos problemos. Straipsnyje remiamasi
platesniu A. Volano kūrybos kontekstu: kalba Senatui yra dažnai
straipsnyje cituojamo kito jo veikalo „Apie politinę ir pilietinę laisvę“
minčių pakartojimas ir tąsa.
Pilietinių asmens
dorybių dabar itin stokojama, todėl vis dažniau atsigręžiama į
konservatyviąsias vertybes. Kaip ir A. Volano veikaluose, Seimo Pirmininko
kalboje akcentuojama valdžios žmonių atsakomybė: jeigu visuomenė nematys
gero piliečio pavyzdžio politiko asmenyje, jeigu praras viltį dėl valdžios
žmonių moralės, ji pati negalės būti pilietinė.
Seimo Pirmininkas
šventinėje kalboje nesistengia kalbėti gražiai, atvirai vardija pilietinio
ir politinio gyvenimo skaudulius. Tai naujo stiliaus politinė retorika po
nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje, pranašaujanti galimas permainas
visoje sistemoje.
Esminiai žodžiai:
politinė retorika; Andrius Volanas; LDK pilietis; piliečio laisvė; proginė
kalba; politiko etika; politikų etikos kodeksas.
Įvadas
Lituanistinio LDK
palikimo istorinė gelmė pripažįstama vertinga daugeliu aspektų, tačiau
toli gražu nėra visapusiškai ištyrinėta. A. Volano LDK valstybingumo ir
pilietiškumo, teisinės sistemos racionalumo bei politinio gyvenimo
programa stebina aktualumu, o kalbėtojas – iškalbingumu ir gebėjimu
žvelgti į Lietuvos ateitį, numatyti jos tolimo kelio gaires. Nepaisant to,
straipsnio tema yra visiškai nauja, o A. Volano pateiktos gero Lietuvos
piliečio sampratos klausimu rašoma pirmą kartą. Straipsnyje dominuoja
deskriptyvinis metodas, tačiau jame neapsiribojama klasikinių asmens
vertybių aprašymu ar jų apologija, greičiau iš A. Volano orientyrų
žvelgiama į dabartį, į pačias pilietinio gyvenimo aktualijas. Šio
straipsnio objektas – dviejų politikų viešosios kalbos. Straipsnyje
atlikta jų retorinė analizė, valstybinio ir pilietinio patriotizmo
paralelės išvestos lyginamuoju ir analitiniu metodais. Straipsnis
konstruojamas kaip dviejų politikų dialogas.
Šio imituoto dialogo tikslas – pasidalyti LDK politiko, iškėlusio sektiną piliečio
pavyzdį, patirtimi, pasinaudoti istorinės atminties rezervais.
Straipsnyje daroma išvada, kad pilietinės visuomenės ugdymas, teisinga valstybės
politika prasideda nuo pačių tos valstybės piliečių politikų reprezentantų
sąžinės ir nuo kitų asmenybės vertybių – teisingumo, kaip etinės dorybės,
brandaus sąmoningumo ir žmoniškumo prabudimo. Retorinė Seimo Pirmininko
kalbos analizė rodo, kad būtina visos sistemos pertvarka, be kurios
neįmanoma pilietinės visuomenės branda.
LDK piliečio
samprata A. Volano veikaluose
Andrius Volanas
(apie 1530–1610), vienas didžiausių savo gyvenamojo laikotarpio Lietuvos
politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų, turėjo teisininko išsilavinimą,
buvo baigęs mokslus Frankfurto prie Oderio bei Karaliaučiaus
universitetuose. A. Volanas paliko gausų rašytinį palikimą, iš kurio vieni
svarbiausių lotynų kalba pamečiui parašyti politiniai veikalai „De
libertate politica sive civili“ (Apie politinę arba pilietinę laisvę, 1572) ir „Oratio ad Senatum Regni Poloniae Magnique Ducatus Lituaniae“
(Kalba, pasakyta Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės Senatui, 1573)[1].
Pats A. Volanas darniai jungė politikos, teisės ir retorikos išmanymą.
Ėjęs aukštas pirmojo Radvilų patarėjo, vėliau karaliaus Žygimanto Augusto
sekretoriaus, diplomato kitose šalyse pareigas, dalyvavęs
tarpvalstybiniuose aukšto lygio pasitarimuose, A. Volanas buvo pripažintas
oratorius, jo išlikusios gausios kalbos įdomios kaip tekstai retoriniu
požiūriu, o Lietuvos pilietinio patriotizmo samprata humanistinė ir gana
moderni. A. Volanas gyveno audringu karalių tarpuvaldžio, politinių įvykių
bei administracinių permainų laikotarpiu – teismų reformų, Liublino unijos,
Lietuvos Statuto priėmimo metu. Savo kūriniuose A. Volanas išryškėjo kaip
visuomenės pertvarkos šalininkas. Lietuvą A. Volanas laikė savo valstybe,
jautėsi LDK piliečiu, jam rūpėjo valstybingumo išlaikymas, pilietinės
visuomenės sukūrimas. Jis nužymėjo gaires, koks turėtų būti LDK pilietis,
pateikė kriterijus, kaip reformuoti visuomenės sandarą, sukūrė brandaus
piliečio ir tvirtos valstybės viziją. A. Volano modernios mintys
suformuluotos Europos universitetų, kuriuose studijavo, dvasioje,
padiktuotos Lietuvos DK politinio, teisinio bei visuomeninio gyvenimo
realijų, rūpesčio dėl Lietuvos piliečių likimo.
Demokratinės
Graikijos piliečio oratoriaus idealas Ανηρ πολιτικος,
perimtas ir kitų Europos tautų, buvo taikomas pirmiausia valstybės vyrui
politikui, valdžios atstovui, teisėjui.
Romėnai graikų Ανηρ
πολιτικος
išsivertė pažodžiui, tik patikslino ir apibrėžė taip: vir
bonus dicendi peritus. Šį piliečio oratoriaus
apibūdinimą verstume taip: doras, turintis iškalbos patirtį pilietis,
kalbantis, pirma, deramai ir, antra, teisingai. Tai klasikinėje
retorikoje pateikta garbingo, teisingo politiko, tikro piliečio ir
iškalbaus žmogaus asmenybės vienovė[2].
Ant klasikinės
retorikos pamatų išaugusiuose Renesanso laikų A. Volano veikaluose
išsakytos mintys, iškeltieji moraliniai pilietiškumo principai atitinka
minėtąjį piliečio oratoriaus idealą ir galėtų būti šių dienų politikų
etikos matas.
Pagal A. Volaną,
geram piliečiui politikui privalu iškalbingumas, erudicija, rimtas
humanitarinis ir teisinis išsilavinimas, įžvalgus protas, įstatymų
pažinimas ir jų laikymasis, doras darbas, gerai atlikta pareiga tėvynei ir
didžiosios asmens vertybės – teisingumas, santūrumas, kuklumas.
Svarbiausia – beatodairiškas paklusnumas valstybės įstatymams, kurie yra
aukščiau bet kurios valdžios. Garsieji valdžios vyrai privalą būti doro
gyvenimo norma, pavyzdžiu kitiems, aukotis dėl tėvynės ir piliečių reikalų,
gyvenime vadovautis išmintimi, teisingumo bei gėrio supratimu, kuris, anot
Demosteno, esąs dievų įbrėžtas į žmonių dvasią.
A. Volanas smerkė
valdžios žmonių godumą, asmeninės naudos siekimą, turtų troškimą, besaikį
medžioklės pomėgį, girtavimą, paleistuvystes.
A. Volanas griežtai
kritikavo turto grobstytojus, tuos, kurie puola į valdžios vietas,
kad prisiplėštų iš valstybės ir vargšės visuomenės. Esą tai tiesiogiai
susiję su pačios pilietinės bendruomenės pilietine laisve ir sveikata:
jeigu užkertamos sąlygos svetimo turto grobstymui, tai ir piliečių
bendruomenė išlieka nepaliesta ir sveika, „o malonus bei gražus laisvės
vardas ilgai būna tvarus“[3].
Dviejų politikų
kalbų paralelės
Praeities ir
dabarties dialogas. Dialogo dalyviai yra lygiaverčiai partneriai, nutolę per didelį 433 metų
laiko atstumą, bet ne minčių ar politinės programos nuotolį. Dialogo
iniciatorius – mūsų dienų politikas, jis kelia skaudžias problemas, o į
jas atsiliepia LDK politikos veikėjas, jis pamoko, paskatina ir kartu
teikia naujų minčių. Kodėl pasirinktas būtent toks santykis tarp dialogo
dalyvių, savo kalboje netiesiogiai mums atsako Seimo Pirmininkas.
Perfrazavus jo analizuojamos kalbos žodžius, tą santykį galima būtų
pakomentuoti taip: Lietuvos praeitis jau ištyrinėta, pasverta, įvertinta,
į ją gręžiamės kaip į nueitą kelią, ją mes skaitome, o dabartį dar
tik rašome, kitaip tariant, iš praeities dar tik mokomės kurti
dabartį ir žvelgiame į ateitį.
Iš tiesų, šiais
laikais jaunos 16 metų demokratijos sąlygomis Lietuvoje nuolat iškyla ta
pati visuomenės ir valdžios žmogaus santykio, aktyvaus brandaus piliečio
problema. „Lietuvai šiandien reikia veiklių, aktyvių piliečių ir stiprios
pilietinės visuomenės. Reikia piliečių, kurie nuolat primintų valdžiai,
kad valstybė nėra jos nuosavybė. Reikia piliečių, kurie savo kasdiene
veikla, savo oria laikysena nuolat sakytų, kad valstybė – tai bendras
tautos kūrinys, tai laisvų žmonių santara“[4].
Proginėje Seimo
Pirmininko kalboje[5]
dominuoja išeičių iš susitelkusių problemų ieškojimas, argumentuotai
išdėstytos apilietiškumo priežastys, akcentuojamas siekis, kad valdžios
žmonės pirmiausia patys būtų brandūs piliečiai, nekorumpuoti, dori ir
teisingi. Kalbėtojas mini skaudžiausias Lietuvos gyvenimo piktžaizdes –
pirma, tai, kad visuomenė dar neišmoko mąstyti pati, žmonės nepradėjo „jaustis
tikrais savo šalies piliečiais“. Antra, skaudina ypatingas šalį
išraizgęs korupcijos žemėlapis, kuriame gėdingai ryškiai šviečia net trijų
aukščiausių institucijų – Seimo, teismų ir Vyriausybės – iškabos. Ir
trečia – lietuvių emigracija. Kalboje svarstoma, kodėl Lietuvos žmonės
nusivylę valstybe, kodėl jie labiau moka mylėti Lietuvą iš toli,
pateikiamas pilietinės visuomenės ir politinės valdžios santykio modelis.
Iškalbos ir
gražbylystės opozicija. Viena į akis krintanti ir abu oratorius vienijanti detalė: politikai
nekalba gražiai[6]
ir tai nuteikia optimistiškai. Piktindamasis pražūtinga valdžios žmonių
savivale, A. Volanas sako: „Dabar gi, kai kiekvienas savo laisvę matuoja
pagal tai, kiek jis nebaudžiamas gali engti kitus (orig.: pulchrum
quidem illud libertatis nomen magna ex parte amissum) tasai laisvės
vardas iš dalies neteko savo grožio“[7].
Dėl minėtų trijų
piktžaizdžių Seimo Pirmininkas per Nepriklausomybės ir laisvės šventę taip
pat jaučia, kad tos didelės šventės grožis visuomenės akyse iš dalies yra
aptemdytas, ir sąmoningai pabrėžia: „Kaip tik todėl ši mano kalba nebus
GRAŽI kalba“. Ir iš tiesų, oratorius kalba konkrečiai, remiasi faktais,
orientyru pasirinkęs paprasto žemaičio su sarkazmu ištartus žodžius: esą
valdžios žmonės daug ir gražiai kalba apie Lietuvą per šventes. O per
kitus mėnesius ją išduoda, drasko, griauna... Tai, galima sakyti,
išvardyti pavojingiausi mūsų politinio gyvenimo sopuliai, kuriuos
kalbėtojas vadina tikraisiais vardais, kalba paprastai, be šventinėms
kalboms būdingų retorinių puošmenų ir atvirai, tiesiai vardija
gudriausiųjų ištampytus turtus, bankų krizes, indėlių praradimus, ne
visada skaidrią privatizaciją, prastai vykdomą nekilnojamojo turto
grąžinimą, amžiną paprasto žmogaus vaikymą „nuo Einošiaus pas Keipošių“.
Iš čia, oratoriaus žodžiais, visuomenės nepasitikėjimas politikais ir
pačia valstybe.
Kelia nuostabą tai,
kad Volanas, išmokytas aukštosios retorikos subtilybių, apie valdžioje
esančius politikus kalba dar negražiau. Paveiktas valdžios žmonių ir juos
supančių „rūmininkų“ (dabar sakytume: valstybės valdininkų) amoralumo,
oratorius duoda Venecijos Respublikos pavyzdį: ten kuo garsesnis pilietis
nusikalsdavęs, tuo smarkiau jį bausdavę. Linkėdamas to paties mūsų
valstybei, jis skatina iš valdovo rūmų, tos „nešvarios ydų duobės“,
išginti „pasmirdusią begėdžių paleistuvių bandą“[8].
Būdami bjaurių geidulių vergai, tokie net nerausta girdami savo laisvę.
Bet „teeina po galais nuomonė tokių žmonių, kurie nevaržomą savivalę laiko
laisve (orig.: facessat igitur procul talium hominum demens opinio)“[9],
juk nesaikingas visa kuo naudojimasis virsta yda, o per didelė laisvė
išsigimsta į per didelę nelaisvę.
Tik savoje tėvynėje
pilietis gali būti laisvas.
Seimo Pirmininko kalboje, kaip sakyta, minima viena iš didžiausių
pilietinės visuomenės bėdų – emigracija. „Nutieskime jiems kelius namo...
Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. Kad netrukus galėtų mylėti savo šalį iš
arti. Kad mylėtų Lietuvą Lietuvoje“.
A. Volanas,
cituodamas Ovidijų, sako: „Kad ir sotūs puošniame narve išsipenėję
paukšteliai, kiekvienas jų stengiasi grįžti į savuosius miškus“[10].
Tarsi tęsdamas A. Volano
mintį, Seimo Pirmininkas reiškia viltį: „Tikiu, grįš tie mūsų lietuvaičiai...
Tikiu, kad grįš ne tik jie. Kai politikai, visi ar bent jau dauguma,
įveiks save ir valstybės bei tautos interesus iškels aukščiau savųjų,
sugrįš ir žmonių pasitikėjimas valstybe. Tuomet visuomenė patikės
politikais ir savimi, savo galiomis, savo misija ir taps pilietinė“.
Neteisingumo tarnai blogai naudojasi
įstatymų autoritetu. Seimo
Pirmininkas kalba apie korupcijos masto augimą Lietuvoje ir
perduoda visuomenės nuomonę, kad tarp korumpuočiausių institucijų yra
teismai – viena iš pačių aukščiausių valdžių. Cituodamas Antikos autorius
Aristotelį, Platoną, žymiuosius oratorius Demosteną ir Ciceroną,
A. Volanas išreiškė savo požiūrį į to meto teisėją. A. Volanui rūpėjo
luomų lygybės ir, kaip anksčiau minėta, piliečių laisvės ir įstatymų,
teisės ir teisingumo santykis. Pagrindinis A. Volano uždavinys buvo
atskleisti prigimtinės teisės ir iš jos kylančios žmogiškosios teisės
bruožus. Pripažinęs luomų lygybę (kad nė vienas pilietis nebūtų
skriaudžiamas dėl kokios nors teisinės nelygybės), jų laisvę reikšti
mintis, jis kėlė būtinybę, kad teisėjų sprendimai būtų priimami
vadovaujantis sveiku protu ir teisingumo jausmu. Tarp įstatymo ir jį
skelbiančio asmens turįs būti toks glaudus ryšys, kad jis pats taptų ne
kuo kitu kaip tik kalbančiu įstatymu. Jeigu jo sprendimas esąs vertas
pagarbos, tai rodys ir jo veido išraiška, ir balsas (orig. ore et voce
habeat), ir visas kalbėjimo būdas. Tokio teisėjo skatina ne tiek
įsakymai, kiek pilietinis pavyzdys[11].
„Aristotelis sako, kad gėris ir teisingumas yra vertesni už įstatymą ir
geru piliečiu vadina (orig. virumque eum bonum
vocat) tą protingą ir dorą teisėją, kuris sušvelnina griežtą įstatymą,
kai to reikalauja teisingumas“[12].
A. Volanas plačiai kalba apie įstatymų teisingumą, jų vykdymą ir teisėjų
bei kitų aukščiausios valdžios žmonių dorovę ir pareigas. A. Volanas
aiškina, kad teisės normos turi būti pagrįstos teisingumu, kurio pamatą
sudaro etiniai principai: vienodas atlyginimas už vienodą veiklą ir tos
pačios bausmės už tokį patį nusikaltimą visiems piliečiams. Autorius
pateikia piliečių laisvės ir įstatymų, aukščiausios valdžios galios ir jos
ribų, teisės ir teisingumo santykį. A. Volanas peikė neteisingus teismus,
o aiškindamas teisės reiškinius, vadovavosi iš Antikos mąstytojų einančia
maksima, kad svarbiausia teismuose yra etiniai dalykai – teisingumas ir
gėris. Teisėjas, atsisakęs vadovautis gėriu ir teisingumu, įstatymui
veikiau nusikalstąs nei teisingai jį įvykdąs. A. Volano veikalo „Apie
politinę arba pilietinė laisvę“ XIV skyrius pavadintas taip: Leges nisi
aequitate temperentur, plurimum libertati publicae officere putandae sunt (Įstatymus, jei jų nereguliuoja teisingumas, reikia laikyti itin
kenksmingais viešajai laisvei)[13].
Tai, kas
vadinama valdymo išmintimi, to, kas slypi žmonių širdyse, apibrėžti
įstatymu esą neįmanoma. Įstatymas esąs tik bendras nurodymas ir negyvas
teisingumas, o teisėjas – gyvas įstatymas, jis, gerai žinodamas, koks
skirtumas yra tarp teisės ir teisingumo, išmintingai ir dorai
interpretuojąs neaiškius įstatymus ir apsvarstąs konkrečius veiksmus ir
aplinkybes. Teisingumu būtina naudotis, kad rašytą įstatymą nusvertų
teisingumo ir gėrio svertai, deramai apsvarsčius laiko, vietos bei asmenis
liečiančias aplinkybes[14].
Ten, kur
įstatymai, kurie turėtų būti valstybės siela, esą netikę, ten nedori būna
ir teismai. Turi būti laikomasi labai didelio atsargumo, kad įstatymai –
vienintelė žmonių laisvės apsauga, nepasirodytų esąs instrumentas
skriausti žmogui. Tai teisėjų nesąžiningumo reikalas, jei įstatymai,
turėję ginti nekaltumą, dėl jų kaltės panaudojami kieno nors nenaudai ar
net pražūčiai.
Todėl jei
kuris nors teisėjas visose bylose tik paviršutiniškai laikysis įstatymo,
dažnai jis pasirodys esąs ne teisingumo, o neteisingumo tarnas, blogai
besinaudojantis įstatymų autoritetu. O jeigu jis paperkamas pinigais, jis
nebesilaikąs jokios įstatymo normos ir vien savo geidulio viską sau
glemžti pavergiamas[15].
Volanas
piktinasi suktų teismų šunadvokačių klastingumu bei teisėjų nemokšiškumu,
kurie „bylas ištęsia ilgiems laikams ir todėl negalima pagal jas pradėti
teismo“[16].
Jis siūlo tobulinti teismų sistemą ir kelia nepriklausomų teismų
apeliacinėms byloms spręsti klausimą. Būtina pabrėžti, kad A. Volanui
pavyksta tai įgyvendinti.
Iš tų,
kuriems suteikta teisė teisti, A. Volanas reikalauja ypatingo teisingumo
ir doros pavyzdžio, nes piliečius skatina ne tiek įstatymai, kiek
asmeninis elgesys. „Juk kiekvieno didžiai aukštos padėties asmens savybė
yra ta, kad jis visada atviras visų akims ir nesutinka, kad kas nors būtų
paslėpta bei pridengta; visos valdovo kad ir slapčiausios mintys
perduodamos visuomenės žiniai“[17].
Joks paskatinimo būdas negalįs būti veiksmingesnis už tą, kai valdovas
pats padaro tai, ko pageidauja, kad kiti darytų. Valdovas turįs prisiekti
įstatymui, kad teisme neims dovanų arba nepardavinės valdžios ir garbės
pareigų.
Apibendrinus šias A. Volano mintis, išeina, kad teisėjas neturėtų
tuščiažodžiauti ir kabinėtis prie įstatymo raidės, reikalą ginti ne
kokiais nors teisiniais gudravimais ir suktumu dėl asmeninės naudos, o
žiūrėti pagrindinių etikos principų – teisingumo bei gėrio: paisyti tik
tai, kas parašyta, yra šmeižiko savybė, o gero teisėjo – ginti įstatymo
leidėjo valią bet autoritetą[18].
Volanas
kelia mintį, kad „reikėtų išleisti dorovę liečiantį įstatymą“[19].
Apie
etikos kodekso būtinybę užsimena ir Seimo Pirmininkas: „Siekdami grąžinti
pasitikėjimą, jau keletą metų mėginame, deja, nesėkmingai, įteisinti
politikų etikos kodeksą. Kodėl jo bijoma? Kodėl sulaukiama tokio įnirtingo
politikų pasipriešinimo? Net 10 Dievo įsakymų vietoje etikos kodekso
siūloma“.
Mūsų laikų
bėda, kad etika, kaip žmoniško elgesio sinonimas, per amžius nusistovėjusi
ir visuotinai priimta pilietinės bendruomenės vertybių hierarchija, dažnai
nustumiama į šalį, nes nelaikoma teisės šaltiniu. Kad tai prieštarauja
teisingumui ir kontinentinės teisės tradicijai, rašoma neseniai išėjusio
„Lietuvos etikos kodeksų, nuostatų, taisyklių“ rinkinio įvadiniame
straipsnyje[20].
Šio straipsnio autoriaus pasirinktas aforizmas Non omne, quot licet,
honestum est, o tai reiškia, kad ne visa, kas leidžiama [įstatymo],
yra garbinga, patvirtina teisininko ir politiko A. Volano minčių
aktualumą. „Teoriškai pas mus lyg ir pripažįstama, kad etikos nuostatos
turi ar gali būti teisės šaltinis. Tačiau praktiškai, deja, taikant teisę,
ypač administracinėje teisenoje ir pirmosios instancijos apylinkių
teismuose, paprastai vieninteliu teisės šaltiniu pripažįstamas tik
norminis teisės aktas“[21].
Apie
procedūrinį teisingumą, tai yra apie įvairių teisinių ir neteisinių
sprendimų būdus, siejant juos su teisėjo kalbos ir elgesio etika, dabar
prabylama vis dažniau: „Žmonių paklusnumas įstatymams priklauso nuo
suvokto teisingumo. Teisingumo suvokimas – subjektyvus jausmas, kurį lemia
šie svarbiausi veiksniai: galimybė pareikšti savo nuomonę; teisėjo
(arbitro) neutralumas; teisėjo (arbitro) elgesio etiškumas
(paryškinta mano – R.K.); ginčo šalių informavimas apie konflikto
sprendimo būdus ir eigą; apeliacijos galimybė ir pan.“[22].
Juo labiau
politiko teisingumą mes suvokiame ne procedūrine materialiąja teisine
prasme, o kaip moralinę etikos dorybę, kaip vidinės laisvės ir asmens
nepriklausomybės diktuojamą jausmą. Todėl tiesiog būtina įtvirtinti
politikų etikos kodeksą. Tik tam tikromis etikos taisyklėmis apibrėžtu
doro gyvenimo pavyzdžiu, teisingais, nors ir skaudžiais ar griežtais
argumentais bet kuris viešai kalbantis valdžios žmogus, kad ir kur jis
kalbėtų – Seime, teisme, Vyriausybėje ar Prezidentūroje – gali susilaukti
moralinio visuomenės pritarimo. Pagal teisingumą bendruomenė matuoja jį
kaip pilietį, vertina jo etinius įsipareigojimus ir pamažu pradeda
pasitikėti savimi kaip piliečiu ir ta institucija, kuriai valdžios
reprezentantas atstovauja. Toks kelias brandžios pilietinės bendruomenės
link.
Išvados
1.
Pilietinės visuomenės ugdymas prasideda nuo pačių tos valstybės piliečių
politikų reprezentantų sąžinės ir nuo jų asmenybės vertybių – sąmoningumo,
teisingumo ir žmoniškumo prabudimo. Tik matydama brandaus piliečio pavyzdį
valdžioje, visuomenė ims pasitikėti valstybe ir pati taps pilietine.
2.
Valdžios žmonės turi vadovauti tautai remdamiesi įstatymais ir etikos
kodekso nustatytomis taisyklėmis: pirmiausia patys būti teisingi ir dori,
rūpintis visų piliečių gerove, visuotine nauda, o ne savo asmeniniais
reikalais. Ir įstatymai, ir etikos kodekso taisyklės turi pažaboti jų
savivalę ir būti visiems vienodai naudingi, tada moralumas taps politinio
gyvenimo norma.
3. Seimo
Pirmininko kalbos retorinė analizė leidžia spręsti apie tam tikrą lūžį
Lietuvos pilietiniame gyvenime ir dabarties politikų sąmonėje. Tai naujo
stiliaus politinė retorika po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje,
pranašaujanti visos sistemos pertvarką.
