Palmira Rudalevičienė
Gydytoja
psichiatrė
Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centras
Vilnius Mental Health Centre
Vasaros g. 5, LT-10309 Vilnius
El. paštas:
palmirarudalev@yahoo.com
Prof. Andrius Narbekovas
Kunigas
Vytauto Didžiojo universitetas
Vytautas Magnus University
Gimnazijos g. 7, LT-44260 Kaunas
Santrauka
Esminiai žodžiai
Įvadas
Darbo
tikslas
Tyrimo
metodai
Rezultatai
Apibendrinimas
Santrauka
Naujausi
pasaulyje išleisti psichiatrijos vadovai nurodo, kad antisocialinis žmonių
elgesys ir psichikos ligos gali būti ne tik genetiškai paveldimi, bet ir
išprovokuoti visuomenėje vykstančių reiškinių, nulemti sociokultūrinės
aplinkos bei joje dominuojančių atvejų[1].
Kultūra, papročiai, įsitikinimai turi ypatingos reikšmės psichikos
sveikatai[2].
Psichologinį diskomfortą bei psichikos ligų manifestaciją gali sukelti
visuomenėje vykstantys reiškiniai bei politinės tendencijos[3].
Lietuvos politinis gyvenimas yra itin dinamiškas, o politinių lyderių
portretai spalvingi. Politinių lyderių veikla ir intrigos yra matomos,
aptariamos, veikia žmonių protus. Priimamų įstatymų redakcijos priklauso
ne tik nuo politinių lyderių kompetencijos, bet ir nuo jų žmogiškųjų
savybių, etikos, moralinių vertybių, dvasingumo. Tai tiesiogiai veikia
žmonių gyvenimą, sveikatą, psichikos sveikatą. Minėtų veiksnių
interakcijos tautiniame kontekste šiame straipsnyje aptariamos
psichiatriniu bei dvasingumo aspektais; kartu pristatomi tarptautiniai
psichiatrinių simptomų formavimosi sociokultūrinės aplinkos įtakoje
pavyzdžiai. Tai pirmasis tokio pobūdžio straipsnis Lietuvoje politinės,
kultūrinės psichiatrijos tema.
Esminiai
žodžiai:
politikas; lyderis; psichiatras; psichikos sveikata; psichikos ligos;
įstatymas; etika; moralinės vertybės; dvasingumas.
Įvadas
Dvasingumas yra žmogiškosios egzistencijos dalis – visuomenės ir kiekvieno
jos nario asmeniškai. Kartu tai yra poreikis šią savybę turėti ar jos
ilgėtis ir ieškoti, mėginti lygiuotis į turinčius arba jiems pavydėti. Jei
išvardyti veiksniai ir sudaro žmogiškosios esybės trūkumą, netikslu būtų
konstatuoti pilnavertę psichikos sveikatą[4].
Šiuolaikinis psichiatrijos mokslas teigia: jeigu dvasingumas yra šio
mokslo studijų objektas, o ne tik nežemiškai apibūdinamas įkvėpimo
moksliniams tyrimams šaltinis, toks suvokimas stimuliuoja ir parplečia
žinias, galinčias efektyviau atskleisti interakcijas tarp kultūros ir ego
konstrukcijos, žmogaus elgesio bei psichinės sveikatos[5].
Dabartiniu metu visame pasaulyje net labiausiai užkietėję biomedicininių
priemonių propaguotojai ir farmacijos kompanijoms uoliai pasitarnaujantys
psichiatrai vieningai sutinka, kad kompulsyvus vien tik biomedicininių
priemonių naudojimas gydymui žemina psichiatrijos mokslą ir praktiką[6].
1904 m.
Emilis Kraepelinas numatė naują discipliną – palyginamąją psichiatriją
(comparative psychiatry), kurios dėmesio centre – psichikos ligų ir
psichikos sveikatos kultūriniai aspektai[7].
Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, įrodančių, kad sociokultūriniai ir
ekologiniai reiškiniai turi lemiamą vaidmenį psichinės ligos
Schizophrenia (išdraikytas protas) etiologijoje[8].
Psichikos sveikatą veikia ir politinė santvarka, papročiai, žmonių
bendravimas, pasakyti ar nutylėti žodžiai, intencijos, pavyzdžiai: ir
matomi, ir siūlomi, ir siektini, ir netgi iliuziniai bei sapnuojami. Visa
tai paliečia mąstymą, jausmus, formuoja norus bei idėjas. Moksliniais
tyrimais nustatyta, kad politinė santvarka, jos kaita, politinių lyderių
elgesys (pavyzdys) veikia žmonių psichikos sveikatą: kolektyvinę, tai yra
visuomenės, ir asmeninę – kiekvieno žmogaus individualiai[9].
Žmogaus
suformuota (arba ne) vertybių sistema, moralinės normos, asmenybės etika
veikia ir aplinkinių psichikos sveikatą, ir demonstruoja, pristato savąją.
Liaudiškas posakis: „Kaip pašauksi – taip atsilieps“. Ką išprovokuojame,
tą ir gauname. Tai gali būti nesąmoningas aktas dėl riboto išmanymo, bet
gali būti ir tendencijos – apgalvotos ir tikslingos.
Vertybės
suformuojamos šeimoje, ir tik šeimoje. Mokykla, universitetai – tik
praplečia akiratį, tačiau vertybių sistemą, požiūrį savo sąmonėje žmogus
atsineša iš šeimos. Motinos ir tėvo atsakomybė yra pati didžiausia.
Politikai, būdami šalies lyderiais, turi galimybę tas vertybes įtvirtinti,
užantspauduoti ir galingai paveikti žmones, keldami jų pasitikėjimą savimi,
savigarbą bei orumą, o taip pat, kaip atpildą – pagarbą sau, lyderiams.
Savo pavyzdžiu politikai turi tokią pačią galimybę tėvų įskiepytas
vertybes paniekinti, pažeminti, iškreipti – žmogų susargdinti, priversti
kentėti. Jeigu žmogus vertybių neturi, tai nevykęs lyderio pavyzdys (nesąmoningas
ar tendencingas) gali paveikti žmogų – visiškai jį valdyti, priversti
nusilenkti, pataikauti, nusirengti nuogai, viešai mylėtis (minimi šių
dienų Lietuvos kultūriniai įvykiai, žinomi, sukėlę nuomonių įvairovę ir
viešas diskusijas, priverstinai stimuliavę protus, užėmę laiką).
Psichiatras, būdamas psichinės būklės ekspertas[10],
tokius reiškinius turėtų kvalifikuoti kaip asmenybės defektą (šią
patologiją studentai medikai išmokomi nustatyti per psichiatrijos studijų
kursą), tai yra negrįžtamai padarytą žalą psichikai.
Tai yra
medicininis požiūris. Vis dėlto visuomenė, ypač jaunimas, yra kviečiama,
viliojama žavėtis, pavydėti, norėti to paties. Jaunimo, paauglių credo:
nebūti balta varna, būti kompanijoje ir būti cool. Ir jeigu 14–15
metų žmogus turi kažkokias vertybes, taip jos paniekinamos. Todėl
bijodamas būti išjuoktas dėl atsilikimo, jaunas (ir ne tik) žmogus
nuslepia jas turįs, prisiverčia apsimesti, neišsiskirti iš bendraamžių ir
sakyti bei daryti kaip visi. Žmogui pasiūlomas obuolys: „Tu paragauk ir
tapsi galingas“. Kai įvyksta nuopuolis ir asmeninė tragedija bei atsiranda
minčių apie savižudybę, tada jau galima veikti: kurti programas,
reikalauti pinigų ir užsiimti kitokiu rūpesčiu bei pradėti tenkinti savo
lobistinius interesus. Psichiatras turėtų įvardyti, kad nėra norma viešai
nusirengti nuogai arba nesugebėti viešoje vietoje valdyti savo emocijų.
Psichiatriniai terminai tokie: instinktų patologija ir apsunkinta emocijų
kontrolė. Koks tai fenomenas ne psichiatrinėje literatūroje, bet viešumoje,
gyvenime: ar kieno nors (ir kieno?) atsakomybės stoka, ar sąmoningas tokių
reiškinių siekis ir kodėl?
Ar juose
būta politinės valios?
Politikai
matomi ne tik parlamento rūmuose ar per televiziją. Jie gyvena savo
rinkėjų protuose, lūkesčiuose, planuose.
Darbo
tikslas – parodyti
politinių lyderių priimamų įstatymų poveikį psichikos sveikatai, sukelti
šiuo klausimu mokslinę diskusiją.
Nagrinėjamos problemos ištirtumas
Mokslinių tyrimų šia tema yra atlikta JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Lietuvoje politikų moralinių vertybių, dvasingumo įtaka žmonėms bei jų
sveikatai, psichikos sveikatai nėra ištirta ir pirmą kartą aptariama
psichiatriniu, dvasingumo aspektu kultūrinės psichiatrijos kontekste.
Tyrimo
metodai
Darbo
tikslui įgyvendinti panaudotas kasdienio gyvenimo stebėjimo bei psichiatro
praktinės klinikinės patirties (evidence based) metodas ir
lyginamosios analizės metodas.
Apie
politinio lyderio savo rinkėjui duotus pažadus, ištesėtus ar užmirštus,
apie jo stebimas ar žiniasklaidos bei reklamos agentūrų pristatomas
moralines vertybes bei etiką kalbama ir psichiatro kabinete[11].
Pacientai inicijuoja tokius pokalbius, ieško ryšio tarp savo savijautos ir
tos, kurią mato inicijuojamą lyderių, išrinktų geresniam gyvenimui
sukurti.
Tautos
priekyje esančio asmens elgesys, gyvenimo būdas bei politinė, tai yra
darbinė veikla tiesiogiai veikia piliečių mąstymą, emocijas, jų valią,
suteikia arba atima viltį. Ne vienas pacientas, konsultuotas reanimacijos
skyriuje po bandymo nusižudyti, kaip priežastį, pastūmėjusią tokiam
žingsniui, nurodo ir politinį šalies veidą bei tendencijas. Etikos normų
laikymasis daro teigiamą įtaką žmonių protui, ir atvirkščiai – etikos
normų nepaisymas veda į destrukciją.
Kasmetinių
JAV psichiatrų kongresų mokslinėje programoje visuomet būna seminaras,
skirtas įvertinti įvairių šalių žymių politikų veiklą bei asmenybės
bruožus. Žymus JAV psichiatrijos profesorius Jerroldas M. Postas,
politinės psichiatrijos temai paskyręs 28 savo profesinės karjeros metus,
pristato kursą „Asmenybė ir politinis elgesys“. Tokio seminaro tikslas yra
suprasti ir įvertinti politiko lyderio psichologiją, jos santykį su
pasekėjais, charizmatinius lyderio veiklos momentus, taip pat išaiškinti
politinio veikėjo psichologinį įnašą į politinį terorizmą, genocidą,
naudojamus prievartos metodus[12].
Jerroldo M. Posto kursas būna skirtas psichiatrams, kurie domisi politinio
elgesio analize ir tarptautinių santykių psichologija, politinių ir
visuomeninių įvykių įtaka savo pacientų sveikatai. Profesorius, remdamasis
pavyzdžiais, svarsto, ką mes patys asmeniškai suvokiame bei išgyvename,
kaip politikų elgesys veikia visuomenės psichikos sveikatą: atskirų
individų bei visuomeninių grupių, organizacijų, verslo bendrovių ir t. t.
Pagrindiniais akcentais tampa lyderio ir jo sekėjų santykiai bei jų
psichologija. Vertinama politinė aplinka, kultūrinė terpė, psichosocialinė
aplinka, į kurią lyderis ateina. Jam keliami lūkesčiai: tą aplinką
pakeisti, tobulinti, transformuoti. Tokiame kontekste atliekama politinio
lyderio analizė. Pristatomos politikų biografijos, asmenybės bruožai, jų
raida, veiksniai, nulėmę vienos ar kitos savybės susiformavimą, ryšiai, jų
motyvacija, asmeniniai santykiai. Aptariama politinio lyderio kilmė, tėvų
autoritetas, šeimyniniai santykiai, vaikai, draugai, išsilavinimas, hobis,
religiniai įsitikinimai. Išnagrinėjamos politinės pažiūros, jų dinamika,
politinio identiteto susiformavimas. Aptariamas politiko amžiaus, ligų
įtaka politiniam elgesiui. Visi šie veiksniai pristatomi kaip
pagrindiniai, formuojantys lyderio ir sekėjų santykius, jų psichologiją.
Psichiatriniame kontekste apsvarstomas lyderio asmenybės tipas. Jerroldas
M. Postas analizuoja terorizmo psichologiją, prievartos psichologiją,
suicidinio terorizmo psichologiją, tarptautinius politinius konfliktus ir
tai, koks visų šių reiškinių poveikis žmogaus psichikai bei galimybė ją
transformuoti. Tokiame kontekste pristatyti tokie politikai kaip Adolfas
Hitleris, Mahatma Gandhi, Josephas Stalinas, Woodrowas Wilsonas, Johnas
F. Kenedis, Franklinas D. Rooseveltas, Menachemas Beginas, Saddamas
Husseinas, Radovanas Karadricis, Irano Šachas, Fidelis Kastro, Osama bin
Ladenas, kt.[13]
Be jokios
abejonės, Lietuvos politikai savo gyvenimu bei asmeniniu pavyzdžiu veikia
žmones – kurie rinko, tikėjo, balsavo, pasitikėjo, sudėjo savo lūkesčius.
Balsavo kiekvienas asmeniškai, apsvarstęs, už ką ir kodėl.
Šių dienų
JAV bei Didžiosios Britanijos (šios šalys minimos todėl, kad jose buvo
atlikti psichiatrų moksliniai tyrimai politinės psichiatrijos srityje)
mokslininkai daro išvadas, kad politikas, esantis ant pakylos, privalo
demonstruoti savo etikos normas bei moralinius įsitikinimus. Būdamas savo
šalies lyderis, jis neturėtų rodyti nebrandumo arba psichologinių problemų[14].
Mokslininkai (Kotteris, Meindlas, Bassas, kt.) prieina prie išvados, kad
iš žmogaus, atėjusio į politiką, laukiama, jog jis: suvoktų ir gebėtų
kitiems pristatyti ne tik problemą, bet ir problemos etiką; galėtų
pateikti svarbiausius etinio argumentavimo bruožus; gebėtų savo žmonėms
(rinkėjams) kalbėti apie įstatymų, normų bei vertybių ryšį; galėtų
įvertinti įstatymą kaip moralų ar stokojantį moralės[15].
Politikas
negali patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau turi etinę bei moralinę
atsakomybę už priimamus įstatymus. Taigi jis turi galios savo rinkėjus
paskatinti atitinkamam veiksmui, pasirinkimui.
Mums,
gydytojams, yra svarbu ir tai, kad nuo politiko kompetencijos bei jo
vertybių sistemos priklauso ir medicininės etikos dalykai, priimami
įstatymai ir nutarimai. Pavyzdžiui, dažniausios temos: gydytojo ir
paciento santykiai, profesinė paslaptis, iki galo atliktas ar nutrauktas
gydymas, organų donorystė, laukiančiųjų sąrašai, eutanazija, elgesys su
pacientais, genetinės manipuliacijos, gyvybės apsauga, pagarba gyvybei,
psichinės sveikatos apsauga.
Visi šie
medicininės etikos veiksniai, dažnai nulemiami politinės santvarkos bei
politikos lyderių diktuojamų vertybių, yra psichiatrų akiratyje. Šių metų
taip vadinamoji „psichiatrijos Nobelio premija“ (JEAN DELAY Prize;
šio titulo laureatas renkamas kas trejus metus iš viso pasaulio
psichiatrų, premija – 40 000 JAV dolerių) paskirta Norvegijos psichiatrui
prof. Otto Steenfeldtui-Fossui už paskaitą „Pacientas ir žmogaus teisės
biopsichosocialinių psichiatrijos pasiekimų šviesoje“.
Jis
karjerą paskyrė psichikos ligonių teisėms, jų supratimui ir tobulinimui,
žmogaus orumo išsaugojimui. Tai nėra tik asmeninės ambicijos ar humaniški
pasvarstymai, bet kartu reikalavimas politinio svorio bei lyderio įnašo.
Tai puikus atsakas į klausimą, kaip gi politiko etika, elgesys, priimtas
įstatymas turi galimybę paveikti jį išrinkusių žmonių psichikos sveikatą.
Prof. O. Steenfeldtas-Fossas pateikia konkrečias formuluotes, kurios
reikalingos politikų palaiminimo, formuluoja „etikos klaidas“, į kurias
psichiatras turėtų atkreipti dėmesį ir stengtis jų nedaryti. Prie
pavyzdžių minimos genetinės manipuliacijos arba žmonių selekcija
uteriniame laikotarpyje. Jas profesorius prilygina A. Hitlerio
sterilizacijos ir eutanazijos programoms[16].
Pastaruoju
metu Lietuvoje yra madinga kalbėti apie laisvą pasirinkimą. Piliečiai turi
galimybę suklysti, kai jiems pasiūloma teisė pasirinkti. Toks pasiūlymas
gali tapti rafinuota manipuliacija. Kyla klausimas: ar pasirinkimas yra
tik asmeninis reikalas? Kiekvienas pasirinkimas yra susijęs su
galiojančiais įstatymais, tradicijomis, pasiūlytomis rinktis galimybėmis,
suformuota vertybių sistema, pagaliau, drąsa bei kompetentingu gebėjimu
gerai pasirinkti, o ne kam nors savo pasirinkimu pasitarnauti. Čia ir
slypi politiko etikos poreikis – gerai, žmogaus labui paruoštas įstatymas.
Pavyzdžiu
gali būti šiuo metu Lietuvoje aktualus kontroversinis teisės į abortą
klausimas, sukeliantis daug diskusijų politiniuose sluoksniuose. Jau
akivaizdu, kad suformuluota ir pasiūlyta nuomonė apie teisę „laisvai
pasirinkti“, „teisę spręsti pačiai moteriai“ nepasiteisina. Abiejų
skirtingų kraštutinių nuomonių šalininkai savo argumentus grindžia
lenktyniaudami „vertybėmis“[17].
Tai akivaizdus politinis žaidimas (ar karas). Politiniame kontekste,
svarstant abortų klausimą, vartojamas posakis „moters teisė pasirinkti“
reiškia aborto pasirinkimo pateisinimą. Moteris aukštu lygiu apgaunama,
nes jai nepasakoma tiesa, ko ji gali tikėtis po šios medicininės
procedūros. Apie po abortų atsirandančius psichikos sutrikimus nutylima
arba paaiškinama, kad jie būna tik ligoniams. Tai netiesa. Pats abortas
yra nežmoniška situacija, duodanti pradžią psichikos disbalansui. Moteriai
iškyla būtinybė morališkai pasirinkti. Toks pasirinkimas jai tampa
didžiuliu psichiniu krūviu, ji negali pasielgti impulsyviai. Ko
paklausyti, su kuo tartis ir kaip apsvarstyti? Paklausti gydytojo?
Politiko? Dvasininko? Medicininės etikos komiteto?[18]
Kitos moters? Būrėjos? Savo vyro? Meilužio? Visi išvardytieji sudrumsčia
moters ramybę. Visi daro įtaką ir vienu apgalvotu arba neatsakingu, arba
tendencingu žodžiu, judesiu, žvilgsniu gali nulemti moters pasirinkimą.
Svarstydama (t. y. pasirinkdama) moteris būna streso būsenoje, jos jausmai
ir intencijos būna ambivalentiški, ji nori ir vienokios išeities, ir
kitokios. Vien šio svarstymo metu moteriai kyla minčių apie savižudybę,
nes ji jaučiasi beviltiškai. Pagal pirmiau išvardytų patarėjų hierarchiją
tašką deda politikas, aukščiausiu lygiu įvardydamas, kas yra blogai, kas
gerai. Pagal tautos lyderių, politikų priimtus įstatymus ir formuojamas
noras, galimybės, sufleruojamas pasirinkimas. Taigi, moteriai renkantis,
moters ir politiko dialogas turi lemiamos reikšmės. Kartu politiniu lygiu
tai yra šalies vizitinė kortelė: gyvybės kultūra ar mirties kultūra[19].
Š. Amerikos šalyse, Didžiojoje Britanijoje buvo galimybė stebėti į
vadovaujamą postą priimamų darbuotojų konkursą. Tarp daugelio klausimų
buvo pateikiami ir, atrodė, „su reikalu nesusiję klausimai“, pavyzdžiui:
kokio amžiaus jūsų tėvai? Kas jais rūpinasi? Kokio amžiaus vaikai? Kuo jie
domisi? Ar esate tikintis? Vėliau buvo paaiškinta: kad būsimasis lyderis
galėtų sėkmingai būti priekyje, jis turi ateiti išsprendęs savo asmenines
problemas arba rodyti gebėjimą jas spręsti. Nepadoru būtų jam, esant
poste, naudotis statusu asmeniniams reikalams tvarkyti. Tai būtų vertinama
kaip minusas reputacijai. Buvo paaiškinta, kad tokie asmenys turėtų mažiau
galimybių būti išrinkti.
Iš
politiko laukiama jo darbų kokybės ir brandos, kad rezultatas tikrai
pasiektų rinkėją. Tai būtų tas tikrasis ryšys tarp rinkėjo ir politiko.
Tikrasis šviesos laidas, o ne tik tušinukas ar saldainis prisiminimui.
JAV
psichiatrai pateikė kriterijus, kuriais galima įvertinti politiko
pasirengimą tinkamai dirbti. Politikas, lyderis turėtų: būti teisėtai
išrinktas, gebėti išlikti teisingas, būti charizmatiška asmenybė ir savo
srities ekspertas. JAV mokslininkas Kotteris (1994 m.) charizmatinėms
savybėms priskiria: vizijos turėjimą, gebėjimą ją pristatyti ir sudominti
kitus, optimizmą, puikius bendravimo įgūdžius, suformuotą vertybių sistemą
ir ištikimybę jai, gebėjimą parodyti pagarbą žmogui, gebėjimą ir drąsą
priimti teisingą sprendimą, gebėjimą padėti. Geras lyderis dar turi mokėti
parodyti: iniciatyvą – suvokti problemą ir surasti jos sprendimą; ištvermę
– padaryti darbą iki galo, įveikti sunkumus; integraciją – savo
asmeninėmis savybėmis kelti pasitikėjimą; taktą – sugebėti girdėti ir
suprasti kitą; užuojautą – gebėti padėti spręsti problemas; humoro jausmą
– gebėjimą pakelti ūpą sunkiu momentu; nuolankumo jausmą – nepamiršti, kad
esi ne Dievas, o tik komandos narys – lyderis.
Lyderis be
charizmos prilyginamas nuogam karaliui.
Lordas
McNairas, 1996-aisiais sakydamas kalbą Lordų rūmuose (Didžioji Britanija),
išskyrė visuomenės moralę ir dvasinę gerovę. Žodžiai iš lordo kalbos: „Moralinė
ir dvasinė gerovė tokia neapibrėžta, ji negali apimti tik egzistavimo, tai
turi būti rūpestis dėl žmonių savijautos, baimės, nesaugumo ir nusivylimų...
Aš privalau akcentuoti, kad būtina rasti priemonių išaukštinti ir
įvertinti moralines vertybes ir dvasingumą, dvasinę sveikatą visuose
visuomenės sluoksniuose ir reiškiniuose“[20].
Kaip
visuomenėje išlikti vieningiems, darniems, rasti bendrą kalbą ir kelią į
žmogišką laimę.
Ar tai
reikalinga? Politinės bei visuomeninės intrigos turi savo kainą.
Žiniasklaidai jos atneša lobius, politikui – platformą, farmacijos
kompanijoms – pelningą rinką. Žmonėms – sumaištį[21].
Etika
susideda iš vertybių. Jeigu politikas jas turi, jis turi galimybę jas
parodyti bei pasiūlyti rinkėjui. Gali parodyti, kokiomis vertybėmis
vadovaudamasis kuria įstatymus[22].
Jeigu neturi jokių vertybių arba jos iškreiptos – tą jo rinkėjui irgi
tenka pamatyti, sužinoti ir susieti su savo asmeniniu gyvenimu. Tada būna
nusivylimas. Nepasitikėjimas. Netikėjimas. Apmaudas. Baimė, nes apie tai
nėra drąsu prabilti, geriau tylėti ir kentėti – dėl savo pačių ramybės ir
bausmės išvengimo. Taip politikas turi galios sukelti neurozinį kompleksą
piliečiams. Čia pateikiamas psichoanalitinis mechanizmo paaiškinimas.
Reikėtų pabrėžti, kad politiko atsakomybė, formuojant žmonių psichikos
sveikatą, yra labai didelė.
Dar kartą
grįžkime prie jau minėtų teisių laisvai rinktis. Neteko girdėti, kad mūsų
šalyje būtų kalbama apie teisę į psichikos sveikatą – tai yra teisę į
švarų ir teisingą mąstymą, į emocijų kultūrą ir į sveiką valią, kurios
neslopintų nesuinteresuoti veiksniai. Kodėl? Ar mes tokios teisės
neturime? Ar psichikos sveikata, žmonių dvasingumas nėra vertybės? Žmogaus
psichikos pagrindą sudaro trys pagrindiniai veiksniai: mąstymas, emocijos
ir valia. Jeigu mūsų teisę į psichikos normą reglamentuotų politikų
priimami įstatymai, tai tokia piliečių teisė ne tik būtų įvardyta kaip
vertybė, bet ir paskatintų rinkėją asmeniškai savo psichikos sveikatą
saugoti, branginti bei puoselėti.
Šių dienų
kultūrinės psichiatrijos mokslininkai (R. Littlewoodas, S. Deinas) nurodo,
kad kultūriniai bei visuomeniniai reiškiniai turi galios transformuoti
žmogaus biologiją, veikdami žmogaus imuninę sistemą bei genų selekciją.
Mokslininkai aiškina: „Tokiu būdu kultūrinės vertybės bei jų išraiška,
transformuodama natūralias priežastis, kartais gali sukelti psichikos
ligas..., moralinis pasileidimas gali sukelti beprotybę ne iš karto, bet
transformuodamas natūralias ligų sukėlimo priežastis, alindamas imuninę
sistemą ir veikdamas genų selekciją“[23].
XVIII a.
pabaigoje, kai tik psichiatrija susiformavo kaip klinikinė disciplina,
Europoje iškart imta kalbėti apie visuomenės reiškinių, papročių įtaką
psichikos sveikatai, įvairios valstybės tuojau buvo apibūdinamos „joms
būdingomis ligomis“, priklausomai nuo vertybių, kultūros, gyvenimo būdo,
netgi – nuo socialinio sluoksnio. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija jos
gydytojų buvo charakterizuojama kaip šalis, kurioje lengva užsikrėsti
morbus anglicus (neviltis ir savižudybės), esą tai lemia klimatas
(šaltas ir drėgnas), dieta (visąlaik jautiena), komercinis gyvenimo
stilius (greitis); visi veiksniai pasitarnauja nacionaliniam charakteriui
– melancholikui (Cheyne, 1734). Tokios ligos kaip melancholija,
neurastenija ypač buvo paplitusios viduriniojoje visuomenės klasėje.
Isterija ir moralinė degradacija buvo paplitusi tarp darbininkų, moterų,
kriminalinių nusikaltėlių[24].
Sociokultūrinius reiškinius Kanados psichiatrijos profesorius W. Jilekas
įvardija kaip patoplastinius, patogenetinius psichikos ligoms atsirasti[25].
Staigus sociokultūrinės aplinkos pasikeitimas veda prie anomie, tai
yra vidinio konflikto, kurį sukelia staiga užplūdusi Vakarų kultūra,
traumuojanti jau nusistovėjusius tarpasmeninius santykius bei kultūrines
normas ar vertybes, naikinanti vertybinę orientaciją[26].
JAV psichiatrijos vadovėlyje aprašyta liga brainwash (smegenų
plovimas), kurios simptomatika panaši į minėtosios. Smegenų plovimą buvo
„sukėlę“ Kinijos komunistai į nelaisvę Korėjos kare paimtiems amerikiečių
belaisviams – psichologiniu spaudimu išgaudami emocinį deficitą, defektą.
Tai „kultūrinis šokas“, sukeltas jausmų, vertybių išniekinimo ir
nuslopinimo[27].
Tokie psichiatrijos fenomenai kaip folie hystérique (aprašyta
Morelio, 1860 m., Paryžiuje), transitory amentia (aprašyta
Meynerto, 1889 m., Vienoje) atsirado vykstant kultūrų kaitai. Taigi tai
yra seniai besiformuojantis kultūrinės psichiatrijos mokslas,
nagrinėjantis kiekvieno šalyje vykstančio įvykio poveikį psichikai.
Lietuvos politinių, kultūrinių reiškinių, vertybių dinamika irgi daro
įtaką psichikos sveikatai. Tik bendrais bruožais žinome, kad iš aukštos
dorovės, darbštumo bei žmonių garbingumo kultūros perėjome daug etapų:
gėdos, kaltės (kurią pakeitė apkaltinimo), agresijos, abejingumo,
pasileidimo (argi ne baisu dėl pastarojo meto žiniasklaidos atlikto tyrimo
ir paskelbto naujo „titulo“, kad lietuvės pelnė geriausių prostitučių
vardą, aplenkdamos Tailando merginas? Ar tai irgi „laisvas“ Lietuvos
mergaičių pasirinkimas?). Ryškėja ir mirties kultūros veidas, ne tik
fiziškai juntamas šaltis tarp žmonių, bet ir elgesys su seneliais,
augantis abortų skaičius, spartėjanti emigracija, nemeilės epidemija. Ar
mūsų šalyje yra kultūrinio šoko simptomų?
Senovės
graikų filosofas Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.), padaręs didžiulę įtaką
vėlesnių epochų politikos mokslui, aprašo politikos mokslą, sudedantį iš
trijų dalių: etikos, politikos ir valdymo[28].
Etika
sudaro neatskiriamą politikos mokslo dalį[29].
Dabartinės kadencijos Lietuvos politikai, kaip ir jų kartos tautos dalis,
etikos pagrindų mokykloje nesimokė. Dievas šiai kartai irgi buvo tabu ir
gėda. Skaudus faktas, kad Dievas sovietmečiu buvo prievarta išplėštas iš
mūsų gyvenimų, – irgi paliko pėdsakus žmonių mąstyme, emocijose bei
elgesyje. Iki šiol tautos santykis su Dievu dar neatkurtas[30].
Taigi visa atsakomybė už dabartinių politikų etikos bei moralinį išprusimą
tenka jų tėvams ir savišvietai. Be to – labai gerai valiai. Tai, atrodytų,
labai paprasti dalykai: gėrio ir blogio suvokimas, gebėjimas apie tai
mąstyti ir vertinti.
Senoji
Lietuvos inteligentų karta prisimena, kad Smetonos laikais šalyje buvo
vertinama garbė, išsilavinimas, erudicija, ištikimybė, dora, tikėjimas
Dievu ir pagarba jo mokslui. Tikėjimas Dievu buvo gyvenimo būdas, įnešęs į
visuomenę daug darnos ir palikęs garbingus bei šviesius prisiminimus apie
laikotarpį. Savižudybių tuo metu irgi nebuvo skaičiuojama tūkstančiais.
Š. Amerikos psichiatrijos vadovuose pažymima, kad katalikai nusižudo
rečiau[31].
Mokslinės literatūros duomenimis, religija turi įtakos psichikos sveikatai
bei elgesio normoms[32].
Psichiatras Bhui (Didžioji Britanija) ištyrė šešių religijų įtaką
psichikos ligoms ir pristatė savo apibendrinimus mokslinėje spaudoje,
kartu iškėlė hipotezes naujoms studijoms: kaip religija gali padėti gydant
(as the way of coping), religija kaip vidinės ištvermės šaltinis (as
source of inner strength), maldos ir religinių apeigų reikšmė gydant
psichikos ligas[33].
Religiniai jausmai (dar kitaip vadinami „šventieji jausmai“[34])
yra labai svarbūs žmogaus gyvenime. Žmogus gimsta paveldėdamas tam tikrus
religinius jausmus, kurie savo kilme gali būti sulyginami su kitais
polinkiais ar instinktais[35].
Pagal C. G. Jungą, psichikos koncepcija, religiniai jausmai ar numinous
yra susiję su kolektyvine pasąmone ir atspindi archetipinį funkcionavimo
lygį[36].
Visi kolektyvinės pasąmonės archetipai savyje turi daug paslėptos
energijos, kuri įvairiomis progomis gali sukelti galingas reakcijas[37].
Kasdienybėje jie yra atskleidžiami gyvenimo būdu ir religinėmis apeigomis.
Religiniai jausmai kiekvienam žmogui yra labai asmeniški ir intymūs.
Žmonės, gebantys rasti ryšį su Dievu, jaučiasi turį dvasinį stuburą,
neleidžiantį jiems palūžti ar nusivilti. Pagal teologijos mokslą,
nesugebėjimas džiaugtis yra nuodėmingas, kviečiantis peržiūrėti savo
gyvenimą ir surasti silpnąją vietą, padarytas klaidas. Atėmus religiją,
tauta buvo prievarta traumuota, „šventi jausmai“ uždrausti, prilyginti
nusikaltimui. Religinių jausmų raiška buvo apsunkinta. Jeigu numinous
neatskleidžiama, atsiranda klinikinė jos išraiška: vidinė įtampa,
nepaaiškinamas nerimas, nepasitenkinimas savimi, identiteto paieškos,
liūdesys, pyktis, nusivylimas, tuštuma, apatija[38].
Sovietmečiu religiniai jausmai buvo užspausti[39].
Vietoj jų, „šventų jausmų“ ir vertybių, moralinės tvarkos, buvo per jėgą
įbrukta kita religija – komunistinė ideologija ir naujų dievų – komunizmo
lyderių privalomas garbinimas. Dabar, atgavus laisvę, brukamas naujas
dievas. Vertybes ir siektinus dalykus kuria reklamos agentūros,
žiniasklaida. Siūlomų vertybių žmonės siekia bet kokia kaina bijodami
atrodyti kitaip, patekti į pavydinčiojo situaciją. Ryšys su Dievu
atnaujinamas nelengvai. Dėl nepatenkinamos dvasinės savijautos į
psichiatrą kreiptis irgi baugu – dėl stigmos visuomenėje.
Tačiau
noriai einama pas astrologus ir būrėjus, nes tai labai madinga. Šiuo
atžvilgiu Lietuva pagarsėjo pasaulyje. Naujas šiuo laikotarpiu atsiradęs
tautinis fenomenas – lietuviškos prostitucijos, itin paklausios ir
pelningos užsienio kraštuose, fenomenas. Jis palieka pėdsaką psichikoje:
ir tiekėjų, ir vartotojų, ir komentatorių. Kurie dvasingi ar nedvasingi
įstatymai suformavo Lietuvos mergaitėms naują poreikį ir požiūrį į jį?
2004 metais atliktų sociologinių tyrimų duomenys šokiruoja – nepilnamečių
lietuvių požiūris į prostituciją yra teigiamas. Iš 924 apklaustų merginų
daugiau negu pusė manė, kad prostitucija gali garantuoti moteriai
materialinę gerovę, ketvirtadalis – kad prostitutė gali būti gerbiama,
patirti meilę, turėti šeimą ir laimingų vaikų[40].
Visuomenės numinous diktuoja, kad vertybės išsigimė, kad garbės
nebėra, kad garbė reikalauja sunkių paieškų ir dar sunkesnių pastangų ją
išsaugoti. Seksualiniame gyvenime nedebiutavusi jauna lietuvaitė savo
vienmečių laikoma pajuokos objektu, todėl jaučiasi blogai, depresuoja,
subrandina nepilnavertiškumo jausmą. Tokius skundus ji „atsineša“ į
psichiatro kabinetą. Todėl geriau tegul garbės ir nebūna. Merginos garbė
tapo „pamanyk, kas čia tokio“, „argi anatomija ką nors reiškia“.
Kolektyvinė pasąmonė pasiūlo savo kompensacinį mechanizmą ir receptą, kad
„tai – nieko nereiškia“, „tokia dabar mada“ ir „taip daro visi“. Taip
teisinantis užmigdoma sąžinė ir tokie jausmai kaip susivaldymas, vidinė
drausmė, savigarba. Taip rodoma ir matoma visuomenėje. Asmeninis požiūris
– kitoks. Jis išsakomas psichiatro kabinete. Ir jaunai mergaitei, ir
jaunuoliui labai rūpi merginos garbė. Iš to kyla net vyriškas
pasididžiavimas: „paėmiau mergaitę“, tai prilyginama brangenybės suradimui.
Šiuo klausimu labai jautrūs yra ir mūsų vyrai. Jie dėl tos pačios
priežasties (lietuvaičių laisvo elgesio) pateikia savo simptomatiką:
nerimą, nusivylimą. Vyrai jaučiasi bejėgiai, nepasitikintys savimi,
seksualiai nevisaverčiai, dėl to yra grėsmė prarasti lyties identitetą,
skatinamos seksualinės perversijos. Vidinis konfliktas išgyvenamas, kai
asmens jausmai visuomenės paniekinami ir vėl „reikia daryti pasirinkimą –
kaip elgtis“. Tokiais epizodais mintys apie savižudybę visuomet būna
palydimoji simptomatika. Ji būna ir tais atvejais, kai 14–18 metų mergina
psichiatro kabinete verkia ir skundžiasi nepasitikėjimu savimi ir vos ne „raupsuotosios“
vaidmeniu, nes ji „vis dar“ yra nekalta (!) ir jai gėda apie tai
prisipažinti! Ji nepritampa prie bendraamžių, nes nėra naudojusi
kontraceptikų ir nežaidusi su „žaisliukais“. „Nemadingumas“ veda iš proto
ir į psichiatro kabinetą. Kas ir kaip tokią beprotybę turėtų panaikinti?
Psichiatras? Kunigas? Mokytoja? Motina? Politikas? Jaunas žmogus
traumuojamas dėl abejingumo, nekompetencijos, nemeilės ar tendencijų? Kam
iš paminėtųjų pritrūko dvasingumo, supratimo ir atsakomybės? Ar atsakinga
pati mergina, nes jau sulaukusi 16 ar 18 metų? Kas jai suformavo
atsakomybės jausmą? Š. Amerikos šalyse psichiatrai, aprašydami paciento
psichinę būklę, vartoja terminą promiscuous (laisvo elgesio,
pasileidęs), kaip vieną iš patologinių simptomų. Ar mūsų įstatymai
reglamentuos laisvą elgesį nauja psichikos norma, ar tai bus laikoma
psichikos deficito simptomu? Dirbdami šį darbą išrinktieji politiniai
lyderiai turi galimybę išreikšti empatiją savo šalies mergaitėms, savo
dukroms ir žmonoms. Turi galimybę išleisti įstatymus ir daryti įtaką mūsų
požiūrio, sveikatos arba ligos formavimuisi.
Politikos
mokslas yra didingas, todėl jį kremtantiems derėtų jausti pagarbą: ir sau,
ir kolegoms, ir rinkėjams. Tokia turėtų būti psichiškai adekvati reakcija
į savo statusą. Mahatma K. Gandhi mokė, kad dalyvavimas politikoje turėtų
būti nesavanaudiškas darbas, tarnystė. „Jeigu mane apėmė tarnavimo žmonėms
poreikis, tai jis gimė pirmiausia iš noro pažinti save patį ir vis
tobulėti. Tarnystė žmonėms ir savo liaudžiai man tapo religija ir mano
gyvenimo būdu“[41].
M. K. Gandhi – šimtmečio asmenybė. Unikalus politikas, pasauliui parodęs
dvasingumo jėgą ir stebuklą. Veikęs žmonių mases ir pasaulį savo dvasios
pusiausvyra ir stiprybe, kuri ir buvo įtaigos bei valdymo įrankis. Dar
vienas M. K. Gandhi kovos įrankis – nuolankumas, kurį jis pats apibūdino
kaip „įtemptą nuolatinę pastangą, visiškai nukreiptą į tarnavimą žmonijai“.
Jo apžvalgininkai nurodo labai žmogiškas M. K. Gandhi savybes, pavyzdžiui,
humoro jausmą: „Štai eina mano žmonės. Aš privalau juos sekti. Aš esu jų
lyderis“. Ši M. K. Gandhi kalba atskleidžia dvi savybes: humoro jausmą ir
sugebėjimą iš savęs pasijuokti. Tai – retos savybės[42].
Mahatma
nėra tėvų duotas vardas. Mahatma reiškia „didžioji siela“, vardas, duotas
tautos ir pasaulio. Šis titulas numylėtam lyderiui buvo suteiktas už jo
įvaldytas ir pasauliui pademonstruotas akivaizdžias dvasines savybes:
brahmacharya, tai yra susilaikymas nuo nuolaidžiavimo savo silpnybėms
(dar kitaip vadinama celibato dvasinė praktika) ir satyagraha, tai
yra atkaklumas tiesoje (pastaroji politinėje veikloje reiškė indų
nebendradarbiavimą ir pilietinį nepaklusnumą britams). Gandizmo – Indijos
nacionalinio kongreso partijos ideologijos esmė – moralinis požiūris į
visuomenės politines problemas, politinės veiklos moralizacija, Dievo ir
Tiesos sutapatinimas. Tiesos suvokimas siejamas su moraliniu savęs
tobulinimu[43].
Tai suteikė didžiulę dvasinę stiprybę ir politinę jėgą, kuri išvedė
Indijos tautą į nepriklausomybę ir pradėjo Britų imperijos žlugimą. Čia
galima ieškoti paralelių su lietuvių tauta, pasaulyje turėjusia „dvasingos
tautos“ epitetą, kuri irgi nepriklausomybę išsikovojo ne ginklais, bet
dvasios stiprybe, viltimi, už gyvybę brangesniu laisvės troškimu ir
maldomis, ir taip pradėjo Sovietų imperijos žlugimą. Čia minimas pavyzdys
yra dar vienas dvasinės dviejų tautų – Indijos ir Lietuvos – giminystės
paliudijimas. (Mokslo pasaulyje yra žinomas šių dviejų tautų dvasinės
giminystės fenomenas, aprašytas A. Poškos, R. Tagorės ir paties M. K. Gandhi).
Dvasingumo įtaka mąstymui, siekiams bei veiksmams yra galinga. Dvasingumo
fenomenas turėtų pelnyti deramas studijas, o jo potencialas – tinkamai
išnaudojamas.
„Valstybės
požiūriu – didžiadvasis žmogus yra neįkainojamas todėl, kad jis yra
pajėgus jai pasitarnauti“, – mokė Aristotelis, taip pat teigęs, kad „politikas
yra žmogus, kuris imasi atlikti gerus darbus“[44].
O Lietuvos politikai yra viešai paskelbę, kad politikas yra bedarbis.
O gal ne?
Šiuo metu
Lietuvos politinio gyvenimo dinamika yra daugiau vienpusė – visuomenė
pasitarnauja per rinkimus, toliau eina didesnis ar mažesnis
užsikonservavimas. Šis procesas neturėtų užsibaigti su rinkimų rezultatų
paskelbimu. Rinkėjams nesinorėtų likti sutrikusiems, nustebusiems ar
nusivylusiems. Rinkėjai iš savo lyderio tikisi pagarbos, atsakomybės ir
supratimo. Nuolatinio dėmesio – tai yra paminėtų aspektų dinamikos.
Ar galima
klausti: Seimo rūmuose, žmonių gera valia įdarbinti, ar turite savo gerų
darbų sąrašą?
Žiniasklaidoje buvo paskelbti parlamentarai milijonieriai. Kam? Ar tai
reiškia, kad reikėtų kartu pasidžiaugti jų turtu? Kodėl ši informacija
pateikiama rinkėjams? Ką reikėtų su ja daryti?
Rūpėtų
pateikti profesinį klausimą: kas iš šioje kadencijoje dirbančių
parlamentarų galėtų trumpu žodžiu „taip“ patvirtinti teiginius: nemeluoju;
nevagiu; gerbiu savo tėvus ir savo šeimos narius bei pažįstu savo vaikus;
nebalsuoju ir nebalsuosiu už mirties kultūrą įtvirtinančius įstatymus?[45]
Rinkėjams
tai rūpi labiau už politiko milijonus. Šie klausimai – nieko naujo – tik
perfrazuotos kelios mintys iš Dekalogo – tūkstantmečiais netaisyto ir
netaisytino įstatymų rinkinio. Nereikalaujančio jokių investicijų: nei
savų, nei importinių. Tačiau reikalaujančio sąžinės švaros bei dvasinių
pastangų. Tokie yra žmonių pageidavimai bei slaptos iliuzijos. Tauta be
jokių abejonių sektų paskui tokį politiką. Už jį gyvybę atiduotų.
Seimo
rūmuose kuriami įstatymai, kuriuos vykdyti bus privaloma. Geri įstatymai –
valstybės jėga, tautos pasididžiavimas. Jie skatina atitinkamą mąstymą ir
gyvenimo būdą. Leidimus. Įsipareigojimus bei draudimus. Tai – drausmė: ir
vidinė, ir visuotinė.
Rinkimų
metu parlamentarai ėjo per tautą, agitavo, prašė balsuoti būtent už juos.
Pasibaigus politinei rinkimų procedūrai, žmonės nori gyventi geriau, prašo
sau meilės ir šviesos.
Etiką
demonstruojančio politiko ypač nori jaunimas. Nori kaip uždegančio
pavyzdžio. Politiko gyvenimą mato jaunoji karta, apie jį šneka ir daro
išvadas. Asmeninis pavyzdys turi didžiulę atsakomybę prieš mūsų jaunimą.
Jeigu matomo pavyzdžio elgesys netinkamas – jaunas žmogus sutrinka,
įvyksta asmenybės lūžis, formuojasi vidinis konfliktas. Tai – moralinė
žala. Palaužtą jauną žmogų galima lengvai paveikti ir daryti jam įtaką.
Galima jaunam žmogui siūlyti tai, kas paranku ir turi piniginę išraišką,
be to, jis gali suteikti suinteresuotam asmeniui naudos. Kokias vertybes
sprendžiama pasiūlyti jaunam žmogui? Ar yra numatyta mūsų tautai
sugrąžinti dorą (kuo taip garsėjome ir didžiavomės?), ar tai jau atgyventa?
Ar dora, ypač jaunimo, apsimoka valstybei ekonominiu požiūriu? Ar ji yra
apskaičiuota ir ar turi piniginę išraišką? Atsakymai į tokius ir panašius
klausimus irgi yra tiesiogiai susiję su politikų etika, nes jie turi teisę
ir atsakomybę priimti sprendimus. Tai svarbu kiekvienam rinkėjui
asmeniškai. Todėl politiko etika – tai ne tik tema iš tribūnos. O mažoji
mūsų valstybė – didelė šeima? Kokia politikų nuomonė: ar šeima mums
reikalinga, ar tai yra vertybė? Ar ji puoselėjama? Jeigu šeima neturi
vertybės statuso – kaip galima būtų įvardyti žmonių buvimą kartu ir
atsakomybę prieš vaikus? O gal geriau rūpinimąsi vaikais palikti
organizacijoms, skyrus joms finansavimą? Kur link krypsta IX Seimo
ambicijos ir vizijos?
Politikai
– šalies valdovai. Jie stovi ant aukščiausios pakylos. Matomi iš visų
pusių. Aukščiau tik dvasininkai ir pats Dievas. Tegu Seimo rūmai būna
dvasios milžinų buveinė. Dvasios galiūnų, kuriais garsėjo mūsų tauta. Tą
garbę ir šlovę susigrąžinti suteikta proga ir parlamentarams, mūsų
išrinktiesiems. Ginklai – tie patys, kuriais mūsų protėviai didžiavyriai
naudojosi per amžius: tiesa turi būti mintyse, kalbose, veiksmuose.
Rezultatai
Šiame
darbe užsibrėžtas tikslas yra pasiektas. Pateikti pavyzdžiai ir jų bei
psichiatrijos mokslo raidos lyginamoji analizė parodo, kad politikų
priimami įstatymai, pagal kuriuos bus formuojamas žmonių gyvenimo būdas
bei ketinimai, taip pat ir politinių lyderių moralinių vertybių atspindys
šiuose įstatymuose turi svarbią reikšmę žmonių psichikos sveikatai: ir
psichinei normai, ir psichopatologijos susiformavimui. Žmogiškasis
dvasingumo ryšys tarp įstatymo ir jį priimančio bei vykdančio žmogaus yra
vienas iš svarbiausių psichinės sveikatos bei psichologinio komforto
veiksnių.
Apibendrinimas
Taigi
dvasingumas yra labai daug, kartu jis nematomas bei nepalaikomas saujoje.
Tačiau tai labai galingas ir intensyvus psichinis procesas, reikalaujantis
daug vidinių galių. Psichiatrų pasauliniai kongresai akcentuoja minties
kultūros bei dvasingumo fenomeno analizės svarbą. Be pastarųjų vertinimo
ir psichiatro klinikinis darbas turi abejotiną galimybę duoti norimų
rezultatų. Psichiatrai kviečiami reabilituoti „šventas mintis“ kaip tam
tikrą terapiją[46].
Tai specialistų pageidavimas, tačiau sprendžiamoji galia turėtų būti
politikų, lyderių, išrinktųjų.
Lietuvos
Respublikos Seimo rūmuose buvo surengtos dvi tarptautinės mokslinės
konferencijos: „Artimo meilė – psichikos sveikatos pagrindas“ (2004 m.) ir
„Dvasingumo įtaka psichikos sveikatai“ (2005 m.). Šalia Lietuvos
pranešėjų, atstovavusių Lietuvos kultūrinės psichiatrijos asociacijai,
buvo perskaityti net septyni žinomų pasaulio mokslininkų psichiatrų
pranešimai, skatinantys ir gydytojus, ir politikus, ir visuomenę
susimąstyti. Priimami įstatymai turi įtakos žmonių sveikatai, fizinei,
psichinei bei dvasinei savijautai.
Bass, B.M. Leadership and performance: beyond expectations. New
York: Free Press, 1985; Kotter, I.P. The Leadership factor.
London: Collier Macmillan, 1994; Meindl, I.R., Ehrlich, S.B., Dukerich,
I.M. The romance of leadership. Administrative Science Quarterly.
1985, p. 78–102.
Lord Mc Nair. Society's moral and Spiritual Well-being: House
of Lords, 1996, 5 July. Hansard, Vol. 573, cols. 1733–36 – http://www.cs.cmu.edu/~dst/Cowen/audit/hl960705.html
Į pradžią
