Andrius
Vaišnys
Dabar,
2006-ųjų pabaigoje, Lietuvos Seime susiklosto įdomi situacija:
dešinieji, nuo pat kadencijos pradžios pasiskelbę
opozicija,... „remia“ kairiuosius. Ši
Tėvynės sąjungos frakcijos parama 2006 metais 4 politinių jėgų
iš naujo sudarytos koalicijos Vyriausybei turėtų
atrodyti ...tarsi iškilių valstybininkų veiksmas:
mažumos Vyriausybė neva reikalinga politinės pagalbos, kad
galėtų priimti esminius sprendimus. Ši parama
susilaukė įvairios kritikos – tiek Seime, tiek ir iš
žiniasklaidos. Kita vertus, toji parama, pagrįsta
susitarimais tarp opozicijos ir valdančiųjų, užtikrina
parlamento pastovumą.
Vienus
toks susitarimas baugina esą dėl to, jog konservatoriai vis
glaudžiau derina politinius sprendimus su kairiųjų jėgomis.
Kiti net ima pranašauti kairiųjų ir dešiniųjų
„susiliejimą“ – mat tokie susitarimai gali
atspindėti tam tikrų politinių vertybių niveliavimą ir sukelti
abejonių, ar apskritai Lietuvos politikoje tebėra vadovaujamasi
ideologinėmis nuostatomis? Turime labai mažai šansų
laimėti, jei imtume bent prognozuoti, kad socialdemokratai ir
konservatoriai kada nors nueitų drauge. Priešingai:
dabar jie – kaip priešybės – stiprėja.
Protingi apžvalgininkai – ir skeptikai, ir optimistai –
neįžvelgs jokių svarbių politinių laidotuvių net ir
labai panorėję: į politinės raidos šalikelę nuo pat šio
amžiaus pradžios stumiami tik laikini, tarpinio susitarimo
veikėjai (sau patiems jie būna herojai, nors iš tikrųjų
– aukos). Taigi būtų galima net pabrėžti tam tikrą
perspektyvą: būtent dabar dešinioji jėga –
tiksliau, konservatoriai – radikalėja. Ji stiprėja dėl
to, kad, parodydama įtaką, per 1 metus pasiūlė 3 lemtingus
sprendimus, angažuodama į savo politinės kultūros sampratą
socialdemokratus: atstatydino Seimo Pirmininką, vėliau paliko
dirbti kitą Seimo Pirmininką, sudarė galimybę suformuoti ir
patvirtinti svarbiausią kiekvienų metų įstatymą –
valstybės biudžetą. Šiuo atveju konservatorių frakcijos
vaidmuo parlamentinės kontrolės aspektu (taigi ir konkrečioje –
Valstybės saugumo departamento vadovų veiklos tyrimo byloje)
neatskirtinas, bet tai nesusiję su valdžios padalijimo raida.
Visi
radikalūs sprendimai būna istoriniai: vieni pragaištingi,
kiti – sustiprina politinės jėgos vaidmenį valstybės
valdyme. Tačiau dera laiku atskirti šias dvi galimybes,
nes priimant sprendimus politinės saviraiškos galimybės
atrodo vienodai patrauklios ir plačios. Kriterijus tokiam
istoriškumo vertinimui tėra vienintelis: ar tie
sprendimai dera su parlamentinės demokratijos principais. Jei
mūsų politikos šulai gebėtų mokytis iš XX amžiaus
valstybinės istorijos pirmtakų ir jų paliktų pamokėlių, bet
kuriuos radikalius sprendimus priimtų labai gerai pasverdami –
kaip jie dera Seimų Lietuvos kontekste. Štai dėl ko yra
įdomu paskaityti Artūro Svarausko tyrimą apie politinės dešinės
raidą Lietuvoje XX amžiaus tarpukariu. Ten glūdi atsakymas,
koks pavojus slypėjo 1926 metais gruodžio 17 dieną pradėjus
perversmą; jis iš esmės beveik visas Lietuvos politines
partijas nukreipė į niekur[1],
o galiausiai tenlink nuplaukė ir visas Valstybės laivas...
Norime
iš istorijos – jos parlamentinio patyrimo –
ištraukti kuo daugiau. Visiškai aišku, kad
naujausi dalykai, kurie būtini rimtai nagrinėti ir tirti, turi
šiek tiek ataušti. O Seimų istorijos yra toks
milžiniškas neatskleistas fragmentas – tiesiog
reikalinga dalimis tą svarbiausią mūsų politinio
patyrimo dalį lipdyti. Didžiausių rūpesčių čia kelia
archyviniai dokumentai, kurių trūksta. Vis dėlto per dvejus
pastaruosius metus mūsų redakcinės kolegijos aktyvumas davė
gerų rezultatų: Seimų istorija politiniuose sluoksniuose tampa
suvokiama kaip neatskeliama valstybės istorijos dalis –
ir, beje, „geriausia“. Kai 2006 spalio 17 d. Seimo
rūmuose apsilankė Jos Didenybė Elžbieta II, atsirado puiki
proga atkreipti Jos ir mūsų politinių veikėjų dėmesį, kad
Lietuvos Seimas turi ilgoką, irgi ne vieną šimtmetį
trukusią istoriją. Šiuo atveju visiškai
nesvarbios parlamentarizmo formos – svarbu jo turinys ir
vaidmuo Lietuvos valstybėje. Apgailėtina, tiesa, tai, kad
Karalienės vizito komentatoriai niekaip nesusigaudė, ką Viešnia
apžiūrinėja Parlamento galerijoje: gal „nepriklausomybės
kovų“ istoriją, gal Lietuvos istorinių vaizdų parodą...
Tai akivaizdžiai liudija, kad socialinė parlamentarizmo
samprata Lietuvoje yra gan silpna – ir ne tik tarp
politikos komentatorių; neabejotinai ir Prezidento rūmuose.
Istorijos pateikimas ją turėtų stiprinti.
Antai
socialdemokratai gali didžiuotis pateikdami visuomenei leidinį
apie savo parlamentarus[2].
Neabejotinai knyga reikalinga viešos recenzijos –
jos privalumams ir trūkumams atskleisti. Svarbiausia yra
pastebėti: šitaip turi dirbti parlamentinės partijos.
Taip yra suteikiamas pamatas pabrėžti ne tik savo istoriškumą,
bet ir tradiciją. Tai ir puikus parlamentinės kultūros pavyzdys
politinio raštingumo prasme. Netrukus turėtų pasirodyti
Vilniaus pedagoginio universiteto magistro Liudo Subačiaus
monografija apie Feliciją Bortkevičienę[3].
O mūsų numeryje skelbdami autoriaus straipsnį apie įžymią XX
amžiaus pradžios Lietuvos visuomenės veikėją, tarsi anonsuojame
šią knygą ir sudarome galimybę paskatinti jaunus
istorikus gilintis į valstybininkų biografijas.
Apie
kai kurias istorines asmenybes – kaip dažnai galime
pagalvoti – žinome „pakankamai“, kad
įvertintumėme jų vaidmenį lemtingais Lietuvai laikotarpiais.
Tai iš tikrųjų sąlyginis apibūdinimas –
„pakankamai“. Kuo daugiau žinome apie įtakingu
tampančio veikėjo ryšius, požiūrius, susitarimus ir
norus, tuo geriau atsiskleidžia valstybės lemties vaizdas. Juk
mes žvelgiame į asmenis, kurie praeityje sudarė kultūrinį ir
politinį elitą! Taigi skelbiame Mindaugo Tamošaičio
straipsnį apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus suartėjimą su
tautininkais. Pasak autoriaus, rašytojas turėjo ambicijų
būti politikoje, tačiau susimąstykime: ar tos ambicijos buvo
pamatuotos ir nuosekliai realizuojamos? Šitaip V. Krėvė
papildo kitų Lietuvos intelektualų, norėjusių daryti įtaką
valstybei, portretų galeriją. Labai svarbu suvokti, ar tie
intelektualai susigaudė, ką reiškia parlamentarizmas.
Tai svarbu ir dabar.
Intelektualiojo
kultūros elito atstovus Seimas dažnai kviečia į pagrindinę
įstatymų leidybos salę. Jiems įstatymų leidėjai suteikia
išskirtinę teisę – pasisakyti svarbiausioje
valstybės vietoje. Taip dažnai, jog panorėjus susisteminti tų
„kvietimų“ tikslus ir turinį, tektų sudaryti ilgą
sąrašą asmenų, kalbėjusių iškilminguose Lietuvos
Respublikos parlamento posėdžiuose. Buvo ir toliau būna
rengiami posėdžiai, skirti svarbioms valstybės sukaktims arba
asmenybėms paminėti. Kodėl prašoma pasakyti tuose
posėdžiuose kalbas iškilių, profesionalumo prasme
patyrusių ir nusipelniusių atitinkamose srityse visuomenės
narių? Taip valstybė pagerbia įvykius ir svarbius žmones. Taip
sudaroma prielaida iš pagrindinės valstybės salės
išgirsti priežastis – kodėl pagerbiame savo
praeitį ir kokių turime nubrėžti įžvalgų, kad tikrai minėjimai
būtų prasmingi? Tereikėjo pasirinkti vieną iškilmingą
posėdį ir pasvarstyti – ar politinis elitas turi reaguoti
į tokias kalbas. O jeigu ne – tai kodėl šis
ritualas atliekamas? Manau, čia atsakymą suformuluoti
nesudėtinga, bet pirma siūlau perskaityti straipsnį apie
iškilmingų kalbų sakymo prasmę Seime.
„Parlamento
studijos“ nacionalinio parlamentarizmo paveldą vertina
kaip neatsiejamą šimtmečių raidoje nuo Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – tikriausiai tai
buvo galima suprasti iš anksčiau publikuotų straipsnių.
Dabar skelbiame baltarusių mokslininko Andrejaus Januškevičiaus
tyrimą apie LDK Seimo vaidmenį Livonijos karo laikotarpiu
(1558–1570 m.). Įdomu pastebėti ir šaltinius,
kuriais autorius naudojosi, atskleisdamas vieną Didžiosios
Kunigaikštystės parlamentarizmo laikotarpį.
[1]
Perversmui ir III Seimui
(1926–1927 m.) bus skiriama specialiai daugiau
publikacijų kitame numeryje.
[2]
Socialdemokratai
Lietuvos Respublikos seimuose. Vilnius, 2006, – 716 p.
[3]
Iki šiol
buvo žinomas vienintelis išsamesnis šios
politikės aprašymas: Būtėnas, J. Gyvenusi
kitiems.
Kaunas,
1993.
Į
pradžią
|
