Sandra
Grigaravičiūtė
Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetas
Vilnius Pedagogical University Faculty of History
T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius
El. paštas: sangri@takas.lt
Vilkelis, G. Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų
Sąjungoje. Vilnius: Versus Aureus, 2006. – 232 p.
Šį pavasarį knygynuose pasirodė istoriko, humanitarinių
mokslų daktaro Gintauto Vilkelio knyga „Lietuvos ir Lenkijos santykiai
Tautų Sąjungoje“. Monografija išleista 1994 m. apgintos disertacijos
„Lietuvos ir Lenkijos konfliktas Tautų Sąjungoje“ pagrindu. Knygos
viršelyje esančios dviejų iškilių to meto politikų – Augustino Voldemaro
ir Juzefo Pilsudskio bei į Kalvarijų derybas atvykusios Lietuvos
delegacijos nuotraukos, atrodytų, žada skaitytojams intrigą. Pažvelkime,
ar taip yra.
Monografiją
sudaro įvadas, penkios dalys, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas,
santrauka anglų kalba. Įvade monografijos autorius įvardijo du dalykus,
dėl ko yra aktualus jo tyrimas. Pirma, jis „atskleidžia ne tik Lietuvos
ir Lenkijos pozicijas, bet ir pačios Tautų Sąjungos politikos
pagrindines kryptis, didžiųjų valstybių ketinimus ir planus Lietuvos
atžvilgiu“, antra – padeda „suprasti ir įvertinti Lietuvos, kaip
tarptautinių santykių subjekto, vietą ir reikšmę to meto Europos
politinių santykių sistemoje“. Pirmasis teiginys, mūsų manymu, būtų
ginčytinas, nes tiek Lietuvos ir Lenkijos pozicijos, tiek didžiųjų
valstybių ketinimai ir planai Lietuvos atžvilgiu tarpukariu pakankamai
išnagrinėti (ypač 1995–2005 m.) ir autorius čia tikrai netaria savo
žodžio, todėl pakakę būtų apsiriboti Tautų Sąjungos politikos krypčių
atskleidimu.
Įvade apžvelgta ir įvertinta Lietuvos ir
Lenkijos konflikto (XX a. pirmojoje pusėje) istoriografija 1919–1992 m.
Ji pateikiama chronologiniu (tyrinėjimai išleisti Tautų Sąjungos veikimo
metu ir po Antrojo pasaulinio karo) bei skirstymo pagal autorių kilmės
šalis principu. Skaitytojui pristatyti K. Graužinio, L. Natkevičiaus,
M. Anyso, A. Jakšto, G. Rutenbergo, A. Jaščenkos, Z. Budeckio, O. Haleckio,
A. Bregmano, W. Wielhorskio, M. Rostworowskio, E. Harisono, F. Oertzeno,
H. Chambono, W. Schuckingo, H. Wehbergo, H. Truhardto, M. Bacho,
L. Ivanovo, N. Šubino, J. Žiugždos, J. Jurginio, K. Navicko,
P. Miškinio, R. Žepkaitės, W. Pobog-Malinovskio, J. Kukulkos, Z. Wroniako,
M. Nowak-Kielbikowos, P. Lossowskio, S. Sierpowskio, W. Michowicziaus,
W. Balcerako, H. Korczyko, A. Prototopovo, R. Iljuchinos, F. Walterso,
E. Bedinerio, A. Senno darbai, parodytas jų indėlis į Tautų Sąjungos bei
Lietuvos ir Lenkijos santykių Tautų Sąjungoje tyrimus. Tenka
apgailestauti, kad įvade neaptarti nei Lietuvos, nei Lenkijos, nei juo
labiau kitų šalių istorikų 1994–2005 m. pasirodę tyrimai (vienu ar kitu
aspektu), analizavę Lietuvos santykius su Lenkija 1918–1940 metais.
Literatūros sąraše yra nurodyti Česlovo Laurinavičiaus
ir Vytauto Žalio
darbai, tačiau įvade skaitytojui jie nepristatyti, o Č. Laurinavičiaus –
tekste (dėstymo dalyje) nei naudoti, nei cituoti. Turint omenyje, kad
gyvename jau 2006 metais, labai keistai atrodo ypatingo istorikės
Reginos Žepkaitės nuopelno tyrinėjant Lietuvos ir Lenkijos santykių
istoriją iškėlimas (jo juk niekas ir neneigia, nes istorikės darbai jau
tapo Lietuvos ir Lenkijos santykių tyrinėjimo klasika) ir nematymas
naujausių, originalių jaunesnės kartos istorikų tyrinėjimų.
Taip pat nenorėtume sutikti su monografijos autoriumi dėl
istoriografijos apžvalgos pabaigoje esančio teiginio, jog „tik po
Antrojo pasaulinio karo, pasibaigus konfliktui, atsivėrė galimybės
objektyviai ir tiksliai išnagrinėti Lietuvos ir Lenkijos konflikto Tautų
Sąjungoje priežastis, eigą ir pasekmes“. Sunku būtų patikėti, kad
sovietmečiu (turint omenyje vyraujančią ideologiją) apskritai buvo
įmanomas objektyvus tokių santykių tyrimas. Recenzentė įvade pasigedo
aiškiai apibrėžto darbo tikslo ir objekto, suformuluotų uždavinių,
įvardytų metodų – mokslinei monografijai būdingų dalykų. Be to,
pirmuosiuose knygos puslapiuose nematyti ir recenzentų. Įdomu, kodėl?...
Monografija parašyta daugiausia remiantis jau išvardyta
gausia XX a. (iki 1993 m.) istoriografija ir Lietuvos centriniame
valstybės archyve esančių Lietuvos Respublikos užsienio reikalų
ministerijos (f. 383.), Vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamento
(f. 378.), Internuotų lenkų karių stovyklų štabo (f. 300.), „Vidurio
Lietuvos“ kariuomenės vyriausiojo vado civilinės kanceliarijos (f. 21.),
„Vidurio Lietuvos“ Laikinosios valdančios komisijos užsienio reikalų
departamento (f. 22.), Lietuvos TSR Vyr. įgaliotinio gyventojų
evakuacijos reikalams Lenkijos teritorijoje 1944–1947 m. (f. R-840.),
Lietuvos TSR vyriausybės atstovo evakuacijai iš Lietuvos TSR į Lenkiją
1944–1952 m. (f. R-841.), Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos
Rankraščių skyriuje saugomų Eltos (f. 222.), A. Voldemaro (f. 172.) bei
Vilniui vaduoti sąjungos (f. 178.) fondų medžiaga. Analizuojant Lietuvos
ir Lenkijos pozicijas Tautų Sąjungoje, sprendžiant konfliktą, naudotasi
įvairių dokumentų rinkiniais lietuvių, lenkų, prancūzų, anglų, rusų
kalbomis, išleistais 1921–1990 metais, ir įvairių šalių 1919–1940 m.
periodine spauda. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tekste esančių 598
nuorodų tik 186 (vienas trečdalis) yra į archyvinius dokumentus.
Autorius labiau pasitikėjo publikuotuose rinkiniuose esančiais
dokumentais ir tarybinio laikotarpio (iki 1990 m.) lietuvių bei lenkų
istoriografija. Todėl nestebina anotacijoje esantis teiginys, kad
„pagrindinis dėmesys skiriamas mažai nagrinėtam ir nedaug žinomam
Lietuvos politikos ir diplomatijos tarpukaryje veiklos barui – Tautų
Sąjungai“. Teiginys, jog Lietuvos diplomatų veikla Tautų Sąjungoje
sprendžiant Lietuvos ir Lenkijos konfliktą mažai tyrinėta, tikrai būtų
labai tikęs 1994 ar 1995 metais, tačiau nereikėtų pamiršti, kad už lango
XXI amžius, tiksliau – 2006-ieji. Todėl tiek knygos leidėjams, tiek ir
pačiam autoriui būtų pravertę žvilgtelėti ne tik į kalendorių, bet ir į
paskutiniojo dešimtmečio (1995–2005 m.) Lietuvos istoriografiją.
Pirmojoje dalyje G. Vilkelis aptarė tarptautinio
bendradarbiavimo idėjų paplitimą (pradedant nuo XIX a. vidurio) ir Tautų
Sąjungos susikūrimo aplinkybes, statutą, organizacines struktūras
(asamblėją, Tautų Sąjungos Tarybą, Tautų Sąjungos sekretoriatą ir kt.)
bei jų veiklą. Taip pat pristatė Lenkijos požiūrį į Tautų Sąjungą
(1919–1938 m.), išvardijo Lietuvos ir Lenkijos konflikto priežastis bei
aptarė Lietuvos pasirengimo ir stojimo į Tautų Sąjungą raidą 1919–1921
metais. Pirmosios dalies trečiajame ir ketvirtajame skyriuje išsakytos
autoriaus mintys kartojasi 3–5 dalyse, todėl kyla klausimas, kam apie
tuos pačius dalykus reikia kalbėti du kartus. Nelabai aišku, kam buvo
reikalingas toks išsamus tarptautinio bendradarbiavimo idėjų aptarimas.
Žvelgiant į autoriaus formuluotą temą (Lietuvos ir Lenkijos santykiai
Tautų Sąjungoje) matyti, kad tiesiogiai ji pradedama nagrinėti tik
antrojoje dalyje. Todėl natūraliai kyla klausimas, kam reikalinga
pirmoji darbo dalis? Suformuluosime dar tiksliau. Ar ji iš viso
reikalinga? Juk glaustai esminius dalykus, susijusius su Tautų Sąjungos
kūrimusi ir Lietuvos stojimu į ją, iš pirmosios dalies buvo drąsiai
galima perkelti į antrąją, o kitą informaciją išsamiau aptarti kitų
dalių tekste arba, reikalui esant, pakomentuoti nuorodose (tokia
praktika yra R. Lopatos, Č. Laurinavičiaus, A. Kasparavičiaus,
V. Mažeikos ir kt. istorikų darbuose).
Lietuvos ir Lenkijos konflikto sprendimas Tautų
Sąjungoje 1920–1923 m. analizuojamas antrojoje dalyje. Joje autorius
parodo, kaip Tautų Sąjunga buvo įtraukta į konfliktą, aptariamas jos
vaidmuo derybose Kalvarijoje, Suvalkuose, taip pat rengiant ir bandant
įgyvendinti plebiscito projektą, derybas 1921 m. ir, galiausiai, kaip
apsispręsta išvesti demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Kalbėdamas apie plačiai Lietuvos ir Lenkijos istoriografijoje nagrinėtus
dalykus autorius jais tik remiasi. Jis net nebando polemizuoti su
Č. Laurinavičiumi (jo darbas yra nurodytas literatūros sąraše), kuris
minėto laikotarpio Lietuvos ir Lenkijos santykių analizei skyrė ypatingą
dėmesį. Be to, aiškindamas Lenkijos suteiktą Lietuvos vyriausybei de
facto pripažinimą ir Šveicarijos pagalbą Lietuvai, atmetant
plebiscito projektą, G. Vilkelis nurodo į lenkišką šaltinį (p. 64, 88.),
o plebiscito projekto svarstymai Lietuvos Seime pateikti ne pasitelkus
Seimo stenogramas, bet periodinę spaudą (p. 75, 87.). Tekste stebėtinai
mažai nuorodų, daug faktų konstatavimo ir mažai analizės. Antrosios
dalies pabaigoje prieinama išvados, kad 1920–1923 m. Tautų Sąjungos
deklaruojamos idėjos nuo realybės gerokai skyrėsi, o dvišalis Lietuvos
ir Lenkijos konfliktas buvo sprendžiamas „silpnesnės pusės sąskaita“. Be
to, Tautų Sąjunga „ne tik kad neišsprendė konflikto, bet net sudarė
sąlygas naujom konfliktinėm situacijom ir ilgalaikei įtampai regione“.
Taip pat labai įdomu būtų sužinoti, kokiais „naujausiais Lietuvos
tarptautinės teisės ir istorikų tyrinėjimais“ remiamasi teigiant, kad
„Tautų Sąjungos Tarybos 1923 m. vasario 3 d. ir vėlesnės, kovo 15 d.,
Ambasadorių konferencijos sprendimai iš esmės prieštaravo tarptautinės
teisės normoms“ (p. 111.), nes nuorodų į juos nėra.
Lietuvos ir Lenkijos priešprieša, vyravusi Tautų
Sąjungoje 1923–1926 m., aptariama trečiojoje monografijos dalyje. Joje
yra apžvelgiama dvišalio konflikto raida 1923–1925 m. ir Tautų Sąjungos
laikysena, parodyti Lietuvos diplomatijos bandymai vėl iškelti Vilniaus
klausimą asamblėjoje bei gilintasi į motyvus, kodėl tokio žingsnio buvo
atsisakyta, paminėtas ir nuolatinės Lietuvos atstovybės Tautų Sąjungoje
steigimas. Atskirai aptarta Tautų Sąjungos tarybos reforma ir Lietuvos
siekis sutrukdyti Lenkijai tapti nors ir „pusiau nuolatine“ jos nare.
Prieinama išvados, kad aptariamajam laikotarpiui buvo būdingos „abipusės
priešiškos Lietuvos ir Lenkijos diplomatinės akcijos Tautų Sąjungoje“ ir
„kadangi Lietuva nenusileido dėl Vilniaus klausimo sprendimo, o
didžiosios valstybės toliau palaikė Lenkiją, tai 1923–1926 m. konfliktas
tęsėsi be žymesnių pokyčių“. Ypač autoriaus pabrėžiama, kad būtent dėl
didžiųjų valstybių požiūrio į Lenkiją „kaip į pirmą Europos bastioną,
nukreiptą prieš bolševizmą“, Lietuvos bandymai įrodyti teises į Vilnių,
remiantis tarptautine teise, liko bevaisiai.
Ketvirtojoje dalyje nuosekliai atskleidžiamas Tautų
Sąjungos 1927–1931 m. daromas nuolatinis spaudimas Lietuvai (kaip, beje,
ir Lenkijai) dėl diplomatinių santykių užmezgimo, parodomos Sąjungos
pastangos paspartinti dvišales derybas Karaliaučiuje. Prieinama išvados,
kad „1927–1931 m. laikotarpis buvo paskutinis aktyvus Tautų Sąjungos
tarpininkavimo sprendžiant Lietuvos ir Lenkijos konfliktą bandymas“, o
pastangos sureguliuoti dvišalį konfliktą žlugo dėl bandymo spręsti
antraeiles problemas. Ketvirtojoje dalyje nenorėtume sutikti su
G. Vilkelio teiginiu, kad „nesant galimybės pasinaudoti SSSR užsienio
reikalų liaudies komisariato archyviniais dokumentais, sunku pasakyti,
kokių tikslų siekė sovietų diplomatai nuolat informuodami apie galimą
Lenkijos ginkluotą agresiją“. Užtekę būtų paskaityti 1996–2005 m.
A. Kasparavičiaus bei Z. Butkaus tyrinėjimus ir užsienio archyvų tikrai
nebūtų prireikę. Toks teiginys nestebina, nes autoriui „naujausi
tyrinėjimai“ yra išleisti 1982 m. (p. 159).
Lietuvos ir Lenkijos pozicijos Tautų Sąjungoje krizės
metais pristatytos penktojoje darbo dalyje. Joje parodyti Lietuvos
bandymai 1939 m. tapti Tautų Sąjungos Tarybos nare. Penktoji dalis
baigiama 1944–1952 m. įvykiais, parodančiais lenkų repatriaciją į
Lenkiją ir nesėkmingus bandymus sulaukti iš Lenkijos į sovietinę Lietuvą
grįžtančių tautiečių. Autorius daro išvadą, kad „1944–1952 m. vykdytas
gyventojų perkėlimas ir buvo paskutinė priemonė, kuria didžiosios
valstybės ir visų pirma SSSR pasistengė užbaigti užsitęsusį Lietuvos ir
Lenkijos konfliktą“ (p. 196).
Monografijos pabaigoje prieitos išvados logiškai
išplaukia iš dėstytos medžiagos. Tik vienoje vietoje esama teiginio,
kurio dėstyme nebuvo (p. 205). Po jų pateikta Tautų Sąjungos
organizacinės struktūros schema.
Darbo vertę pakelia įdomi ikonografinė medžiaga. Joje
skaitytojas turės galimybę išvysti pirmąjį Lietuvos ministrų kabinetą,
lenkų kariuomenę Vilniuje 1919 m., Lietuvos karius lenkų fronte,
Lietuvos delegacijos narius Kalvarijos ir Suvalkų derybose, Lietuvos
šaulių bei Vilniaus vaduoti sąjungos, Vyriausio Lietuvos gynimo komiteto
atsišaukimus, vaizdus iš Tautų Sąjungos misijos, įvairių metų Lietuvos
diplomatų kolektyvines bei A. Voldemaro, J. Pilsudskio, Luciano
Želigovskio, Ernesto Galvanausko, Dovo Zauniaus, Juozo Urbšio, Kazio
Škirpos nuotraukas, taip pat karikatūrą ir Vilniaus susigrąžinimo
vaizdus 1939 metais. Tenka apgailestauti, kad nėra nurodyta, iš kokių
šaltinių ikonografinė medžiaga paimta, taip pat nelabai aišku, kokiais
motyvais vadovaujantis pateiktos net dvi (o jei skaičiuojant ir su
išduotame pase – net 3) A. Voldemaro nuotraukos.
Darbo autorių reikėtų pagirti už teksto aiškumą,
sklandumą, paprastumą, lietuviškumą (jame labai mažai tarptautinių
žodžių). Tiesa, kai kur tekste esama minties šuolių (p. 42, 47), minties
dėstymo logikos nenuoseklumų (p. 190), kalbos kultūros klaidų (p. 18,
42, 43, 110, 111, 124 ir kt.). Taip pat atidžiau reikėjo rašyti
vietovardžių pavadinimus (pavyzdžiui, vienur „Dancigas“, kitur „Dancingas“;
p. 40, 48, 75), uždėti trūkstamas kabutes (p. 63), suvienodinti vardų ir
pavardžių rašybą (vienur rašomi visi vardai, kitur – ne).
Skaitytoją klaidina šaltinių ir
literatūros sąraše esančių publikacijų numeracija. Būtų žymiai patogiau,
jeigu jos būtų tiesiog išvardytos abėcėlės tvarka. Atkreiptinas dėmesys,
kad iš 196 literatūros sąraše nurodytų pozicijų tik 22 išleistos
1990–1994 metais. Tarp jų autorius įtraukė ir savo rašinius, publikuotus
1993–1994 m., o kitų autorių darbų, rašytų 1994 m., sąraše nėra. Be to,
autorius pamiršo į sąrašą įtraukti 1993 m. „Vorutoje“ paskelbtą
straipsnį.
Abejonių kelia ir leidinių – 1990–1994 m. „Lituanistica“ ir 1991 m.
„Politika“ – įtraukimas į šaltinių sąrašą (tada neaišku, kodėl į sąrašą
neįtrauktas leidinys „Boпрoсы истории“ ar „Voruta“), o V. Žalio
disertacijos rankraščio priskyrimas prie literatūros. Kai kuriose
pozicijose nenurodyti leidimo metai (p. 216), daug korektūros klaidų,
taip pat sunku patikėti, kad anglų kalboje yra raidė „ž“ (p. 210).
Brūkšniai tarp metų ir puslapių skirtingi, knygų pavadinimų esama iš
mažosios raidės (p. 213), yra klaidų lenkų autorių pavardžių ir knygų
pavadinimų rašyboje (p. 213 ir kt.), vienur išleidimo vieta rašoma visa,
kitur – tik viena raidė.
Monografijos pabaigoje pateikta santrauka anglų kalba.
Ji sukomponuota iš pirmųjų dviejų įvado pastraipų, pirmosios dalies
pirmojo bei penktosios dalies antrojo skyriaus dviejų paskutinių
pastraipų ir išvadų. Tekste esama netiksliai išverstų terminų,
pavyzdžiui, „the Lithuanian foreign ministry“, turėtų būti – „the
Ministry of Foreign Affaires of Lithuania“, viename iš sakinių nėra
tarinio, su klaidomis parašytos pavardės (vietoje Bregman yra Bergman;
p. 227), esama ir kitų tobulintinų dalykų (p. 224, 226, 227). Tekstui
anglų kalba stinga sklandumo bei minties aiškumo, esama elementarių
gramatinių klaidų.
G. Vilkelio knyga apie Lietuvos ir Lenkijos santykius
Tautų Sąjungoje tarpukariu vertintina nevienareikšmiškai. Viena vertus,
tai nauja sena knyga, kita vertus, tai reikalingas darbas (nors ir
gerokai pavėlavęs) į socialinius ir humanitarinius mokslus
besigilinantiems studentams bei plačiajai Lietuvos visuomenei. Taigi
Lietuvos istorikų bendruomenei teks pripažinti, kad, net ir turėdama
nemažai trūkumų, monografija jau tapo neatskiriama lietuviškosios
Lietuvos ir Lenkijos santykių tarpukariu istoriografijos dalimi.
Į pradžią
