|
Mindaugas Tamošaitis
Vilniaus
pedagoginio universiteto Istorijos fakultetas
Vilnius
Pedagogical University Faculty of History
T. Ševčenkos
31, LT-03111 Vilnius
El. paštas: lietistkat@vpu.lt,
m_tamosaitis@yahoo.com
Santrauka
Įvadas
Liaudininkų
vadovybės ir partijos narių santykiai trečiojo dešimtmečio
pabaigoje
Jaunosios
valstiečių liaudininkų kartos nusivylimas senaisiais partijos
vadais ketvirtajame dešimtmetyje
Išvados
Santrauka
Straipsnyje
prisimenamas 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykęs
valstybės perversmas, kuomet žlugo demokratinė parlamentinė
santvarka ir šalyje pradėjo formuotis antidemokratinis
valdymas. Perversmo metu demokratija, tikrąja to žodžio prasme,
buvo išduota. Dėl to, kas įvyko, išskirtinė
atsakomybė tenka valstiečių liaudininkų vadovybei, kuri, turėdama
savo rankose valdžią, lemiamu momentu demokratijos ne tik kad
negynė, bet netgi perversmininkams padėjo legalizuoti jų
antidemokratinius veiksmus. Toks liaudininkų vadovybės poelgis
turėjo skaudžių pasekmių tolimesnei šalies ir partijos
raidai. Daroma išvada, kad 1926 m. gruodžio 17 d.
liaudininkų vadų veiksmai – pamoka, kaip nereikia
elgtis iškilus pavojui demokratinei santvarkai.
Tyrimas
parengtas remiantis archyvine medžiaga, to meto periodine spauda,
amžininkų atsiminimais, istorikų tyrimais.
Reikšminiai
žodžiai: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga; valstybės
perversmas; demokratija; „kartų konfliktas“; jaunieji
valstiečiai liaudininkai; Lietuvos jaunimo sąjunga; autoritarinis
valdymas; Valstybės saugumo departamentas.
Įvadas
„Kiekvienas
demokratas turi žinoti, kad demokratija visam pasauly ir atskiroj
valstybėj atsirado ne pati per save, bet dėka atkakliai
ištvermingai geriausių piliečių kovai. Atmindamas tai,
demokratas drąsiai turi kovoti už tolimesnį tobulinimą ir gilinimą
demokratijos idėjų ir visomis savo išgalėmis priešintis
pasikėsinimams ant demokratijos principų ir jos įstaigų,
nepaisydamas to, iš kur eina pavojus demokratijai ir kas
kėsinasi ant jos idėjų“.
1926 m.
gruodžio 17 d. „be šūvio“ įvykęs valstybės
perversmas sudavė lemiamą smūgį parlamentinei demokratinei
santvarkai Lietuvoje. Vyriausybė visiškai nekreipė dėmesio
į prieš tai jau kurį laiką sklandžiusius gandus apie
planuojamą pasikėsinimą į demokratiškai išrinktą
teisėtą valdžią, nesiėmė jokių priemonių galimam pavojui
likviduoti. Perversmininkai be didesnio vargo suėmė Respublikos
Prezidentą Kazį Grinių, Vyriausybės narius, užėmė svarbiausius
valdžios postus ir tapo politiniais padėties šeimininkais.
Tai padaryta „be didelio triukšmo“, „įvykus
perversmui, konstitucinė santvarka iš karto savaime žlugo“,
ją ėmė keisti antidemokratinis valdymas, kurio priekyje atsistojo
tautininkų lyderis Antanas Smetona.
Dėl to,
kas įvyko, išskirtinė atsakomybė tenka Lietuvos valstiečių
liaudininkų sąjungos (toliau – LVLS) vadovybei,
jos lyderiams – tuometiniam Prezidentui K. Griniui
ir Ministrui Pirmininkui Mykolui Sleževičiui. Liaudininkų vadai,
nuo Vinco Kudirkos laikų visuomenėje pagarsėję kaip didieji
demokratai, 1926 m. pabaigoje palūžo. Valdžia neparodė jokių
pastangų, kad apsaugotų „Seimą ir pačią vyriausybę nuo
sąmokslininkų“. Maža to, LVLS vadovybė, laikydamasi labai
pasyvios taktikos, prisidėjo prie gruodžio perversmo padarinių
legalizavimo, ko niekaip negalėjo pateisinti buvę koalicijos
partneriai socialdemokratai. Anot Mykolo Romerio, šiuo
atžvilgiu socialdemokratai, kurie legalizavimo „vaidinimui“
nepritarė, buvo nuoseklesni ir pasirodė labiau subrendę
„politiškam menui“. Anot istorikės Danutės
Stakeliūnaitės, „sutikdami perversminį vyriausybės
[sudėties] pakeitimą legalizuoti, liaudininkai tuo pačiu šį
perversmo padarinį sankcionavo, taip sakant, patys savo rankas
sutepė perversmu, pritarė sau suduotam smūgiui, patys, taip sakant
save išplakė“. Užuot pasiaiškinę dėl „tokių“
savo veiksmų partiečiams ir visuomenei, liaudininkų vadai
pirmosiomis savaitėmis po perversmo išliko pasyvūs ir savo
„besąlyginės kapituliacijos“ motyvų nemėgino
paaiškinti. Tokia valstiečių liaudininkų vadų taktika
sulaukė daug kritikos, gerokai sumažino jų autoritetą visuomenėje
ir pačioje partijoje. Tai akivaizdžiai išryškėjo
ketvirtajame dešimtmetyje, kai prasidėjo senųjų partijos
vadų („senių“) ir jaunosios kartos – jaunųjų
valstiečių liaudininkų, vadinamasis „kartų konfliktas“.
Bene centrine nesutarimų šerdimi buvo gruodžio 17 d.
įvykiai ir LVLS vadovybės veiksmai. Demokratijos negynimas ir savo
skelbiamų principų „išdavimas“ 1926 m.
gruodžio 17 d. senąją valstiečių liaudininkų vadovybę tarsi
šešėlis persekiojo per visą ketvirtąjį dešimtmetį.
Iškilusi jaunoji liaudininkų karta to nenorėjo atleisti, o
partijos silpnėjimas, nepajėgumas plėtoti aktyvesnę veiklą jaunąją
kartą stūmė nuo „senių“ ir didino takoskyrą tarp
abiejų stovyklų, kuri dar labiau išryškėjo
okupacijos išvakarėse.
Istoriografijoje
daug dėmesio skiriama gruodžio 17 d. įvykiams, todėl
neišvengiamai aptariama liaudininkų vadovybės pozicija
lemtinguoju momentu. Nepaisant to, gruodžio 17 d. LVLS
vadovybės veiksmų įtaka ir pamokos pačiai partijai iš esmės
nėra aptartos. Užtektų paminėti Kazio Škirpos atsiminimus
apie M. Sleževičių. Išimtį sudarė istorikės
D. Stakeliūnaitės tyrimai. Tyrėja gana išsamiai aptarė
pasyvius liaudininkų vadų veiksmus perversmo metu ir iš
karto po jo (1926 m. pabaigoje–1927 m. pradžioje),
mėgino juos paaiškinti. Šia publikacija tarsi norima
pratęsti minėtos istorikės tyrimus: a) išsamiau aptarti
valstiečių liaudininkų vadovybės veiksmų 1926 m. gruodžio
17 d. įtaką Valstiečių liaudininkų partijai trečiojo
dešimtmečio pabaigoje–ketvirtajame dešimtmetyje;
2) pamėginti atsakyti į klausimą, kodėl 1940 m. birželį,
Lietuvos okupacijos pradžioje, jaunoji liaudininkų karta palankiai
sutiko sovietų kariuomenę. Iš karto reikia pasakyti, kad
dėl ribotos šio straipsnio apimties tik fragmentiškai
užsimenama apie ketvirtajame dešimtmetyje liaudininkų
partiją ištikusius sukrėtimus, nes tai pareikalautų
atskiros publikacijos.
Straipsnis
parengtas remiantis archyvuose, rankraštynuose saugoma
istorine medžiaga, to meto spauda, įvykių atsiminimais, istorikų
darbais. Daugelis šaltinių į mokslinę „apyvartą“
įtraukiami pirmą kartą.
Liaudininkų
vadovybės ir partijos narių santykiai trečiojo dešimtmečio
pabaigoje
Po to, kad
1926 m. gruodžio 17 d. LVLS ir Lietuvos socialdemokratų
partija (toliau – LSDP) priverstinai pasitraukė į
opoziciją, su tuo nenorėjo susitaikyti aktyvesni šių
partijų veikėjai. Jau 1927 m. pradžioje grupė socialdemokratų
ir atskiri valstiečiai liaudininkai siekė įvykdyti valstybės
perversmą ir sugrąžinti demokratinį valdymą šalyje (šiems
veiksmams vadovavo socialdemokratas, buvęs keturių demokratinių
Seimų narys Jeronimas Plečkaitis, jo šalininkai vadinami
„plečkaitininkais“. Tuo pačiu metu aktyviai veikė
valstietis liaudininkas, buvęs III Seimo narys Juozas Pajaujis ir
jo šalininkai). Jėga nuversti A. Smetonos nepavyko, o
asmenys, mėginę tai padaryti, buvo suimti ir nubausti. Aktyvūs
socialdemokratų ir kai kurių liaudininkų narių veiksmai sukėlė dar
didesnes Lietuvos valdžios represijas. Keletas valstiečių
liaudininkų ir LSDP narių kuriam laikui buvo uždaryti į Varnių
koncentracijos stovyklą. Įvairiomis priemonėmis pradėta slopinti
opozicinių partijų veiklą (1927 m. balandį buvo paleistas III
Seimas), kiek vėliau tautininkai iš valdžios išstūmė
Krikščionių demokratų partiją. Lietuvoje pradėjo kurtis
vienvaldis A. Smetonos autoritarinis valdymas.
Nepaisydama
atskirų savo partijos narių drastiškų veiksmų ir mėginimo
prievarta rekonstruoti demokratinę santvarką, LVLS vadovybė išliko
pasyvi. Nenoriai prisimindama savo veiksmus per gruodžio 17 d.
įvykius, liaudininkų vadovybė juos aiškino tuo, kad
valdžios nesipriešinimas perversmininkams padėjo išvengti
pilietinio karo ar didelės suirutės šalyje, kuriais galėjo
pasinaudoti užsienio valstybės. 1926 m. gruodžio 21 d.
liaudininkų dienraštis „Lietuvos žinios“
K. Griniaus ir M. Sleževičiaus atsistatydinimą prilygino
didžiajai aukai: „Pasiaukojimas aukščiausiems krašto
reikalams be abejonės bus tinkamai suprastas ir įvertintas
demokratinės Lietuvos visuomenės“. Greta išspausdintame
kitame straipsnyje liaudininkų vadams buvo dėkojama už veiksmus
perversmo metu, visuomenė kviečiama „daugiau kaip kada nors
palaikyti tvarką ir ramybę“: „Ne ta yra tikroji
motina, kuri sutinka, kad kūdikis būtų pusiau perskrostas, bet ta,
kuri sutinka kūdikį verčiau kitai perleisti, bet tik jis gyvas
liktų. Taip reikia įvertinti Griniaus atsistatydinimą ir skubotą
naujos vyriausybės patvirtinimą“. Tiesa, patį valstybės
perversmą liaudininkai pasmerkė. 1927 m. pradžioje panašiai
samprotavo M. Sleževičius, šiuos įvykius palikdamas
vertinti istorijai. Iš to matyti, kad liaudininkų vadai
skaudžiai išgyveno dėl nesenų įvykių. Tą patvirtina po
Antrojo pasaulinio karo paskelbti K. Griniaus atsiminimai.
Reikia
sutikti su istorike D. Stakeliūnaite, kad LVLS Centro
komiteto (toliau – CK) ir visos partijos
autoritetą perversmo metu gelbėti reikėjo. Ji turėjo omenyje ne
ginkluotą pasipriešinimą, bet viešą tvirtos griežtos
pozicijos pareiškimą. Tai nebuvo padaryta. Tuo metu
M. Sleževičiaus politinio nuosaikumo linija atrodė kaip savo
principų išdavystė. Liaudininkų vadovybė, užuot reiškusi
protestą, nuo pat pradžių naiviai pasitikėjo perversmininkais ir
manė, kad greitu laiku Lietuvoje bus atkurta demokratinė
konstitucinė tvarka. 1927 m. sausio 5 d. LVLS CK
sekretoriato išleistame atsišaukime, skirtame
valstybės perversmui, vadovybė pirmą kartą (ne spaudai) partijos
nariams išsamiau pabandė paaiškinti savo veiksmus
perversmo metu ir aptarė partijos padėtį po perversmo. Partijos
vadovai prisipažino, kad gruodžio 17 d. įvykiai Kaune „turbūt
ne vieną nustebino“, įvertino pasunkėjusias partijos veiklos
sąlygas („visai netikėtai vėl teko grįžti į tuos laikus,
kuriuos buvome pragyvenę ir palikę istorijai minėti“) ir
ragino nepasiduoti pesimizmui: „Šį kartą mes visai
privačiai Jums rašome dėl organizacijos. Gruodžio 17 d.
įvykiai, žinoma, turėjo atsiliepti į žmonių ūpą ir visos
organizacijos darbus. Gal būt daugelis narių buvo pagauti
nusivylimo, kiti pykčio apimti, kad prie tokių įvykių daleista,
treti, gal būt, nebuvo patenkinti, kam Centro Komitetas padarė
tiek daug nuolaidų sukilėliams ir padėjo be kovų eiti prie
normalaus gyvenimo. Gali rastis dar ir daug kitų nuomonių. Vienok
visa čia neišgvildensime ir verčiau, draugai, visus
kaltinimus ir nepasitenkinimus palikime patogesniam laikui arba
būsiantiems apskričių suvažiavimams svarstyti ir Centro Tarybos
posėdžiui teisti. O mes tuo tarpu stiprinsime savo jėgas tai
kovai, kuri mūs laukia. Todėl dabar vieno iš jų laukiame,
kad nenusimintumėte, nes organizacija dėl to nėra dar žuvus ar
viskas pralaimėta“. Toliau partijos vadovybė prašė
nekaltinti saviškių prieš kitų partijų žmones:
„Patiems nesėti nusiminimą žmonėse ir visuomenėje, o reikia
stiprinti viltimi geresnės ateities. Nėra to blogo, kas neišeitų
geran, jeigu tik viską tinkamai panaudosime, jeigu tarpe bus
vienybės, susitarimo... [...] Blogai daro tie draugai, kurie s-gai
sunkių laikų sulaukus, meta viską, nukrato nuo darbo rankas ir
bėga pas kitus, kad nenustotų vietų arba kai kitaip nenukentėtų.
Tokių draugų mes nesigailėkime. Sakoma yra – pažinsi
draugą patekęs nelaimėn“. Atsišaukimo pabaigoje LVLS
CK pakvietė partijos narius dirbti: „Dabar mes vėl turime
pradėti ramios kovos darbą (paryškinta autoriaus). Ne
turime užmiršti būsiančių rinkimų į savivaldybes ir gal į
kitą Seimą“. Iš atsišaukimo matyti, kad
liaudininkų vadovybė, nepaisydama visiškos kapituliacijos
perversmo metu, tikėjosi gerokai pavėluotais savo aplinkraščiais
nuraminti partijos narius ir toliau valdyti partiją. Kita vertus,
iš kitų šaltinių matyti, kad liaudininkų vadai dar
nebuvo praradę vilties ir tikėjosi būti pakviesti bendrai valdyti
šalį su kitomis partijomis. Tų pačių metų sausio 26 d.
„Lietuvos žinių“ vedamajame straipsnyje „Užburtas
ratas“ LVLS išreiškė viltį, kad didžiosios
partijos susitars tarpusavyje ir bus sudaryta parlamentinė
valdžia. Vis dėlto valdžioje įsitvirtinę tautininkai net neketino
su kitomis partijomis dalytis valdžia.
Iš
pagrindų pakitusi ir pasunkėjusi valstiečių liaudininkų padėtis
netenkino aktyvesnių partijos narių. Nuo trečiojo dešimtmečio
pabaigos pačioje partijoje vis daugiau atsirado skeptikų ir
partijos vadovybės kritikų, kurie savo pažiūras atvirai ėmė
dėstyti Centro komitetui. Valdžios suvaržyta partijos veikla,
skyrių sumažėjimas, neplėtojama veikla pirmiausia papiktino Telšių
valstiečių liaudininkų skyrių su Aleksandru Tornau ir Mečislovu
Gedvilu priešakyje. Šio skyriaus vadovybė Felicijai
Bortkevičienei laiške (apie 1928–1930 m.)
atvirai išreiškė nepasitenkinimą partijos vadovų
veikla. Žemaičiai piktinosi, jog ne tik nieko nedaroma, kad prieš
valdžioje esančius tautininkus būtų imtasi bendrų opozicinių
partijų veiksmų, bet ir partijos vadovybė rodo visišką
neveiklumą: „Prie to neveiklumo, kurį per 2 metus rodė mūsų
c. k., ar tokia ar kitokia jo orientacija neturi didelios
reikšmės. Nei visuomenė, nei mes, nebemokame rimtai
beįvertinti c. k. veikimą. C. k. atrodo mirusiu. Valst. liaud. ir
visų rinkėjų pasitikėjimas nuėjo niekais. Bet ir kiti vadai, kaip
mūsų gerb. Dr. Grinius, Bortkevičienė, Sleževičius kodėl tai
tyli. Plačioji visuomenė nėra gavusi nė vieno pasiaiškinimo
ar pranešimo laišką savo gerbiamo prezidento.
Visuomenė nebežino, ar buv. Ministrių Pirmininkas pritaria
dabartinei tvarkai – ar smerkia. Ar p.
Bortkevičienė mano, kad dabartinei tvarkai atsiekti verta buvo
visą amžių kovoti ir aukoti kas žmogui brangiausia? Taipogi ir
kiti liaudininkų vadai kodėl tai tyli? Mumyse kilsta mintis ar
liaudies vadai nebus tik fikcija, kuri drūtam žvalgybininkui
šūktelėjus, išnyko kaip migla“. Laiško
autoriai klausė, ar „vadai pritaria Gen. Sekr. užimtai
pozicijai, apsivyniojus toga majestotingai mirti – ar
vis dėlto mano, kad būti vadu deda jiems tam tikrų atsakomingų
pareigų. Mes jau seniai laukiame iš jų akcijos ir įsakymų“.
Laiškas atskleidė nepavydėtiną LVLS būklę ir jos vadovybės
pasyvumą po perversmo. Sudėtingos padėties neslėpė ir partijos
vadovybė. 1930 m. CK rašte LVLS kuopoms ir veikėjams
ji savo neveiklumą grindė lėšų trūkumu ir pačius
provincijos skyrius skatino aktyviau veikti, prašė kartą
per mėnesį pranešti, kas kiekvienos kuopos ir atskirų
asmenų bus padaryta, taip pat ragino mokėti partijos nario
mokestį. Nepaisant CK mėginimų suaktyvinti partijos veiklą, to
padaryti nepavyko. Vietoj ramybės ir stabilumo ketvirtajame
dešimtmetyje LVLS užgriuvo naujas išbandymų metas.
Vienu metu reikėjo atlaikyti sunkius autoritarinės Lietuvos
valdžios suvaržymus ir tuo pačiu metu „gesinti“
įsiplieskusius tarpusavio ginčus ir konfliktus. Nuolatiniai
nesutarimai ir žymių partijų vadų, kaip Vinco Kvieskos ir jo
šalininkų, vadinamųjų „kvieskininkų“,
pašalinimas pareikalavo daug jėgų iš senosios
partijos vadovybės, ramybės nedavė ketvirtajame dešimtmetyje
prasidėję nesutarimai su jaunąja LVLS karta, jos dažni priekaištai
liaudininkų lyderiams, tarp jų – ir dėl visiškos
kapituliacijos gruodžio 17-ąją.
Jaunosios
valstiečių liaudininkų kartos nusivylimas senaisiais partijos
vadais ketvirtajame dešimtmetyje
Beveik
visą ketvirtąjį dešimtmetį vykęs „kartų konfliktas“
valstiečių liaudininkų vadovybei buvo kur kas pavojingesnis nei
jau minėti nesutarimai su „kvieskininkais“. Jaunoji
karta ėmė reikšti vis daugiau pretenzijų dėl partijos
neveiklumo, kritikuoti jos ideologiją. Jie niekaip negalėjo
suprasti, kodėl 1926 m. gruodžio 17 d. valstiečių
liaudininkų vadai liko pasyvūs. Bene geriausiai kritiką vadams į
akis išrėžė liaudininkų jaunosios kartos atstovas Marijonas
Gregorauskas. 1934 m. sausio 15 d. LVLS Kauno skyriaus
narių susirinkime jis reikalavo iš LVLS vadovų aktyvumo ir
drąsos: „Demokratija nemoka būti drąsi ir patvari. Mes irgi
tokių lepšių Lietuvoj esam turėję. Kada įvyko valstybės
perversmas ministerius suėmė ir jie, pabūgę kad jų nesušaudytų,
nuo visko atsisakė. Tokiems demokratams esant darosi sunku dėl
mūsų Lietuvos. [...] Reikia demokratinėj visuomenėj dvasioj
išauklėti visuomenę, kuri sugebėtų demokratiją tinkamai
apginti. Jeigu 1926 m. vienas karininkas atvykęs išvaikė
Seimą, tai irgi juk juokinga. Juk jie galėjo gintis. Reikia
pasišventimo, kovos, bet ne lepšiškumo. Nuo
1926 m. įvykio mes demokratai ne tiktai nestiprėjam, bet
visiškai smulkėjam ir silpnėjam. [...] Demokratai per daug
įsigijo ydų“. Valstybės saugumo departamento mėnesinėje
apžvalgoje konstatuota, kad „partijos veikimas išsiblaškęs,
o jaunimas nori reformų ir aiškios linijos“.
Dėl tokios
kalbos M. Gregorauskas gavo įspėjimą iš valstiečių
liaudininkų vadovybės ir turėjo pasiaiškinti dėl savo
poelgio. Tačiau savo žodžių ne tik neatsiėmė, bet ir dar kartą
priminė liaudininkų vadovybei. Be to, vasario 6 d. LVLS CK
įteiktame pareiškime liaudininkų vadovybei jis pamėgino
analizuoti ketvirtajame dešimtmetyje atsiradusias bendras
priežastis, dėl kurių daugelyje Europos valstybių žlugo
demokratinės santvarkos, prasidėjo vadinamoji demokratijos krizė.
M. Gregorauskas kaltino demokratijos vadus nutolimu nuo
liaudies, suburžuazėjimu ir sumiesčionėjimu, nekovojimu už savo
idealus: „Gi sprendžiamuosiuose momentuose (jie – autoriaus
pastaba) pasirodė esą silpnavaliai ir bailiai, nelinkę nė kiek
pasiaukoti“. Jo teigimu, „kur demokratija turėjo ir
teturi taurius ir drąsius vadus, kur neįsiveisė materializmas, ten
ji atsilaikė nesigriebdama ypatingų priemonių, veikdama grynai
normalių įstatymų ribose, ten pati visuomenė apgynė ją ir moraliai
palaikė /pav. Suomija, Airija, Švedija, Norvegija,
Čekoslovakija/“. M. Gregorauskas iš demokratijos
vadų ir jos šalininkų reikalavo atkaklios kovos,
pasiaukojimo, nebijoti kalėjimų ir net mirties.
Valstiečių
liaudininkų vadovybei išdėstytos M. Gregorausko
nuostatos jam pačiam ir jaunajai kartai buvo kredo, kurį jie laikė
savo idealu. Nesvarbu, kokiomis priemonėmis, svarbu tikslas, šiuo
atveju – demokratijos santvarkos gynimas. To
paties reikalavo ir iš senųjų valstiečių liaudininkų vadų.
Pateiktoje kalboje, nepaisant liaudininkų vadų praeities klaidų,
tarp jų – Lietuvos demokratijos žlugimo, dar buvo
reiškiama viltis, kad nuolatinė kova, ryžtingumas gali
sugrąžinti masių ir partiečių pasitikėjimą. Liaudininkų vadams
išsakyta kritika turėjo pagrindo, ypač – dėl
valstiečių liaudininkų vadų neryžtingumo 1926 m. gruodžio
17 d., tai savo atsiminimuose pripažino ir Prezidentas
K. Grinius.
Ketvirtojo
dešimtmečio viduryje iškilusi jaunoji liaudininkų
karta vis aktyviau kėlė politinius tikslus. 1934 m. nuo LVLS
visiškai priklausoma Lietuvos jaunimo sąjunga
(toliau – LJS) (trumpiau – jaunimiečiai),
tiksliau jos vadovybė, savo spaudoje atvirai pradėjo diskutuoti
dėl tolimesnio organizacijos pobūdžio: likti kultūrine ar tapti
politine jaunųjų valstiečių liaudininkų organizacija. Iki tol
didelė dalis jaunimiečių, būdami kultūrinės LJS nariais,
praktiškai kartu priklausė LVLS, užsiėmė politika. Todėl
viena grupė dabar siūlė daugiau nesislapstyti ir sąjungą paversti
politine organizacija. Šiuo klausimu pasiūlyta parengti
naują sąjungos pagrindų projektą. Kita jaunimiečių grupė buvo
kategoriškai prieš tokias permainas. 1934 m.
kovo 22 d. Julius Būtėnas straipsnyje „Ar verta
jaunimiečiams politikėti“ rašė, kad jau kurį laiką
LJS Centro valdyba aktyviai dirba prie naujų sąjungos įstatų ir
pagrindų. Autoriaus teigimu, „šiaip jau jaunimiečiai
nėra giliau susipažinę su tuo projektu, bet kiekvienam krinta į
akis, kad, priėmus tuos naujus įstatus, jaunimiečiai nesivadins
vien jaunimiečiais, bet dar ir jaunaisiais liaudininkais“.
Vadinasi, priėmus naujus įstatus, jaunimiečiai nebebūtų vien tik
pažangaus jaunimo lavinimo ir švietimo organizacija, o
taptų partija. LJS gyvavo jau dešimtmetį ir jos skyriai
nebuvo nusiskundę dėl sąjungos įstatų, nereikalavo, kad sąjunga
būtų paversta partija. 1929 m. suvažiavime tik vienas asmuo
(„tas pats, kuris ir dabar tai daro centre būdamas“
(pavardė nenurodyta – autoriaus pastaba)
reikalavo, kad jaunimiečiai taptų valstiečiais liaudininkais. Tam
griežtai pasipriešino K. Grinius, teigdamas, kad
jaunimas suaugęs ir subrendęs pats pasirinkti sau tinkamą partiją,
o „LJS svarbiausias dalykas – lavintis,
šviestis, pažinti nešališkai įvairias
visuomenines ir politines sroves, kad paskui, laikui atėjus,
galėtų pasirinkti, kuri jo nusistatymams ir socialinei būčiai
artimiausia“. J. Būtėnas klausė, „tad iš
kur atsirado tas reikalas supolitinti sąjungą?“ Jis siūlė
išlikti nepartine organizacija, naujovėmis papildyti
senuosius sąjungos įstatus, o naujų nepriimti. Iš to galima
spręsti, kad J. Būtėnas buvo prieš bet kokį
jaunimiečių politikavimą ir norėjo, kad sąjunga ir toliau išliktų
tik kultūrine organizacija, o jos nariai politinę partiją, kaip
siūlė K. Grinius, galėtų patys pasirinkti.
Tokia
J. Būtėno pozicija buvo ne visiems priimtina ir tame pačiame
„Jaunimo“ numeryje išspausdintas jam
prieštaraujantis straipsnis. Jo autorius A. Tornau
(prisidengęs slapyvardžiu) pasisakė už radikalius pokyčius LJS,
kuriuos lemia pats gyvenimas. Baigdamas A. Tornau ragino
neapsiriboti tik kultūrine veikla, vadintis „jaunaisiais
liaudininkais“, pasišvęsti „kovai už liaudies
laisvę“, eiti kartu „su gyvenamu momentu“, nes
kitaip gyvenimas nueis kitu keliu, o „mes pasiliksime prie
vieškelio, vieni tolumoje, besvarstydami svarbius kultūros
klausimus“. Į šį „kultūrinio“ darbo kelią
jau seniai daug kas stumia. Saugokimės tokių patarimų“.
Nepaisant
kritikos, laimėjo pirmoji grupė ir LJS pagal naują statutą, nors
oficialiai ir pasivadino „Jaunųjų valstiečių liaudininkų
organizacija“, išliko kultūrinio pobūdžio. 1991 m.
išleistuose atsiminimuose J. Būtėnas išsamiau
paaiškino, kodėl jis prieštaravęs, kad LJS taptų
politine organizacija ir įsijungtų į LVLS gretas. Jo teigimu, „dėl
valstiečių liaudininkų pastebėjau, jog ta partija anaiptol
nepasižymėjusi tokiais veiksmais, kuriais jaunimą trauktų. Turėjau
galvoje jų kapituliaciją per 1926 m. valstybės perversmą“
(paryškinta autoriaus). Šie žodžiai gerai atspindėjo
kritišką jaunųjų valstiečių liaudininkų požiūrį į vadovybę,
jų veiksmus gruodžio 17 d. perversmo metu. Liaudininkų vadai,
kad ir kaip stengėsi, savo autoriteto partijoje taip ir nesugebėjo
sustiprinti. Dėl šios priežasties J. Būtėnas ir jo
stovyklos šalininkai nenorėjo, kad jaunimiečiai taptų
politine organizacija. Priklausydami šiai sąjungai, jie
nebūtinai turėjo įsilieti į valstiečių liaudininkų gretas.
1936 m.
pradžioje Lietuvos valdžia išleido įsakymą, kuriuo uždraudė
opozicinių partijų veiklą. Ją oficialiai turėjo nutraukti LVLS ir
LJS. Nepaisant to, jos ir toliau veikė, tęsėsi „senių“
ir jaunosios kartos nesutarimai. Jaunimas, matydamas, kad jokių
permainų Lietuvos politiniame gyvenime nevyksta, toliau valdo
A. Smetona ir tautininkai, o kitos partijos nustumtos, jų
veikla suvaržyta, dar labiau nusivylė valstiečių liaudininkų
vadais. Pradėta kalbėti apie partijos ideologinę krizę. Atskiro
dėmesio verta 1936 m. vasario 16 d. studentų varpininkų
draugijoje skaityta Juozo Geniušo paskaita „Varpininkų
ideologija kitų ideologijų tarpe“, kurios klausėsi ir
F. Bortkevičienė, A. Tornau. J. Geniušas,
lygindamas LVLS ir kitų Lietuvos partijų ideologijas teigė, kad
varpininkų ideologija „neturinti pilnumo“. Joje esą
daug kas neaišku: „Mes sakome esą demokratai. Bet tas
maža dar šiais laikais tesako. Jei žmogus sakosi esąs
demokratu, tai dar nežinoma, kaip jis yra nusistatęs ir ką jis
galvoja“ (paryškinta autoriaus). Iš to galima
suprasti, kad liaudininkų gretose (taip pat ir jaunosios kartos)
pasireiškė krizė, imta viešai abejoti savo partijos
ideologija, o ką jau bekalbėti apie liaudininkų vadus. J. Geniušo
teigimu, „varpininkų pirmtakai yra kilę iš valstiečių
luomo. Taigi valstiečiai ir jų reikalai turi būti tuo pagrindu,
ant kurio mes turėtume atsistoti ir juo remtis. Be to, reikėtų
nusikratyti atgyvenusių prietarų, kad varpininkų ideologai yra
dr. V. Kudirka, Višinskis, dr. Grinius,
dr. Staugaitis... Dabar, kai tik pradedama kurti varpininkų
ideologija, tai tuoj prisimenamas Kudirka, Višinskis,
Staugaitis, Grinius... Tačiau juose nerandame atsakymo į daugelį
klausimų. Jie buvo ne ideologai, bet pavyzdžiai. Kudirka,
Višinskis nė negalvojo kurti ideologijos. [...] Dėl savo
nenuoširdumo mes esame nemažai nukentėję: pasikeitus
vėjams, bent 50 proc. savo žmonių mes netenkam todėl, kad
nebuvo nuoširdumo ir atsidavimo tam valstiečių luomui,
kurio interesus mes esame pasiryžę ginti“. Iš
J. Geniušo paskaitos matyti, kad analogiškos
abejonės, svarstymai liudijo apie jaunosios valstiečių liaudininkų
kartos pasimetimą, blaškymąsi, pačių liaudininkų partijos
galios mažėjimą.
Jaunųjų
liaudininkų pasimetimas, neturėjimas galimybių veikti,
pasireiškusi ideologinė krizė, netikėjimas senaisiais
liaudininkų idealais atvedė juos į aklavietę. Atslinkus Lietuvos
nepriklausomybės sutemoms 1938–1940 m. iškilo
klausimas: kur ir su kuo toliau eiti? Tokį jaunosios kartos
pasimetimą gerai atspindėjo A. Drobnio žodžiai, 1938 m.
lapkričio 5 d. pasakyti M. Sleževičiui: „Dabar
varpininkai esanti palaida masė. Vieni jaučia save socialistu,
kiti komunistu, treti kažin kuo“ (paryškinta
autoriaus). Jaunieji valstiečiai liaudininkai pareiškė, kad
reikalingos reformos, bet senieji neturėjo naujų idėjų ir turėjo
tai pripažinti. Ilgametis valstiečių liaudininkų pirmininkas
M. Sleževičius negalėjo to suprasti ir išreiškė
nusivylimą jaunąja karta. Jis siūlė varpininkams per daug apie
reformas negalvoti, bet intelektualiai lavintis ir ramiai laukti
šviesesnio rytojaus, o tas rytojus esąs aiškus ir
netolimas – tai matąs iš vis didėjančios
liaudininkų dienraščio „Lietuvos žinios“
prenumeratos ir visokių reiškinių, kurių konkrečiai
neįvardijo.
M. Sleževičiaus
pasiūlyta taktika vargu ar galėjo tenkinti jaunąją liaudininkų
kartą, kuri siekė „eiti koja kojon“ su staigiai
besikeičiančiais gyvenimo įvykiais. Po 1938 m. kovo mėnesį
paskelbto Lenkijos ultimatumo Lietuvai šalyje nestigo
įvykių, kurių sūkuryje labai sunku buvo išlikti
neutraliais. 1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam
karui, iš pradžių Justas Paleckis, netrukus ir kiti
jaunieji valstiečiai liaudininkai tarė savo žodį ir parodė, ko iš
tikrųjų jie nori ar tikisi, o senieji valstiečių liaudininkų vadai
M. Sleževičius, K. Grinius ir F. Bortkevičienė per
visą A. Smetonos autoritarinio valdymo laikotarpį išliko
gana pasyvūs ir nuoseklūs dar XIX a. pabaigoje – XX a.
pradžioje sukurtoms senosioms varpininkų tradicijoms. J. Paleckis
1939 m. spalį Kaune prie prezidentūros viešai išdėstė
savo kritines pažiūras Lietuvos valdžiai ir siūlė Lietuvoje
sukurti „Lietuvos laisvą darbo respubliką“. Jaunieji
liaudininkai žavėjosi tokiu savo lyderio poelgiu ir pritarė
skelbiamoms idėjoms. Savo „Pro memoria“, įteiktoje
senajai valstiečių liaudininkų vadovybei, jaunieji liaudininkai
rašė: „Mes su pasigėrėjimu žiūrime į tuos asmenis,
kurie atvirai, nebijodami nukentėti, išdrįsta
valdantiesiems pasakyti tiesos žodį, ypatingai jei tas žodis
sutinka su mūsų ideologiniu nusiteikimu. Tokį konkretų prieš
valdančiuosius išstojimą mes laikome mūsų draugo Justo
Paleckio pasakytą atvirą, drąsų žodį prezidentūros sodely. Jeigu
detalėse Paleckio iškelti reikalavimai ir perredaguotini,
tai vis tik, jie savo esmėje niekuo nenusideda liaudininkiškajai
ideologijai ir jau jokiu būdu nėra komunizmo propagavimas“.
Pacituoti žodžiai rodo, kad okupacijos išvakarėse
liaudininkų partijoje išryškėjo didelė takoskyra
tarp „senių“ ir jaunosios kartos. Pastarieji,
kritikuodami senąją kartą, siekė aktyviai veikti, pasisakė už
radikalias kairiąsias idėjas ir turėjo politinių ambicijų, sukūrė
savo programą, kurią viešai išdėstė jų lyderis
J. Paleckis. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi
jaunosios kartos iškilimą 1940 m. birželį, Sovietų
Sąjungai okupavus Lietuvą.
Išvados
1. Kai
iškyla pavojus demokratinei santvarkai, ją reikia ginti,
dėl jos aukotis, pareikšti bent simbolinį protestą. Taip
reikia elgtis dėl tautos, savo paties, partijos gerovės, vardan
ateities. Liaudininkų vadovybės veiksmai 1926 m. gruodžio
17 d. – priešingas atvejis, kaip
nereikia elgtis, kai iškyla grėsmė demokratinei santvarkai.
2.
Valstiečių liaudininkų vadų 1926 m. gruodžio 17 d.
besąlyginė kapituliacija ir neveiklumas vėlesniu laikotarpiu
turėjo skaudžių padarinių tolimesnei partijos raidai. Ketvirtajame
dešimtmetyje subrendusi jaunoji liaudininkų karta, siekdama
aktyviau veikti, nepasitikėdama senaisiais partijos vadais ir
abejojanti liaudininkų partijos ideologija, taip pat neturėdama
aiškios veikimo krypties bei veikiama sudėtingų
tarptautinių ir vidaus politinių sąlygų, atsidūrė aklavietėje.
Okupacijos išvakarėse jaunajai liaudininkų kartai
neabejotinu kelrodžiu tapo „sukairėjęs“ Justas
Paleckis ir jo skelbiamos radikaliai kairiosios idėjos.
Į
pradžią
|
