2009 METŲ EUROPOS PARLAMENTO RINKIMŲ LIETUVOJE REZULTATAI: APLINKYBĖS IR PROGNOZĖ

Mindaugas Kluonis
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas
The Institute of International Relations and Political Science of Vilnius University
Vokiečių g. 10, LT-01130 Vilnius
El. paštas mkluonis@yahoo.com

Santrauka
Įvadas
Dalyvavimas Europos Parlamento rinkimuose: antraeiliškumo ar nusivylimo požymis?
2009 m. Europos Parlamento rinkimų rezultatų įtaka Lietuvos partinės sistemos raidai
Europos Parlamento ir nacionalinių politinių spektrų santykis
Išvados

Santrauka

Straipsnyje analizuojami 2009 m. rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai, jų įtaka Lietuvos partinės sistemos raidai, aptariamos menko rinkėjų dalyvavimo priežastys. Taip pat apžvelgiamas Lietuvos politinių partijų priklausymo Europos Parlamento grupėms pagrįstumas ir ideologinis adekvatumas.

Straipsnyje remiamasi Maiklo Maršo (Michael Marsh) pateiktomis hipotezėmis apie dalyvavimą Europos Parlamento (toliau – EP) rinkimuose, taip pat autoriaus atliktais tyrimais. Daroma išvada, kad 2009 m. EP rinkimų rezultatai Lietuvoje atskleidžia didėjančią politinę partijų poliarizaciją, tačiau atitinka klasikinį antraeilių rinkimų apibrėžimą ir neleidžia daryti išvados apie skeptišką Lietuvos rinkėjų požiūrį į Europos Sąjungą.

Reikšminiai žodžiai: Europos Parlamentas; antraeiliai rinkimai; euroskeptiškumas; partinė sistema; politinė poliarizacija; partijų institucionalizacija.

Įvadas

Lietuvoje vykusių rinkimų į EP rezultatai yra palyginti mažai analizuoti tiek europinės, tiek vietinės politikos tyrimuose. Tokį menką dėmesį jiems gali lemti tai, kad šie rinkimai yra gana naujas reiškinys – Lietuvoje jie vyko tik 2004 m. ir 2009 m. Be to, rinkimų į EP rezultatų analizę ir lyginimą apsunkina tai, kad 2004-aisiais jie sutapo su Respublikos Prezidento rinkimų pirmuoju turu. Dėl gausaus dalyvavimo (palyginti su europinio pobūdžio rinkimais) 2004 metais ir skirtingos situacijos (artėjusių Seimo rinkimų) gali būti sunkiau palyginami ir rinkimų rezultatai, nors esminės tendencijos išliko tos pačios.

Šio straipsnio tikslas – aptarti 2009 m. Lietuvoje vykusių rinkimų į EP rezultatus pagal tris klausimų grupes.

Pirmojoje dalyje aptariamos dalyvavimo EP rinkimuose palyginimo problemos ir analizuojama, kiek pagrįsti teiginiai, kad dalyvavimas buvo išskirtinis.

Antroji dalis skirta aptarti rinkimų į EP įtaką Lietuvos partinės sistemos raidai ir, remiantis rinkimų rezultatais, pateikti galimas šios raidos prognozes Europos Sąjungos politikos kontekste. Straipsnyje didžiausias dėmesys skiriamas euroskeptinei nišai ir keliama hipotezė, kad ši niša Lietuvoje jau užimta partijos „Tvarka ir teisingumas“ (toliau – TiT), todėl kitų partijų, išskyrus Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (toliau – TS-LKD), euroskeptinė politika Lietuvoje neturi perspektyvų.

Trečioji dalis skirta aptarti Lietuvos politikų dalyvavimo EP politinėse grupėse ir jų jungimosi prie vienos ar kitos grupės pagrįstumą, remiantis EP grupių ir Lietuvos partijų propaguojamų idėjų santykiu ir partiniu stabilumu EP.

Analizės metodas: aprašomasis-analitinis, remiamasi politikų atsakymais į portalo „Mano balsas“ klausimus ir autoriaus atlikta Lietuvoje išrinktų EP narių balsavimo ideologiniais klausimais analize.

Kaip minėta, iki šiol Lietuvoje politiniai EP rinkimų rezultatai nebuvo analizuoti, o jų rezultatų analizė apsiribodavo publicistinio pobūdžio straipsniais. EP rinkimų rezultatai dažniau yra analizuojami Jungtinėje Karalystėje – daugiausia statistiniu aspektu arba siekiant nuspėti būsimus jų rezultatus ir paaiškinti, kaip rinkėjai traktuoja EP rinkimus (pavyzdžiui, M. Maršo darbai). Kitas analizės aspektas, kuriuo remiamasi, – rinkimų kampanijų poveikis rinkėjų dalyvavimui. Šiame darbe tokia analizė nebus atliekama dėl ypač blankios 2009 m. rinkimų kampanijos (2009 m. EP rinkimų politinę analizę Vengrijoje pateikia Agnes Batory).

Nurodytų darbų įžvalgomis bus remiamasi analizuojant Lietuvos atvejį.

Dalyvavimas Europos Parlamento rinkimuose: antraeiliškumo ar nusivylimo požymis?

Kaip pažymi dauguma tyrėjų (M. Maršas, Saimonas Hiksas (Simon Hix) ir kt.), EP rinkimus rinkėjai traktuoja kaip antraeilius, tai yra turinčius mažesnės įtakos tiesioginei Vyriausybės politikai, taigi mažiau svarbius. Lietuvoje pirmaeiliais rinkimais laikytini Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimai, kiti – antraeiliais. Kaip pažymi M. Maršas, antraeiliai rinkimai sulaukia mažesnio gyventojų dėmesio ir dalyvavimo. Išskiriamos dvi antraeilių rinkimų savybės.

Pirma, rinkėjai linkę balsuoti pagal preferencijas, bet ne remtis racionaliais išskaičiavimais (vadinamasis „balsavimas širdimi“), nes numato menkas pasekmes (tai gali paaiškinti kraštutinių partijų sėkmę kai kuriose Vidurio Rytų Europos šalyse 2004 m.). Antra, antraeiliai rinkimai yra kaip priemonė požiūriui į Vyriausybės politiką pareikšti („referendumo efektas“). Pastarasis yra mažiau svarbus, jei EP rinkimai sutampa su Seimo rinkimais arba vyksta netrukus po jų (kaip 2009 m.), reikšmingesnis – jei Seimo kadencija būna įpusėjusi arba eina į pabaigą (2004 m. atveju). A. Batory atkreipia dėmesį, kad didesnis nusivylimas Vyriausybe (Vengrijos atveju) taip pat skatina dalyvavimą, ir pabrėžia, kad dažniausiai EP rinkimuose vis dėlto dominuoja nacionalinės, o ne europinės politikos klausimai.

2009 m. birželio 7 d. Lietuvoje įvykę rinkimai, palyginti su 2004-ųjų, pasižymėjo rinkėjų pasyvumu ir pasiekė dalyvavimo rinkimuose, įvykusiuose per visus 19 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų, antirekordą. Toks rezultatas liudija, kad 2009-ųjų rinkimai yra traktuotini kaip antraeiliai.

Žvelgiant į mažą rinkėjų aktyvumą kyla klausimai: kokios aplinkybės lėmė tokius prastus rodiklius, ir ar iš tiesų jie atskleidžia rinkėjų abejingumą ES reikalams.

Pradedant lyginti EP rinkimų ir kitų rinkimų rezultatus verta pabrėžti, kad 2009 m. rinkimai yra pirmieji vien europiniai rinkimai, nesidubliuojantys su Respublikos Prezidento rinkimais, kaip tai įvyko 2004 metais. Todėl lyginti dalyvavimą 2004 ir 2009 metais nėra tikslu, nes 2004-ųjų EP rinkimai iš esmės laikytini Prezidento rinkimų priedu. Kartu jie atspindėjo būsimų Seimo rinkimų rezultatus.

Kur kas prasmingiau lyginti 2009 m. įvykusių EP rinkimų rinkėjų aktyvumo rezultatus su 2003 m. gegužės 10 d. surengto referendumo „Dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjunga“, kai Lietuvos gyventojai taip pat buvo paprašyti pareikšti savo nuomonę vien su ES susijusiu klausimu.

Pažymėtina, kad aktyvumas pirmąją referendumo dieną buvo ne ką didesnis nei 2009-aisiais. 2003 m. referendume dalyvavo 23,01 proc. rinkėjų, 2009 m. EP rinkimuose – 20,98 proc. Lyginant šiuos rodiklius matyti, kad rinkėjų aktyvumas sprendžiant išimtinai su Europos Sąjunga susijusius klausimus per šešerius metus iš esmės nepakito. Galima teigti, kad tai patvirtina iškeltą rinkimų antraeiliškumo hipotezę.

Kita vertus, vertinant rinkimų rezultatus pagal regionus matomi labai ryškūs domėjimosi rinkimais, išimtinai susijusiais su ES, pokyčiai. Atkreiptinas dėmesys, kad EP rinkimuose ypač aktyviai dalyvavo Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gyventojai (tai leido Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (toliau – LLRA) iškovoti vieną mandatą), nors referendume dėl stojimo į ES šiose savivaldybėse dalyvavimo rezultatai buvo vieni iš prasčiausių.

Tokia tendencija atspindi nuolat didėjantį Lietuvos lenkų aktyvumą rinkimuose po Lietuvos įstojimo į ES. 5 proc. rinkimų slenkstį LLRA, kooperuodamasi su rusų partijomis (pirmiausia – su nuo Lietuvos rusų sąjungos atsiskyrusia politine partija „Rusų aljansas“, veikiančia Klaipėdoje), peržengia jau antruose EP rinkimuose. 2004 m. LLRA gauta balsų kvota nebuvo pakankama užsitikrinti vietą EP, tačiau 2009-aisiais, sumažėjus rinkėjui aktyvumui, jai pavyko tai padaryti. Lenkų tautybės gyventojų aktyvumas EP rinkimuose (jis atsikartojo ir Seimo rinkimuose 2008 m.) rodytų, kad narystė ES sustiprino Lietuvos lenkų politinę mobilizaciją. To priežastys galėtų būti tiek atsivėrusios lengvesnės bendradarbiavimo su Lenkija ir jos politinėmis jėgomis perspektyvos, galimybė EP šlietis prie lenkų parlamentarų, tiek stiprėjantis Lietuvos lenkų tautinis tapatumas, kurį skatina LLRA. Svarbus ir strateginis aspektas – sąjunga su Klaipėdoje veikiančia, rusų tautinei mažumai atstovaujančia partija; tai lėmė, kad LLRA Klaipėdoje buvo penkta pagal surinktų balsų kiekį (žr. 1 lentelę). Ši sąjunga padeda išvengti tokios tautinių mažumų tarpusavio konkurencijos dėl balsų kaip Vilniuje ir leidžia juos surinkti skirtingose vietovėse.

Diagrama. Rinkėjų dalyvavimas rinkimuose Šalčininkų (1) ir Vilniaus (2) rajonuose 2003–2009 m.

Apskritai vietovėse, kuriose gyvena daug lenkų, 2009 m. rinkimuose aktyvumo rodikliai yra didžiausi. Šiuose rinkimuose gyventojų dalyvavo daugiau nei 2003 m. referendumo pirmąją dieną pusėje (30) savivaldybių. Didelis rinkėjų aktyvumas užfiksuotas Šilalėje, Raseiniuose, Pagėgiuose, čia jis išliko panašus į 2003-aisiais įvykusio referendumo rezultatus. Labiausiai kritęs, palyginti su 2003 m., aktyvumas – didžiuosiuose miestuose (per 9 proc.), išskyrus Vilnių. Vis dėlto tendencijos neleidžia teigti, kad ES reikalai Lietuvos gyventojams rūpi mažiau nei 2003 m., kaip neleidžia teigti, jog jie rūpi ir daugiau.

1 žemėlapis. Dalyvavimo pokytis tarp 2003 m. ir 2009 m.

Palyginti pasyvus dalyvavimas rinkimuose Lietuvoje išryškino ir lyderystės krizės tendencijas, pastebėtas jau 2008 m. Seimo rinkimuose. Nors rinkimuose ir dalyvavo partijų lyderiai, rinkėjai nebuvo aktyvūs. Tai gali liudyti, kad gyventojai tiesiog nematė prasmės dalyvauti ir paremti kandidatuojančių politikų. Tokia situacija padidino politikų, įsitvirtinusių atskirose apygardose, galimybes. Šią tendenciją gerai iliustruoja Zigmanto Balčyčio pirmavimas Šilalėje ir Šilutėje, kur jis aplenkė visus kitus kandidatus, buvusio Pagėgių mero Kęsto Komskio pirmavimas prieš Rolandą Paksą Pagėgių savivaldybėje, Remigijaus Ačo – Raseinių rajone, Dalios Štraupaitės pirmavimas prieš Artūrą Zuoką Visagine ir panašiai.

Apibendrinant galima teigti, kad bendras euroentuziazmo lygis, palyginti su 2003 m., yra nepakitęs, labiausiai EP rinkimais domisi lenkų tautybės rinkėjai, kurie antrą kartą (aljanse su Klaipėdoje veikiančia politine partija „Rusų aljansas“) sudaro galimybes lenkų ir rusų partijų aljansui peržengti 5 proc. barjerą.

Lietuvos atveju iš esmės pasitvirtina rinkimų antraeiliškumo hipotezė. Be to, kaip matyti iš Lietuvos lenkų atvejo, pasitvirtina prielaida, kad į rinkimus labiau linkę ateiti tie rinkėjai, kurie nepatenkinti padėtimi.

Atsižvelgiant į tai, kad TS-LKD turi stabiliausią elektoratą ir elektoriniu atžvilgiu yra labiausiai institucionalizuota Lietuvos politinė partija, jos pergalė antraeiliuose rinkimuose atitinka M. Maršo suformuluotą teoriją.

2. 2009 m. Europos Parlamento rinkimų rezultatų įtaka Lietuvos partinės sistemos raidai

Vertinant rinkimų rezultatus akivaizdu, kad ištikimiausius rinkėjus turi dvi politinės partijos – TS-LKD ir LSDP. Šios partijos surinko daugiausia balsų 5/6 savivaldybių. 28 savivaldybėse pirmąją vietą pagal surinktų balsų skaičių užėmė TS-LKD, 22 – LSDP. Trečioje vietoje liko LLRA, laimėjusi 4 savivaldybėse, „Tvarka ir teisingumas“ – 3, Darbo partija (toliau – DP) – 2. Ignalinoje po lygiai balsų gavo LSDP ir LVLS. Analizuojant balsavimo rezultatus pagal rajonus matyti, kad LSDP ir TS-LKD iš esmės pasidalijo 1–2 vietas daugiau nei 2/3 savivaldybių (41). Taip pat antrą vietą neretai užimdavo TiT – 5 savivaldybėse.

2 žemėlapis. Pirmų vietų pasiskirstymas pagal politinių partijų gautus balsus savivaldybėse

EP rinkimų rezultatai, atsižvelgiant į rinkėjų pasyvumą, kuris, tikėtina, gali toks išlikti ne tik per EP, bet ir per Seimo rinkimus, rodytų, kad Lietuvos partinė sistema evoliucionuoja 3,5 partijų modelio link, kurioje du dominuojantys poliai būtų TS-LKD ir LSDP. Trečioji partija, kuri neleidžia susiformuoti vokiškai 2,5 partinei sistemai, yra TiT, atliekanti „antisisteminės“ partijos vaidmenį. Būtent šios partijos, kaip neturinčios koalicinio potencialo su kitomis dominuojančiomis partijomis (TS-LKD ir LSDP), stiprus įsitvirtinimas visoje valstybėje (užimta 3–4 vieta, net esant mažam rinkėjų aktyvumui) ir potencialas sutelkti apie save kitas dviem pagrindinėms partijoms oponuojančias jėgas – DP, LVLS (Seimo opozicinės koalicijos po EP rinkimų 2009 m. atveju) ir iš dalies LLRA – yra pagrindinė kliūtis įsitvirtinti dviejų blokų (TS-LKD ir LS – dešinėje, LSDP ir DP (arba kuri nors kita partija) – kairėje) sistemai.

Žvelgiant iš ES reikalų perspektyvos TiT atstovauja iš esmės euroskeptiniam, bent jau tautiškai konservatyviam elektoratui, pasisakančiam už didesnį nacionalinių vyriausybių vaidmenį ES, ypač kultūros srityje. Tokią jos poziciją rodytų ir polinkis EP jungtis prie grupės Sąjunga „Už tautų Europą“ ar kitos euroskeptinės grupės. Geri TiT rezultatai rodo, kad euroskeptinė politika Lietuvoje turi perspektyvų. Kita vertus, iš nacionalinės politikos pasitraukus jos lyderiui R. Paksui, tikėtina, kad partijos svoris ir populiarumas ilgainiui gali pradėti mažėti.

Kalbant apie tautiškai konservatyvią ir euroskeptinę poziciją vertėtų palyginti TiT ir kitų EP rinkimuose dalyvavusių partijų, kurios galėtų jungtis prie euroskeptinių frakcijų EP, rezultatus. Pirmiausia – akivaizdu, kad vien nacionalizmo idėjas propaguojančios partijos yra autsaiderės ne tik nacionaliniuose, bet ir EP rinkimuose. Palyginti geras Lietuvos centro partijos (toliau – LCP) rezultatas, tikėtina, yra daugiau Onos Juknevičienės asmeninės charizmos nei pačios partijos laimėjimas (atsižvelgiant į prastą partijos pasirodymą rinkimuose esant kitiems lyderiams). Kita rinkimuose dalyvavusi nacionalistinė partija – „Lietuvos kelias“ – patyrė visišką pralaimėjimą.

Galima išskirti dvi pagrindines priežastis, kodėl nacionalistinės partijos nėra populiarios. Pirmoji priežastis – atviras priešiškumas ES ir net bandymai kelti idėjas apie galimą Lietuvos išstojimą iš ES, trečio kelio paieškas. Tokios idėjos prasilenkia su daugumos rinkėjų interesais, nes Lietuvos piliečiai yra pajutę ES bendrosios rinkos, pirmiausia – laisvos darbo jėgos ir kapitalo judėjimo, taip pat Šengeno sutarties – privalumus. Dėl jų 2006–2008 metais buvo faktiškai ne tik išsisprendusi nedarbo problema, aktuali Lietuvai nuo pat nepriklausomybės atgavimo, bet ir susidarė sąlygos tėvynėje likusiems piliečiams pagerinti savo buitį: dėl darbo jėgos trūkumo siekiant didesnių atlyginimų ir per ES dirbančių artimųjų finansinę paramą. Verslas taip pat pajuto ES privalumus, nes emigracija padidino ir vidaus vartojimą, be to, atsirado galimybė panaudoti ES struktūrinę paramą, buvo sukurta naujų darbo vietų. Todėl neturėtų stebinti, kad daugumai piliečių nelabai priimtina mintis atsisakyti ekonominės gerovės dėl abstrakčių tautiškumo išgryninimo idėjų. Euroentuziastės O. Juknevičienės dalyvavimas rinkimuose LCP sąrašuose ir jos pasiekti rezultatai taip pat gali liudyti, kad net patys tokių partijų lyderiai suvokia savo situacijos beviltiškumą.

Antroji priežastis – tokių partijų nepajėgumas ideologiškai konkuruoti su varžovėmis, pretenduojančiomis į euroskeptikų elektoratą, bet siūlančiomis likimo ES perspektyvą ir siekį ją pakeisti iš vidaus. Tokia pozicija būdinga TiT, kuri reiškia nepasitenkinimą ES ir gana sėkmingai save pateikia kaip „antielitinę“ jėgą tiek ES, tiek Lietuvoje. TiT situacija yra paradoksali. Viena vertus, partija pasisako už nacionalizmą, bet kita vertus, yra siejama su Rusija. Šis faktas didina jos galimybes pritraukti tiek rusų tautybės (partija užėmė pirmąją vietą Visagine), tiek nacionalistinį elektoratą, taip pat menkina „grynųjų“ nacionalistų galimybes. Be to, į nacionalistines jėgas dėl istorinių aplinkybių (Sąjūdžio) žiūrima ir kaip į natūralią radikalaus TS-LKD sparno dalį, todėl gali būti linkstama labiau rinktis motininę, didesnę partiją. Aiškių nuostatų socialiniais klausimais trūkumas stiprina nacionalistinių partijų priskyrimo radikaliajam TS-LKD sparnui tendenciją ir silpnina galimybes konkuruoti su TiT, pasisakančia už perskirstymo politiką.

Dėl minėtų priežasčių TiT gali prisistatyti kaip pagrindinė euroskeptinė partija Lietuvoje ir alternatyva proeuropietiškoms partijoms.

Pastebėtina, kad vis dėlto stiprioji TiT pusė yra ne euroskeptiškumas, bet „antielitiškumas“. Kaip pažymi M. Maršas, partijų požiūris į europinius reikalus nėra lemiamas veiksnys renkantis, už kurią partiją balsuoti EP rinkimuose. Labai aiškiai ši tendencija atsispindi Tautos prisikėlimo partijos (toliau – TPP) Lietuvoje ir „Libertas“ partijos nesėkmės europiniu mastu atvejais.

Kitos politinės sistemos požiūriu svarbios partijos, atsižvelgiant į EP rinkimų rezultatus, yra Liberalų sąjūdis (toliau – LS) ir DP (jos priklauso Liberalų ir demokratų aljansui Europai (ALDE). Šios partijos, ypač DP (kartu su Liberalų ir centro sąjunga ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga), sudaro tą pusinį elementą, kuris gali veikti koalicijų susidarymą nacionaliniu lygmeniu. Kaip parodė rinkimai, darbiečiai ir liberalai geba išlikti politinėje arenoje net esant mažam rinkėjų aktyvumui (antruoju atveju svarbų vaidmenį, tikėtina, suvaidino ir Leonido Donskio vardas kandidatų sąraše). Funkcionuodamos kaip partinės sistemos jungtys, DP ir LiCS nėra pajėgios tapti tokiais pagrindiniais veikėjais kaip TS-LKD, LSDP ir TiT, tačiau gali lemti koalicijų sudarymą. Kita vertus, šių partijų galimybes riboja jų koalicinis potencialas ir nuostatos. LS atveju tokį apribojimą sukuria nenoras bendradarbiauti su LSDP ir „antisisteminėmis“ partijomis (TiT, DP), o tai faktiškai paverčia partiją TS-LKD satelitu, nes nelieka galimybės sudaryti koaliciją su kitais svarbesniais partinės sistemos veikėjais. DP pasirinkimo galimybės nacionaliniu lygmeniu yra didesnės, nes ji, jungdama populistinį ir kairįjį blokus, susiklosčius palankioms aplinkybėms gali lemti kairiosios arba populistinės Vyriausybės sudarymą. Vis dėlto šios partijos galimybes riboja TS-LKD nenoras sudaryti su ja koaliciją, ir tai smarkiai mažina jos svarbą partinėje sistemoje ir neleidžia įsitvirtinti kaip esminei koalicinių vyriausybių formavimo jėgai.

Su tokiomis problemomis susiduria ir analogiškoje situacijoje esanti mažiau populiari LVLS. Pastaroji partija 2004–2009 m. EP prisijungė prie Sąjungos „Už tautų Europą“, šis žingsnis europinės politikos lygmeniu daro ją artimesnę TiT nei LSDP. Po EP rinkimų TiT, DP ir LVLS suformavus bendrą opozicijos bloką Seime, tokia tendencija dar labiau sustiprėjo. Galima daryti prielaidą, kad vienas iš tokio poelgio tikslų – stabdyti dviejų blokų sistemos formavimąsi Lietuvoje.

LiCS pralaimėjimas EP rinkimuose rodytų, kad ši partija praranda savo politinį svorį ir nesugeba išlaikyti pakankamo ištikimo elektorato. Tikėtina, kad prie to prisideda ir jos buvusio lyderio Artūro Zuoko problemos su teisėsauga. Ši tendencija partinės sistemos atveju reiškia skatinimą formuotis trijų blokų (konservatyvaus – liberalaus, socialdemokratinio ir populistinio) sistemai, nes LiCS dėl savo plataus koalicinio potencialo veikė kaip svarbi partija susidarant dešinės ar kairės koalicijoms. LiCS pralaimėjimas patvirtina 2008 m. Seimo rinkimuose susiformavusią tendenciją, kad jungtis formuojančių partijų, turinčių platų koalicinį potencialą, vaidmuo mažėja. Tai gali reikšti didėjančią politinę poliarizaciją nacionalinėje politikoje.

Prieš aptariant didžiųjų politinių partijų – TS-LKD ir LSDP – rezultatus, vertėtų apžvelgti kitų rinkimuose dalyvavusių partijų laimėjimus. Pirmiausia tenka pažymėti, kad Tautos prisikėlimo ir Pilietinės demokratijos (toliau – PDP) partijos nesugebėjo pritraukti nuolatinio rinkėjo. TPP nesėkmingai bandė pritaikyti Lietuvoje paneuropinės partijos „Libertas“ idėjas ir pabrėžė kovą su ES biurokratija, nacionalinių valstybių vaidmens stiprinimą, pretenduodama į tą pačią nišą kaip ir TiT. Sprendžiant iš EP rinkimų rezultatų, tokia pretenzija nebuvo sėkminga, nes, kaip minėta, TiT yra išplėtojusi gana daugiapusę poziciją, kurios kertinis elementas – oponavimas sistemai. O TPP suvokiama kaip sistemos dalis. 2009 m. EP rinkimai aiškiai parodė, kad euroskepticizmo nišą Lietuvoje užima ir stiprias pozicijas joje išlaiko TiT, tad ją išstumti gali būti labai sunku. Šį uždavinį galbūt galėtų įgyvendinti TS-LKD, tačiau kitos partijos tokių galimybių neturi. EP rinkimai turėtų atkreipti TPP dėmesį, kad jai reikalingas kitoks ideologinis pamatas. Ir tai yra ženklas EP rinkimuose dalyvaujančioms partijoms, kad rinkimų kampanijose pirmiausia verta koncentruotis į nacionalinės politikos, o ne ES struktūros klausimus.

PDP iš esmės vertintina kaip „vienos problemos“ partija. Tokia ji tapo Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimo metu ir šio įvaizdžio atsikratyti nesugeba. Dėl to labai sumažėja jos galimybės gerai pasirodyti rinkimuose, ypač atsižvelgiant į tai, kad laikosi panašios pozicijos kaip TS-LKD.

Nesėkmingas „Fronto“ partijos pasirodymas EP rinkimuose signalizuoja, kad sovietinės nostalgijos eksploatavimo taip pat neužtenka, norint užsitikrinti pakankamą rinkėjų paramą.

EP rinkimai parodė, kad Lietuvoje stiprėja regioninės partijos. Žemaičių partijos perspektyvos yra miglotos, nes ji yra kiek populiaresnė tik keliose Žemaitijos savivaldybėse, tačiau LLRA ir Klaipėdos rusų politinės partijos „Rusų aljansas“ koalicija EP rinkimuose dar kartą įrodė savo veiksmingumą. Esant mažam rinkėjų aktyvumui ši politinė jėga sugebėjo laimėti 4 savivaldybėse ir pasiekti neblogų rezultatų dviejuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje ir Klaipėdoje (taip peržengė 5 proc. barjerą). Geras LLRA pasirodymas taip pat atskleidžia stiprėjančią politinę poliarizaciją Lietuvos politikoje balsuojant pagal tautybę. LLRA pergalė stiprina konservatyvių Lenkijos jėgų pozicijas EP, o pats LLRA atstovas, tikėtina, jungsis prie dešiniųjų frakcijų.

TS-LKD pergalė EP rinkimuose atitinka bendrą Europos tendenciją. Nacionaliniu lygmeniu TS-LKD pademonstravo, kad turi stiprų elektoratą pirmiausia visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat Pajūrio, Panevėžio, Utenos ir Pietvakarių Lietuvos savivaldybėse. TS-LKD citadele išlieka Kaunas ir Kauno rajonas, kuriame stipri partijos institucionalizacija, taip pat Panevėžys. Kiek netikėtas TS-LKD rezultatas – antroji vieta – Pasvalio rajone, nes čia, skirtingai nei visoje Šiaurės Lietuvoje, partija visą laiką būdavo pirma. Vis dėlto EP rinkimuose ir šis rajonas neatsiliko nuo bendros Šiaurės Lietuvos tendencijos. Gali būti, kad Pasvalio rajone suveikė referendumo ir antraeiliškumo principų derinys – atėjo balsuoti situacija nepatenkinti piliečiai, o TS-LKD palaikantys rinkėjai liko namuose. EP rinkimai taip pat atskleidė TS-LKD elektorato plėtros potencialą bei galimas jo kryptis, tai yra tolesnį dešiniųjų jėgų vienijimąsi.

Pirmoji plėtros kryptis – vienijimasis su buvusio Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Krikščionių konservatorių socialine sąjunga, kuri 9 savivaldybėse užėmė 5 vietą. Tokie rezultatai rodo, kad proeuropietiškų krikščionių demokratų potencialas dar nėra išsemtas. Toks vienijimasis sustiprintų proeuropietišką partijos sparną ir jo lyderio Andriaus Kubiliaus pozicijas partijoje. Kita vertus, tokia perspektyva yra miglota dėl politinių nuoskaudų, atsiradusių dar 2000 m., kai Gedimino Vagnoriaus grupė atsiskyrė nuo tuometinės TS.

Kitas kelias – bandyti pritraukti euroskeptišką, tautiškai konservatyvų elektoratą ir taip eliminuoti TiT. Euroskeptinės tendencijos TS-LKD sustiprėjo, kai į ją įsijungė Lietuvos tautininkų sąjunga (toliau – LTS), nors euroskeptikams būdingų idėjų partijoje buvo galima rasti ir anksčiau. Vis dėlto šis variantas, nors ir galėtų išplėsti rinkėjų mastą, keltų sunkumų, nes reikštų partijos posūkį populistinės politikos link, ir tai galėtų lemti partijos skilimą, ją susilpnintų. Be to, TS-LKD, priklausydama Europos liaudies partijos – Europos demokratų frakcijai, turi didesnę įtaką, nei įgytų, prisijungusi prie kuriamos Europos konservatorių ir reformistų grupės ar Sąjungos „Už tautų Europą“.

Kitas pakankamai aiškus rinkimų nugalėtojas – LSDP, tradiciškai gavusi daug balsų savo pagrindinėse tėvonijose – Pakruojo, Šilalės, Šilutės, Vilkaviškio rajonuose. Kaip pagrindinį balsavimo už šią partiją regioną galima išskirti Latvijos pasienio rajonus, Pietų Žemaitiją, Vakarų Aukštaitiją. LSDP stiprioji pusė – kandidatų įsitvirtinimas atskiruose rajonuose, tačiau ši stiprybė gali gana lengvai tapti trūkumu, jeigu kandidatas nedalyvautų rinkimuose, nes yra tikimybė, kad rinkėjai rinktųsi kitą partiją. LSDP rezultatai parodė, kad ji taip pat turi pakankamai ištikimą rinkėją. Jei tęstųsi jungtis formuojančių partijų nykimo tendencija, įmanoma, kad LSDP perimtų nuosaikiausią DP sparną, o kita DP dalis galėtų įsilieti į TiT. Geras LSDP pasirodymas rinkimuose patvirtina M. Maršo hipotezę, kad į antraeilius rinkimus ateina daugiau opoziciją remiančių rinkėjų. Vis dėlto vertėtų pastebėti, kad geresnė TS-LKD teritorinė ir elektorinė institucionalizacija stiprina jos pozicijas prieš LSDP, todėl pastarajai reikėtų didinti įtaką savivaldybėse ir ypač didžiuosiuose miestuose, kuriuose partija pasirodo gana prastai.

Įvertinus EP rinkimų rezultatus, galima daryti išvadas apie Lietuvos partinės sistemos raidą. Pirmiausia pastebėtina, kad Lietuvos politinė sistema, esant pasyvesniam rinkėjų dalyvavimui, linkusi poliarizuotis, o jungtis formuojančios politinės partijos gauna mažiau balsų už tas, kurios pretenduoja būti koalicijų centrais. Jeigu tokia tendencija tęsis, ateityje gali būti formuojamos tik didžiosios koalicijos, tai yra gali susiformuoti pakankamai nelankstūs blokai, kuriems tektų sudaryti formalias (siekiant formuoti daugumos vyriausybę) ar neformalias (formuojant mažumos vyriausybę) sąjungas.

Apžvelgti duomenys taip pat liudija poreikį partijoms stiprinti rinkėjų institucionalizaciją. Kai pirmaeiliuose rinkimuose didesnis dalyvaujančių piliečių skaičius amortizuoja institucionalizacijos trūkumą, tai per antraeilius rinkimus stipri rinkėjų institucionalizacija tampa esminiu veiksniu, lemiančiu partijos sėkmę.

Gauti rezultatai patvirtina M. Maršo keliamą hipotezę, kad balsuojant lemiamą įtaką turėjo ne europinės, bet nacionalinės politikos problemos. Tačiau nepatvirtina „balsavimo širdimi“ hipotezės, nes rinkimuose balsuota ne už partijas, linkusias į ekstremizmą, nors kai kurie teoriniai modeliai teigia, kad antieuropinės partijos turėtų geriau pasirodyti EP rinkimuose. Toks rezultatas gali reikšti, kad Lietuvos piliečiai iš esmės yra patenkinti šalies buvimu ES ir jos funkcionavimu.

3. Europos Parlamento ir nacionalinių politinių spektrų santykis

2007 m. spaudos konferencijoje vienas žymiausių EP tyrinėtojų S. Hiksas atkreipė dėmesį, kad EP vis labiau linkęs remtis partinėmis-ideologinėmis takoskyromis. Nuolat keisdamos pavadinimus, pagrindinės EP grupės iš esmės išsilaiko nuo pat EP įsteigimo. Sunkiausiai savo pozicijas išlaikyti ir susiburti į grupę sekasi nacionalistinėms partijoms, kaip antai jų bandymas įkurti savą grupę „Identitetas, tradicija, suverenumas“ 2007-aisiais patyrė nesėkmę dėl sudarančių partijų tarpusavio kovų.

Šiuo metu EP veikia 7 grupės, o 2009 m. birželio mėn. įsteigta nauja – Europos konservatorių ir reformistų grupė (ECRG). Po šios grupės įsteigimo, inicijuoto britų konservatorių, UEN, ID ir ED likimas lieka neaiškus, nes dalis partijų, sudarančių šias grupes, išreiškė ketinimą jungtis prie naujosios grupės, kuri apims tautiškuosius konservatorius ir euroskeptikus. Todėl kyla klausimas, ar ankstesnės grupės išlaikys pakankamą narių skaičių (7 valstybes ir 25 narius), kad toliau funkcionuotų.

Lyginant išrinktų EP narių priklausymą EP grupėms matyti, kad jis dažniausiai atitinka ir partijos poziciją Lietuvoje. Po 2004 m. EP rinkimų Lietuvos partijos išsiskirstė į 4 grupes. TS-LKD įsijungė į didžiausią politinę grupę EP – Europos liaudies partiją – Europos demokratus. Joje turėtų likti ir po EP rinkimų 2009 m. EPP-ED yra konservatyvi, proeuropietiška politinė grupė, vienijanti centro dešiniuosius, daugiausia – konservatyvios ir krikščioniškos demokratijos idėjų besilaikančias partijas. Iš esmės šios partijos pozicija nacionalinėje politikoje atitinka ir TS-LKD poziciją EP.

LSDP 2004-aisiais prisijungė prie Europos socialistų partijos grupės ir taip pat liks jos nare po 2009 m. EP rinkimų. PES vienija Europos socialdemokratines partijas. LSDP narių pozicija EP dažniau buvo artimesnė socialdemokratinėms idėjoms nei LSDP pozicija nacionalinėje politikoje. Nepaisant to, kad LSDP narių nuostatos yra gana stipriai išsibarsčiusios politinėje skalėje (kaip kontrastas kitoms partijoms, kurių lyderiai dažniausiai yra konservatyvių arba populistinių pažiūrų) ir partija artimesnė PES savo pavadinimu, bet ne politika, vis dėlto Lietuvos socialdemokratai geba gana nuosekliai remti EP socialistų pozicijas.

Daugiausia vietų 2004 m. laimėjusi DP po rinkimų buvo priimta į Liberalų ir demokratų aljanso Europai grupę. Nacionalinėje politikoje DP veikia kaip konservatyvi politinė jėga, todėl ji sustiprino konservatyvųjį ALDE sparną, nors dalis DP europarlamentarų pagal balsavimus atitiktų liberalų apibrėžimą. DP frakcija EP buvo labai nevienalytė ir ilgainiui subyrėjo. Kartu su DP antrą kartą kandidatavo tik vienas iš 5 jos atstovų – Šarūnas Birutis, o likusieji įsijungė į kitų partijų gretas (Danutė Budreikaitė – į Krikščionių konservatorių socialinę sąjungą (toliau – KKSS), Ona Juknevičienė – į LCP) arba iš viso nedalyvavo rinkimuose.

Į ALDE gretas taip pat įsijungė LiCS atstovai, kurie po partijos skilimo 2005 m. toliau veikė kaip LS atstovai (Eugenijus Gentvilas) arba nepriklausomi veikėjai (Margarita Starkevičiūtė). Liberalų pozicija labiau atitiko ALDE liberaliojo sparno politiką, nepaisant to, kad nacionalinėje politikoje liberalai yra konservatyvesni nei EP. Tiek DP, tiek LS nariai ketina likti šioje grupėje ir po 2009 m. EP rinkimų.

Ketvirtoji grupė, į kurią įsijungė LVLS ir TiT atstovai – konservatyvi ir į nacionalizmą linkusi Sąjunga „Už tautų Europą“. Šių politinių partijų pozicija nacionalinėje politikoje iš esmės sutampa su grupės pozicija Europos Parlamente.

2009 m. euroskeptiškai nusiteikusi Jungtinės Karalystės Konservatorių partija išstojo iš EPP-ED ir ėmėsi burti konservatyvią ir euroskeptišką grupę būsimajame EP. Kadangi dalis UEN narių ir Nepriklausomybės ir demokratijos grupės narių svarsto galimybę jungtis prie naujosios grupės, dabar veikiančioms euroskeptinėms ir nacionalistinėms grupėms kyla pavojus nuo naujos EP kadencijos pradžios nebeatitikti naujų reikalavimų, keliamų grupių formavimui. Dabar grupei reikalingų valstybių skaičius yra padidintas nuo 6 iki 7 (iš dalies siekiant riboti nacionalistinių ir radikalių frakcijų kūrimąsi), o EP narių reikalaujamas minimumas – nuo 20 iki 25. Iš UEN pasitraukus Latvijos (jungsis prie Europos konservatorių ir reformistų) ir Airijos (prisijungė prie ALDE) partijoms, grupė nebeatitinka šių reikalavimų. Tokios pačios problemos kyla ir ID grupei. Jei grupės nepritrauks naujų narių ir likviduosis, tikėtina, kad TiT, kuri buvo įsijungusi į UEN, jungsis į ECRG. Prie pastarosios gali šlietis ir LLRA, kuriai ši grupė gali būti artima pagal pažiūras. Kita vertus, LLRA atstovas gali šlietis ir prie EPP-ED.

Žaliųjų frakcijos, tikėtina, nesugebės pritraukti Lietuvos atstovų, nes mūsų šalyje nėra žaliųjų partijų.

Po 2009 m. EP rinkimų pakito Lietuvos atstovų sudėtis. Pastebėtina, kad 2009 m. EP rinkimai, priešingai nei 2004 m., pasižymėjo ir į jį pretenduojančių politinių partijų lyderių gausa. Tai paaiškinama lyderių politinėmis ir teisinėmis problemomis Lietuvoje ir siekiu jas išspręsti per EP rinkimus. Į EP buvo išrinkti DP lyderis Viktoras Uspaskichas, TiT lyderis Rolandas Paksas ir LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis.

2009 m. perrinkti 3 (25 proc.) europarlamentarai – Vytautas Landsbergis, Laima Andrikienė ir Justas Vincas Paleckis. Pastebėtina, kad nė vienas iš jų praėjusios kadencijos metu nekeitė partinės priklausomybės. Kiti buvę EP nariai arba pasirinko į EP nepatekusias partijas (Eugenijus Maldeikis ir Margarita Starkevičiūtė – PDP, D. Budreikaitė – KKSS, O. Juknevičienė – LCP), arba buvo nustelbti politinių partijų lyderių, dalyvavusių rinkimuose.

Net 50 proc. EP narių iš Lietuvos pakeitė partinę priklausomybę kadencijos metu (daugiausia DP ir LiCS atstovai), iš jų 1/3 dalyvavo 2009 m. EP rinkimuose kaip kitų partijų kandidatai. Šie duomenys rodo, kad politinės partijos negali būti tikros, jog pagal jų sąrašus išrinkti EP nariai liks atstovauti partijai. Be to, tai liudija silpną europarlamentarų ir nacionalinės valdžios ryšį, nes tapus EP nariu, ilgainiui bendradarbiavimas su partija nutrūksta. Tokia situacija neskatina dalyvavimo EP rinkimuose.

Kalbant apie EP grupes derėtų pastebėti, kad narystė EP grupėse yra stabilesnė nei atstovų narystė jas delegavusiose partijose, nes net ir pasitraukus iš partijos, iš EP grupės nepasitraukiama.

Po 2009 m. rinkimų tikėtina, kad Lietuvos partinės frakcijos EP bus pastovesnės, nes išrinkti partijų lyderiai (3 iš 12) ir partijų, kurių nariai neturėtų keisti partinės priklausomybės (LSDP, TS-LKD, TiT), atstovai. Liberalų sąjūdžio sąraše buvusio L. Donskio likimas ALDE frakcijoje taip pat neturėtų kelti abejonių. Vadinasi, dėl išrinktų kandidatų pažiūrų panašumo frakcijos subyrėjimas, kaip tai atsitiko su DP, yra mažai tikėtinas.

Išvados

1. EP rinkimų rezultatai Lietuvoje vertintini pagal klasikinį antraeilių rinkimų, kuriems natūraliai būdingas pasyvus rinkėjų dalyvavimas, apibrėžimą. Atsižvelgiant į gautus duomenis galima teigti, kad negausus dalyvavimas rodo tiek menką rūpinimąsi ES reikalais, tiek pasitenkinimą Lietuvos buvimu ES (euroskeptinės partijos, pasisakančios prieš ES, rinkimuose pasirodė prastai). Be to, tai patvirtina iškeltą rinkimų į EP antraeiliškumą hipotezę. Pažymėtina, kad panašus rinkėjų aktyvumas buvo ir referendumo dėl Lietuvos stojimo į ES pirmąją dieną, todėl tai negali būti laikoma euroskeptiškumo išraiška.

2. Rinkimų rezultatai rodo, kad Lietuvoje didėja politinė poliarizacija, nyksta partijos, turinčios didelį koalicinį potencialą. Tai gali turėti neigiamos įtakos ateityje formuojant panašios politinės orientacijos valdančiąsias koalicijas. Be to, ryškėja lyderystės krizė, ypač mažesnėse partijose, kurios lyderius arba „pasiskolina“ (pvz., L. Donskį), arba ketina trauktis iš nacionalinės politikos.

3. Atsiskleidžia ir partijų institucionalizacijos svarba. Tokia išvada daroma todėl, kad rinkėjai buvo linkę ateiti ir pareikšti paramą TS-LKD, nepaisydami jos vykdomų griežtų taupymo priemonių. Ypač ryški partijos institucionalizacijos svarba LLRA atveju.

4. Lietuvos politinių partijų pastovumas Europos Parlamente turėtų didėti, nes į jį daugiau nei 2004-aisiais išrinkta partijoms įsipareigojusių asmenų. Tikėtina, kad Lietuvos partijų narystė EP grupėse nesikeis, išskyrus TiT, kuri gali prisijungti prie ECRG.

Į pradžią