Lietuva po Seimo rinkimų
– svarstymai prieš metus ir po metų: apie ką kalbame ir ko siekiame? Straipsnių rinkinys
„Lietuva po Seimo rinkimų 2004“
Doc. dr. Andrius Vaišnys
„Parlamento studijų“ mokslinis redaktorius
El. paštas:
parlamentostudijos@lrs.lt
2004 metais buvo surengta konferencija
„Lietuva po Seimo rinkimų 2004“ ir jos pranešimų pagrindu išleistas
leidinys[1].
Pratarmėje išvardijami klausimai, kurie buvo aptariami – pasak knygos
sudarytojų – konferencijoje (pavyzdžiui, „kokie Lietuvai buvo Seimo
rinkimai 2004?“, „Ar [...] Lietuvoje keičiasi politinio konflikto
pagrindas, t.y. ideologines nuostatas keičia ekonominės socialinės?“,
„Kokios Lietuvos ir Ukrainos strateginės partnerystės perspektyvos?“ ir
kt.). Atsižvelgdami į knygos pavadinimą, turėtumėme tikėtis iš paskelbtos
informacijos tam tikrų įžvalgų, dabar drįsdami ne tik palyginti, kaip
rinkinio publikacijų autoriai gebėjo įvertinti situaciją iš karto po
rinkimų su ta padėtimi, kurioje Lietuva „po rinkimų“ yra dabar.
Ko paskelbtuose tyrimuose pasigendu?
Istorinės raidos pamato: yra naivu manyti,
jog mes galime tiesiogiai susieti teorinius XX ar juolab XIX amžiaus
parlamentų rinkimų kampanijų apibendrinimus su dabartine Lietuva[2].
Politologai, vertindami Lietuvos politiką, nuoširdžiai parodo, kokius
užsienio tyrimų šaltinius jie yra išnagrinėję, bet tie šaltiniai tik
sudaro galimybę perprasti Europos masinės politikos pokyčius. Perkraudami
tekstus įvairių demokratijos ekspertų vardais, sukuria teisingą
moksliškumo aurą, bet atitolsta nuo nacionalinių, savarankiškai iškeltinų
hipotezių ar platesnių teorijų. Kai imame nagrinėti dabartinę Lietuvą
visuotinės politinės raidos aspektu, esu tikras, turime ieškoti tvirtesnio
nacionalinio pamato priežastims, prielaidoms pagrįsti: knygoje, kaip
įprasta mūsų politologams, minimos geros vakarietiškos teorijos, tačiau
britų ir amerikiečių ar kitų šalių autorių išvados sudaro tokio pobūdžio
straipsniuose perteklinės informacijos įspūdį, nes jos neturi tiesioginio
ryšio su naujausių laikų lietuviškos politikos patyrimu.
Lietuvos parlamentarizmo vidaus politikos
nagrinėjimui taip pat trūksta įstatymų leidybos aspekto: nors ne viename
straipsnyje autoriai pavartoja „teisėkūros“ terminą, bet jis akivaizdžiai
turi tik šalutinę reikšmę. O kai atrandi, jog Alvydas Lukošaitis,
tikrovėje kaip darbuotojas, pažįstantis Seimą iš vidaus, netikėtai
atsainiai parašo, kad „priklausomai nuo laikmečio... skiriasi parlamento
vaidmenys (atliekamos funkcijos)“[3],
belieka padaryti išvadą – arba neįvertiname, kad įstatymų leidyba (kad ir
kokios kokybės ji būtų) visais laikais yra esminė parlamento funkcija,
arba tas paaiškinimas skliaustuose turi tik sustiprinti įspūdį, jog
tiesioginę funkciją politologai gali painioti su politinių jėgų, patekusių
į Seimą, vaidmeniu valstybėje ir neįvertinti įstatymų leidybos kaip
pagrindinio valdymo principo – tai, beje, būdinga ir... rinkėjams.
Tik pabandykime, pavyzdžiui, rasti
atsakymą, kaip kito politinė mūsų šalies rinkėjų, vertinančių partijų
programas per pastaruosius 14 (dabar – 15) metų, sąmonė? Tokio atsakymo
paieškos, neklaidžiojant skaitytojui tarp primenamų užsienio šaltinių,
tikrai būtų naudingas, jei būtų pasiekiamas „trumpesniu“ keliu. Algio
Krupavičiaus tekstas patvirtina nuomonę, kad iš esmės Lietuvos politiniame
gyvenime visuomenei esminį įspūdį daro partijos (ar politinės
institucijos) lyderis, bet ne programa, nors autorius kažkodėl įterpia
emocinį „net“, aptardamas 2004 m. spalio mėn. Vilmorus
paskelbtų tyrimų rezultatą, esą „29,5 proc. respondentų kaip svarbiausią
motyvą balsuoti už tam tikrą partiją nurodė jos politinę programą“[4].
Net 29? Pasakyčiau – „tik“, kadangi iš vienos kurios
apklausos paskelbtų rezultatų aiškėja, jog daugumai apklaustųjų
pasirinkimą rinkimuose lemia lyderis, po to – kiti politikai partijos
sąraše. Kaip matome – vadovo charizma tebeturi lietuviams neginčijamos
reikšmės ir dabar. Įsitikinimai, pasaulėžiūra, doroviniai principai
nelabai rūpi ir apklausų organizatoriams: tokį įspūdį irgi galima
susidaryti perskaičius šios knygos straipsnius. Jų autoriai vadovaujasi tų
apklausų rezultatais, kurie neva parengti pagal „patikrintas“ Vakarų
tyrinėtojų metodikas. Bet kas Vakaruose „patikrino“ laisvo, sąmoningo
politinio pasirinkimo sampratą tarp Lietuvos gyventojų?! Suprantu, jog
mūsų apklausų ir tyrimų rengėjų gebėjimas formuluoti klausimynus
nacionaliniais ypatumais išsiskiriančiai visuomenei – tai tema, verta
atskirų seminarų ar konferencijų. A. Krupavičiaus straipsnyje perskaitome:
„Paprasčiausia būtų teigti, kad respondentai nėra pakankamai sąžiningi...“[5].
Ir tuoj pat jis linkęs įteigti, kad rinkėjas geriausiai susipažįsta su
partijų programomis per diskusijas žiniasklaidoje. Ar tikrai programos
būna ir buvo svarbiausias diskusijų objektas nacionalinėse televizijose
rinkimų kampanijos laikotarpiu, kad ir 2004 metais?
Partijų programos – kaip strateginiai
dokumentai yra tikrai įdomūs kūriniai pirmiausia politologams. Kaip jie
pasiekia eilinį rinkėją – neturiu atsakymo šioje knygoje. Juk
svarstydami apie tariamą programų poveikį Lietuvos gyventojams,
politologai pripažįsta, kad rinkėjai retai jas studijuoja, taigi ir
kokybinės įstatymų leidybos tema metama už diskusijų „ribos“ ne tik
rinkimų kampanijų laikotarpiu. Lieka vienas klausimas: tai kaip esminės
tezės pasiekia gyventoją ir kodėl rinkėjui programa netampa esminiu
kriterijumi? Aptariamasis leidinys yra geras tuo, jog atspindi mūsų
politologų išmanymą globalių procesų kontekste, tačiau – kaip galima
suprasti – kol kas trūksta dėmesio nagrinėjant rinkėjų gebėjimą derinti
savo pažiūras, sampratas, norus. Pagalvokime: tapo įprasta, kad jau šiame
amžiuje metai po metų respondentai, prisipažindami, už ką balsuotų
„artimiausią sekmadienį“, jei vyktų Seimo rinkimai, daugiausia balsų
skiria toms partijoms, kurios jau yravaldžioje – tai yra
toms, kurios valdo Lietuvą. Kita vertus, iš skelbiamų apklausų apie
pasitikėjimą institucijomis žinome, jog Seimu pasitiki bene mažiausiai
apklausiamų respondentų. Tai ar jie nesugeba susieti prasmingu ryšiu savo
pačių atsakymų?! O gal apklausėjai nesuduria lietuviško „galo“ su metodikų
„galais“.
Politologai paminėtos problemos iš esmės iki
šiol „nepastebi“.
Po praėjusių rinkimų mes dar kartą galime
įsitikinti, jog klasikinė „kairės-dešinės“ supratimo teorija Lietuvoje
nepritaikoma. Kas iš to, kad knygoje atrandame nuorodų į tradicinius šios
teorijos šaltinius, jeigu vertybinės rinkėjų ir politinių partijų
orientacijos parodo akivaizdų atotrūkį tarp numanomos ideologijos ir
realių sprendimų? Ir tai patvirtina Mindaugo Jurkyno ir Ainės Ramonaitės
aptariamas tyrimas[6],
iš kurio aiškėja, kaip Lietuvos rinkėjams sunku perprasti kairumo ar
dešinumo turinį, kadangi respondentai jį gali pripildyti tik
stereotipiniais „komunizmo“ ar „ištikimybės nepriklausomybei“ požiūriais.
Pasiekti pusiausvyrą Lietuvos politikos sistemoje būtų įmanoma, jei
politologų svarstymai pasiektų bent iš dalies ne tik politinius lyderius,
bet ir... mokyklas. Štai Marius Gedutis, buvęs Seimo kanceliarijos
darbuotojas ir turėjęs irgi gerai pažinti parlamentinį gyvenimą iš vidaus,
teigia: „Lietuvos institucinis balansas tarp valstybinių ir vietos
savivaldos institucijų šiuo metu geriau suprantamas remiantis
racionalistiniu požiūriu į valdymą“[7].
Ši pastaba tinka aptariant ne tik regioninės savivaldos įtaką valstybės
valdyme, bet ir „didžiojoje“ politikoje – tada, kai parlamentinėms
partijoms ateina metas ir sulipdyti koaliciją, ir ją „ištverti“.
Racionalių sprendimų pusiausvyra valdžios išlaikymo labui čia turi esminės
reikšmės – netgi ignoruojant jau įgytą rinkėjų pasitikėjimo skalę
prieš rinkimus.
Konferenciją ir jos turinį atskleidęs
leidinys parodo dar vieną nuoseklių politologinių tyrimų trūkumą: jeigu po
Seimo rinkimų būtų sumanyta aptarti užsienio politikos krypčių kaitą,
strateginės partnerystės aspektus, tai tuomet kitus (tarp jų pirmiausia
rinkimų kampanijos programų) niuansus ar temas vertėtų atskirti nuo
santykių su Ukraina ir Baltarusija ne tik atskira dalimi, kiek... atskira
konferencija. Skaitau pastebėjimą: „2004 m. Seimo rinkimai Lietuvos
santykių su Ukraina plėtros prasme svarbūs tik tiek, kiek naujoji Lietuvos
vyriausybė sugebės suaktyvinti ir konkretizuoti savo politiką Ukrainos
atžvilgiu“, – ši ištraukėlė iš atitinkamai pavadinto straipsnio[8]
nėra taikli, nes toliau straipsnyje atrasime priminimą, kokių ir kaip iki
tol VIII Seimas ir Prezidentas parodė iniciatyvų dėl glaudesnio
bendradarbiavimo su Ukraina. Vadinas, čia buvo nesunku įžvelgti, jog nuo
atitinkamų politinių jėgų valios tie veiksmai galėjo būti tęsiami. Taip ir
nutiko: IX Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas paskatino dar išplėsti
ryšius su Ukraina[9].
Kitaip tarus, ne visi politiniai sprendimai – tik Ministrų kabineto
rankose. Kita vertus, šis straipsnis bent jau atskleidžia po rinkimų
susiformavusių politinių jėgų įtaką nacionalinės užsienio politikos raidai
ir dėl to pagal knygos temą yra tinkamas, nors apskritai visas skyrius per
siauras apimtimi, kadangi skambiai pavadintas „Seimo rinkimai ir naujieji
užsienio politikos uždaviniai“. Jo apžvalgoje atrasime ir vėl tą karčią
nuoskaudėlę: „Lietuva, būdama maža valstybė...“.[10]
Kaip čia mes šiam regione vis neužaugam bent intelektualia prasme? Taigi
nenuostabu, kad autorius apžvalgos pabaigoje daro pirmą išvadą: „Naujoji
Lietuvos užsienio politika savo dvasia yra ne tiek radikaliai nauja
politika, kiek aktyvios politikos tęstinumas kokybiškai naujame lygmenyje“[11].
Suprask, kad nori – kaip nori, vadovaudamasis geriausia lietuvių
politologijos frazeologija. Bet trečioji išvada yra nuostabiai svarbi ir
galėjo būti tiesiog stambiai išryškinta: „didžiausi pavojai aktyvios
politikos vykdymui bei tapimui regiono lydere glūdi Lietuvos išorėje –
naujosios užsienio politikos „objektuose“ (naujose Europos Sąjungos
rytinėse kaimynėse).“[12]
Taigi šis įspėjimas vertas tiesiog naujos konferencijos ir atskiros
knygos. Ir verta vėl pagalvoti apie Ukrainą (o dabar, 2005-aisiais – jau
ir Užkaukazę!): kas vyksta, quo vadis, Lietuva? Be jokios abejonės, ryšiai
su Ukraina reikalingi ir įdomūs aptarti, bet skaitant paminėtą straipsnį
norėjos perprasti to aptarimo tikslą (kaip ir bet kuriuo kitu atveju
mokslinėje publikacijoje) ir suprasti, kokia keliama hipotezė: kodėl
staiga prireikė atsigręžti į Rytus ar tiesiog būtina atsigręžti į Rytus?
Nesunku pajusti, kad autorė net apgailestauja, jog iki 2004 m. Užsienio
reikalų ministerija buvo numačiusi per mažai lėšų darbams su Ukraina
plėtoti.
Pagaliau – leidžiu sau pastebėti paraštėje –
ar visa tai tikrai... nauja? Ar tik nebus kažkada vienoje
didelėje kunigaikštystėje tokia politika vedama Juodosios jūros link? Ir
kuo tai baigėsi – istoriniai šaltiniai trykšte trykšta. O jau buvau manęs,
kad tikrai „baigėsi“. Mat „strateginės partnerystės“ tema – kol jos
turinys griežtai neapibrėžtas atskirai kaip reikšminė sąvoka – iš tikrųjų
yra atskiras dalykas, reikalingas mokslinių tyrinėjimų.
Paėmęs šią knygą, joje aptinki būdingą
lietuviškoms konferencijoms braižą: vienas ar kitas mokslininkas pasiūlo
jam tinkančias ir patinkančias temas, kurios vėliau (išskyrus pavadinimus)
visai nepagrindžia renginio arba knygos vientisumo. Kaip minėjau, išskirti
leidinyje skyrių apie naują Lietuvos užsienio politiką nepakanka,
kad būtų galima rimtai pagrįsti sudėtų straipsnių tinkamumą. Kam turėtų
šauti į galvą šiame leidinyje ieškoti rinkimų ar referendumo Baltarusijoje
aptarimo?! Tai vertingas darbas[13],
bet sudarytojo klaida yra sudėti į leidinį tai, kas iš esmės sugriauna
knygos koncepciją. O gal jos, griežtai apibrėžtos, organizatoriai ir
neturėjo? Net pagal apimtį sudėjus skirtingas temas kartu ir bandant
„pritempti“ po rinkimų susiklosčiusios padėties link, atrodo nesolidu. Tuo
noriu pasakyti, kad išplito pomėgis kiekvieną konferenciją palydėti
leidiniu, bet būtų gera tą daryti kiekvienu atveju gerai: matyt, knyga,
kaip ir konferencija, turėjo turėti griežčiau apibrėžtą teminę erdvę ir
koncepciją. Iš pranešimų rengiant straipsnius vertėtų tikslinti sakinius,
kaip antai: „šį savaitgalį vyksiančių“[14].
Juk knyga turi daug svarbios informacijos, vertos susipažinti.
Naudingos yra ir tos dalys, kurios padeda
susidaryti įvaizdį apie rinkimų kampanijos ypatybes (pavyzdžiui, prieduose
– Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų
instituto, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir Pilietinės visuomenės
instituto projektas „Piliečių pasirinkimas 2004“, o taip pat priedai apie
partijų programas).
Recenzijos autorius turi priekaištų
redaktorei stilistei (antai, kaip galėjo praslysti pro profesionalaus
stilisto akis: „kanalai tampa ypatingai įvairūs, kas
leidžia“, „tuo būdu...“, „antra vertus“, „siekiant išspręsti“,
„požymių, bylojančių...“, „Žinia, Lietuvoje (...) galima
suskaičiuoti ...“ ir kt.; viename tekste yra „proc.“, kitame –
%, ir
pan.). Esu
tikras, kad taisyklinga kalba mūsų politikoje tiek pat svarbi, kaip ir
teisinga kalba.
[1]Lietuva po Seimo
rinkimų 2004:
straipsnių rinkinys. Sudarė Jankauskas, A. Vilnius; Kaunas, 2004. –
256 p.
[2]
Krupavičius, A. Partijų programos ir vertybės 2004 m. Seimo
rinkimuose. Lietuva po Seimo rinkimų 2004. Vilnius; Kaunas,
2004, p. 11–12.
