Išeivijos požiūriai į Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą

Abstract

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Nepriklausomybės aktas iš esmės pakeitė ne tik Lietuvos gyventojų, bet ir lietuvių išeivijos gyvenimą. Užsienio lietuviai iki Nepriklausomybės akto paskelbimo gyveno su laisvės viltimi ir kovojo už Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Tačiau, kaip aiškėja iš išeivijos periodinės spaudos ir pokalbių su mūsų tautiečiais užsienyje, psichologiškai jie nebuvo pasiruošę taip greitai sulaukti Lietuvos nepriklausomybės, nors visa širdimi jos troško. Abejonių kėlė, ar pavyks nepriklausomybę išlaikyti; taip pat buvo spėliojama, galbūt prieš skelbiant nepriklausomybę reikėtų geriau pasirengti politiškai ir ypač ekonomiškai, sulaukti palankesnės tarptautinės padėties. Išeivijos vadovybei įtakos galėjo daryti pasaulio didžiųjų valstybių vadovų, taip pat ir JAV, tuometinis nepritarimas kenkti M. Gorbačiovo persitvarkymo reformoms. Iki kovo 11-osios tik nedaugelis išeivijos atstovų prognozavo, kad tuojau bus skelbiama Lietuvos nepriklausomybė.

1990 m. vasario mėnesį ir kovo mėnesio pradžioje Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybė, dauguma išeivijos kolonijų lyderių ir kai kurie žymūs lietuviai, pasisakydami renginiuose, ypač per Vasario 16-osios minėjimą, neakcentavo Sąjūdžio veikėjų jau ruošiamo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tai veikė plačiąsias išeivijos mases, kurioms Kovo 11-osios akto paskelbimas, jų žodžiais tariant, buvo netikėtas. Tačiau Lietuvos nepriklausomybė užsienio lietuvių buvo sutikta su didžiausiu pakilimu ir džiaugsmo ašaromis, su nusiteikimu remti Lietuvos valstybę.