Stalininis politinis rinkimų teatras (II). Tarp ideologijos ir praktikos: rinkimai Lietuvoje 1947–1948 m.

Anotacija

Straipsnyje aptariami pirmieji rinkimai į LSSR Aukščiausiąją Tarybą ir į vietines tarybas 1947–1948 m. Daroma prielaida, kad pagrindinis rinkimų tikslas buvo ne politinės valdžios legitimacija, bet lietuvių tautos sovietizacija. Todėl Lietuvos partinė vadovybė partinėms organizacijoms ir vietiniams valdžios organams kėlė tikslą į rinkimų procesą įtraukti kaip galima daugiau žmonių ir užtikrinti visuotinį rinkėjų dalyvavimą. Straipsnyje, remiantis gausia archyvine medžiaga, atsakoma į klausimą, kaip rinkimų organizatoriams sekėsi iškeltus uždavinius įgyvendinti. Daroma išvada, kad rinkimai į tarybas buvo fikcija, nes organizuoti į instituciją, kuri realios politinės galios sovietinėje sistemoje neturėjo. Rinkimų rezultatai neišreiškė rinkėjų valios, nes buvo nustatyti partinės vadovybės, nors rinkimų procese buvo tiesioginės demokratijos apraiškų. Rinkėjų susirinkimai galėjo atšaukti partijos komitetų siūlomus rinkimų komisijų narius, kandidatus, o deputatai privalėjo atsiskaityti rinkėjams, kaip įgyvendina jų priesakus. Rinkimai stalinmečiu nesprendė sovietinės valdžios Lietuvoje legitimumo klausimo, tačiau laikyti svarbiu naujos sovietinės tapatybės formavimo instrumentu.