Kaip galima tapybinė monadologija: Henriko Čerapo parodos „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“ (2024) atvejis

Santrauka

Klausimas apie tapybinės monadologijos galimumą leidžia įsigilinti į paradoksalius šiuolaikinės abstrakčiosios tapybos apmąstymus. Straipsnio tikslas ir yra išryškinti filosofinio monados apibrėžimo poveikį abstrakčiosios tapybos sampratai, pagrįsti tokio interpretavimo aktualumą ir svarbą, jį taikant itin savitų tapybinių sprendimų atveju (visų pirma Henriko Čerapo naujausiai tapybos strategijai). Filosofinė monados sąvoka apmąstoma kaip metafora, taikoma tapybos plastikai nusakyti. Atsispiriant nuo Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo filosofijos interpretacijų išryškinama idealistinė monadologijos traktavimo kryptis (Edmundo Husserlio, Theodoro Adorno teorijų įtaka) bei jos atspindys abstraktaus meno koncepcijose. Tai leidžia apčiuopti ir įvardinti monadiškumą kaip tapyboje besireiškiantį vidinio patyrimo struktūros konstravimą, mentalinių procesų vizualizaciją. Aptariama tokį teorinį mąstymą reprezentuojanti tapyba (nuo konstruktyvistinio esencializmo ir unizmo iki minimalizmo bei abstrakčiojo ekspresionizmo atmainų). Daugiausia monodologijos idėja kvestionuojama analizuojant tapytojo H. Čerapo kūrybą ir naujausią jo parodą „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“ (2024), eksponuotą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Prieinama prie išvados, kad monadologijos susiejimas su tapybos interpretacijomis yra simbolinis, bet svarbus H. Čerapo abstrakčių kūrinių potekstėms bei plastikos transformacijoms suprasti. Šio menininko abstrakčiosios tapybos eigoje galima įžvelgti tam tikrą svyravimą tarp konstruktyvesnių raiškos formų, jų sąveikos su aplinkos architektonika ir formalesnių (uždaros, daugiasluoksnių paviršių variacijos) tapybinio monadiškumo atsiskleidimo galimybių. Monumentalios H. Čerapo abstrakcijos plėtotė labai aiškiai atskleista parodoje „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“ (2024).