Kraštovaizdis baroko dailėje ir abstrakcionizme: sąryšiai kaip metafizinės plotmės nuoroda

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjama tema – ryšys tarp abstrakcijos ir gamtos vaizdo reprezentacijos. Siekiama atsakyti į klausimus, kodėl ir kaip šiuolaikinių dailininkų abstrakcionistų kūryba interpretuojama kaip gamtos reprezentacija. Atvejo analizei pasirinkta Henriko Čerapo tapyba. Straipsnyje siūloma abstrakciją vertinti kaip gilesnio prasminio sluoksnio išraišką. Taikoma netradicinė prieiga – nekonvenciškai gretinama vėlyvojo baroko ir abstrakčioji dailė. Tai leidžia atpažinti šiuolaikiniame abstrakcionizme tęsiamą ikimodernią metafizinio mąstymo apie gamtą tradiciją. Ikimoderniu laikotarpiu, prieš išpopuliarėjant peizažo, kaip, pirmiausia, estetiško gamtos vaizdo, žanrui, gamtos vaizdavimas buvo itin susijęs su metafizine plotme. Šis principas skleidžiasi vėlyvojo baroko tapyboje, kurioje galima atpažinti Gottfriedo Wilhelmo Leibnico filosofijos veikiamą gamtos sampratą su jai būdinga harmonija tarp „vertikalių“ ir „horizontalių“ sąryšių. Abstrahuotas gamtos, kaip sąryšio tarp įvarių elementų, vaizdavimas artimas ir XX–XXI a. tapybai – tiek vėlyvojo baroko, tiek ir dailininkų abstrakcionistų kūryboje abstraktus gamtos vaizdavimas nurodo į transcendentinį sluoksnį.