Saugumas ir jo pasakojimai 1990–2004 metų Lietuvos skulptūrinėse instaliacijose ir videomene

Anotacija

Antrosios Lietuvos Respublikos pirmas nepriklausomybės dešimtmetis jau yra istorija, sulaukianti tyrėjų, plačiosios visuomenės ir kultūros atstovų dėmesio. Dėl socialinio, politinio, ekonominio, kultūrinio nestabilumo pereinamuoju (1990–2004 m.) laikotarpiu saugumas buvo viena pamatinių šio tiriamojo laikotarpio dilemų, ji pasireiškė ir menininkų kūryboje. Joje saugumas įgyjo diskursyvaus pasakojimo pavidalą. Saugumo sąvokai apibrėžti daugiausia pasitelkiamos Gérard’o Genette’o naratologinės įžvalgos. Straipsnio tikslas – apibrėžus saugumo konceptą atlikti Lietuvos devyniasdešimtinių (10-ojo dešimtmečio) saugumo kategorijos sociokultūrinių pokyčių palyginimą su saugumo artikuliacija skulptūrinėse instaliacijose ir videomene („Post Ars“, Artūro Railos, Algio Lankelio, Eglės Rakauskaitės ir Deimanto Narkevičiaus kūriniai), išryškinant kūrinių saugumo pasakojimų ir saugumo istorijos valstybėje bei visuomenėje santykį. Tyrimas parodė, kad meniniame gyvenime aptariamu laikotarpiu aktyviai dalyvavę kūrėjai savąją dabartį artikuliavo per naratologines analepses ir prolepses, (ne)saugumo šaltiniais labiau laikydami ne (tik) fizinės ir kriminogeninės ar socioekonominės kilmės pavojus, o visuomenės sovietinės patirties pasekmes bei ateities ir progreso apologetiką – šitaip buvo klausiama apie nepriklausomybę atkūrusios valstybės judėjimo kryptį, veikiamą praeities patyrimo ir ateities lūkesčių.