Įvadas į „Aktualu rytoj“ specialųjį numerį, skirtą Leibnizo teorijos atspindžiams filosofijoje ir tapyboje

Anotacija

Specialusis žurnalo „Aktualu rytoj“ numeris „Monadologiniai kraštovaizdžiai: Leibnizo teorijos atspindžiai filosofijoje ir tapyboje“ skirtas vaizduojamojo meno (tapybos) ir filosofijos sąlyčio taškų paieškoms. Leidiniui pagrindus padėjo 2024 m. kovo 14 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykęs mokslinis simpoziumas „Monadologiniai kraštovaizdžiai: Leibnizo teorijos atspindžiai filosofijoje ir tapyboje“ (organizatorius – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofijos institutas). Pasitelkiant Henriko Čerapo tapybą renginiu buvo siekiama sujungti filosofinę ir menotyrinę perspektyvas, skatinti tarpdisciplininį dialogą tarp metafizikos ir vaizduojamojo meno, idėjos ir vaizdo, mąstymo ir regėjimo. Pagrindinis leidinio klausimas – ar ir, jei taip, kaip Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo monadologija suvokiama kaip tapybinės struktūros metafora? G. W. Leibnizo monados sąvoka, perteikianti pamatinių tikrovės elementų veikimo principus, leidžia kūrinių struktūras suprasti kaip vizualias monadas. Numeris kviečia permąstyti kūrinių ir tikrovės santykį, meninį paviršių kaip pažinimo būdą, o filosofinį mąstymą pamatyti kaip vizualinę struktūrą, atveriant erdvę, kur filosofija tampa regima, o tapyba transformuojasi į savitą mąstymo formą. Monadologiniai kraštovaizdžiai čia tampa perspektyvų daugio, kintančio visumos ir dalių santykio metafora, o tapyba – priemone plėtoti filosofinį mąstymą ir vizualizuoti abstrakčias tikrovės struktūras.