Vaizdiška monada: Leibnizo ontologinė estetika ir jos meninės implikacijos Henriko Čerapo tapyboje

Santrauka

Straipsnyje siūloma meno kūrinius suprasti kaip vaizdiškas monadų eksternalizacijas, taip susiejant metafizinius ir estetinius Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo filosofijos aspektus. Henriko Čerapo tapybą aptariant G. W. Leibnizo filosofijos kontekste, meno kūriniai nagrinėjami ne tik kaip reprezentacijos, bet ir kaip neatsiejami gamtos komponentai. H. Čerapo paveikslai atskleidžia kūrinius struktūruojančią vidinę santykių sistemą, prieštaraudami menininko kaip kūrėjo ex nihilo supratimui. Užuot „išrasdamas“ iš nieko, H. Čerapas savo kūriniuose atskleidžia ir išryškina paslėptos monadinės tikrovės struktūras – kiekvienas paveikslas savitai perteikia harmoniją, tvarką ir išraiškos intensyvumą, glūdinčius G. W. Leibnizo metafizinės vizijos šerdyje. Tai pabrėžia ontologinės estetikos idėją ir leidžia vizualųjį meną nagrinėti pasitelkiant esmines G. W. Leibnizo sąvokas – pavyzdžiui, išraišką, suvokimą ar vienovę įvairovėje. Tokia perspektyva rodo, kad estetiniai klausimai nėra atskirti nuo G. W. Leibnizo filosofinės sistemos ir kartu yra tikrovės supratimo dalis.