Vilnius kaip filmavimo aikštelė: 2011–2024 metais įvietintos kino gamybos poveikis miestovaizdžių kūrimui

Santrauka

Pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu Vilniuje filmuotų kino projektų skaičiaus augimas rodo miesto gebėjimą varžytis pasaulinėje rinkoje siūlant filmų statytojams vietas, pritaikomas įvairių scenarijų įvaizdinimui. Nepaisant Vilniaus erdvinių ir vaizdinių išteklių intensyvaus naudojimo kino gamyboje, pačios filmavimo aikštelės dėl jų laikinumo ir ribotos prieigos yra beveik nematomos. Šią vizualinę stoką sustiprina reiškinio kritinės refleksijos trūkumas, nes Vilniaus, kaip kitų pasaulio miestų kinematografinio dublerio, atvejis iki šiol netapo ir sistemingesnių tyrimų objektu. Šio straipsnio tikslas ir yra, pasitelkus įvietintos kino gamybos reikšmę vizualinei, sociokultūrinei miesto tapatybei atskleidžiančių tyrėjų analizės idėjas, ištirti Vilniaus filmavimo aikštelių poveikį miestovaizdžių kūrimui 2011–2024 metais. Tyrimo šaltiniai – nematerialūs bei materialūs kino pramonės pėdsakai: Vilniaus kino biuro ikonografinis archyvas, kino įkvėptos ekskursijos po miestą, filmavimus nušviečiantys pranešimai žiniasklaidoje, artefaktų ir scenografijų intervencijos miesto aplinkoje. Tyrimas parodė, jog filmavimo aikštelė yra veikėjų-aktantų sąveikos sistema, lemianti miesto regimybės ir įsivaizduojamybės kismą, taip pat ir pastangas paslėpti kino pramonės dalyvavimą miesto tapatybės fikcionalizavime. Vilniaus filmavimo aikštelių atvejų analizė atskleidė kinematografinio ir kasdieninio erdvės naudojimo, formos ir socialinės vertės nesutapimus, atveriančius jų santykio modeliavimo ir kaitos galimybes, skatinančias kino gamybos pėdsakų miesto architektūroje, vaizdinijoje ir kultūroje paiešką, kritinį permąstymą bei meninį rekonstravimą. Rekonstrukcijos principo svarba Vilniaus kaip kino aikštelės prasmių tyrimui pagrįsta ir autorinio meninio kūrinio – videofilmo „Vitrine Morte“ (2022) – pavyzdžiu.