Parlamentaro konstitucinio statuso bruožai demokratijoje. Teisinis istorinis aspektas

Abstract

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti parlamentarų konstitucinio statuso šiuolaikinės sampratos pagrindai, o kituose teisės aktuose – konkretizuojamos parlamentarų teisės ir pareigos, tai yra tautos atstovų įgaliojimų vykdymo teisinės prielaidos. Seimo nario statuse atsispindi ne tik parlamentarizmo istorinėje raidoje brendusios parlamentinės demokratijos vertybės, tačiau ir Lietuvos parlamentinėje teisėje susiformavusios tradicijos ir jų teisinės raiškos formos. Šių tradicijų ištakos išreikštos Lietuvos valstybės laikinosiose ir nuolatinėse konstitucijose, 1919 m. Lietuvos Valstybės tarybos statute, Steigiamojo Seimo ir vėlesniųjų Seimų statutuose, rinkimų įstatymuose bei kituose to meto Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Akcentuotina tai, kad prieškarinės Lietuvos konstitucinėje teisėje buvo pripažįstamas laisvasis mandatas – parlamentinės demokratijos fundamentalusis dėsnis. Pažymėtina ir tai, kad vėliau, neigiant parlamentinę demokratiją, o politinę sistemą grindžiant autokratine ideologija, imperatyviojo mandato koncepcija nebuvo įtvirtinta teisinėje sistemoje.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos suverenitetą, buvo atsigręžta į Lietuvos parlamentinės demokratijos paveldą, o kuriant Lietuvos parlamento ir parlamentaro teisinio statuso modelį, į Lietuvos teisinę sistemą integruotas Europos demokratinės civilizacijos patyrimas. Tautos atstovo statuso teisinio reguliavimo patyrimas brendo sudėtingoje politinėje aplinkoje, kurioje būta ir nesėkmių, ir demokratinių pasiekimų. Nors Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, kuriame liko kai kurie tarybinės sistemos reliktai, ir buvo pripažįstamas imperatyvusis mandatas, tačiau konstitucinėje kūryboje buvo orientuojamasi į kitas konstitucines vertybes.

1990–1992 m. ir vėliau vykusio konstitucinio proceso raidoje susiformavo nuostatos dėl Seimo nario statuso, o šiuolaikinis teisinis reguliavimas grindžiamas konstituciniu teisinės valstybės, tautos suvereniteto fundamentaliais principais, kurie konkretinami Lietuvos teisėje. Laisvojo mandato koncepcijos pagrindu apibrėžiama tautos atstovo teisinės veiklos erdvė, parlamento politinės daugumos ir politinės mažumos (opozicijos) interesų derinimo teisinės formos. Teisės normos ne tik užtikrina Seimo narių priedermes, tačiau apibrėžia ir veiklos konstitucinio leistinumo ribas.