Andrius Vaišnys
Nuo
1921 m. gegužės 15-oji Lietuvoje buvo minima kaip svarbiausia valstybės
šventė. 1926-aisiais taip buvo paskutinį kartą. Vėliau Respublikos
paskelbimo ir Steigiamojo Seimo susirinkimo diena buvo atkakliai naujosios,
perversmininkų sudarytos vadovybės trinama iš mūsų istorijos. Dera
pastebėti, kad ištrinti ją iš atminties pasisekė kelioms kartoms: Antano
Smetonos ir Vasario 16-osios Akto vardai turėjo (ir dar kol kas tebeturi)
Lietuvos gyventojams daugiau mistifikuotos prasmės, negu 1920 metų gegužės
15 dieną pirmą kartą istorijoje tiesiogiai, per 90 proc. gyventojų išrinkto
Steigiamojo Seimo deklaracija (ką jau sakyti apie kitus to parlamento
atliktus darbus!).
Žinoma, Antanui Smetonai, nuolat pralaimėdavusiam rinkimus, parlamentai ir
parlamentarizmas apskritai atrodė verti tik kritikos (o gal tiksliau
pasakius, tam tikros paniekos - tai galima justi iš paliktų raštų); juolab
1918 m. vasario 16-ają Lietuvos Tarybos nutarimą jis pasirašė, o 1920 m.
gegužės 15-ają jau privalėjo paskelbti, kad atiduodąs visus įgaliojimus
Steigiamajam Seimui.
Vasario 16-osios Aktu buvo tik paskelbta nepriklausomybė, tačiau valstybės
valdymo formą, santykius su kitomis šalimis nustatyti palikta Steigiamajam
Seimui. Šis ir paskelbė Respubiką, o kiek vėliau parengė ir demokratijos
santykius atspindinčią Konstituciją. Štai kodėl pakankamai prasminga ir
įdomi yra istoriko Tomo
Baranausko replika, skelbiama šiame „Parlamento studijų“ numeryje.
O
kiek iš tikrųjų respublikų Lietuva išgyveno? Į klausimą
atsako Aivas Ragauskas. Jeigu mes
bandome įtvirtinti mokslinį, istoriškai argumentuotą požiūrį į demokratinės
parlamentinės valstybės raidą, tai tuo labiau tampa svarbu aiškiai teisiškai
įvardyti, kad Gegužės 15-oji buvo ir yra Lietuvos respublikų atspirties
taškas. Tai būtų teisingas politinis sprendimas, nes blaškydamiesi
reikšmingesnių valstybės švenčių paieškose tarp mistifikuojamos nacionalinės
monarchijos ir neišaiškinto nepriklausomybės turinio, gyvename nuolat
„pykdamiesi“ su istorija, šališkai, netiksliai interpretuodami jos paveldą,
ieškodami praeityje to, kas mus tik tolina nuo pagarbos demokratinei
Lietuvos valstybei. Tos pagarbos lygiai taip pat pritrūko XX a. 3 - 4
dešimtmetį, kai liko sulaužyta 1922-ųjų Konstitucija. Politinei valdžiai
pasirodė paprasta pritaikyti Pagrindinį įstatymą tariamai naujoms
aplinkybėms - respublikai be parlamento. Kitaip tariant, visiškai
Respublikos turinį atitikusios sąlygos buvo ištirpdytos, suteikiant
daugiausia teisių tik vykdomajai valdžiai. Tai, kad Konstitucija yra
„laisvės raiškos teisinė politinė forma“,
rašo Juozas Žilys. Šis požiūris skelbiamas dabar, bet mes galime jam
pritarti kaip klasikiniam požiūriui į Konstituciją, tada ir rasime atsakymą,
kodėl ta forma buvo siaurinama nuo 1927 metų, paleidžiant III Seimą.
Kai papriekaištauju dėl mūsų elito „pykimosi“ su istorija, neišvengiamai
atsiranda poreikis pasvarstyti - koks yra Lietuvos istoriko vaidmuo ir jo
atsakomybė mūsų XXI amžiaus Lietuvoje?
Perskaitykime
Algimanto
Kasparavičiaus straipsnį, kaip buvo sprendžiamos politinės kultūros
problemos I Respublikoje. Ateityje būtų naudinga pratęsti temą parlamentinės
istorijos kontekste: juk dabar įstatymų leidėjams gali būti svarbi ne tik
verslininkų, bet ir istorikų nuomonė? O verslui, atsirandančiam istorinio
paveldo zonose, būna svarbi ir istorijos ekspertų išvada, ir įstatymo
taikymo aplinkybės... Jeigu istorikas junta moralinę atsakomybę, jis,
rūpindamasis išliekamąja paveldo verte, neužduos lyg „kišeninis“ teisininkas
klausimo: „O kokios išvados reikia?“.
Apie politikų moralinę atsakomybę, jiems tenkantį psichologinį krūvį dabar
Lietuvoje diskutuojama nepakankamai, nes dalis visuomenės parodo pernelyg
didelį nusivylimą politikos santykiais. Ar tikrai etiška vertinti blogai tą
socialinę terpę, kurią visuomenė pati formuoja? Pabandykime sužinoti, kas
lemia psichinę politikų sveikatą iš Palmiros Rudalevičienės ir Andriaus
Narbekovo straipsnio.
Kas sudaro politiko kalbos pamatą? Išsilavinimas, dorovė ir ... vizija? O
gal tik atitinkamas atitinkamo patarėjo išsilavinimas ir ... kvalifikacinė
kategorija? Politikas be vizijos - tik geros kalbos skaitytojas. Be dorovės
principų - tik veikėjas. Tad kol kas, įterpdami į „Kalbos“ rubriką
Reginos Koženiauskienės publikaciją,
palikime šią atvirą problemą, kurią galėsime panagrinėti būsimuose žurnalo
numeriuose.
Į pradžią
