Senosios regulos karmelitų prie Šv. Jurgio bažnyčios buvusio vienuolyno biblioteka: sovietmečio „spaudos archyvo“ šmėkla ar knygos kultūros faktas?

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamas Senosios regulas karmelitų vienuolyno, įkurto 1506 melais ir veikusio iki 1797 metų prie Šv. Jurgio bažnyčios Vilniuje, bibliotekos susidarymas, sudėtis ir likimas. Tyrimu siekta ne tik atskleisti senosios biblio­tekos sudėtį, bei ir išsiaiškinti, kodėl istoriografijoje ir istorinėje atmintyje ji buvo pamiršta. Priežastis, be ankstyvo vienuolyno uždarymo (1797), galėtų būti gudiška (baltarusiška) Šv. Jurgio karmelitų provincijos administracinė, geog­rafinė ir etninė tapatybė. Todėl straipsnyje keliamas klausimas: Lietuvoje ar Baltarusijoje veikė minėtas vienuolynas? Šv. Jurgio vienuolyno biblioteka istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1677 metais, kuomet vienuolyno prijoro Pranciškaus Gožinskio (Gorzynski) rūpesčiu buvo sudalytas bažnyčios ir vienuolyno inventorius – surašytos bažnyčios (Mszaly i Księgi) ir vienuolyno bibliotekos knygos (Inventorium bibliothecae). Tuomet bažnyčioje buvo 8 knygos, o vienuolyne – in folio 23, in quarto 14, in octavo 14 knygų, taigi iš viso 51 knyga. Praėjus daugiau kaip 100 metų, 1796 m. Šv. Jurgio vienuolyno bibliotekoje, prieš pat patalpas perduodant seminarijai, buvo 606 tomai. Šv. Jurgio biblioteka straipsnyje analizuojama kitų karmelitų bibliotekų raidos kontekste, aptariama Vilniaus Visų Šventųjų, Linkuvos, Raseinių ir kt. bibliotekų struktūra ir turinys, nagrinėjamos bibliografavimo ir katalogavimo tradicijos visoje Lietuvos karmelitų provincijoje. Knygų migracijos ir komplektavimo šaltinių analizė parodė, kad Šv. Jurgio biblioteka po vienuolyno uždarymo buvo padalinta kitoms Lietuvos karmelitų provincijos bibliotekoms. Pavyzdžiui, kai kurios knygos pateko į Linkuvos vienuolyną. Taigi Šv. Jurgio vienuolyno bibliotekos likimą ir „užmarštį“ nulėmė ankstyvas vienuolyno bendruomenės išformavimas pirmaisiais Rusijos imperijos valdymo metais; knygų išsklaidymas perduodant kitiems karmelitų vienuolynams ir nedokumentuojant šios knygų migracijos; istoriografinis nenoras įžvelg­ti „rusėniškame“ vienuolyne istorinės Lietuvos paveldą. Apskritai ši biblioteka, jos ištakos ir turinys turėtų sulaukti įdėmesnio tyrinėtojų žvilgsnio, nes ji reprezentuoja vieną seniausių „netradicinės orientacijos“ Vilniuje ir LDK vienuo­liškosios knygos kultūros židinių.