„Menas menui“ ir (ar) socialiai angažuota estetika (?): Stasio Banifaciaus-Ievos intervencijos į parodų atidarymus

Anotacija

Stasys Purys (Banifacius-Ieva), išgarsėjęs intervencijomis į mados festivalį „Mados infekcija“, o labiausiai ‒ į meno parodų atidarymus, laikomas išskirtiniu sociokultūriniu reiškiniu pastarųjų penkiolikos metų Vilniaus šiuolaikinio meno scenoje. Tai leidžia pasitelkti S. Banifaciaus-Ievos intervencijų į parodų atidarymus atvejį gilesnei tiek pačių intervencijų, tiek ir Vilniaus šiuolaikinio meno (institucijų) sistemos analizei. Straipsnyje tiriant S. Banifaciaus-Ievos intervencijas į parodų atidarymus remiamasi materialistine kultūros sociologija, taip pat Geraldo Raunigo ir Gene’o Ray’aus institucinės kritikos koncepcija, dailės kritikių Eglės Mikalajūnės ir Agnės Mackevičiūtės dailėtyrinėmis įžvalgomis. Jos leidžia tyrimo objektą laikyti tiek sociokultūriniu reiškiniu, tiek ir šiuolaikinio meno (institucijų) sistemoje funkcionuojančia institucinės kritikos meninės praktikos atšaka, galiausiai ‒ specifiniu meniniu reiškiniu. Intervencijų kaip sociokultūrinio reiškinio atsiradimui konceptualiai svarbus yra S. Banifaciaus-Ievos autsaiderio meno sistemoje antistatusas. Jis konvertuojamas į meninę kalbą ir išreiškiamas per intervencijų į parodų atidarymus pranksterišką pobūdį. Pranksterizmo principas intervencijų socioideologines (aktyvizmo) ir estetines (menas menui) aspiracijas sujungia į konceptualiai ambivalentišką visumą. Šis ambivalentiškumas kartu provokuoja ir pačios (Vilniaus) šiuolaikinio meno (institucijų) sistemos, taip pat dailės kritikos ir (ar) dailėtyros vidines įtampas. Intervencijų interpretacijų fone aiškėja dailės kritikos ir (ar) dailėtyros konceptualaus lankstumo trūkumo, galiausiai, netgi stiprėjančios profesinės unifikacijos tendencijos per paskutinius penkiolika metų.