Lietuvos dailininkų asmenybiniai įvaizdžiai dokumentiniuose videofilmuose „Menininkų portretai. Metraštis“: semiologinis ir socioideologinis aspektai

Anotacija

Lietuvos dailininkų nepriklausomybės laikotarpio (auto)biografinėse naracijose dažnai naudojami „būti savimi“ ir „tikrojo aš“ semantiniai šablonai. Labiau įsigilinus aiškėja, kad po šiomis formuluotėmis dažnai slypi emociškai sąlygotos, romantizuotos (kultūrinės) klišės, pateikiamos kaip analitinės kategorijos. Straipsnyje, pasitelkus Michailo Bachtino chronotopo ir Jurijaus Lotmano semiosferos koncepcijas, tiriamas Lietuvoje 1994‒2016 m. kurtas dokumentikos filmų ciklas „Menininkų portretai. Metraštis“ ir keliami šie klausimai: kaip ir kokie biografiniai modeliai arba „tikrojo aš“ įvaizdžiai kuriami pasitelkiant kino kalbą ir pačių veikėjų (dailininkų) pasakojimuose, kaip šiose struktūrose sąveikauja vaizdinis ir kalbinis naratyvai, kaip jie mitologizuojami. Tyrimas parodė, jog dailininkų (auto)biografinės naracijos traktuotinos kaip dailininkų biografinių modelių resakralizavimas, kartu ir kaip asmenybinių įvaizdžių, sukonstruotų dar sovietmečiu, perpasakojimas, perkūrimas nepriklausomybės laikotarpiu. Dokumentinių apybraižų apie dailininkus biografinės-naracinės struktūros nelaikytinos „grynuoju mitu“, o vadintinos labiau „degradavusiu (ar degraduojančiu) mitu“ ‒ dalinėmis fikcijomis, ideologiniu „perrėminimu“.