XIX a. antros pusės – XXI a. pradžios Vilniaus (Gedimino) prospekto kraštovaizdžio simbolinė reikšmė Lietuvos istorijos politikos retrospektyvoje

Santrauka

Dabartinis Vilniaus Gedimino prospektas (toliau – Prospektas), pakeitęs Viduramžiais nuo Katedros ir Valdovų rūmų link Aušros vartų vedusią via sacra, svarbiausia Lietuvos sostinės urbanistine arterija tapo XIX a. antroje pusėje ir išliko iki nūdienos. Jo architektūrinio pavidalo ir toponimikos kaita, atkuriama remiantis įvairiais šaltiniais ir istoriografija, liudija šios gatvės politinės bei simbolinės reikšmės augimą, priklausomai nuo to, kokie politiniai režimai tuo metu valdė Lietuvą ir kokiõs konkrečiai ideologijos jie laikėsi. Straipsnyje analizuojama Prospekto simbolinio kraštovaizdžio kaita nuo XIX a. antros pusės iki XXI a. pradžios Lietuvos istorijos politikos retrospektyvoje, t. y. kaip ši kaita atspindėjo ir tebeatspindi Lietuvos valdytojų vykdomos istorijos politikos nuostatas, grindžiančias jų teisę į miestą. Prospekto kūrėjai – Rusijos carinės administracijos atstovai – nuo XIX a. antros pusės iki Pirmojo pasaulinio karo vizualiai ir semantiškai formavo jį pagal didžiųjų Rusijos imperijos miestų – Maskvos ir Sankt Peterburgo – prospektų pavyzdį. Vėlesni Vilnių valdę svetimųjų politiniai režimai taip pat stengėsi Prospekte įtvirtinti svarbiausius simbolius, skirtus savo politinei legitimacijai šiame krašte pagrįsti – taip siekta susaistyti Lietuvą su „Centre“ puoselėjamais didžiaisiais istoriniais pasakojimais. Naujausią – postsovietinę – Prospekto semantinę transformaciją lėmė sąmoningas siekis suformuoti vieningą ir rišlų nacionalinį istorinį pasakojimą. Tačiau Prospekto erdvėse ir objektuose įkūnytas pasakojimas iš esmės nepalieka vietos kitų čia gyvenusių sostinės etnokultūrinių bendruomenių praeities interpretacijoms, kurios pastebimos kitose Vilniaus senamiesčio vietose.