Mindaugo Navako radikalusis Vilnius XX a. antros pusės Vidurio ir Rytų Europos utopinės architektūros projektų kontekste

Santrauka

Vidurio ir Rytų Europoje XX a. 7–9 dešimtmečiais išryškėjo menininkų pastangos oponuoti bei kritikuoti socialistinio režimo proteguojamą architektūrą ir kurti jai alternatyvą. Straipsnyje analizuojami Mindaugo Navako (g. 1952) radikaliojo Vilniaus fotomontažai XX a. antros pusės Vidurio ir Rytų Europos kritinės utopinės architektūros projektų kontekste. Į mokslinę apyvartą įvedamas iki šiol nei lituanistiniuose, nei tarptautiniuose konceptualiosios architektūros tyrimuose nenaudotas šaltinis – M. Navako Vilniaus sąsiuvinis (1981–1985 m.): dvylika utopinės architektūros projektų, numatytų įgyvendinti skirtingose Vilniaus dalyse – nuo centro iki Gariūnų. Sugretinimas su čekų, slovakų, lenkų, vengrų, latvių ir estų architektūrinėmis utopijomis parodė M. Navako projektų giminiškumą su to paties laikotarpio Vidurio ir Rytų Europos menininkų architektūrinėmis idėjomis. Kartu analizė atskleidė, jog M. Navako ir su juo gretintinų menininkų eksperimentiniai urbanistiniai projektai kilstelėjo XX a. antros pusės Vidurio ir Rytų Europos architektūrą į naują, konceptualų lygį, peržengiantį artimiausios perspektyvos ribas ir realybę.