Valstybinės atminties institucijos ir pilietinės visuomenės modeliai

Santrauka

Pilietinę visuomenę tiriančioje literatūroje pripažįstama, kad ši visuomenė bet kurios tautos institucinėje istorijoje veikia labai įvairiai. Straipsnyje aptariami pilietinės visuomenės santykiai su valstybės atminties institucijomis pagal keturis skirtingus pilietinės visuomenės modelius – sukilėlių, institucionalizijos, antidemokratinį ir apsauginį. Remiantis pavyzdžiais iš režimų pasikeitimui būdingų procesų, Vidurio Europoje vykstančių nuo 1989 m., straipsnyje siekiama sukurti teoriją, padedančią suprasti šį neištirtą atminties politikos aspektą. Tyrimas atskleidžia, jog pilietinės visuomenės modeliai ir valstybės santykiai su jos atminties institucijomis yra glaudžiai susiję su esamos valdžios pobūdžiu. Šiandienos realybėje egzistuojanti demagogija, prisidengianti tautos balsu, kelia pavojų demokratijai, provokuoja politinių pažiūrų poliarizaciją. Toks pasaulis kelia grėsmę valstybės atminties institucijų darbuotojų profesiniam sąžiningumui. Politinis spaudimas pirmiausia yra pavojingas jų gebėjimui tvarkyti nacionalinės praeities artefaktus pagal profesinius ir meritokratinius kriterijus. Bibliotekų, archyvų ir universitetų politizavimas skatina nežinojimą, o ne žinias. Saugiausia aplinka valstybinėms atminties institucijoms yra tolerantiška ir pliuralistinė kultūra, kurioje jos gali be išankstinio nusistatymo dirbti ir būti naudingos visiems. Kai Vengrijoje ir Lenkijoje į valdžią atėjusios neliberalios vienpartinės populistinės jėgos pradėjo ardyti horizontalios atskaitomybės mechanizmus, jų valstybinėms atminties institucijomss kyla grėsmė tapti atminties karo dalyvių, siekiančių politinės naudos iš jų darbo aspektų kritikos, taikiniu.