Brandaus Lietuvos piliečio paieškos politikų kalbose

Abstract

Straipsnyje kalbama apie XVI a. Lietuvos DK piliečio viziją Andriaus Volano politinėje retorikoje, lyginant ją su dabartinių laikų viešosios kalbos autoriaus, vieno iš valdžios reprezentantų, gero piliečio paieškomis. Pasirinkta proginė Seimo Pirmininko kalba, pasakyta 2006 metais kovo 11-ąją Seime, retoriniu požiūriu yra panašaus žanro kaip ir A. Volano kalba Senatui. Abu adresantai teisininkai politikai, panašus adresatas – A. Volano kalboje ne tik Senatas, bet ir visa civilinė piliečių bendruomenė (orig.: in hac civili hominum consociatione), Seimo Pirmininko kalboje – ne tik Seimas, Vyriausybės nariai, teismų atstovai ir kiti šventėje dalyvavę svečiai, bet ir Lietuvos žmonės, klausantys kalbos per radiją ir televiziją. Panašios kalbėtojų intencijos, panašios keliamos problemos. Straipsnyje remiamasi platesniu A. Volano kūrybos kontekstu: kalba Senatui yra dažnai straipsnyje cituojamo kito jo veikalo „Apie politinę ir pilietinę laisvę“ minčių pakartojimas ir tąsa.

Pilietinių asmens dorybių dabar itin stokojama, todėl vis dažniau atsigręžiama į konservatyviąsias vertybes. Kaip ir A. Volano veikaluose, Seimo Pirmininko kalboje akcentuojama valdžios žmonių atsakomybė: jeigu visuomenė nematys gero piliečio pavyzdžio politiko asmenyje, jeigu praras viltį dėl valdžios žmonių moralės, ji pati negalės būti pilietinė.

Seimo Pirmininkas šventinėje kalboje nesistengia kalbėti gražiai, atvirai vardija pilietinio ir politinio gyvenimo skaudulius. Tai naujo stiliaus politinė retorika po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje, pranašaujanti galimas permainas visoje sistemoje.