Stalininis politinis rinkimų teatras (I). Tarp ideologijos ir praktikos: pirmieji pokario rinkimai Lietuvoje 1946 m.

Santrauka

Remiantis gausia archyvine medžiaga, aptariami pirmieji pokario rinkimai Lietuvoje į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, įvykę 1946 m.1 Straipsnyje vartojama sąvoka politinis rinkimų teatras apibrėžiamos sąveikos tarp svarbiausių rinkimų proceso dalyvių, stalinmečiu – tarp komunistų partijos ir titulinės tautos. Remiamasi prie laida, kad pagrindinis rinkimų tikslas buvo ne politinės valdžios legitimacija, bet lietuvių tautos sovietizacija. Todėl komunistų partija stengėsi į rinkimų procesą įtraukti kaip galima daugiau gyventojų. Tokį tikslą rinkimų organizatorei, Lietuvos komunistų partijos vadovybei, rinkimuose į SSRS Aukščiausiąją Tarybą kėlė VKP (b) CK Lietuvos biuro pirmininkas M. Suslovas. Rinkimų organizatoriai privalėjo pasiekti ne tik „visuotinį rinkėjų dalyvavimą“. Rinkimų kampanija taip pat turėjo „sutelkti plačiausias gyventojų mases apie komunistų partiją ir sovietinę valdžią“; partinės organizacijos rinkimus privalėjo paversti „valstybine švente“, kad kiekvienas rinkėjas „jaustųsi didžiosios tarybinės liaudies dalimi“. Komunistų ir nepartinių blokas turėjo pasiekti „įspūdingą pergalę“ ir išrinkti „geriausius atstovus“. Toks turėjo būti oficialus stalininis politinis rinkimų teatras. Straipsnyje atsakoma į klausimą, kaip sovietinei Lietuvos valdžiai sekėsi šiuos tikslus įgyvendinti.