Absenteizmo grėsmė demokratijai: tautos atstovo kiekybiškai silpno politinio mandato Lietuvos atvejis

Santrauka

Straipsnyje apibūdinamos kiekybiškai silpno politinio mandato prieigos taikymo dabarties demokratinės politikos problemoms aiškinti perspektyvos. Teigiama, kad silpnas politinis mandatas yra viena iš reikšmingų netinkamo demokratinės valstybės valdymo priežasčių. Pateikiami ir analizuojami (ne)dalyvavimo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose 2016 m., 2020 m. ir 2024 m. duomenys. Keliamas klausimas, ar menką visuomenės palaikymą Seimo rinkimuose turintys Lietuvos politikai pagrįstai save vadina tautos atstovais, ypač įvertinus formalią (ne)paramą ne tik rinkėjų, dalyvavusių rinkimuose ir balsavusių už rinkimuose nugalėjusį politiką, bet ir (ne)paramą įvertinus visų rinkėjų sąraše įrašytų rinkėjų skaičių. Dėstomi argumentai prielaidai, kad tuo atveju, kai Lietuvoje vienmandatėje apygardoje rinkimus laimėjusį politiką dažniausiai formaliai palaiko tik 20–25 proc. ar net mažiau sąraše įrašytų rinkėjų, daugiamandatėje apygardoje – 3–12 proc. sąraše įrašytų rinkėjų, jo tautos atstovo mandatas yra silpnas, tokiam atstovui a priori gresia didelės visuomenės dalies – nepalaikiusios jo rinkimuose ar rinkimuose nedalyvavusios – nepasitikėjimas. Kritikuojamas indiferentiškas požiūris į rinkimuose nedalyvaujančius rinkėjus, vadovaujantis nuostata, kad, jei dalis visuomenės nedalyvauja politikoje, tai dar ne reiškia, kad ji nėra politikos vartotoja ir šios paslaugos vertintoja. Bendresne prasme straipsnyje apibūdinamas absenteizmo neigiamas poveikis atstovaujamajai demokratijai kaip pagrindinei dabarties demokratijos formai. Taip pat ieškoma atsakymo, kaip silpną politinį mandatą (dar) būtų galima sustiprinti.