Šauliškasis aspektas Lietuvos parlamentarizmo istorijoje: Steigiamojo Seimo atvejis

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos šaulių sąjungos veiksnys Steigiamojo Seimo darbe. Remiantis Steigiamojo Seimo narių biografiniu žodynu, Šaulių sąjungos Centro valdybos posėdžių ir Steigiamojo Seimo protokolais, istoriografine medžiaga, nagrinėjama 1920–1922 metais Steigiamajame Seime dirbusių šios organizacijos narių veikla įtvirtinant įstatymišką Lietuvos šaulių sąjungos pagrindą. Ši sukarinta organizacija veiklą pradėjo vykstant kovoms dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir tokiu būdu užsitarnavo Lietuvos valdžios pasitikėjimą. Pagal veiklos principus tai nebuvo analogų neturinti organizacija, tačiau jos veiklą reglamentavo įstatymai – tai Šaulių sąjungą teisiniu požiūriu padarė išskirtine organizacija. Šaulių palaikymas politiniu lygmeniu nebuvo vienodas. Steigiamasis Seimas reiškė pasitikėjimą šia organizacija (pavyzdys – 1921 m. priimtas Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas), o Krašto apsaugos ministerija siekė visapusiškai kontroliuoti šaulius, panaikindama savarankiško valdymo galimybes. 1921 m. priimtas pirmasis Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas buvo svarbus įrodymas, kad Lietuvos valdžia vertina organizacijos narių veiklą, be to, jis įtvirtino tik dalinę organizacijos priklausomybę nuo Krašto apsaugos ministerijos.