Kalbos vieta valstybių politikoje: standartinių kalbų susikūrimas

Santrauka

Straipsnyje siekiama parodyti, kada ir kaip Europoje atsiranda kalbos standartas, kokia jo prasmė, kuo šie procesai panašūs į procesus, vykusius Lietuvoje. Standartinės kalbos greičiau sukuriamos ir įtvirtinamos ten, kur jos suprantamos kaip valstybių vienijimo ir valdymo įrankis. O ten, kur standartinės kalbos idėja kyla pavergtoje tautoje, jai tenka nueiti ilgą ir sunkų kelią. Lietuvių standartinės kalbos istorija sudėtinga ir ilga. Iki XIX a. tarmė, nepaisant rašančiųjų polinkio į vakarų aukštaičių tarmę, nepasirenkama, rašyba nenusistovėjusi, su valstybės politika ji siejasi tik tiek, kiek lietuvių kalba yra reikalinga kaimiečiams ir smulkiajai bajorijai valdyti. XIX a. didžiulį vaidmenį suvaidina Žemaičių sąjūdis ir jo siekius tęsęs Motiejus Valančius. XIX a. pabaigoje tarmė jau pasirinkta, rašyba nusistovi. Apskritai visas XIX a. pažymėtas kalbos gryninimo žyme. Svarbiausiais standartinei kalbai laikytini 1922 metai, kai Konstitucijoje ji paskelbiama valstybine, Švietimo ministerija Jablonskio gramatiką pripažįsta gramatikos standartu, o Kaune įkuriamas universitetas.