Lietuvos politinių partijų legitimizacija ir delegitimizacija metaforiškai konceptualizuojant ekonominę krizę

Santrauka

Kognityvinėje lingvistikoje metafora yra suvokiama ne tik kaip patogus būdas kalbėti apie kasdienius realaus gyvenimo reiškinius, bet ir kaip mąstymo bei komunikacijos priemonė, t. y. metafora susieja mintis, paaiškina abstrakčius ir sunkiai suvokiamus reiškinius, perteikia esmę, emocijas ir kt. Gausūs politinio diskurso metaforų tyrimai rodo, kad metafora yra suvokiama kaip ideologinė priemonė, kuria bandoma paveikti, įtikinti ir manipuliuoti žmonėmis. Kaip teigia Jonathanas Charteris-Blackas, politikai bando kuo geriau pateikti save, t. y. legitimizuotis, parodydami esantys charizmatiški lyderiai, kurie geba sėkmingai valdyti šalį. Legitimizacija yra glaudžiai susijusi su delegitimizacija, t. y. neigiamu kito pristatymu. Metafora, kaip ideologijos kognityvinis mechanizmas, tampa teigiamo savęs ir neigiamo „kito“ pateikimo įrankiu. Straipsnyje bandoma pažvelgti, kaip dvi Lietuvos politinės jėgos – 2008–2012 m. valdančioji partija (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) ir opozicinė koalicija (Lietuvos socialdemokratų, Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos) – legitimizuoja save ir delegitimizuoja kitas politines jėgas per jėgos metaforą, konceptualizuojant 2008 metų ekonominę ir finansinę krizę. Tyrimas atliktas taikant kritinės metaforos analizės metodą (KMA) (Charteris-Black, 2005), kurio esmę sudaro trijų žingsnių procedūra: 1) kalbinis lygmuo – lingvistinės metaforos yra identifikuojamos tekste; 2) mąstymo lygmuo – lingvistinės metaforos interpretuojamos, siejant jas su konceptualiomis metaforomis; 3) retorinis lygmuo – metaforos aiškinamos, siejant jas su legitimizacijos ir delegitimizacijos procesais.