Universiteto autonomijos sampratos genezė 1990–2008 metais

Santrauka

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Respublikos Seime priimtų teisės aktų, reglamentuojančių mokslo ir studijų institucijų valdymą, kaita, taip pat Konstitucinio Teismo nutarimai, aiškinantys universitetų autonomiją. Tyrimas ypač išryškino visumą aplinkybių ir priežasčių, kurios lėmė universitetų autonomijos sampratos plėtotę Seime.

Šiuolaikinė universitetų autonomijos samprata (pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą) remiasi viduramžiška istorine tradicija, pagal kurią autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti savo organizacinę struktūrą, mokslo ir studijų tvarką, naudotis valstybės perduotu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, neliečiamumo garantiją ir kt. Tačiau pirmajame Mokslo ir studijų įstatyme, priimtame 1991 m., buvo pateiktas daug platesnis autonomijos apibrėžimas, pagal kurį valstybė universiteto veiklą galėjo reguliuoti tik subsidijomis, valstybės finansuojamais užsakymais ir kitomis įstatymų nustatytomis priemonėmis. Istorinė universitetų autonomijos samprata vėl atsirado Aukštojo mokslo įstatyme, priimtame 2000 m., kuris buvo kuriamas aktyviai dalyvaujant Lietuvos universitetų rektorių konferencijai.

Tik vienas sakinys apie universitetų autonomiją yra įrašytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija“. Konstitucinis Teismas turėjo daug kartų aiškinti teisės aktuose išplėtotas universitetų autonomijos nuostatas.