Lietuvių tautos solidarumo raiška 1905 metais

Santrauka

Autorius, primindamas, kad nors 1905 m. tautinės revoliucijos, arba sukilimo Lietuvoje (tekste – sukilimo), istoriografija nėra gausi, iš esmės jau yra išaiškinti jo etapai, pagrindinės kovos prieš Rusijos engimą ir už išsilaisvinimą formos, jų teritorinė sklaida ir pasekmės likviduojant Rusijos valdžios administracijos funkcionavimą, išaiškinti to sukilimo vietiniai vadovai, sukilimo slopinimas, represijos[1], monografiškai yra apdorota Didžiojo Vilniaus Seimo istorija[2]. Tačiau, pabrėždamas, jog mokslo ir istoriografijos raida bei galimybės kelia vis naujų šio įvykio pažinimo ir įvertinimo klausimų, dabar, kai nėra ideologinės prievartos, galima objektyviai ir aiškiau plėsti šio sukilimo studijas gilyn ir platyn.

Šiame straipsnyje aptarsime lietuvių tautos ir ją remiančiųjų interesų 1905 m. bendrumą, solidarumo teritorinę ir idėjinę sklaidą, solidarumo turinio tradiciškumą ir naujumą.