Įstatymo samprata: istorinis, lyginamasis ir nacionalinis aspektai

Santrauka

Lietuvoje įstatymas dažniausiai analizuojamas vien kaip nacionalinės teisės akto rūšis. Straipsnio autoriaus nuomone, šiuolaikinės įstatymo sampratos tyrimas turėtų būti papildytas istoriniu ir lyginamuoju tyrimu, kurie atskleistų įstatymo raidą ir jo vietą šiuolaikinėse nacionalinės teisės sistemose. Tradiciškai įstatymas suprantamas kaip atstovaujamosios valdžios institucijos specialia tvarka priimtas pirminis teisės aktas, nustatantis teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius ir turintis aukščiausiąją teisinę galią.

Lietuvos nacionalinė teisė kuriama Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindu. Įtvirtinus konstitucinės justicijos institutą, Konstitucija tapo tikru viso šalies teisinio gyvenimo centru. Konstitucinis Teismas nuolatos tikrina įstatymų konstitucingumą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ryškėja ir nauji įstatymo sampratos bruožai.

Dabar nebetiktų ir toliau įstatymą įvardyti kaip pirminį teisės aktą. Moderniojoje teisėje toks yra tik vienas aktas – Konstitucija, kuris tradiciškai vadinamas pagrindiniu įstatymu, tačiau pagal savo požymius iš tikrųjų esantis aukščiausiąja steigiamąja teise. Įstatymas pagal visus savo parametrus privalo atitikti šią aukščiausiąją teisę. Kartu pažymėtina, kad įstatymas priklauso artimiausiam Konstitucijai teisinio reguliavimo sluoksniui. Tai demokratiškas teisėkūros instrumentas, reguliuojantis svarbiausius santykius visuomenėje.

Įstatymų leidėjui kyla pareiga laikytis Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleistų Konstitucijos reikalavimų įstatymų leidybai.