Liaudininkai Seimų laikotarpiu (1920–1927): keletas istoriografijos dilemų

Santrauka

Straipsnyje aptariami pastarųjų metų humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai, galintys daryti ir darantys įtaką labiau diferencijuotai parlamentarizmo raidos analizei, tarp jų Artūro Svarausko ir Mindaugo Tamošaičio darbai, skirti dviejų pagrindinių Lietuvos partijų – krikščionių demokratų ir liaudininkų – istorijos analizei. Krikščionių demokratų kaip normalios politinės jėgos vertinimas ir pirmenybės teikimas valstybės stabilumui prieš galimą jos suirimą ir chaosą, taip pat Modesto Kuodžio ypatingosios padėties įvedimo tyrimai leidžia patikslinti daugelį svarbių partijų darbo Seimuose aspektų. Antrojoje straipsnio dalyje per šią prizmę apžvelgiamos kelios kontroversijų keliančios Valstiečių liaudininkų partijos istorijos problemos: partijos rinkimų programų atitiktis valstybės raidos realijoms, koalicinių susitarimų sudarymo sąlygos ir jų nutraukimo, valdžios galių nesubalansuotumo konstituciniuose dokumentuose priežastys ir galima jų įtaka demokratijos netvarumui, pasaulėžiūrų priešpriešos kilmė ir įtaka dviejų didžiųjų politinių jėgų perskyrai.