Valstybė, viešoji valdžia, suverenitetas ir šių idėjų tęstinumas Lietuvos Valstybės Tarybos konstituciniuose aktuose

Santrauka

Straipsnyje daroma išvada, kad Lietuvos Valstybės Taryba, būdama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teisės tradicijos tęsinys, galėjo ir privalėjo kalbėti tautos vardu, imtis valstybės atkūrimo darbo ir leisti tam būtinus konstitucinius aktus. Lietuvos Valstybės Tarybos (toliau – Tarybos) atkuriamoji ir konstitucinė veikla neprieštaravo 1918–1920 metais Lietuvoje vyravusiai „klasikinei demokratijos konstrukcijai“. Nepretenduodama į steigiamąją valdžią, Taryba visgi turėjo spręsti preliminariai valstybės formos klausimą – jos priimtuose konstituciniuose aktuose yra įtvirtinti visi trys valstybės formos elementai: valdymo forma (respublika), valstybinis režimas (demokratija), teritorinės sąrangos forma (unitarinė valstybė), taip pat visi trys pagrindiniai modernios nacionalinės valstybės elementai (tauta, teritorija ir viešoji valdžia), išskiriami šiuolaikinio vakarietiško mokslo apie valstybę, nors Taryba pasistengė neakcentuoti tų dalykų, kurie yra Steigiamojo Seimo prerogatyva. Formaliuoju teisiniu požiūriu Tarybos priimtuose konstituciniuose aktuose pakankamai aiškiai ir nuosekliai įtvirtintas tiek paskirų valstybės elementų ar požymių, tiek ir valstybingumo tęstinumas bei teisinės sąsajos su LDK.