Konstituciniai santykiai: sąvokos problematika ir esmė

Santrauka

Nors anaiptol ne kiekvienas teisės reguliuojamas santykis yra konstitucinis, teisės kalboje sąvokai „konstituciniai santykiai“ dažniausiai pridedamas epitetas „teisiniai“, todėl natūraliai kyla klausimas, ar jie apskritai gali būti neteisiniai. Šiame straipsnyje bandomos nagrinėti teisinės problemos susiaurinamos iki kelių sąlygiškai savarankiškų, bet tarpusavyje glaudžiai susijusių ir šio tyrimo objektą apibūdinančių klausimų grupių. Viena jų aprėpia klausimus, kylančius iš teorinės konstitucinių santykių sampratos ir jų elementų analizės. Metodologiškai vadovaujantis konstitucinės teisės, kaip valstybės aukščiausiosios teisės, paradigma formuluojama pamatinė tezė, kad iš Konstitucijos kylantys santykiai visada yra teisiniai santykiai (o teisiniai santykiai anaiptol ne visada yra konstituciniai); parodoma, kad konstitucinių santykių apibrėžtis teisiškai yra pakankama, nereikalaujanti tokius santykius papildomai apibrėžti kaip teisinius. Kitai probleminių klausimų grupei priskirtini asmens pagrindinių teisių klausimai. Straipsnyje teigiama, kad pagrindinės teisės nėra konstitucinių santykių objektas, o yra pats konstitucinių santykių pamatas, jų determinantas, konstitutyvinis šių santykių elementas ir tai nėra atsiejama nuo pačios konstitucionalizmo idėjos. Toks šio tyrimo problematikos išskaidymas ir išryškina pamatinę prielaidą: asmens–asmenų susivienijimų–valstybės santykiai yra ir turi būti subordinuoti vienai aukščiausiajai teisei, suderinančiai šių elementų sąveiką, – Konstitucijai. Straipsnio tikslas yra parodyti, kad šie santykiai neviršija Konstitucijos, t. y. jos teisinės galios bei vertybių sistemos, ribų, nes tik aukščiausios teisės (formalios ir jurisprudencinės), o ne ordinarinės teisės reglamentuojami santykiai yra konstituciniai. Todėl straipsnio tikslas ir yra atskleisti konstitucinių santykių specifiką konstitucinės teisės kaip aukščiausiosios teisės sampratos kontekste ir atsakyti į klausimą, ar įmanoma suformuluoti teisiškai pakankamą konstitucinių santykių definiciją apimant visus klasikinius teisinių santykių elementus. Šiuo darbu taip pat siekiama paskatinti konstitucionalistus padiskutuoti konstitucinių santykių sampratos klausimu. Straipsnyje analizuojama moderni konstitucinės teisės samprata atskleidžiama ar net plėtojama per naujai pateikiamą konstitucinių santykių sampratą, todėl „tradicinės“ ir „modernios“ koncepcijos sankirtos nagrinėjimas lemia ir temos aktualumą bei šio straipsnio naujumą Lietuvos teisės moksle. Mokslinė doktrina šio straipsnio tyrimo objekto klausimu iki šiol nėra peržengusi oficialios konstitucinės doktrinos atskleisto turinio ribų, daugelyje analizuotų konstitucinės teisės darbų paprastai vengiama apibrėžti konstitucinius santykius, arba konstitucinių santykių specifika iš viso nėra atskleidžiama per klaidingus bandymus įsprausti juos į definicinius rėmus. Kad tokių klausimų kėlimas nebandant suformuluoti galimų argumentuotų atsakymų variantų netaptų savitikslis, tema nagrinėjama taikant klasikinius mokslinio tyrimo metodus: istorinį, lyginamosios teisėtyros, teleologinį (normų tikslo – objektyvusis elementas, teisės akto leidėjo valios – subjektyvusis elementas), lingvistinio teisės aiškinimo, sintezės, sisteminės analizės.