Atminties konfliktai ir bendradarbiavimas atminties politikoje: naratyvų apie istorines traumas vystymasis Lietuvoje po 1991 metų

Santrauka

Straipsnio objektas – labiausiai matomi pasakojimai apie Lietuvos traumines patirtis – stalinines deportacijas, partizaninį karą ir Holokaustą. Šios hegemoninės trauminės patirtys buvo ypač svarbios nuo 1991 metų formuojant Lietuvos valstybingumą. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje susiformavo „atskiros atmintys“ – sovietinių nusikaltimų , siejamų su sovietinėmis deportacijomis ir partizaniniu karu, bei Holokausto. Šios atmintys, siejamos su konkrečiais režimais, persipina ir neretai konfrontuoja. Kaip vystėsi režimai, susiję su šiomis hegemoninėmis atmintimis? Kurie veikėjai paveikė jų vystymąsi atskiromis trajektorijomis? Kaip konfliktavo šie atminties režimai, kokios šių konfliktų pasekmės? Ar įmanoma Lietuvoje daugiakryptė atmintis, kai įvairios trauminės patirtys kalbasi tarpusavyje? Straipsnio tikslas ir yra apžvelgti Lietuvoje dominuojančius atminties režimus ir įvertinti jų įtaką Lietuvos valstybingumo vystymuisi. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad geopolitiniai procesai ir tarptautiniai veikėjai daro didelę įtaką mnemoniniams, arba atminties, konfliktams ir bendradarbiavimui lokaliu lygmeniu. Lietuvos atvejo analizė parodė, kad pagrindiniai geopolitiniai pokyčiai sutapo su naujų pasakojimų apie traumines patirtis atsiradimu. Tarptautinių veikėjų dalyvavimas kuriant šiuos pasakojimus tapo ir atminties konfliktų, ir bendradarbiavimo priežastimi.