Mintys skaitant istoriografiją apie 1914 m. liepos krizę

Santrauka

Straipsnyje keliama mintis, kad istoriografijoje Pirmojo pasaulinio karo genezės tema įsigalėjęs kaltės dėl karo aiškinimosi motyvas turėjo tris negatyvias pasekmes. Pirma, tyrimo objektu faktiškai tapo didžiųjų imperinių valstybių kovos dėl galios arena; toks tyrimo rakursas savaime patrauklus, bet neteikiantis galimybių vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kas gi yra tikrasis kaltininkas, ir „kaltininko“ įvardijimas tapo priklausomas nuo politinės konjunktūros. Antra, orientacija į prieškarinės sistemos pagrindinių veikėjų tarpusavio sąveiką objektyviai vedė į esamos europinės struktūros išsaugojimo paieškas; prieškarinis europinis koncertas faktiškai sutapatintas su europine civilizacija. Trečia, už tyrimo dėmesio ribų liko tautų apsisprendimo principo veiksnys, padaręs esminę įtaką transformuojant europinę sistemą demokratizacijos linkme. Apžvelgus Pirmojo pasaulinio karo genezei skirtą istoriografiją daromos išvados, kad ji visų pirma savo apimtimi liudija apie to karo ypatingą svarbą Europos, ir ne tik, istorijai. Neginčytina, kad po to karo pasidėjo nauja epocha, kurią įvairiai galima ženklinti, tačiau palyginus su ankstesnėmis epochomis nenuneigiamas jos šuolis demokratizacijos linkme. Bet aptartoje Pirmojo pasaulinio karo genezės istoriografijoje centrinę vietą užima kaltės dėl karo motyvas. Taip objektyviai – o kai kuriais atvejais ir subjektyviai – aptartos istoriografijos dėmesys telkiamas ne į minėto vertybinio šuolio genezę ir reikšmę, o į savotišką apologetiką iki karo egzistavusios sistemos, kurios pagrindiniai bruožai – europocentrizmas ir didžiųjų valstybių bei didžiųjų tautų viešpatavimas. Kaltės dėl karo motyvas aptartoje istoriografijoje paprastai orientuotas į techninius-operatyvinius sprendimus, vedusius arba galėjusius vesti į karą; už dėmesio ribų lieka eksplikacija konkretaus santykio tarp karo kilmės motyvų ir tautų apsisprendimo principo. Be to, istoriografijos raida nuo XX a. trečiojo dešimtmečio iki XXI a. trečiojo dešimtmečio leidžia pastebėti pasireiškusią interpretacijų priklausomybę nuo tarptautinės politinės konjunktūros. Panašu, kad istoriografijos raidoje pasireiškęs interpretacinis vingis nėra vien akademinių diskusijų apraiška. Apžvelgtoje istoriografijoje dominuojanti tendencija ieškoti alternatyvos pasauliniam karui liudija apeliaciją į karo aukų beprasmiškumą. Bet kartu tai liudija nostalgiją ikikarinės sistemos atžvilgiu. O radikali tokios alternatyvos paieška reiškia nuostatą retrospektyviai konfliktą apriboti pangermanistinių ir panslavistinių galių kovos kontekstu. Apžvelgta Pirmojo pasaulinio karo kilmės istoriografija patvirtina koncepciją, pagal kurią nuo Apšvietos laikų Vakarai traktuoja Rytus (šiuo atveju Rytų Europą) kaip savo vaizduotės ir interesų produktą.